BALBIERIUS ALIS (1954)
lyg Mėbijaus juosta
vis eitum ir eitum –
kartojas metų laikai
x x x
krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…
x x x
Meile – buvom
kadaise įbridę
į tą pačią upę…
x x x
Vaikas ir jūra.
Abu jie iš niekur
šičia atėję.
x x x
žuvėdros šešėlį
jau laidoja smėliuos
rudenė mūša
x x x
lyg vilkolakio eita –
lapų pėdos raudonos
ant pirmojo sniego…
x x x
lyg sparnas didžiulis
baltosios pelėdos –
naktį sniego laukai
x x x
ugnis židiny –
nesibaigiantis gyvasties
medžio aukojimas
x x x
atminties voras
meta tinklus
ne žuvims gaudyt
x x x
kur pradžia? pabaiga?
du taškeliai maži
kely amžinybės…
Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026
Trieilis, rastas tarp popierių, nežinia kada užrašytas ant sienos pageltusios bibliotekos katalogo kortelės
Dienos… už borto.
Ir niekas neišmetė joms
gelbėjimosi rato.
x x x
Rytas snieguotam viduržiemy
Lyg moteries lūpos –
alsuoja į veidą – vienišas
puodelis kavos…
x x x
Buvau vėjas nuo jūros.
Tau nieko daugiau nereikėjo.
Tik vėjo nuo jūros.
x x x
Tamsiausi rudens vakarai
vis dėlto šviesesni
už žmones tamsiuosius…
x x x
kamikadzės…
kamikadzės – tos pirmosios
lapkričio snaigės
x x x
Sninga sniegas – vilkolakis
verčias į žmogų –
už lango pavasarėja
x x x
Smilkalai
Užmerk akis –
ir Palo Santo vėlei uždegs
laužus Varanasio…
x x x
Žiūriu į save
kaip į šulinį gilų
praėjusio laiko…
x x x
Bičiuli
apie Tavo kaulelių šviesą
Plungėj šįryt pagalvojau –
po juodąja žeme…
x x x
Ežero ledo
Ežero ledo
lėliukė – pro ąžuolus
šviesioj mėnesienoj
x x x
Sapnavau:
didesnį už debesį
snaigės veidą
x x x
Naujieji 2022
Tas pats
tirpstantis sniegas laukuos –
kaip ir vakar – prėjusiais…
x x x
Prieš Rasas
Karavanai lietaus
birs žole – lyg į šermenis
ilgiausių dienų
x x x
Po vasaros
Gelsvėjantis gamtovaizdis.
Iš niekur į niekur – pilkos
vienkiemių sraigės.
x x x
Spalio pradžia
Ilgesio žeme!
Skabo klevo lapus
rūko žvėris…
x x x
Prieš daug daug metų
niekaip negaliu surasti –
atminties kasyklose pamesta
geriausio eilėraščio eilutė
x x x
Graikija
Mitų debesys…
Vėjo pelės žolėj prie
šventyklos griuvėsių
x x x
Šventoji
Upe Šventoji:
visos krašto bažnyčios
nevertos tavęs…
x x x
Apie lazdynų žydėjimą vėjy
Aukso debesys
girių papėdėj…
Vis vietoj ir vietoj.
x x x
Juodkrantė: birželio haiku
Vaikas ir jūra.
Abu jie iš niekur
šičia atėję.
x x x
Debesų potėpiai
vakaro drobėje – klasika
abstrakčiojo ekspresionizmo…
x x x
laikas:
nieko iš niekur
niekad nelaukti
x x x
Juodkrantė: lyg iš dinozaurų eros
Juodyn vis juodyn
vienišas kormoranas
saulėlydžio medyje
x x x
Ąžuolo lapas
Apie pradžią
ir pabaigą – žino tą patį
ką žinai tu
x x x
Apie kosmosą
Tie patys žvaigždynai
temstant žliūgės žiedeliuos –
balto vieškelio dulkės!
x x x
Vyšnios senolės
pražyla trumpam…
Vėjas gegužės!
x x x
Uoga
Juodasis strazdas
vagia vyšnią? Ne vien tau
skleidės tas žiedas.
x x x
Lyg mamutai
balti – Šiaurėj išmiršta
amžinieji ledynai…
x x x
Juodkrantė: pajūrio amuletas
Beveik tobulas
juodas akmenėlio ovalas,
o baltoji kriauklele!
x x x
Juodkrantė: radinys vėjuotam paplūdimyje
Tylią aukojimo giesmę
gieda paukščio sparneliui
smėlio kristalai
x x x
Girios upokšnis
Atsiklaupęs –
gyvybės vandenį
geria rudenio briedis
x x x
Rytas: Scotland Highlands
Debesų žvėrys
drėgnais liežuviais laižo
kalno viršūnę
x x x
Scotland: žvelgiant į kalnų liūties upę
Matau srauto akmenis –
ir savaime many užgroja
rolingstonų muzika
x x x
Prisimenu praėjusį viduvasarį
Aukšta virš rūko…
Balto vieškelio dulkėm
naktis eina namo
x x x
Agrarinis gamtovaizdis ryto rūke
Laikas
atrajoja atsiminimus
praeities ganyklose
x x x
Sausra rudenėjant
It ražienos
šiugžda vėjy šalikelėj
seno žalčio išnara…
x x x
Antika
Sustingęs pasaulis:
marmuro debesys
plaukia nenuplaukdami
x x x
Pranašystės šukelė. 2026
Pasaulio šalikelėje –
perpjauta žalvario gerkle – senas
pažaliavęs trimitas
x x x
Žiemos nakties
pakelėj – bliuzo vyną
geriu ir geriu
x x x
Tai
Kas
Užrašyta ant vėjo –
Vėjui ir lieka
Alis Balbierius. Lietaus hegzametras. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2026
IŠ INDIJOS TRIEILIŲ
PLAUKIAN PER GANGĄ VARANASYJE Į KITĄ KRANTĄ
Stiksas tebuvo
Gango reinkarnacija
į Antikos žemę…
x x x
DHARAMŠALA I
Bronziniai būgnai
sukas ilgai…
Budos keleivis praėjo.
