KAJOKAS - haikus.lt

Kajokas Donaldas (1953)

Laužas nakty.
Vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą!..

x x x

Ankstyvą rytą žmonės skuba į turgų.
Keistuoliai! – per patį
jazmino žydėjimą!

x x x

Sėsk šalia, varpininke,
Pamaldos atidedamos –
Varpinėj suokia lakštingala…

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
Nuo dabar vis šviesesnės
Darysis lelijos!..

x x x

ANKSTYVĄ PAVASARĮ TRUMPAM STABTELĖJAU PRIE TURGAUS VARTŲ

Tamsiai žalios rūkoriaus seilės
su kraujo dėmelėm
ir – žibuoklės, žibuoklės,,,

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

prie aukštų žolių baigėsi takas
nakvoti čia ar eiti toliau?
kaip smagu apie tai gavoti

x x x

ką tik lijo
dabar nebelyja
štai ir laikrodis

x x x

vakaro prieblanda
žiūrėk, nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos

x x x

slinkis prie židinio
vėjas už lango ir lietus
naktis tik prasideda

x x x

turbūt iš toli keliauji
kad snaigės netirpsta
blakstienose

x x x

laužas nakty
vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą

Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019

CAVE CANEM

zylutė trumpa
bet šuva dviem raidėm
trumpesnė

Iš kitų užrašų

Kajokas D. Lapės gaudymas: estetinės užsklandėlės. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013

…. …. …..
… … …….. … …..
… … vis labiau

x x x

„jis užkaltas,
tas tavo langas – tolių toliais“
tiek ir to mano gailesio

x x x

perskaičius haiku antologiją „vėjo namai“

kornelijaus haiku
gražiausi – tikslūs
romėniški

x x x

šiek tiek buvau
kur kas trumpiau dar būsiu
bet esu vis labiau

x x x

pavakario motyvas kuris vis labiau nors daugiau niekados

pakumprio skroblas
juodvarnis ant
lapkritis poe

x x x

šimtas vėjuos raustančių šermukšnių
antrasis atidengimas –

……., ……. .. …………,
laukė sulaukė
…..

x x x

.. …….., – …. …..
.. .. .. ….. …… … …..,
………..

Kajokas D. Kurčiam asiliukui. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011

SAPNO MECHANIKA

….Jaučiu, kad mano išganymas (jei kada nors jį pasieksiu) drauge bus išganymas ir visiems kitiems žmonėms.
Chulijas Kortasaras. Žaidžiame „klases“

ilgai ėjau
dabar sustojau
lai širdis eina

lai eina
liudydama
lyg būtų

vienintelė
nusikaltimo
liudininkė

„sapnavau lapę
dabar sapnuosiu zuikutį
su trumpom ausytėm“

taip nubunda
išmokę valdyti sapnus – lengvai
ir be baimės

ir net lietui lyjant
lietui
lyjant

kai gyvenimo komentarai
įdomesni
už gyvenimą

bet vėjas nuplieskia
ir reikia
gyventi

atsiminsi
kas bus –
įsirėši į save iš priekio

10.

ir vėlei nuogas
tartum lapkričio lietus
ir taip pat krentantis

11.

o Stikso vėjas
nuo Narcizo plėšia
žiedus miruoklius lyg žuvėdras

12.

tolimiausia ateitis ką tik įvyko
ratas užsidarė
ir jokio tarpelio

13.

bet gal nieko
nėra gražesnio už tą
iš kurio nebėra išeities

14.

jau tuomet mumyse susišaukia
bausmė
su didžia dovana

15.

prieš ragaudamas
sapno vyno
atsimink:

16.

gurkšnis suteikia linsmumą
ir viltį o du –
beprotybę ir sunkias pagirias

17.

tuomet
jau žaidžiama
pasauliu

18.

ir
iš
pasaulio

19.

be noro
ligi
sotulio –

21.

neatsiversiu
jau matyt ir atsivertusiems
neatsiversiu

22.

ne todėl kad jie nelaimingi
o todėl kad vis dar
begėdiškai trokšta būti laimingi

23.

