IEŠMANTAS

Liūdesys, mano draugas,
Supykęs išėjo. Dvasioj
Tuštuma liko, ūkanos.

x x x 

Atsidūsta saulė –
Žemės ašis sugirgžda.
Laikas sukasi, grįžta.

x x x 

Pagal tave, obelėle,
Tai, ką turiu, matuoju
Ir ką palieku šioj žemėj.

x x x 

Kol lydėjai, merkė lietus,
Kada atsisveikinom, saulė
Iš po debesies nušvito.

x x x

Laikas, sako, išnyks,
Kada mūsų nebus…
Bet argi tai paguoda?

x x x 

Išbandymų prisiminimas

Degantis įsitempimas
Sutvirtintas viltimi ir tikėjimu, –
Nepasiduoti, išbūti, nugalėti.

x x x 

Augo pušis, didžiavos –
Aukščiau, kuo aukščiau į dangų!
Atūžė vėtra – ir lūžo.

x x x

Mintis prisilietė
Nebūties ir nutirpo:
Migla, nėra kelio.

x x x 

Nuėjo blauson, užgeso
Džiaugsmo diena. Tik rožės
Vis dar ją mini, šypso.

x x x 

Aš kūriau pasaulį,
Kuris turi būti. Pamatė
Saulė ir ėmė juoktis.

x x x 

Vešli užmaršties žolė…
Mes ją pjauname, pjauname,
O ji želia, tik želia!

x x x

„Iš kur tie usnynai? – skundies. –
Vis dygsta, šnara. Kaip tvanas”.
„Iš žodžių, miela, iš žodžių…”

x x x 

Išbrido pelkes,
Perkopė kalnus,
Lygioj vietoj suklupo.

x x x 

Beviltiškumo skausmas
Užgulė širdį. Ieško
Siela tako, neranda.

x x x

Nerimo varnai
Dvasios medyje krankia.
Dairos, šakas aptūpę.

x x x 

Blizgesys apsvaigino
Protą ir širdį. Susidrumstė
Tyras valios šaltinis.

x x x 

Ant takų, ant dirvų
Mėnesienos švytėjimas –
Apleisties ramybė.

x x x

Begarsėj erdvėj –
Dūmų sruogelė –
Mano balso šešėlis –

x x x

Kaip aušra danguje –
Šypsnio dvelksmas ant lūpų.
Vyturys, girdžiu, virva.

x x x 

Nuo pasaulio triukšmo
Pabėgus siela: baltas
Atskirties abitas.

x x x 

Ažinoji sargyba

Budėti! Naktį ir dieną.
Be pakeitimo, be atokvėpio.
Ne likimas – dvasios tarnystė.

x x x

Alkani šalčio gūsiai
Atitvėrė širdis, užšaldė.
Joks pavasaris neatšildys.

x x x 

Nuo kalnų pučia vėjai.
Neša ne giedrą. Aitrina
Pavojaus nuojauta.

x x x 

Akyse neišvydau
Nė kibirkštėlės džiaugsmo.
Koks gi dangus be saulės?

x x x 

Mėlynas ūkas mėlynai
Miško juostą nudažė. Mėlynai
Švyti pats oras, pats vakaras.

x x x 

Naktis jau pasibaigė,
O saulės vis dar nė ženklo.
Debesys – pažeme, pažeme.

x x x 

Saulei giesmes aukojau,
Sielų saulei. Te kelias
Bus, godojau, šviesesnis.

x x x 

Keikiu dykinėjimą,
O jis – mane, amžinai
Esąs tiktai priemonė.

x x x 

Miškas sujudo, šypsojos.
Gervė kuodą palenkė. Rodės,
Į šviesos taką įžengiau.

x x x 

Nutilo žalia papūgėlė.
Tartum šviesa užgeso. Kaupias
Kaip pakasynose ašara.

x x x

Vakarės šypsena – vartai
Į žydintį sodą, kur takas.
Einu – širdis virpa, virpa.

x x x 

Girioj pūga ir šaltis.
O genys pušį kala.
Šviesa tas rūpestis.

x x x 

Kai ošiančią jūrą išvysiu,
Sustosiu. Kur toliau žengti?
Sapno gėlę sodinsiu.