x x x
DHARAMŠALA II
Kažkur yra pėdos
įspaustos bičiulių:
ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios…
x x x
DŽAIPURAS
Vidurdienio saulė.
Krenta po kojomis
vargšo šešėlis.
x x x
TAMILĖ
Gėlės dega plaukuos,
visa kita tamsu
lyg vidudieny vakaras…
x x x
DEDIKACIJA INDIJON RAIMONDUI JONUČIUI
Bičiuli,
sausros žolė
ir čia a p s i m e t a m i r u s i…
x x x
INDIJA
Dieviškas sapnas
atmerktomis akimis
prie karvės krūvelės…
x x x
DŽODPURAS, PRIE ŠIVOS ŠVENTYKLOS FORTE VIRŠ MĖLYNOJO MIESTO
Varpo šerdy
tobulas – žydras
garsas į dangų
x x x
RADŽASTANAS
Lyg būgno oda
sieloj vibravo
žydras dangus Radžastano…
x x x
Žalesnės už vasarą
žalios papūgos…
Viduržiemis Indijoj.
x x x
Grok, kerėtojau –
raitos ant gelžkelio saulėj
geležinė ratuota gyvatė…
x x x
PRO TRAUKINIO LANGĄ, KAŽKUR TAMILNADE
Senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį
x x x
BENAMIS PRIE ŠIUKŠLIŲ LAUŽO GATVĖJE
Vien tik ugnelės
mažytė širdis
ryto tamsoj…
x x x
IŠMALDA
Duoti gera,
bet būsiu didesnis vargšas,
jei visiems padalinsiu…
x x x
IKONA
Skurdo ašara – be
ašaros – per purviną
Azijos skruostą…
x x x
DŽODPURAS
Baltojo garnio
šviesus atspindys
užterštam tvenkinį…
x x x
PRSIMINIMAS APIE LUMBINĮ
Ką galiu pasakyt?
Nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…
x x x
SEZANIŠKAS VAKARAS KERALOJE
O, raudono
kalno giesmė
žaliame peizaže
x x x
šitiek orumo
eisenoj karvės –
džipai sustojo ant kelio
x x x
kelio dulkės –
vienintelis auksas
seno Sadhu
x x x
RUDRAKSHA
Šyvos ašara
rieda į delną –
turgus Gokarnoj
x x x
NEPRIRIŠK
Lyg Budos būgnai
dunksi traukinių ratai.
Kelias yra namai.
x x x
BEŽDŽIONIŲ DIEVO PALIKUONIŲ VESTERNIZACIJA
Hanumano vaikai
oriai valgo
ledus šokoladinius…
x x x
Snaigės krito
iš sapno dėžutės
po kokoso palmėm…
x x x
AUKSINĖJE SIKHŲ ŠVENTYKLOJE AMRITSARE, BESKLAUSANT MALDŲ IR ŽVELGIANT Į MINIĄ, EINANČIĄ RATU APLINT TVENKINĮ
Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas
RUDENIO LAPĖ
x x x
Dar peri sniegą
saulė pernykščiam lizde,
o paukščiai jau grįžta
x x x
kiek sapnų jau išgėrė
vampyrė – balta
mėnesiena
x x x
NUSILENKIMAS HERMANUI HESEI
stepių vilkai
nebemedžioja automobilių –
nejau visi prijaukinti?
x x x
buvai:
vėjo šilkas
ant mano lūpų
x x x
kartu su manim
nuo pilnaties vyno
svirduliavo alyvų žiedai
x x x
kokiame lombarde,
mieloji – slapta užstačiau
mūsų džiaugsmą?
x x x
SENAMIESČIO ETIUDAS. 2010
pernelyg kinematografiškai –
prieš vidurnaktį – spalio
lapai ir spalio lietus
x x x
VAKARAS PRIEŠ ILGES
kiek keleivių many
susitinka šią naktį kelionėj –
neaprėpiamas protėvių kelias…
x x x
EPITAFIJA
sudegė tas
kurs žarijomis eiti
mokėjo…
x x x
trakšt trakt – pirštais sidabro
irusių kaulus
skaičiuojantis mėnuo
x x x
VASAROS VAKARAS TYLOJ
Šešėlių rašmenys
slenka į Rytus…
Busoną menu.
x x x
AKIRATIS
ta pati lyguma
ten kur galvojai
jau žvelgiąs nuo kalvos
x x x
LIETUS PRIEŠ JONINES
per ilgai dangaus Vazarelis
lieja susiliejančius ratilus
balų drobėse
x x x
Jau keliausiu…
Vasara žiro
lyg Hermano Hesės karoliai.
x x x
žuvėdros šešėlį
jau laidoja smėliuos
rudenė mūša
x x x
PRIEŠ LIETŲ VIRŠ UPĖS
Debesies upėtakis
mėlynas – mėlynesnis
už vakaro dangų
x x x
VARŠUVOS PRISIJAUKINIMAS. 2011
Ir štai:
miestas it paukštis
lesa sekundes iš rankos…
x x x
MARMURO MANO ŽEMĖJ NĖRA
Marmurinis mėnulis.