žinia apie jovarus kalbėt
garbingiau bet verčiau
apie angelus

24,

nes vargu ar berasi tokį kuris
jų nematė nešnekino
ar negirdė kokioj Kauno arklidėj

25.

po šakomis prisiklausiau
atsiminimų iš pragaro bet nė vienas
negali dangaus atsiminti

26.

tai kas gi ten vaikšto vienas
tarp savo turtų –
vargetos trupinėlių?

27.

gal tasai
užsisakęs vienatvę
mūsų sielų sode?

28.

brendu per naktį
kad atrasčiau
rytą

29.

brendu per dieną
kad pasiekčiau
vakarą

30.

visą laiką iliuzijos bangoje
šalia Veneros geldelės –
tuojau tuojau –

32.

vienur linksmas skurdas
kitur
skurdus linksmumas

33.

štai: netgi žodžio srovė
žodžio prasmę
tai nuplauna tai apiplauna

34.

tarsi viskas tarnauja tik tam
kad paslėptų baisesnį
nei matome neįmanomą

35.

bet paslėptų gražiai
ilgesys kad išliktų –
o alpstančios vakaro fleitos!

36.

ne visi turi teisę
viltį prarasti
reikia tam pasiruošti

nes per daug dar gėlė
mums primena
kūną ar sapną

40.

“Ką tu ten regi, tėra vandeny atsimušęs šešėlis,
Jis ne gyvybė kokia: su tavim čia atėjo ir būna.
Ji sir nueis su tavimi, jei tu pajėgtum nueiti.”*

41.

o aistra mus privertusi šaukti!
be tavęs mes negalim
su tavim netesėsim

42.

sunkus pasirinkimas
bet rinkis:
mylėti arba mylėti

43.

pasaulis būtina sąlyga
tačiau
nepakankama

44.

kaip ir vakarėjantis
nežemiškų šešėlių krūmas
nežinantis kur pernakvoti

45.

kaip ir kelias – toks tuščias
jog rodos jame
jo paties nebeliko

46.

kaip ir šaligatvio moteris
su nužydėjusiais kaspinėliais
ir pražydusiu abejingumu

47.

kai jau didesnis malonumas
atsisakyti
negu turėti

49.

vargšai vargšai
tačiau
tai jų daina

50.

nebuvo lūpų
dar
o bučinys jau buvo

51.

o bučinys dar buvo
nekaltas tartum
pabučiavimas

52.

o tas akmuo kurį metei
kad ir į savo tolimojo nuodėmę
buvo kertinis tavo rūmo akmuo

53.

kur dabar dėsis tie
kurie net meilės valandoj
nuo meilės esti atskirti

54.

jie iš pūgos
jie ne numirusio pagerbt atėjo
o rankų susišilt prie žvakių

55.

kaip saldu man mylėti save
kaip saldu
tai išdrįsti!

56.

gal dar skriausčiau angelus
jeigu būtų įmanoma
juos nuskriausti

57.

bet per daug save myliu
kad neskriauda jiems
sudrumsčiau save

58.

kas kūnui orgazmas
kas sielai dangus
tas man yra meilė sau

60.

ten aš vienas
tačiau be vienatvės ištvėriau
lyg baisią tarnystę atitarnavau

61.

išdrįsk ir tu
peržliaužk per tą slenkstį
jis nudils dar truputį

62.

gal kitiems
bus lengviau
jį įveikti

63.

net pats mažiausias judesys
gali virsti
didelės kelionės pradžia

64.

jau nujaučiu
tai ko negali būti
yra svarbiausia: aš esu

66.

o ironija
dvasios nuovargio
gėle

67.

tavo subtilų bet dirbtiną žiedą
kartais nelengva
atskirt nuo naivumo

68.

kuo tada išmatuoti
širdyje ligi žodžio stiebelio
pakilusį kraują –

69.

pasaulis
juk
slepiasi!

70.

jį pro drumzliną kraują
įžvelgsim tuomet
kai širdis bus skaidri

71.