x x x

Bevaisės dienos –
Kaip džiūstantys medžiai.
Rauda išeidamos.

x x x 

Mėlyna dūmų juosta,
Išsisklaistanti vėjuj, –
Gyvenimo sapnas.

x x x 

Kad turiu šį kraštą,
Ačiū jums, senoliai, –
Moja šilas, gieda.

x x x 

Miške pasnigus

Po sidabro sietynais –
Balta nebyla. Žėruoja
Šviežio sniego stebuklai.

x x x 

Už lango per naktį – vėjas.
Skundės it kūdikis, blaškės.
Akys, mačiau, pilnos ašarų.

x x x 

Mugės šurmulyje, minioj,
Galva apsisuko. Pasijaučiau
Toks menkas, menkas, net juokas.

x x x 

Kur žengčiau – stebuklas:
Saulė, šypsena, žiedas…
Kaip nesidžiaugti? –

x x x

Žvelgiu į pasaulį
Kaip paslapties šviesą.
Baugu ir gera.

x x x 

Oi žydi gėlė prie lango,
Prie lango pirkioj! Oi žiūri
Lyg veidas į kelią! Ilgis.

x x x 

Kai temsta, geltoni beržai
Prie tako atrodo kaip ugnys.
Nešviečia, bet plieskia ir moja.

x x x 

Kaip visų ateičių tamsa
Ant širdies gula debesys.
Vėtra daužos į veidą.

x x x 

Kuo dar pasidžiaugsime, kuo,
Mano siela, kai pūgos artėja?
Pilkos ūkanos tvyro ant kelio.

x x x 

Saulės šypsena rudenį –
Kaip motinos palaiminimas išlydint:
Šiluma ir giedra – į širdį.

x x x 

Nusiprausiu tyla
Dulkes, aplipusias veidą,
Ir vėl žengsiu į kelią.

x x x

Amžinai – vėjų kauksmas,
Juodi šuorai į veidą…
Ištversi, draskos, – laimėsi.

x x x 

Jaučiu baisią lėmimo jėgą:
Negaliu pasitraukti nuo to,
Kas, lyg peslys, drasko širdį.

x x x 

Kaip medis, nepavaldus praeičiai,
Nors ją ir skaičiuojantis, beviltiškai
Galynėjuos su laiko užgaidom.

x x x 

Kas vakar atrodė džiaugsmas,
Dabar – prakeikimas. Žvilgsnyj –
Kančia ir nerimo ašaros.

x x x 

Mano laikas blausoj prabėgo.
Kai atsisuku – sapnas ne sapnas:
Ant takų vien ūkas, vien žolės.

x x x

Sakai, pasaulis – pamišęs…,
Bet kada jis buvo kitoks? –
Pėdos amžiais krauju rašytos.

x x x 

Debesų kalnai
Sudraskytomis burėmis
Lekia į vėjų krantą.

x x x

Pasirėmė debesis
Vaivorykšte į žemę, –
Rauda, jėgą praradęs.

x x x 

Šnara žolė: „Gegužiais
Gėlės švyti kaip žvaigždės.
Bet ar jos ką lemia?”

x x x 

Saulė debesį pabučiavo.
Ir šis, pravirkęs iš džiaugsmo,
Vaivorykšte sužėrėjo.

x x x 

Ošia giria…
Už vaistus geriau:
Sielon grįžta ramybė.

x x x 

Blaškos širdis
Dienų belangėj, –
Paukštis tarp rankų.

x x x 

Užmirščiau dienas, kurios
Lyg vėjų šėlsmas alpino…
Bet kaip? Į kraują įaugo.

x x x 

Kukli tavo dainelė, mažas
Paukšteli, čirškąs pakrūmėj,
O girdžiu – ir krūtinėj gera.

x x x 

Paradoksas

Pastatė paminklą:
Čia palaidota sąžinė.
Dabar esam laisvi.

x x x 

Per tylų ežerą saulėn
Nutįso kelias. Juo skrieja
Šviesos viltin peteliškė.

x x x

Ant tako šešėliai. Temsta.
Bet negęsta pasakų saulė.
Širdžių padangėje šviečia.

x x x 

Lietuviškas vakaras

Debesio sparnas it peilis
Perpjovė saulę, aptaškė
Kraujas dangų ir žemę.