Vietoj marmuro žemėj
protėvių kaulų pūga.
x x x
VASAROS RYTO RŪKUI PRASISKLEIDŽIANT
Žvelk – žilas
kelio žaltys
per upę plaukia
x x x
Vasaros sodas.
Širšės kaip samurajai
slyvų take.
x x x
APIE VIENĄ MOKYMĄ
Budos ratai
aplipę moliu ir mėšlu –
aukščiau nei gervės girgžda…
x x x
kur eini
per amžiną tirpstantį sniegą,
siela liūdnoji?
x x x
VĖLEI SUJAUDINO
Rūkas, kyląs
iš nužydėjusių
aguonų galvų
x x x
AKIMIRKA VIENATVĖJE
Teišgers ši tyla
visą juodumą juodą
iš mano sielos
x x x
KADAISE KUKURŪZŲ LAUKUOS, TOLI BESARABIJOJ
veltui šnabžda maldas
nurudusios lūpos – rudenio lapę
jau medžioja žiema
RUNOS NUO MEDŽIŲ
x x x
nesijaudink dėl oro:
vėjai staibilūs čia
tiktai praradimų…
x x x
apie vienatvę
rėkia kėkšto
raudonas ruduo
x x x
TEN KUR
kelio žaltys
pasismaugia
prie balto žilvičio
x x x
TOLIMIAUSIŲ LAIKŲ PRISIMINIMAS, DINGUS ELEKTRAI GRUODŽIO NAKTĮ
Spingsulė ir vaikas…
Mėnulio akis
didėja virš stalo.
x x x
IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO
salamandrų vaikai
maudės lavos pirtyse
kadaise Pompėjoj
x x x
vėjo mostas –
ir rudenio runomis
lyg nuo medžių
x x x
DVI TEZĖS IR PRIELAIDA
Katė nėra sodas.
Sodas nėra katė.
Sodas kartais aš…
x x x
MOTERIS
Sujaudins staiga
vystantis grožis
labiau nei jaunystė
x x x
LENGVO VĖJO LOPŠINĖ
Marmurinė mėnulio katė
murkia linguodama
eglės viršūnėj
x x x
baltas baltas laivelis
ant nebūties jūros –
tai tu arba aš…
x x x
KAMUOLINIŲ DEBESŲ DIENA
Šešėlių dievai per
žydintį lauką. Trumpam
apsiniaukia gėlių žiedai.
x x x
APIE PIRMĄ VASAROS UODĄ
Devynbalsė alksnynuos…
Ir uodo zyzimas
pervertas vakaro spindulio.
x x x
TRUMPA VIENO PAVASARIO ISTORIJA
Senolė mirė.
Išdraskytoj sodyboj vienišas
tulpės raudonis.
x x x
akmenėly kalkėtam
spengs neregėto senumo
kriauklelės spiralė…
x x x
nuovargio, broli,
nuovargio ženklas
iškrito ant runos
x x x
O, tuštybe! –
koks klastingas iš pasalų
tavo smūgis į veidą…
x x x
ECTOPISTES MIGRATORIUS
Kas esu? –
išmirusių karvelių keleivių
genties?..
x x x
Ežerų ciferblatuos
bronzinės strėlės rudens…
Siela kaip suopis danguj.
x x x
visos fiestos
dėvėjo tą pačią
liūdesio kaukę
x x x
PASKUTINIS
rožės haiku –
šerkšnas ant neprasiskleidusio
pumpuro formos
x x x
MIRŠTANTIS ŠAMANAS
Su pirštais šokusią
būgno odą
graužia tylos kirmėlė
x x x
tirpstančio sniego
laukuos – liūdnos
pėdos kiškelio
x x x
senas žmogus
grėbia lapų mirtį –
saulė Vėlinių rytą…
x x x
nepašovus tylos
krenta už girių
garso strėlė
x x x
JAU
barbarų ordos
jau ne už vartų
jau tavyje
CODA
x x x
DAR NEGIMĘS
cunamis
sapnuoja
saugiausią pasaulio uostą
x x x
APIE TIRPSTANTĮ SNIEGĄ
vėl žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą
x x x
Iš rūko į rūką
sulinkę senučių klaustukai –
turgaus diena provincijoj…
x x x
AMERIKA, PRERIJŲ PEIZAŽAS
Tylos totemai vėjy.
Šamano gerklėj naikintuvo
staugsmas kaip peilis.
x x x
Dievų kaukolės
Byra iš smėlio laikrodžio.
Pantha rhei.
x x x
Tampu nuolankiu mokiniu.