šitai žino ne vienas
bet žinojimu
viską ir baigia

72.

ir slaptuosius jų bučinius
vandens nepalietusius
nusineša vėjas

73.

o buvusios gėlės –
įgiję gyvenimą
bet praradę buvimą!

74.

viena kitą pašaukiant
tiktai susitarę
atsišaukiant – taip pat susitarę

75.

sutarties tamsoje atkartojate tai
kas buvo smagu jūsų kūnams
kartojant: plėšrumas

76.

kas įpranta
šitaip mylėti
tam tiesą pakeičia teisumas

77.

tam mirtis –
vien gūdus
prisikėlimas iš gyvųjų

78.

ten prie kritusio angelo
kuždant kerštingai:
jis buvo mūsiškis

79.

atpažįstant jo kūną iš plunksnų
iš mėlynų tamsiai raudonų
ant margo širdies violeto

80.

tik neskraidė jis plunksnom
o rašė malonės prašymus
maldaudamas atleisti nuo mirties

81.

ir nežinojo
kam juos
įteikti

82.

vienumoj klausinėdavo:
kas lieka atmetus viską
ką tik įmanoma atmesti

83.

deja deja ir vėl bejėgiškumas
o ne stiprybė
peraugo į maldą

84.

per ilgai apdainuojama
vienatvė
pati uždainuoja

85.

(ak koks gražus gaidys ak
koks gražus gaidys ak koks
kai žiūri į jį pro gerberą!)

86.

o priežastis svarbu tik tam
kas neišmano
ką daryti su pasekme

87.

tas ją stengiasi įprasminti
o įprasmindamas
išduoda

88.

įstumtas į sapno akligatvį
išdavystę
vadina auka

89.

gėdinas vakardienos
ir šiandienos gėdinas –
taip išsigąsta

91.

jau neklausia KODĖL
o klausia
KAIP

92.

sako: vienintelis
amžinas
klausimas –

94.

lyg po to
jau atleis
nuo gyvenimo

96.

bet vargu
ar tai garbingas būdas
išeiti pro vartus

97.

greičiausiai
tai irgi
tik narkomanija

98.

ne viltį praradusių
o vities prarastųjų
saloninis suokalbis

99.

taip ir nueina lyg pasišvilpaudami
lyg įtemptai galvodami
ar kas nepastebėjo

100.

pusė šventovės
ir pusė
pasiklydusio maldininko

101.

abejoja:
keliauti toliau
ar laukt atkeliaujančio

102.

tačiau
pasiklysta tik tas kuris žino
kad kelias yra

103.

jau tada
ir dangus
labirintas

104.

kiek daug
žinančių
o nė vieno paklydusio!

105.

derasi pasižibindami
Pažaislio panelių
iščiulptais dantimis

106.

kartais
nuopuoly guodžias
kad kūnas plėšrus

107.

betgi
siela
plėšresnė

108.

ak nesunku paskęsti
tos nelaimingos nimfos
akių ežeruose

109.

bet skenduoliui
vien akių neužtenka o akims
neužtenka skenduolio

111.

kartais deja net ir šitai
gali tęstis ilgiau
negu tęsiasi

112.

pagrindinė žymė: kelias
būna su skuzdėle kuri
tokia kokia yra jau praėjo

113.

o į kur nežinia o
iš kur
nebepamena

114.

ir nereikia
pakanka pajusti
kad kelias yra

115.

tai
daugiausia
ką galim

116.

visa
kita
ne taip jau svarbu

117.

net pats kelias
pats
kelias

118.

nes vėjas nuplieskia
ir reikia
gyventi

119.

nes jei išeities nėra
išeitis yra
neišėjime

120.

taip musės sparnelis
pakelia
visą vaivorykštę

121.

tenai jau neklausia ar yra
skirtumas tarp vyšnios žydėjimo
ir sniego ant vyšnios

122.

tai akinantis saulės spindulys
džiaugsmingai blykstelėjęs
seno lapino plunksnose

123.

deja net ir jis trumpam atitraukia
sergančio vaiko dėmesį
nuo neaiškaus nepraeinančio maudulio

124.