x x x 

Grįžti į prarastą laiką?
Kliedesiai, daugiau nieko. Šitai
Dar graikai suprato. O tu…

x x x 

Žodžiai kaip debesys
Pradangino saulę, –
Nematyti kelio.

x x x 

Iš vienatvės – mėlynas sapnas,
Iš vienatvės – liūdesio kelias,
Iš vienatvės – skausmas ir juokas.

x x x 

Darau niekučius. Bet iš jų –
Turiu slaptą viltį – kartą
Suręsiu blizgančius rūmus.

x x x 

Yra kelias atgal, yra! –
Kalnuos per nuošliaužas pinas.
Bet tik siela žino, kaip rasti.

x x x 

Numesk, gervele, man plunksną,
Išskrisdama, kur saulė. Tegul
Kaip talismanas sergsti, kol grįši.

x x x 

Kaip įkvėpimas – tyla,
Žemės balsas. Be žodžių
Išmintis liejas į sielą.

x x x 

Geltonas klevo lapas
Suvirpėjo ir kaip ašara
Krito ant žemės.

x x x 

Einu savo keliu
Ir nenoriu kito,
Nors jis ir duobėtas.

x x x

Užsidariau
Į sielos vienutę.
Nejauku, bet gera.

x x x 

Šaiposi vėjas: „Viskas
Šuniui ant uodegos.”
Ak, bent jis patylėtų!

x x x 

Jūs skriskite, kregždės, skriskit.
Laimingai! Mano pasaulis
Kitas – su vėjais grumtis.

x x x

Gamta nežino kančios…
Nukritęs lapas neverkia
Ir tyli nendrė, kai miršta.

x x x 

Žvaigždės mirgesys ežere…
Ar meni? Lemties nepakeisi,
Kurią jis išbūrė tą vakarą.

x x x 

Mano namai – mano siela.
Ten jaučiuos nepažeidžiamas.
Klumpa vėjai prie sienų.

x x x 

Išsprūdau į tolį. Rūkas,
Laukuose pasitikęs, paslėpė
Nuo pasaulio mane ir gėlą.

x x x 

Po žodžiais slepiais daiktai,
Kuriuos noriu tarti. Kaip odą
Plėšiu tą skraistę. Kraujuoja.

x x x 

Smagus šis kalbėjimas –
Lietus į langą.
Kaip širdis į širdį.

x x x 

Dulkės ant kelio –
Pasaulio ženklas.
Tumulai iš po ratų.

x x x 

Trumpa rudens saulės šventė –
Ugnis, klevuos suliepsnojus.
Vos blykstels, ir lietūs užpučia.

x x x

Ar man žinoti, ką šnibždas
Su beržo lapais lietus?
Mylimųjų šneka – bežodė.

x x x 

Žvakių jūra kalnelyj.
Plakas liepsnos. Be žodžių
Sielos kalbas su sielom.

x x x 

Lyg ilgesys, lyg nerimas
Užgulė širdį. Bastausi
Iš kampo į kampą. Tuščia.

x x x

Liepsnoja beržas,
Saulės pabučiuotas. –
Įsimylėjus siela.

x x x

Už ką baudi širdį, žeme?
Nė švieselės ant kelio.
Vien kartesio dūksmas.

x x x 

Ant kalno – debesio sparnas,
Ežere blaškosi švendrai…
Ar tam ėjau tokią tolumą?

x x x 

Kelias toks ilgas, ilgas.
Tikslas dar tolimesnis.
Kaip švieson prasikasim?

x x x 

Širdis nesiklausia vėjų…
Sielos balsas – erdvės ir gelmės.
Ar girdit, kaip ošia jūra?

x x x 

Ant ežero – ledas. Ir gulbės,
Kur properša, telkiasi, dauros.
Nežino, dar laukti ar skristi.

x x x 

Ar žmogus to vertas,
Rožės lapeli, kad tu
Nukritai prie jo kojų?

x x x 

Mes gimę iš ugnies
Ir krikštyti ugnimi. –
Ko tada bijoti?

x x x 

Kaip mėlynas sielos sapnas
Užgeso diena. Be garso
Krinta plėnys ant tako.