Tik mokytoją – Mokytoją
susikuriu pats…
x x x
VASARIO RYTAS UŽ LANGO
Ant supuvusio obuolio
pernykštės planetos –
karalius svirbelis!
x x x
apšerkšnijusį langą
grasina išdaužti
Hokusajaus banga
x x x
VIS VIENA IŠTIRPS
Sniegas ant sniego
lyg tavo pasaulio sekundės
gyventos kadaise
x x x
ten kur žydi
tavo plaukų vėjas
mūsų nėra ir nebus
x x x
KARTAIS ESU
narvas geležies
ir paukštis tame narve
be išėjimo
x x x
PASAULIS
Daiktas, įdėtas
tavin – už tave
daug didesnis
x x x
žiaurūs virš mūsų –
žiūri beveidžiai be žvilgsnių
sekundžių dievai
x x x
apsimesk
kad viskas gerai,
džiaugsmo fontane numiręs…
x x x
GEGUŽĖS PIRMOSIOS RYTAS RASŲ KAPINĖSE
Fantastiškoj šviesoj
ganosi girioj asiūklių
antkapių dinozaurai
x x x
Kas aukso garbanas
plauna ežerų veidrodžiuos?
Ruduo, numirsiantis narcizas.
x x x
PELĖKAUTAI
sūris
ieško pelės –
ruduo jau sodyboj
x x x
iš anapus
iš anapus kažkas
kiaurai žemę vis žiūri…
x x x
BUVO KADAISE
pempės kiaušinis
sudužęs – geltonesnis
už saulę arimų
x x x
SAPNAS APIE AGRARINĘ PAŽANGĄ
Į mano sapno rugius
šią naktį suskrido
mirusių putpelių sielos
x x x
KAS BUVO TIKRA
… kaip skustuvai
žali viksvos dantračiai.
Kraujo suknelė ant piršto.
x x x
BŪSIU:
kalkėtas akmuo
protėvių veidu
prie kelio
x x x
APIE VIENO VAIZDO POVEIKĮ
kiek sapnas užmato:
degančios bėga žirafos
visuos horizontuos…
x x x
žodžiai iš tuštumos –
lyg viduržiemį grįžę
paukščiai klajūnai
x x x
lieka šviesa
ir žalumas žolės
taip liūdnai rudenėjant
A. Balbierius. Kitas ruduo. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
lapo kritimą
kiek kartų regėjau
šitam pasauly?
x x x
Meile – buvom
kadaise įbridę
į tą pačią upę…
x x x
išjunk tą melodiją:
gerklę graudžiai sugniaužia
lyg kartuvių kilpa…
x x x
liūdesio šilkas,
šilkas iš liūdesio –
tai tik vakaras lyjant…
x x x
POETAS
Greitesnė
greitesnė netgi už šviesą
neužrašyta mintis
x x x
PIRMAS
žiedlapis vyšnios
ant strazdo šešėlio…
Pavasaris mirs.
x x x
kavos puodelis
terasoj alsuoja
į rytmečio rūką
x x x
kalbos fleita
iš tuščio protėvių kaulo
permainų vėjuos
x x x
Lyg žvakė
niekad nesudeganti –
pasaulio mįslė
x x x
PILNATIES LAIKAS
po mėnesiena
rapsų laukas
geltonesnis už saulę
x x x
SAULĖTEKIS PRIE EŽERO
Rytmečio rūkas:
auštant užsiliepsnoja
garnio šešėlis…
x x x
puiki būtis –
rože – ne rilkės –
rilkės – šiandieną
x x x
AZIJA I
Toldamas
varpo garsas
paliečia visatos kraštelį
x x x
AZIJA II
Beždžionės
nesužmogėja
netgi beždžionių šventyklose
x x x
BANSURI FLUTE
Ir kaip sutelpa
šitiek melodijų
bambuko stiebelyje
x x x
RUGPJŪTIS
Ak, gilus
gilesnis už mirtį –
nupjautos vasaros kvapas…
x x x
mergaitė: nokstanti:
dar kaip žiedas,
bet jau ir kaip vaisius
x x x
veidas į veidrodį –
lyg perlų žvejys
į gilumą jūros
x x x
PIRMĄJĄ RUDENS DIENĄ, LIETUI LYJANT
O, tūkstantsparnė! –
paukštė iš medžio šerdies:
ugnis židiny.
x x x
be lazdos
sunkiai kopia į kalvą
kuprota žiemos obelis
x x x
Kurmių dievas
negi toks pat –
beveik aklas?..
x x x
Kas išrovė
šviesią žydinčią vyšnią
iš strazdo akies?
x x x
AGUONA
Sėklos gilesnė
yra atmintis
nei kultūros…
x x x
Dar neišaušo,
o jau temsta…
Lapkričio vieškelis
x x x
Obuolio sieloj
neprabudus būtybė –
lašo formos sėklelė
x x x
ĄŽUOLAS
Seno dievo
didingas šešėlis
į vakaro slėnį
x x x
vėl skubu
stovėdamas vietoje –
vis dar be vietos…
x x x
trys mažyčiai
snaigių kristalai –
haiku ant tavo blakstienų
x x x
tirpo
tavo plaukai
dar sniegui netirpstant
x x x
NE APIE BUDĄ
ak, pabudins
mane – šerkšno
ant vyšnios žydėjimas…
x x x
Daiktų šunys
seniau buvo ištikimesni
negu dabar
A. Balbierius. Ekvilibriumas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
ŠTAI
veltui bandžiau
pramokt sudėtingiausio
naršymo meno…
x x x
Kas galėtų būti
netobuliau – už
tobulybės ieškojimus?
x x x
APSILANKYMAS APLEISTAME KRAŠTE
Nesurasi: kelias
kaip moneta
krenta į žolę
x x x
APIE VIENĄ IŠ TŲ, KURIE VISADA ŠALIA
Isos –
varnas ir vyšnių baltumas –
kadai išsprogdino akis…
x x x
lyg šuo
rudom šlapiomis ausimis
loja pro rūką ruduo
x x x
krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…
x x x
PAUZĖ
Lyg negyventum –
nekurtumei nieko – tik būtum
kažkaip keistai
x x x
argi ieško prasmės
naktį šiltą pabudęs
sniego tirpsmo upelis?