kaip ir metafora:
sustingęs mirksnio sūkurys –
Narcize tavo Kalija

125.

matyt jau
ir laiko
nėra

126.

nes laikas tikrai atgrasytų
nuo pastangų
ką nors suprasti

127.

arba
bent sukeltų
tikrą nuobodulį

128.

nuo jo
jau galima būtų
pradėti

129.

tačiau
nebudink proto
kol jis pats nenubus

130.

ir nevaryk jo gulti
kol jam pačiam nepradės merktis
sargyboj nuvargusios akys

131.

tai moka senieji išminčiai –
šalti paskutiniai save apiplaunantys
lapkričio lietūs

132.

jie kartais jau susapnuoja
tą
kuris juos išsapnuos

133.

daigeli mano širdyje
linguojamas
tarp dugno ir bedugnės

134.

kiek sykių stengiaus susikurt tave
tačiau išvydau tik tuomet
kai tu mane sukūrei

135.

dabar žvelgi: ruduo
ir purvas bet paliudyk:
dar gyva gyvybė

136.

aš kabinuosi už tavęs –
vienintelis skenduolis
šituos vandenuos

137.

kas išnykimas?
jei yra toksai
tai jis tik padeda iškęsti amžinybę

138.

kuo trumpesnis mirksnis
tuo daugiau kelio
mano akyse

139.

tuo daugiau žiedadulkių –
sutrupinto veidrodžio
dulkių

140.

lietaus
spalvos
veidrodžio sniego

141.

jame kažkada sugebėjom
įžvelgti save pro likimą –
naktų kristalinį ribėjimą

143.

o dabar
pabandyk aprašyti
savo mylimą moterį

144.

pamatysi
kokios bergždžios
tai pastangos

145.

nors tik jos atvaizdu
patikrinamas poetas
bet

147.

fleitos žaismingumas
jau viską pasakė
o vargonų nėra

149.

susapnuotos durys neatsidaro
bet iš kur gi tas noras
tvarkingai susisegioti švarką

Kajokas D. Meditacijos: rinktinė. Vilnius, „Vaga“, 1997

KELIAUNINKO TRIEILIAI

Gražus kelias į tavo namus.
Gražus kelias iš tavo namų.
…kurgi aš nubudau?..

x x x

Maniau, kad ankstyvas rytas,
o vos pradėjau eit į vakarus –
raudonas atšvaitas sutiktosios auskaruos.

x x x

Šviežias sniegas ant žolės…
Pavasaris ar ruduo?
Zylele, nesistenk, vis vien nesuprasiu.

x x x

Sustojau trumpam prie upelio.
Debesiu plaukia
varlytė

x x x

EINU PASIGROŽĖTI ŽYDINČIAIS OBELŲ SODAIS

Štai ir ateina priešais žmogus
jau matęs pražydusias obelis!
O atrodo šlubuoja vargšas ir tiek…

x x x

Taip sparčiai ėjau,
o tu ir vėl
aplenkei mane, pilnapadi mėnuli…

x x x

ĖJAU DAINUODAMAS, KOL Į MANE ATSIMUŠĖ DRUGELIS

Į tą tolimą šalį,
kur gegutė kukuoja,
ir aš lėkčiau ausis užsikimšęs…

x x x

KELYJE SUTIKAU ŽMONES, VAŽIUOJANČIUS Į TURGŲ

Toks garsas lyg būt suvasnojus
višta, įvaryta į kampą –
iš ratų iškrito medinė dėžė.

x x x

Liūdnas mėnuo praplaukia virš sodo…
Dar pageidok, lakštingala, –
jis, tikriuasiai, tavęs neišgirdo…

x x x

Šios gėlės dar nieks neregėjo,
o anoji – ir nuo vieškelio
matos, vargšelė…

x x x

Lietus permerkė lig paskutinio siūlo.
Nebėra iš ko laužo užkurti.
Ką gi, nors tai paguodžia.

x x x

Prie aukštų žolių baigėsi takas.
Nakvoti čia, ar eiti toliau?
Kaip smagu apie tai galvoti!