x x x 

Atsivėrė dangus
Paslapčių gilybe:
Žvaigždės kaip akys žiūri.

x x x 

Barsto beržai ant sniego
Auksinius lapelius, ir šis,
Lyg saulės tvilkomas, tirpsta.

x x x 

Netrokštu, nesišaukiu
To, kas neįvyko, dingo.
Meldžiuosi tampančiai dienai.

x x x 

Iš sielos gelmių kaip marių
Traukiu velksmą po velksmo.
Kantrus žvejo darbas.

x x x 

Plaukia vaizdai kaip žuvys,
Iš jūros gelmių išnirę. –
Pernakt be miego sapnuoju.

x x x 

Vaidenas, lynu žingsniuoju.
Balansuoju, nukrisiu, gal ne.
Per gelmę – pučiamas vėjo.

x x x

Nieko nedarau, kas neranda
Atbalsio dvasioj. Viskas ateina
Savaime. Kaip žiedas. Kaip vaisius.

x x x 

Pažiūrėjus filmą „Kafka”

Kur realybė, kur sapnas –
Viskas susipynę. Tikra
Tai, kas netikra. Vėjas!

x x x 

Ulbėjo paukštis: ieškok.
Žvaigždė bylojo: tikėk.
O saulė tarė: padėsiu.

x x x 

Pažliugęs sniegas. Temsta. Žvarbu.
Prie gatvės kampo – elgeta. Jaunas.
Vitrinoms žėrint, auga į kuprą.

x x x 

Erškėtrožės kvapas –
Kaip vėjas į veidą:
Atskrido ir dingo.

x x x 

Iškankino grįžtantis vaizdas –
Per laukus tuščias kelias tolin.
Kaip rodyklė – vienišas beržas.

x x x 

Kurmis aklas, bet jis moka
Ir tamsybėj kelią rasti.
Žemę jaučia – ir naklysta.

x x x 

Iš tylumos išaugusi diena
Tylumoje brandina šviesų balsą,
Kad vakare toli jos aidas sklistų.

x x x 

Per naktį kaukė vilkai.
Virpėjo žvaigždės nuo balso.
Pabusiu, jaučiau, – pražūsiu.

x x x 

Glaustašakė tuopa ant kalno –
Kaip liepsna, šaunanti į dangų.
Neužgesina joks vėjo šuoras.

x x x 

Ko apleidote širdį,
Gerosios žvaigždės? Veltui
Šaukiuosi – neatsiliepiat.

x x x 

Taip! Viskas praeina. Ir pyktis
Išgaruoja it rūkas. Negyja
Tik įskilimas širdy ir sieloj.

x x x 

Surandėjo širdis…
Kaip dabar jinai skausmą
Pajus, kuris tyli?

x x x 

Grumiuos su savim
Kaip medis su vėjais.
Kasdien vis iš naujo.

x x x 

Liūdesys mano sieloj…
Kai vakaras žengia – toks liūdesys.
Pamažu leidžias saulė į jūrą.

x x x 

Prie žydinčio rožės krūmo
Palinko vakaro veidas. 
Tyla ir kūdikis šypso.

x x x 

Kaip auką nešą vaidilos
Į kalną kopia šešėliai.
Ten nakčiai meldžias suklupę.

x x x 

Lig paties žemės krašto –
Plynas laukas, nė medžio.
Nei vilias, nei laukia – tyli.

x x x

Sukilo prieš šaltį upė –
Šoka per ledo luitus, ūžia.
Neužtvenks, rodos, šaukia, nesustingdys.

x x x 

Per kalnus mano kelias,
Per griūtis, per uolas…
Už jų kaip tikslas – saulė.

x x x 

Kaip maldai kelia ryto žaron
Nudžiūvęs medis šakas. Bet sklinda
Šviesoj ne žodžiai. Ašaros tvieskia.

x x x 

Nei žiema, nei pavasaris. Šlapia.
Vėjas, nešantis gripą. Dvasioj –
Kaip ir žemėj – nerimas, ūkanos.

x x x 

Ant sielos palangės tupias
Iš tylos atplasnojęs žodis.
Tarp lūpų medum pakvimpa.

x x x 

Auštant vėjas, kieman įpuolęs,
Ūžt supurtė klevą, kurs snaudė.
Kaip šis blaškės, pyko pabudintas!