x x x
RPISIMINIMAS APIE ZENONĄ ŠTEINĮ IR JO LAISVĄJĮ RŪSĮ, ŽVELGIANT Į ŽYDĖJIMO MĖNESIO UŽUPIO PANORAMĄ
Žydruoja seni tvenkiniai…
Plauks nenuplaukdamas jais
vis tik kriaušės baltumas
x x x
atsiklaupk:
štai auksinis fontanas šviesos,
aukštesnis už dangų
x x x
dievas – mažėja
ir – nyksta – kaip nyksta
išnykstančios rūšys
x x x
tuštuma
be daiktų – pats pirmasis
pasaulyje žodis
x x x
Kiaunė ant stogo.
O aš jau galvojau,
kad aitvaras bilda…
x x x
veltui ieškau
savy šilumos
šiltame kambary
x x x
BOBŲ VASARAI AUŠTANT
pagonių sidabrą
lydo laukuos
voratinklių saulė
x x x
Taip ir likau
neįšventintas į augurus –
kadaise ornitologas…
x x x
savaime eilutės…
taip kaip lietus
ant pavasario lysvės
x x x
REGĖJIMAS APIE ŽIEMĄ JAPONŲ
Atodrėkio šilkas
slysta per ašmenis…
Samurajaus kely.
x x x
Neieškok
lotofagų šalies:
ji tave susiras…
x x x
lieka taškas
gražioj tuštumoj
atsiremti prieš ilgąjį kelią
x x x
švie-syn
vis švie-syn
šitas žodis, kurį tau tariu
x x x
Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.
x x x
ŽIEMOS VAKARIENĖ
Burna pilna
sniego – bet iš kur
šitoks alkis snieguos?
x x x
rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…
x x x
ugnis židiny –
nesibaigiantis gyvasties
medžio aukojimas
x x x
apie ką
kalba rūko vienatvė
ir medis vienuolis?
x x x
NAKVYNĖ TĖVIŠKĖJE
Gilesnis už vandenį
protėvių miegas
mėnesienoj ant veido
x x x
AGRARINIS GAMTOVAIZDIS PER ATODRĖKĮ, PRIEŠ KALĖDAS
Sniegas sunkėja…
Vienkiemio link
dviratis vedas kaimietį.
x x x
arklį ir roges
argi regėjo kas
šią žiemą provincijoj?
x x x
gražiausia suknelė
buvo įdegęs
tavo kūno aksomas…
x x x
Prisipildo pasaulis…
Kad skaudžiau
ištuštėtų.
x x x
KLASIKOS MIRTIS
Perplėštą knygą
pasaulio šalikelėj
skaitantis vėjas
x x x
LAGUZ
Vandenio runą
meta kiekvienas
lašas lietaus
x x x
ILIUZIJA
aukšlių sniegas
upelės paviršiuj –
neištirpstantis niekad
x x x
HAIKU UŽ LANGO, TOLI
kokie vieniši
trys stirnų taškeliai
kovo snieguos…
x x x
Išskyrus šią šviesą
nieko daugiau
tau čia ir nelieka…
x x x
lapai pernykščiai
šėtoniškai raitos
pavasario saulėj
x x x
dievas tėra
tirpstantis sniegas
mūsų laukuos
x x x
putino uogų
raudonis prieš gruodį –
degantis krūmas aušroj
x x x
PO IŠSISKYRIMO
Kiaurai žiūri
per mano akis
tuštumos dievai
x x x
niekad negirgžda
saulėgrąžų laikrodžių
dantiračiai
x x x
neik tuo keliu:
juo jau nuėjo
tavo mirtis…
x x x
Sengluosnis lūžo –
vietoj tėvo vaikystėj
švilpynių drožėjas…
x x x
NEPRINOKUSIŲ
slyvų žalumas
pasigrobia regą – rausvėdamas
tarytum Cezanne’as
x x x
Niekas nėra,
ir niekad nebus
rūko karalius
x x x
iš „BESARABIJOS TRIEILIŲ”
stepių ruduo:
dag pilkesnis šalikelėj
vieversys raguotasis
x x x
Kaip dvi galaktikos
susivijo į spirales
ragai seno avino
x x x
Saulėgrąžų kaulai
bėga link horizonto –
Besarabijos stepė…
x x x
Kęstučiui Vaiginiui ir jo saksofonui
Saksofonas nakty…
Įauga į tylą
žvaigždžių ir rupūžių skulptūros.
x x x
Tūkstančiais lūpų
šnabžda vėjo mantras
kukurūzų stiebai
x x x
Tos gelmės neįžvelgsi –
akys moldavų gražuolės
ir galvelės grakštumas…
x x x
Voratinkliai verkia…
Ankstų rytą juos skriaudė
ašmens stepių šalnos.
x x x
Rožė rūdija.
Į juodžemio juodąjį dangų
žiedlapis kyla…
x x x
NETOLI NUO KOLCHIDĖS RUDUO
Auksinė žolė.