x x x

Tokį vakarą mano malda
galėtų pasiekti dangų, bet aš
verčiau pasigrožėsiu, kaip geria kumeliukas.

x x x

Net balti purslai ištiško,
kai tu, žvirbleli, – šast! – ir nutūpei
į nukritusių žiedlapių jūrą…

x x x

Vakaro žiogų čirpimas…
Ak neieškokite šakų laužui! –
tuoj įsidegs mėnulis…

x x x

Nesibaigiantis lietus į stogą.
O juk koks nors keliauninkas
vakarieniauja dabar po medžiu…

x x x

TRIEILIS, PARAŠYTAS SENA TEMA: „VANDENS BALSAS GILIĄ NAKTĮ“

Tilstantys vandens kuždesiai…
Dar akimirksnis – ir upė tekės
pačia giliausia nakties vieta…

x x x

Toks ankstyvas sekmadienio rytas,
o gėlės akies krašteliu jau seka
drugelį – pamaldžiai pamaldžiai

x x x

Šok, žioge,
iš mano kepurės!
Aš eisiu į kitą pusę.

x x x

Tarsi grotų kas fleita…
„Tavo karoliai nutrūko
bebėgant per tankmę…“

x x x

Negaliu nubust iš slogaus sapno.
Nugara prabėga skuzdėlytė.
Dėkui, mažute…

x x x

Atsėlina kas,
ar tik mėnuo paniro į žydinčią ievą, –
tyliai nulūžo šakelė…

x x x

SMUKLĖJ SUTIKAU BUVUSĮ KELIAUNINKĄ

Tu man atnešei stiklą seno vyno,
aš tau – štai! – durų rėmuose seną mėnulį,
su kuriuo ir išeisiu…

x x x

Tai įsiklauso, tai vėl griebia už atlapo…
Ne toks jau blogas pašnekovas
šis plynlaukio vėjas.

x x x

Ką tik lijo.
Dabar nebelyja.
Štai ir laikrodis.

x x x

Laužas nakty.
Vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą!..

x x x

NAKVOJU PRIE BUVUSIO VIENUOLYNO

Kaip lengva čia nugrimzti į gilų miegą,
ir kaip sunku atrasti sapną,
vien šiai nakvynei skirtą.

x x x

NAKTĮ EIDAMAS PASUKAU NE TUO KELIU

Na ir kas,
Štai netgi mėnuo apsiriko –
įnėrė į alyvų debesį…

x x x

SMUKLĖJE SUTIKAU NEKUKLIAI SMALSŲ ŽMOGŲ

Nuodėmklausy
senos žuvėdros akimis,
neišlaistyk žuvelių iš vyno taurės!

x x x

Tolumoje minkštai prigeso
žvaigždės: artėja aušra…
O gal didelis miestas?

x x x

Akstyvą rytą žmonės skuba į turgų.
Kestuoliai! – per patį
jazmino žydėjimą!

x x x

Sėsk šalia, varpininke,
pamaldos atidedamos –
varpinėj suokia lakštingala…

x x x

NORĖJAU PRESIKELT PER DELTĄ, BET NUSPRENDŽIAU EITI UPE AUKŠTYN

Teisus tu, juodnugari
ungury… Išties verčiau būti klajūnu,
negu keleiviu.

x x x

Pakilo rytų vėjas… Taip ir galvojau –
mėnuo dar sparčiau
nuplaukė į vakarus.

x x x

SKAITAU VAKAR NAKTĮ PARAŠYTĄ SAVO EILĖRAŠTĮ

Gražus eilėraštis.
Tačiau lakštingalos šešėlis mėnesienoje
kur kas gražesnis.