x x x 

„Palaimintas siekis, – šnibžda man vėjas, –
Dainų dar sudėti. Ir aš to noriu.
Bet laikas ateina ir – ką? – nutylu.”

x x x 

Ieškojai laimės – neradai…
Bet kas jos ieško – ir neranda.
Mat ji ne pinigas ant kelio.

x x x 

Lyg žalčiai, kamuolin susiraizgę, –
Senų obelų viduržiemį šakos:
Baltos karūnos ant tylos sapno.

x x x 

Žaizda mano dvasioj,
Nuo pat ryto žaizda –
Veidas, ašara švytintis.

x x x 

Nusivylėm vienas kitu?..
Bet tiktai ne savim. Išdidūs
Į save pažvelgti nenorim.

x x x 

Postmodernizmo pastebėjimas

Mintis – nereikalingas rakandas,
Kuris tik užgriozdina kambarį,
Nepalikdamas vietos žaidimui.

x x x 

Kaip ačiū dienai – prieš temstant
Kregždžių siautimas po erdvę.
Jų sparnų pilnas kiemas.

x x x 

Iš dienų šviesos
Beliko dulkės. O ir tas
Viesulas gena.

x x x 

Grįžau iš tuštybės mugės.
Apstojo medžiai: „Na ką
Ten gero, – šypsos, – patyrei?”

x x x 

Kompiuterio akis, nepatikliai
Įsmeigta į mane, smelkias sielom:
Kas aš, iš kur ir ko man reikia?

x x x 

Tavimi patikėti –
Pražudyti save…
Matyt, būta aklo.

x x x 

Per saulės patekėjimą,
Per giedrą jos pakylėjimą –
Net žiedai, girdžiu, gieda.

x x x 

Skaidrus pavasario plūsmas –
Kaip laimės šypsena. Saulė
Bučiuoja dangų ir žemę.

x x x 

Nustėro miškas iš siaubo –
Skruzdėlynas liepsnojo! Dūmai
Tarp medžių blaškosi. Rėkia.

x x x

Ko nepasakė tavo lūpos,
Pasakė akys, ir širdis,
Tylia viltim sušvitus, kaito.

x x x 

Vis labiau į save
Traukiuos, spaudžiamas laiko, –
Nelyginant kiaukutan sraigė.

x x x 

Vos palis, viena po kitos
Iššliaužia sraigės ant tako, –
Kad užmins kas nors koja, nerūpi.

x x x 

Žvakes užsižiebė kaštonai. –
Tegul puota skardena! Geria
Linksmi auksinį saulės vyną.

x x x 

Vakaro tyla…
Šermukšniai žydi…
Mąsto apie rytdieną.

x x x 

Atėjo nerimas,
Pažvelgė į akis, –
Ir diena apniuko.

x x x 

Užgeso kaštonų žvakės,
Nubyrėjo vaškas, pro tylą
Vien girdis, bręsta, ko meldė.

x x x 

Suskrido strazdai į krūvą.
Klega, džiūgauja, čerškia.
Puota ne puota. Palijo.

x x x

Laikas bando mus nuolat.
Net duobėn kartais pastumia.
Jam – žaismas. O tu kapstykis.

x x x 

Atmintyj – žydri šviesos blyksniai,
Ugnis, kadais audrinus širdį…
Čia moja, čia gelia it skausmas.

x x x 

Vėjo šuoras nusinešė
Graudų atodūsį. Niekas
Taip jo ir neišgirdo.

x x x 

Per ugnį, per orą, per vandenį,
Per žemę, per saulę, per dangų
Iš kraujo į kraują sruvenam.

x x x

Tylus skambėjimas sieloj…
Kaip iš gelmės jį išgauti?
Bkyksi it saulės šypsena.

x x x 

Kai lyja, kaip ten benamis –
Krūmyne, užmiestyj? Būstas
Nedengia, regėjau.

x x x 

Išsilakstė mintys
Kaip triukšmo išgąsdintos avys.
Šiaušias į būrį varomos.

x x x 

Aš nieko neatmetu, viską priimu,
Kas ateina iš dangaus ir žemės:
Jų kalba – šviesa, kelianti širdį.