Auksinėj žolėj
debesų ir avelių sidabras.
x x x
Kas pašovė
skrydį bebaimio erškėčio? –
uogos raudonos nuo skardžio…
x x x
rudenio varno
plunksnų tamsoj –
vaivorykštės šėlsmas…
x x x
sutrupės tuoj
rudai surūdijęs
žiogas rudenėj žolėj…
x x x
Kur pradžia? pabaiga? –
du taškeliai maži
kely amžinybės…
x x x
moters šešėlis
per sielą lyg lauką:
ir vėjo švelnumas…
x x x
Lyg balti
debesėliai – žąsys
per purviną balą
x x x
Varno sparno metalas
ir atšvaitas rudens aukso –
štai tobulas vienis!
x x x
PRISIMENANT ZURBARANO „AGNUS DEI” SURIŠTOMIS KOJOMIS
Žvaigždę ryto rasoj
iš avinėlio pėdos
gėrė kadaise meistro akis
x x x
į pietus jau
nusinešė mano šešėlį
stepių erelio vyzdys
x x x
Skleidžias fazanas
lyg lopelis pavasario –
rudenio purvas voljeruos…
x x x
juodžemis juodas
šviečia balčiau užu saulę
kviečio grūdeliui
x x x
PASIVAIKŠČIOJIMAS IŠDŽIŪVUSIOS UPĖS VAGA
stepių tilviko
sidabras grakštus
sudūžta į dangų…
x x x
pats nuostabiausias
performansas visatoj –
garstyčios sėklelės prisikėlimas…
x x x
Balų varlė –
viską ji žino
apie visatos sprogimą…
x x x
juodos
haiku raidės
baltesnės už pirmąjį sniegą
x x x
Kas –
ošia many –
kai tyliu?
x x x
NAKTIS SENAMIESTYJE
Koks grakštus
aukštakulnių kaukšėjimo
atspindys vidurnakčio baloje
x x x
SUGRĮŽIMAS
Gervių pora
ant sniego – kur
žemės juodos lopinėlis?
x x x
žaibo žilvičiai
bemiegėj nakty
baltesni negu sniegas
x x x
šviesos alchemijoj
nepralenktas iki šiol
jonvabalio meistriškumas
x x x
debesų kaligrafijos
mokosi akys
prieš aušrą
x x x
Kaip baisu:
pumpuruos – jau regėti
obuolio mirtį…
x x x
kelias išeiti
kartais sublyksi
kad ne-užsimirštum
x x x
KITAS PAVASARIS, KITAS
Veltui kris
meteorai į žiedlapius… Nespėjom
jais atsidžiaugti.
x x x
Alkanos rujos
troškimų… Jų staugsmas
jau tolsta už girių…
x x x
kas iš meilės išliks? –
lietus, tik lietus tau ant veido
ir truputis sniego…
x x x
SENSTELĖDAMAS KARTAIS PAGALVOJU, KAD GALĖJAU BŪT IR GOTIKOS METALISTAS…
metalo kalba
iš gitarų – lyg kaltų
kažkas iš vaivorykščių kardą…
x x x
lyg šokėja
įšalus į ledą – mano
vasaros nendrė grakščioji
x x x
Krito draugo šešėlis
per sapną – kaip paukštis
po šūvio…
x x x
niekada
neaploja lunatikų
geltonas mėnulio šuo
x x x
tavo plaukai žali,
upe vaikystės
su aukšlių karoliais…
x x x
REGINT MEDINĖS SODYBOS GRIUVĖSIUS VĖLYVO RUDENS GAMTOVAIZDYJE
Apleisties signatūrose
vien tik vėjo pelė
tebeieško prasmės…
x x x
lyg vilkolakio eita –
lapų pėdos raudonos
ant pirmojo sniego…
x x x
ne tik rudens:
dienos trumpėja
kiekvieno keleivio…
x x x
MEDITUOJANTIS
Lyg akmuo
šalia viešpaties kelio
kojas po savim nukryžiavęs…
x x x
SENTIMENTALUS APIE KADAISE MYLĖTOS MOTERS KRŪTŲ VIRŠŪNĖLES
į šonus šiuos
įkopti norėsiu
net po mirties
x x x
VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ
Virpa įsmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą.
x x x
sniegas: be pradžios
ir pabaigos – iš sniego
kadaise tavo plaukai
x x x
VIENIŠAS KELIAS
Kas ten vienišas
su menų kuprele?
Ar atpažinsi?..
x x x
Trys stiebeliai
grakščiai apšerkšniję žolės –
kam dar tie žodžiai?
x x x
IŠ KULTŪROS EKOLOGIJOS
Kryžiaus ženklas
ant voro – senesnis
už Kristų…
x x x
PAVASARIO PALĖPĖJE ANT PALANGĖS, ŠALIA JUODO SENO BUTELIO, RANDU PERNYKŠTĘ KRIAUŠĘ, KURIĄ PADĖJAU NOKTI RUDENĮ
Supuvusioj formoj
koks velniškai dieviškas
raitosi grožis!
x x x
PAUL DEVOUX
Noksta medžiuose
meilei ir mirčiai
apsinuoginę moterys
x x x
o kelionės didybe! –
plaukia liūties laiveliu
mažas garstyčios grūdelis…
x x x
plunksna tyloj
tyliai leidžias
į ežero vyzdį
A. Balbierius. 99 trieiliai. Homo liber, 2013
Koks margas! toks margas
kaip nuodėmės sielos
sparnas patarškos
x x x
nekalba javai
apie gėrį ir blogį –
jie auga visoms burnoms
x x x
niekaip netapsi
laisvesnis už vėją –
nebent po mirties
x x x
spengia šalčio sidabras
virš jūros, o jūra
alsuoja laisva
x x x
protas šviesėja
kai kalbiesi – su
medžio lapu
x x x
tobulas yra
linkis tavo krūties –
ne aš jį sukūriau
x x x
lenkis prie žemės
ieškok nuolankumo
kelio dulkėse
x x x
šiemet ankstyvas
kvapų karalaitis
baltasparnis jazminas
x x x
kas diktuoja žodžius
apie tai apie ką
niekada negalvojau?
