ANDRIUŠKEVIČIUS ALFONSAS (1940)
TRYS METŲ LAIKAI
(rašau, nerangiai sekdamas Busonu ir Geda)
I
Vasara lietinga. Į lizdus prilijo
Suvalkijoj, kur rasa vis laša nuo lelijų.
Vasara lietinga.
x x x
Vasara lietinga. Dieve, tavo šviesos
Nori būti rūškanos, nenori būti šviesios.
Vasara lietimga.
x x x
Vasara lietinga. Gal prie žemės juodo
Veido pinavijų rausvos galvos visgi tinka.
Vasara lietinga.
x x x
Vasara lietinga. Nykiai verkia gėlės.
Lyg nebūtų niekad neikur niekas prisikėlęs.
Vasara lietinga.
x x x
Vasara lietinga. Šlampa cementiniai
Atkapiai, įklimpę kapinių drėgnoj rutinoj.
Vasara lietinga.
x x x
Vasara lietinga. Stoviu užbrūkšniuotas
Liūties. Bet dabar mano forma suvisai nedingo.
Vasara lietinga.
x x x
Vasara lietinga. Nemirtinga siela,
Žiū, šiurpte pašiurpusi nelyg kokia mirtinga.
Vasara lietinga.
II
O ruduo dėmėtas. Nu, akis malonins
Rudeninės (ruddieninės) Viešpaties malonės!
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. Jo takai moliniai
Neveda į niekur – šiaip tarp tuopų lapų mėtos.
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. Stoviniuoja liepos,
Išmuštos geltonio Viešpačiui bespalviam liepus.
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. Varge! Pasimetęs
Dievo suardytas klevas: lapai ir jų medis.
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. Dominuoja rudos
Dėmės. Tik šen ten (Maironyje) žaliuoja rūtos.
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. O dangaus lėmimas –
Kad galop įsigalėtų pilkas aliuminis.
O ruduo dėmėtas.
x x x
O ruduo dėmėtas. Metas būtų liautis
Tom dėmėm taip nesveikai (ir be prasmės) domėtis.
O ruduo dėmėtas…
III
Ir žiema besniegė. Kur jūs dingot, pusnys,
Kitados šią vietą be sunkumo jokio slėgę?
Ir žiema besniegė.
x x x
Ir žiema besniegė. Akmenys sapnuote,
Ak, sapnuoja: po sniegu jie guli pasislėpę.
Bet žiema besniegė.
x x x
Ir žiema besniegė. Ant kaip tirta vėjyj
Stagarai stati, į jokią pusnį nesusmigę.
Nes žiema besniegė.
x x x
Ir žiema besniegė. Angelų sparniukų
Baltis žuvo. Pilkuma, antai, nokte nunoko.
Ir žiema besniegė.
x x x
Ir žiema besniegė. Purvinos Kalėdos,
Purvini išminčiai, kupriai, erodai, karietos.
Ir žiema besniegė.
x x x
Ir žiema besniegė. Ak, ne dienos liūdnos
Man vaidenas vėl: aš Dievui vaidenuosi liūdnas.
Ir žiema besniegė.
Andriuškevičius A. Beveik visi eilėraščiai. Vilnius, Apostrofa, 2015