x x x

Ant lūpų – dulkės…
To pat kelio dulkės,
Kuriuo visi einam.

x x x 

Tylos šnabždesys – būties
Iškalbinga byla. Bet girdi
Tiktai širdis, tiktai siela.

x x x 

Viskas, dangau, manyj prieš mane:
Protas, siela, širdis… Kur dėtis?
Grėsmingos pašvaistės plieskia.

x x x 

Vėl, peteliške, priminei žaismu:
Trumpa diena, žydruojanti sapnu.
Iš tylumos į tylumą einu.

x x x

Lyg kalnų gūbriai vakare
Debesų viršūnės: boluoja
Snieguotos keteros saulėj.

x x x 

Tumulais į dangų vertęsis rūkas
Debesėliais virto iš lėto. Saulė
Dabar erdvynuos supa juos tyliai.

x x x 

Per medžių kalnus atskrieja
Varpo garsas kaip paukštis,
Į širdį beldžiasi, plakas.

x x x 

Stūkso akmuo prie tako. Žilą
Paslaptį sergsti. Bet kokią?
Nesako laukas, net vėjas.

x x x 

Būk, žodi, kantrus
It gyvenimas! Švyti
Vien tai, kas sutaurinta.

x x x

Lemtis – ne kelias. Troškimai,
Kuriuos tu sviedi į vėją.
Kai tušti – išblaško be ženklo.

x x x 

Ruduo, prie gervuogių tilto
Nuo žirgo nušokęs, džiaugias:
„Tiek uogų! Mėlyna!” Spėjo.

x x x 

Nutilo miškas –
Kaupia jėgas pajutęs:
Pūgos atūžia.

x x x

Laisvė toliais, aišku, vilioja:
Gyveni, važiuoji, kur nori.
Bet savim esi tik gimtinėj.

x x x 

Iš nieko? Argi iš nieko? –
Iš garso, žvilgsnio, spalvos.
Kaip aidas, žiedas, kaip sapnas.

x x x 

„Tu palauk, nebūtie, palauk,
Kol užbaigsiu piešti šį vaizdą”. –
„O kam? Juk ir jis mano valioj”.

x x x

Veltui ieškau akių…
Ūkanom tolis užklojo
Saule spindintį veidą.

x x x 

Kur miško takas – tyla.
Tik kartais, girdžiu, atsidūsta
Krintantys klevo lapai.

x x x

Išėjau už tikrovės
Atsidūriau pasakoj…
Bet ir ten kaip žemėj.

x x x 

Buvo žodis – viltis,
Buvo žodis – ginklas,
Dabar – vėjo darymas.

x x x 

Siela ir kūnas

Verkia siela, išvydau.
„Kas atsitiko?” „Užmiršo
Tas, kurs man skirtas”.

x x x 

Pirmąkart pasnigus

Iš po sniego – liepsna:
Žolės žalias kuokštas. –
Lyg pro skarą žvilgsnis.

x x x 

Kadais gražutė buvo kaip aušra,
Dabar – kokti bambeklė, negera,
Kaliausė paukščiams gąsdinti gera.

x x x 

Ant metų ribos –
Kaip ašmenų. Eini –
Kraujas stingsta.

x x x 

Klyksmas tamsoje –
Tartum šūvis į širdį.
Niekam, deja, nė motais.

x x x 

Maniau, įveiksiu pasaulį…
Bet, aišku, mane jis įveikė.
Medžiuos – rudens vėjas.

x x x 

Praėjo pūgos. Dar šąla.
Bet dieną saulė. Žvirbliukai
Atkutę čirška. Ištvėrė!

x x x 

Vis einu, viliuosi, einu…
Ieškau ilgesio žemės. Kelias
Kaip likimas, kurs šaukia.

x x x 

Vingur vingur žaltys –
Juodas per sniego plynę –
Gurga upelis, rangos –

x x x

Užsimiršau,
Užsižiūrėjęs į gėlę. –
Svaigus žydėjimo sapnas!

x x x

Kas širdies pamatyta,
Kas vilties išgyventa, sieloj
Pasauliu virto, kurs degina.

x x x 

Toks proziškas laikas,
O tu kalbi eilėmis! –
Nejau taip nieko ir neišmokai?

