EITMINAVIČIUS

EITMINAVIČIUS STEPAS

Zylė atskrido
Išeinu pasisveikint –
Nuskrido iškart

x x x

Mirti norėjau,
Bet nutūpė ant delno
Boružė maža.

x x x

Tavosios akys manęs
Neatspindi jau.
Staiga pajutau:

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“ 2009,

Rausta šermukšniai.
Sielvartą degint reikės
Tiktai savimi.

x x x

Liepžiedžių saulė.
Žydi gyvybė joje.
Bičių nesaugo.

x x x

Akys įdubo.
Mintį paslėpti sunkiau.
Tik nieks neieškos…

x x x

Magija žodžio.
Duonos, medaus lydinys.
Tai ko tu verki?

x x x

Tavo ramybę
Draskėm dienos gražume.
Kas gimė po to?

x x x

Draugų nebėra.
Bet ir priešų neliko.
Kentėki, žmogau.

x x x

Žiedo gražumas.
Jausmo ir proto darna.
Auga mėšlyne.

x x x

Bumbsi kaštonai.
Dūriai širdies nelinksmos.
Gal ir gyvensim…

x x x

Išskrenda paukščiai.
Nuotraukas saugo sapnuos.
O mes – mintyse.

x x x

Beržyno naktis.
Tikro pasaulio tvora.
Nieks neateina.

x x x

Išdaiga maža.
Šovė į stirnos akis.
Žemė pravirko.

 Eitminavičius S. Balti juodraščiai. Utenos Indra, 2006

Veidrody skausmas.
Praeinabybė tiktai.
O tu neliūdėk.

x x x

Dangau Lietuvos,
Kaip tave įžiūrėti
Planetoj savoj?

x x x

Musės nurimo.
Prabilo proto žmogus.
Ir kas dabar bus?

x x x

Vakaras vėsta.
Gandras užmigo šalia.
Ką man daryti?

x x x

Tėviškės sodas.
Šiąnakt pražydo dvasia.
Šešėlių nebėr.

x x x

Tėvų šulinys.
Meilės liūdnosios vieta.
Mes jau pavargom.

x x x

Kas ten pareina?
Kas gi pražydo kely?
Sūnus ir dukra.

x x x

-Niagaros krioklys.
Kaip čia, tėveli, gražu!
Balselis dukros.

x x x

Nakties nebėra.
Sūnui gerajam blogai –
Kaulas pūliuoja.

x x x

„Tranzas mąstyti“, –
Primena rėmai pilki.
Sūnaus dovana.

x x x

Spinta senelio
Jausmelius užrakino
Išeit nedrąsu.

x x x

Įžeidė šlykščiai
Širdį nušluotau ranka.
Praustis nenoriu.

x x x

Skamba rugpjūtis.
Pasimylėkime dar.
Mirtis netoli.

x x x

Eilės poetės.
Kapinės klausos manęs.
Alyvos žydės.

x x x

Takas vaikystės.
Dūriai ražienų šventi.
Viskas išnyko.

x x x

Ligos užgriuvo.
Ar dabar jau galėčiau
Mylėti tave?

x x x

-Tu pažiūrėki –
Saulė pravirko miške! –
Juokiasi vaikas.

x x x

Šarnelė tyli.
Pievų žiedynai margi.
Sūnus prie manęs.

x x x

-Medy – pelėda!
Didžiausias stebuklas, nes…
Pamatė dukra

x x x

Šiek tiek patylėk –
Rieda liūdna planeta.
Visai pasenau.

x x x

Pykčiai mažyčiai.
Barasi žmonės maži.
Dramų nereikia.

x x x  

Vynas išgertas.
Skausmo jau nebeliko.
Kaip praliksmėti?

x x x

Purpuras sniego.
Išnyra regėjimai –
Saldybė būties.

x x x

Pametė žodį.
Pasaulis grįžo atgal
Naujo surasti.

x x x

Svaigūs manevrai:
Lūpas, kurias bučiavau,
Bučiuoja kiti.

x x x

Paukščiai, paukšteliai.
Kaimas jais pavadintas.
Likimas tenai.

x x x

Saldžioji tiesa:
Ten pat žiūrime dviese,
O matom kitaip.

x x x

Priešų nėra jau.
Nuobodumas didžiausias.
Kur prasmę surast?

x x x

Numirė saulė.
Skruzdės rytą pravirko.
Žmonės vapėjo.

x x x

Gyslos gysločio –
Skausmo didaus atspindys.
Kaip iškentėti?

x x x

Bet kodėl rankos,
Kurios vakar drebėjo,
Jau nebešildo?

x x x

Eina žmogelis.
Rankoje nešasi vėją.
O!  Tai žmogus!

x x x

Galvą pakėlė.
Purvo nesumažėjo.
Dangaus nebėra.

 Eitminavičius S. Baladė apie mokytoją. Indra, 2005       

Prieš mano langą –
Utenėlės atkarpa.
Žiemą, vasarą…

x x x

Baltajai vyšniai
Trukdė džiaugtis gyvybe
Mano liūdnumas.

x x x

Gegutė sode.
Sergantis vėžiu žmogus
Išgąsčio pilnas.

x x x

Staiga pajutau:
Tavosios akys manęs
Neatspindi jau.

x x x

Kaip pirmą sykį:
Varna beržo viršūnėj.
Tobulas grožis.

x x x

Dangau Lietuvos,
Kaip tave įžiūrėti
Planetoj savoj?

x x x

Kas ten pareina?
Kas ten pražydo kely?
Sūnus ir dukra.

x x x

Virpantis mėnuo
Pro užuolaidą siunčia
Nerimo ženklus.

x x x 

Tėviškė – kitų.
Gelsvo purienų oro
Dar neatėmė.