x x x
vėlei želia žolė
tikroji šios žemės
karalysčių valdovė
x x x
vaizdinių vaizdiniai –
kiek jų sutalpina
dvi vienintelės akys!
x x x
ištuštėjęs fontanas
verkia per lietų
savo jaunystės
x x x
tuštybės burna
jau prarijus mane
vėlei išspjovė
x x x
juodu blogio keliu
ėjęs – tekėk viršum jo
kaip rytmečio saulė
x x x
vėjas šermukšniuos –
lyg uogas raudonas
barstytų rugpjūčio mirtis
x x x
graužia kaip kirmėlė
medį gegužio sausra –
kažkur valkatauja lietus
x x x
darbas – sakė kadaise
Avataras Satja Sai Baba –
kartais pražudo žmogų
x x x
nusivylimų tinkluos
blaškos širdies
riešapelekė žuvis
x x x
ežero sielą
grakščiausiai išreiškia
rūkas prieš aušrą
x x x
prisirišai daugiau
prie žolės prie dangaus negu
prie savo gyvybės
x x x
sustoti negalima – laikas
gyventi lėčiau nei gyventa
šitoj extasy diskotekoj
x x x
lenkis nuoga virš manęs,
mylimoji, ir žemė žalia
pasisuks kaip kadaise
x x x
aguonos grūdelis
dainuoja per žiemą
apie žiedą aguonos
x x x
nostalgijos voras
meta rūko tinklus –
mėnesiena virš jūros
x x x
paukštis liepsnelė
mažytė sparnuota žvakutė
temstant alksnynuos
x x x
vampyras poetas
geria syvus iš kūno
vardu praeitis
x x x
visos kaltės praeis
kaip ir dorybės – kadaise
kaip vėjas praėjęs
x x x
baltų pilių kuorai
mėlynoj ryto drobėj –
apšerkšnijusios liepos
x x x
išsekęs šaltinis
godžiai geria per naktį
šviesą žvaigždžių
x x x
už nieką nebuvai didesnis –
dulkė kelio dulkėse
tarp kitų dulkių
x x x
mano brolis
prarasto rojaus ieškojo –
niekad negimęs
x x x
niekas nepastebėjo –
širyt užgeso virš miesto
benamio žvaigždė
x x x
kaip visas praėjęs laikas
rauda įšalus į ledą
sniegenos širdis
x x x
nesipūsk kaip moliūgas –
jis galvojo esąs
už mėnulį didesnis
x x x
vieškeli baltas! –
kaip tavęs pasiilgau
po liūčių ant asfalto
x x x
kur išėję draugai? –
pabandysiu už juos
šiandieną gyventi
x x x
graužia dūmai akis
bohemos tavernoj –
užmiršau kas esu
x x x
VIENIŠOJI
apsikabink save ir miegok:
tavo tobulas formas
geria naktis
x x x
jau užmokėta iš anksto
už visą kūrybą
nežinomu Dantės ratu
x x x
pragėriau gegužę…
kaip kinas Li Bo
gaudęs upėj mėnulį
x x x
kiro sidabras
lėtai išslydo
žvakidėj saulėlydžio
x x x
pasiversk į obelį – kad
man labiau skaudėtų – ją kadais
pakirtau žydint
x x x
debesys gegužio danguj
šiandien daug baltesni
negu mano siela
x x x
sapno moterys
visada gražesnės už tas
kurios miega šalia
x x x
sraigės kiautelyje
lietus pakartoja
Paukščių Tako spiralę
x x x
juoda čiurlio strėlė
žemėdama sminga
į saulėlydžio akį
x x x
apkurtinta ausis
skrendąs į visatą
naktinis žolių choras
x x x
SMĖLIO LAIKRODIS
tekėk kaip smėlis – aš
būsiu ta ranka kuri nuolat
apverčia laikrodį
x x x
NEMIGA LIETUI DULKIANT
nakties žibintai lietus
atspindžiai tų žibintų
kas iš to kad lietus
x x x
prieš du tūkstančius metų
gilė kėkšto snape –
Stelmužės ąžuolas
x x x
debesų pelekais
pasinėrė į rūką
mėnulio žuvis
x x x
baltas baltas kuprotas
prišalusiom kojom prie žemės
angelas – medis žiemos
x x x
šešėliai – tai karalystės:
vakaro – ryto arba
sidabrinės žiemos
x x x
žalioje žolėje dviese –
kur išlijot mūsų atvaizdus
baltų debesų dievai?
x x x
jūros banga
lūžta ir lūžta perpus –
niekad kitaip
x x x
NETIKĖTAI PRISIMINIAU SALVADORĄ FILIPE JACINTO DALI Y DOMENECHĄ
virš dykumos vakaro
ilgakojo voro šešėlis
jau nubėgo į Rytus
x x x
FOLIANTAS APIE MAGIJĄ
dramblio kaulo kietviršį
kasnakt lyg duris atidaro
drakono ranka
x x x
iš kur teka laikas?