x x x 

Jaučiuos kaip žuvis, kuri
Išmesta ant kranto. Blaškos…
O jūra ūžia sau, ūžia!

x x x

Kažkur, už žvilgsnio ribos,
Staiga nutrūks žemės kelias,
Ir nieko nereiks, dulkė vėjuj.

x x x 

Sudrumstė širdį vėjai,
Sujaukė sielą… Ir purvas
Aplipo kojas. Kaip būti?

x x x

Ledinis šiaurės vėjas
Kūną ir sielą perpūtė.
Sunku atsigauti.

x x x 

Net krintantis lapas, viskas
Tau rūpi, širdie! Miegu –
O maudžia, jaudina, gelia.

x x x 

Paklydau pienių lauke,
Apakęs nuo aibės saulių.
Danguj – viena, o štai žemėj…

x x x

Parkrintu prieš žodį
Ir meldžiuosi kaip dievui:
Belskis į širdis, laimink!

x x x

Per naktį šėlęs žiemys
Užpustė rūstus net dangų.
Saulė brenda neišbrenda.

x x x

Nakties gilybėj užgimus
Šviesa pravirko: „O kelią,
Kas man kelią parodys?” –

x x x 

Išsisklaistanti Lietuva –
Kraujuojanti širdis ir siela.
Kaip ištverti šią gėlą?

x x x 

Prie girios, lankoj,
Gervės šoka. Tuoktuvės.
Saulė ratelį veda.

x x x 

Reikėjo akmens. Pakėliau.
O ten – skruzdėlių gyvenvietė.
Atgal atsargiai padėjau.

x x x 

O, kad taip, kaip sapne,
Ir gyvenime būtų! –
Pabundi – ir pavojus dingsta.

x x x 

Ši tamsa – be vilties. Kaskart
Siaubo sapnas, baisybių šėlsmas.
Laukiu aušros – nesulaukiu.

x x x 

Žydėjo siela kaip saulė.
Dabar debesiai vien ūžia.
Ir dulkės ant kelio, vėjai.

x x x 

Mano kaltė nemažesnė,
Nors jinai tiktai atsakas.
Skausmas draskosi dvasioj.

x x x 

Širdis – sužvarbęs paukštelis.
Kas jais pagelbės? Kas ją sušildys?
Virpa nuo vėjo, dreba nuo šalčio…

x x x 

Mes trokštame vilties… Bet ji
Nuo mūsų bėga, bėga, bėga
Ir mėto pėdas tartum lapė.

x x x 

Veidrodis pagavo saulės kiškutį,
Ir tas šoko siausti po kambarį –
Visos pakampės nušvitę juokias.

x x x 

Ar dar kas mane čia atras?
Pasiklydo pėdos sniegynuos.
Stingsta kraujas, kai švilpia vėjas.

x x x 

Ne į karą išvyko –
Laimės ieškoti. Bet grįžo
Kaip iš karo – karste.

x x x 

Neprisirišu prie daiktų,
Tik prie vietos. Bet ir toji,
Žinau, tėra laikinas sapnas.

x x x 

Kur tu, aušros spindesy,
Tviskėjęs veide? Nė ženklo.
Tik sapnas vėjuj, tik aidas.

x x x 

Sielos tamsoje
Prasiskleidė rožė –
Tavo šypsena.

x x x 

Nuo akmens ant akmens
Šokinėja upelis. Guvus
Kaip išdykęs berniūkštis.

x x x 

Nutolo, dingo, pranyko.
Užžėlė piktžolėm kelias.
Perdien juo tik vėjai gainiojas.

x x x

Balta marle dangus
Žemės žaizdas aprišo. –
Tegyja po sniego aptaisu!

x x x

Viskas, jaučiu, beprasmybė,
Tuščias troškimų žaismas.
Į širdį žvelgia bedugnė.

x x x 

Šnibžda kvapai ir spalvos:
Jėga ir džiaugsmas – iš žemės.
Girdi, kaip vyturys gieda?

x x x 

Už tai, kad lyg saulę dievinau,
Dosniai dabar atsilygini –
Nekenti ir niekini.

x x x

Paukštis, medis, žolė, visi
Susieti mes pasauly. Trūktų 
Grandis, ir pasvirtų žemė.