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos!..

x x x

Tik neužsnūsk prieš rytą
upėje, žvaigždele, –
net nepajusi, kaip nuneš srovė…

x x x

Kažkas lėtai nuėjo prie vandens…
Ir štai – nuo mėnulio atsispindi –
tiesiai į mane! – atsigėrusio elnio žvilgsnis…

x x x

Jau miškas – tarsi iš graviūros.
Koks rudeninio tako grožis! –
tylus ir minkštas…

x x x

Žaibo kirtis į medį…
Apsvilusių varnų pulkas
rudens liūtyje…

x x x

UODAS NUTŪPĖ ANT MANO PLAŠTAKOS

Dalinkimės, brolau, kuo turtingi:
tau kraujo lašelis,
man – sparnelių žaismingas švytėjimas.

x x x

ŽIŪRIU Į RUDENIO ŠVENDRUS

Beirklę valtį vėjas atgina
link švendrų. Visai
kaip mane liūdesys…

x x x

Parkritau
ant nukritusių ąžuolo lapų.
Koks karališkas skurdas!

x x x

Ruduo jau baigėsi,
žiema dar neatėjo… Štai tas laikas,
kai net keliauninko širdyje tuščia…

x x x

SUNKIAI BRENDU PER UŽPUSTYTĄ LAUKĄ

Kaliausė apsnigtam sode.
Taip moja senais skudurais, taip moja!
Grynas nuostolis.

x x x

Pūga nurimo…
O štai ir saulės spindulys!
Naudinga žolelė per žiemos šalčius.

x x x

KAŽKUR PAMEČIAU SAVO ŽIEMINĘ KEPURĘ

Tiek tos bėdos.
Jos ir anksčiau buvo ne daugiau
kaip nuo viršugalvio ligi kaklo.

x x x

Viršum sniegų lėtai atplaukia mėnuo.
O kaip ilgesingai į jį žiūri
prie eketės sušalusi žuvis!

x x x

SNINGANT KELYJE PRASILENKIAU SU NEŽĮSTAMU ŽMOGUM

Turbūt iš toli keliauji,
kad snaigės netirpsta
blakstienose.

x x x

AKSTYVĄ PAVASARĮ TRUMPAM STABTELĖJAU PRIE TURGAUS VARTŲ

Tamsiai žalios rūkoriaus seilės
su kraujo dėmelėm
ir – žibuoklės, žibuoklės…

x x x

ANKSČIAU NEI VISUOMET PASIPRAŠIAU NAKVYNĖS

Kepurė ant vinies, galva
ant pagalvės, lietus už lango.
Naktis pati ateis.

x x x

Duokit kelią!
Argi nematot – ateina priešais ievos,
sklidinos rasos…

x x x

KAPINIŲ SARGO NAMELYJE

Trečia para lyja.
Melsva neužmirštuolių šviesa
įsigraužus į lango stiklą.

x x x

PRIE ŠVENTYKLOS DURŲ SUTIKAU ELGETĄ

Reikia susilopyt batus!
Štai ką vakar bandžiau prisiminti,
žiūrėdamas į skrendantį genį!

x x x

KLAUSAUSI LAKŠTINGALOS BALSO, ATAIDINČIO IŠ ANAPUS UPĖS

Taip švelniai
tik naktį paliečia
paskutinė bangelė nuplaukusio vakaro…

x x x

Sakot, nerūpestinga keliauninko širdis,
štai ir dabar jai svarbiausia
pražydus rūgštynė… O jums – argi ne?

x x x

Vėtrų suveltas mėnuli,
žilas plaukas po taurės
kojele susiraitęs, – negi jis mano?..

x x x

Staiga – skruzdėlynas
žaibo šviesoj… Taip ir noris sušukti:
štai nežinią kenčiančio veidas!

x x x

Ko rodai, žmogau, į mane?
Manai, kad raudų negirdžiu?
Lįsk mano ausį, pasiklausyk…

x x x

O kaip toli nuėjau per dieną!
Nuo mėlyno ryto
ligi tokio pat mėlyno vakaro…

x x x

Vakarėja – lyg eičiau
per kaimo kapinaites…
Tarpupiršty šviečia šiaudelis.

x x x

Blausi žvaigždelė mėnesienoje.
Tiek ir naudos iš jos keliauninkui,
o vis tiek…

Kajokas D. Lapkritis veidrodyje. Vilnius, „Vaga“, 1985

Iš „Keliauninko trieilių“

Taip sparčiai ėjau,
o tu vėl aplenkei mane,
pilnapadi mėnuli.