x x x

Tėviškės dangus:
Ėriukas žiūri į jį
Gėlėtoj pievoj.

x x x

Mūsų vienkiemy
Jaunas varnėnas stebi
Mane – skaitantį.

x x x

Guliu kambary
Niekam nereikalingas.
O zylė beldžias.

x x x

Tvarka pažeista –
Kompiutery virusas.
Bet vyšnios žydi.

x x x

Gandras parskrido.
Sūnui ir dukrai iškart
Žinutę siunčiu.

x x x  

Ant Ledakalnio
Žydi obelis. Saugo
Šešis ežerus.

x x x

Kai bąla vyšnios,
Užsidarau kambary.
Žudantis grožis.

x x x

Mirti norėjau.
Bet nutūpė ant delno
Boružė maža.

x x x

Būdamas pievoj
Stebėjau, kaip pražysta
Lietuvių kalba.

x x x

Gaisrena degė.
Šį stebuklą patyriau
Su savo vaikais.

x x x

Kaime liūdėjau.
Iš miesto man parvežei
Vyturio lizdą.

x x x

Kada ežeras
Net virpėjo nuo džiaugsmo,
Nuskendo žmogus.

x x x

Žiogas valandą
Deginasi saulėje.
Ir vis tiek žalias.

x x x

Balta bažnyčia
Apverkia Broniaus skausmą –
Vyžuonos lyjant.

x x x

Pamiškėj lyja
Iš Apučio novelių.
Šalta, bet gaivu.

x x x

Vakaro žara
Ir vaikas, norintis ją
Įsidėmėti.

x x x    

Gražioji jungtis:
Prie takažolės sliekas,
Mano liemenė.

x x x  

Išskrendant gervėms
Vakare prie KATEDROS
Sumušė dukrą.

x x x

Traukinio languos
Mūsų darželio tulpės
Atspindžiu grožis.

x x x

Mano protėviai
Debesiu ėjo kartu.
Vis vien pavargo.

x x x

Žiūriu į liepą.
Matau žiūrėjusius čia
Prieš šimtą metų.

x x x

Dobilų kvapas
Iš Apučio novelių.
Violetinis.

x x x

Rausta šermukšniai.
Sielvartą degint reikės
Tiktai savimi.

x x x

Rudens nuostaba:
Aplyti gyvenimai,
O skėčių nėra.

x x x

Daiktų puotoje
Man labiausiai reikėjo
Stiklinės vandens.

x x x

Rudens beržynus
Nuo kalvos mato, girdi
Mūsų kapinės.

x x x

Rudens klevelis
Jau mirtinai sužeistas.
Primena mane.

x x x

Spalį kankina
Negimęs eilėraštis.
Vėlinės laukia.

x x x

Saulė tekėjo.
Žiemos speige sušalo
Judesys vaiko.

x x x

Vienatvė viena.
O balkonan atskrido
Zylutė tyli

x x x

Žvaigždėtą gruodį
Grįžt iš pirties. Matyti
Save apšviestą.

x x x

Laukdamas manęs
Tavo žvilksnis prišalo
Prie pėdos kely.

x x x

Purpuras sniego.
Išnyra regėjimai –
Saldybė būties.

x x x

Poezijai:

Jeigu padovanotum
Šulinio svirties tylėjimą,
Aš vesčiau tave.

x x x

Utenėlė apsinuodijo
Mano liūdnais žodžiais ir žvilksniais.
Greitosios pagalbos nebesulaukiame.

x x x

Mano tėviškėje,
Šiąnakt sudegusioje,
Žirgas verkia.

x x x

Palauk, sakau, –
Dar neatsižiūrėjau.
Palauk, penkiamečio pėda.

x x x

Netikėtai supratau,
Jog ir mano prisiminimai
Jau pražilo.

x x x

Žodį, kurį man siuntė
Donelaitis ir Baranauskas,
Tik vakar gavau.

x x x

Minčių ir jausmų turguje
Išniekintas buvau –
Mano prekės nesudomino.

x x x

Visą vasarą
Stebėjau bičių gyvenimą.
Darbštesnis nepasidariau.

x x x

Tiek žodžių išmėtyta, išniekinta!
Į senatvę jie tonomis grįžta
Ir prašo pasigailėti.

x x x

Vidurnaktį girdžiu:
Utenėlė, tekėdama į Vyžuoną,
Skaito Bronių Radzevičių.

x x x

Mūsų everestai neaukšti,
Dėl to nesunkiai juos įveikiame
Ir patys sau paplojame.

x x x

Tai vyturio plunksna,
Iškritusi ginant mažuosius.
Gal atgaivinsi?

x x x

Sulėkė, suvažiavo stebėti
Saulės užtemimo –
Dvasiškai nušvito.

x x x

Įsižiūrėjimas:
Debesys dreba
Už mūsų nuopuolius.

x x x

Ant tavo stogo
Mano žvilgsnis slidinėja.
Nepriimtas.

x x x

Mane patikimai saugo
Oranžinis puodukas,
Kuris mena tavo rankas.

x x x

Baltai pasipuošusi obelis
Staiga suriko:
„Kad tik bloga akis nenužiūrėtų.“

x x x

Kregždutė maitindama savo vaikus
Liūdėjo –
Netoliese barėsi žmonės.

x x x

Dvi kantriosios būties formos:
Iš pradžių matomės patarimais,
Vėliau – atodūsiais.

x x x

Vagys nečiupo
Mano vakarėjančių refleksijų,
Bet išsinešė ramybę.

x x x 

Kai manęs neliks
Zylė balkone ilgai verks
Nepamaitinta.

Eitminavičius S. Šimtas metrų Utenėlės. Utena, Utenos spaustuvė, 2012