jei žinotų – įsimylėję
užkimštų tą indą
x x x
išdraskytoj sodyboj
riešutus gliaudo
rudens voverė
x x x
TRUMPIAUSIĄ METŲ NAKTĮ
saulės žirnelis
raudonas virš girios –
auštant sutirpsta
x x x
arklio kaukolę žalią
susiranda lietus
samanotoj sulūžusioj fermoj
x x x
kaip sniegena
lesa sėklas alyvų
išbadėjus žiema
A. Balbierius. Strazdo anatomija. Vaga, 2004
Apyaušrio upės
išsivynioja iš saulės kamuolio
lyg ilgi melzgani siūlai
x x x
Visur einu vienas
ir kaip keista
kartais kažką susitikti
x x x
Tuščios aguonų kaukolės
šiugžda vėjy
išbarstę savo mintis
x x x
Groju tau tylią melodiją
bet iš visų melodijų
lieka tik aidas
x x x
Tegu auga topolis
tavo skausmo topolis
mano širdies lauke
x x x
Kriauklėj tavo veidas
įrėmintas
į prarastos jūros ošimą
x x x
Mes dar susitiksim
kaip kartais susitinka
mėnuo ir saulė
A. Balbierius. Delno irklas. Vaga, 1986
Iš „Indijos trieilių”
Majos šydas
ant Gango – ar
rytmečio rūkas?
x x x
Šventykla
Gėlių girliandos
galbūt yra angos
į šalį nirvanos…
x x x
Kobros atvaizdas
tokio pat šventumo
kaip Buda ar Kristus…
x x x
Radžastanas
lyg būgno oda
sieloj vibravo
žydras dangus Radžastano…
x x x
Turtas
Purvinas apklotas
ant benamio pečių –
aušta Džaipure…
x x x
Varanasis I
Štai ir paskutinės
aukštos kibirkštys į dangų
iš nakties laužo…
x x x
Varanasis II
Ugnies ranka
apibrėžia ratą –
gyvybę ir mirtį.
x x x
Varanasis III
Dūmai ir dulkės
iš mirusiųjų ugnies.
Įkvėpiu ir susivieniju.
x x x
Dharamsala II
Kažkur yra pėdos
įspaustos bičiulių:
ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios
x x x
Iš numirusių
kėlėsi dulkė –
lotoso žiedas!
Literatūra ir menas. 2014 01 10
Iš „Azijos trieilių”
Banga
kaip kriauklė
lūžta pusiau – perlas
krenta ant smėlio
x x x
Kerala: net nežinau, senas ar jaunas mėnulis čia
Aukštielninkas guli
kokosų pjovėjas –
mėlynėj mėnulis…
x x x
Puris
Koralų raudonis
kaip lūpos moters –
lūžta pakrantėj banga…
x x x
kelio dulkės –
vienintelis auksas
seno Sadhu
x x x
Bubhanešvaras. Geležinkelio stotis, 2014 m. gruodžio 30 d.
apie išmintį
kalba medžiai daugiau
nei šventieji
x x x
Prisiminimas apie Lumbinį
Ką galiu pasakyt?
Nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…
x x x
Banjano medis
Saulės galia
meta šešėlių
judantį labirintą
x x x
Išmalda
Duoti gera,
bet būsiu didesnis vargšas,
jei visiems padalinsiu…
x x x
Neprisirišk
Lyg Budos būgnai
dunksi traukinių ratai.
Kelias yra namai.
x x x
Tamilė
Gėlės dega plaukuos,
visa kita tamsu
lyg vidudieny vakaras…
x x x
Išsekintas kaitros prie Bengalijos įlankos
Saulė prikala
mano bejėgį
šešėlį prie smėlio…
x x x
Lotosai Pudučeryje
kiek akys užmato,
šventyklų šventyklos –
žiedai užterštam tvenkiny
x x x
Rudraksha
Šyvos ašaros
rieda į delną –
turgus Gokarnoj…
x x x
Sezaniškas vakaras Keraloje
O, raudono
kalno giesmė
žaliame peizaže
x x x
Žalesnės už vasarą
žalios papūgos…
Viduržiemis Indijoj.
x x x
Grok, kerėtojau –
raitos ant gelžkelio saulėj
geležinė ratuota gyvatė…
x x x
Apie ugnį, esančią visur
Žydintį medį
padega rytmečio saulė –
lyg artė ritualas…
x x x
Dedikacija Indijoj Raimundui Jonučiui
Bičiuli išėjęs,
sausros žolė
ir čia a p s i m e t a m i r u s i…
x x x
šitiek orumo
eisenoj karvės –
džipai sustojo ant kelio
x x x
smiltys tarp pirštų
iš jūros be dugno –
visas turtas bastūno…
x x x
Pro traukinio langą, kažkur Tamilnade
Senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį
x x x
Beždžionių dievo palikuonių vesternizacija
Hanumano vaikai
oriai valgo
ledus šokoladinius…
x x x
Atmintis
peslio plunksna
kris nenukrisdama
virš ryžių laukų žalumos
x x x
Mumbajus, kadaise – Bombėjus: prie mečetės virš jūros
Meta tinklą
suvargęs žvejys –
Arabijos jūra…
x x x
Sentimentalus
sugrįžimo daina
vis garsyn ir garsyn
geležinkelio bėgiais
x x x
Ikona
Skurdo ašara – be
ašaros – per purviną
Azijos skruostą…
x x x
Snaigės krito
iš sapno dėžutės
po kokoso palmėm…
Literatūra ir menas. 2015 05 29AssE