x x x

Lietus permerkė lig paskutinio siūlo.
Nebėr iš ko laužą užkurti.
Ką gi, nors tai paguodžia.

x x x

Net balti purslai ištiško,
kai tu, žvirbleli, šast – ir nutūpei
į nukritusių žiedlapių jūrą!

x x x

Prie aukštų žolių baigėsi takas.
Nakvoti čia, ar traukti toliau?
Kaip smagu apie tai galvoti!

x x x

Šios gėlės dar nieks neregėjo,
o anoji – ir nuo vieškelio
matos, vargšelė…

x x x

Tokį vakarą mano malda galėtų
pasiekti dangų, bet aš verčiau pasigrožėsiu,
kaip geria kumeliukas.

x x x

Atsėlina kas,
ar tik mėnuo paniro į žydinčią ievą, –
trakšt – ir nulūžo šakelė…

x x x

Tilstantys vandens kuždesiai…
Dar mirksnis – ir upė tekės
Pačia giliausia nakties vieta.

x x x

Ankstyvas sekmadienio rytas,
o šalpusnis akies krašteliu jau ir seka
drugelį – pamaldžiai pamaldžiai…

x x x

Nakvoju prie buvusio vienuolyno

Kaip lengva čia nugrimzt į gilų
miegą ir kaip sunku atrasti sapną,
vien šiai nakvynei skirtą

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos!..

x x x

Kažkas lėtai nuėjo prie vandens, ir štai –
nuo mėnulio atsispindi – tiesiai į mane! –
atsigėrusio briedžio žvilgsnis.

x x x

Tik neužsnūsk prieš rytą
upėje, žvaigždele, – nė nepajusi,
kaip nuneš srovė.

x x x

Tolumoje minkštai prigeso
žvaigždės – artėja aušra ar tik
didelis miestas?

x x x

Smuklėje

Nuodėmklausy
plėšriom žuvėdros akimis, neišlaistyk
žuvelių iš vyno taurės!

x x x

Pakilo rytų vėjas…
Tai pir maniau – mėnuo dar sparčiau
nuskuodė į vakarus.

x x x

Galugiris. Pano fleitukės
melodija: „Tavo karoliai nutrūko
bebėgant per tankmę…“

x x x

Žaibo kirtis į medį.
Apsvilusių varnų pulkas
rudens liūtyje.

x x x

Ruduo jau baigėsi, žiema
dar neatėjo – bergždžiausias metas
su kartėliu gomuryje.

x x x

va, palenkia šaką kiek reikia,
nes puikiai nežino, kiek reikia.
Gruodžio vėjas

x x x

Kaliausė apsnigtam sode.
Kad moja senais skarmalais, kad moja!
Grynas nuostolis.

x x x

O, kaip toli nuėjau per dieną!
Nuo mėlyno ryto
lig tokio pat mėlyno vakaro.

x x x

Pūga nurimo.
O štai ir saulės spindulys!
Naudinga žolelė per žiemos šalčius.

x x x

Turbūt iš toli keliauji,
kad snaigės netirpsta
blakstienose.

x x x

Iš ratų iškrito medinė dėžė

Toks garsas –
lyg būtų suvasnojus višta,
įvaryta į kampą.

x x x

Štai ir atpėdina priešais žmogus,
jau matęs pražydusias obelis!
O atrodo šlubuoja vargšas, ir tiek.

x x x

Ką tik lijo.
Dabar nebelyja.
Štai ir laikrodis.

x x x

Vakarėja – lyg eičiau
per kaimo kapinaites.
Tarpupiršty šviečia šiaudelis.

Kajokas D. Poezija, o gal ne ji. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Reikia susilopyt batus!
Štai ką vakar bandžiau prisiminti
Žiūrėdamas į skrendantį genį!

x x x

Šiek tiek buvau.
Kur kas trumpiau dar būsiu.
Bet esu vis labiau.

Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, “Vaga”, 2009

Kajokas Donaldas (1953)

Susiję įrašai