x x x

Saulė – į veidą,
Džiaugsmas – į širdį:
Lūkesio plūsmas.

x x x 

Negaudau pasakų paukščių,
Aukso žuvų nežvejoju. –
Klausausi ilgesio balso.

x x x 

Vilnius nuo Bekešo kalno

Bokštai kaip varpai:
Skamba, šnekučiuojas.
Visas miestas – muzika.

x x x 

Po kojom – ugnis,
Audrų vandenynas…
O mes einam skiniukų.

x x x 

Geriu baltą ūką,
Geriu tartum pieną.
Žemės kvapas – į gyslas.

x x x

Kaip tamsa iš pakampių
Kopia šmėklos, ten snaudę.
Urzgia, taikos į širdį.

x x x

Spaudžia šaltis. Pūga.
Medyj – alkanas varnas.
Piktas pasaulį keikia.

x x x

Buvom keisti…
Don Kichotai, ir tiek.
Į akis žvelgti siaubui!

x x x 

Žengiau per sniegą pėdom.
Gal dėl to nepastebėjo,
Kad ir mano ten eita?

x x x 

Turtai, žiniai, pražūna.
Tik širdis pasilieka,
Įsikūnijus dvasioj.

x x x 

Vakaro šviesa
Danguje ir žemėj.
Ramybė medžiuose.

x x x 

Dienos pelenai
Skverbias į širdį. –
Ūkanos kaupiasi.

x x x 

Atradau save –
Kelią pamačiau.
Šviesa dvasion plūstelėjo.

x x x 

Pavasaris…
O nors kailinius vilkis.
Net medžiai delsia lapoti.

x x x 

Apleistas namas

Ką rankos sukūrė,
Laikas išardė. Berželiai
Želia pakraigėj, supas.

x x x

Ir atėjo lemtis,
Ir paklausė: „Su kuo tu?”
Ir nelaukė, nusivedė.

x x x 

Žydinčios slyvos –
Balkšvi dabesėliai –
Pašilėm, panamėm.

x x x 

Prie nieko nepritampu.
Net prie savęs. Per žemę
Einu kaip vaiduoklis.

x x x 

Tyla širdyje –
Skausmas sieloje. Laukiu
Vėjo, kurs trikdo.

x x x 

Triukšmas aukštai –
Pykčio siausmas, pavydas…
Panas švilpia nustumtiesiems.

x x x 

Kapinių rimtyje
Užkukavo gegutė.
Rodos, šauktų – pabuskit!

x x x 

Tik šviesa, į širdį įtviskusi,
Tik mintis, suskambusi gyslose, –
Šulinys dykynėj, pasaulis…

x x x

Vasara. Nujautimas

Dangaus pakraščiuos –
Lyg kalnai debesynai…
Kaitra. Audros kaupiasi.

x x x 

Pažiūrėjau į priekį:
Nebyla, tuštuma…
Negi šitaip ir dingsim?

x x x

Tiek gėlų širdyje –
Skausmo jūros. Net keista,
Kaip ten jos ir telpa.

x x x 

Kai aplink juodas šėlsmas,
Į save pasitraukiu. –
Čia kuriu saulės žemę.

x x x 

Niekas nemokė žiedo,
Kad būtų gražus ir mielas.
Iš prigimties šviesa augo.

x x x 

Skaudančios širdies
Net ir tu, vyturėli,
Giesmele nenuramdysi.

x x x 

Iš didelio jausmo
Išaugo neapykantos medis.
Ir vis keroja, vis ūžia.

x x x 

Po langais – du nudžiūvę berželiai,
Dar suoliukas tarp jų… Atminimas
Tų, kurie čia gyveno…

x x x 

Apsisuko laikas ratu…
Vėl į kelią, sudeginus tiltus?
Krankia varnas girios tankynėj.

x x x

Atitrūkom nuo žemės,
Ir nieko brangaus neliko,
Skriejam kaip dulkės vėjuj.

x x x 

Prausias lietuje
Šermukšnių kekės. –
Sutiks saulę skaisčios.

x x x 

Akys suvedžiojo
Širdį ir protą. Kenčia
Dabar visi trys..

x x x 

Ne siela – griuvėsiai.
Aptemęs pasaulis.
Kelias į niekur.

x x x

Žodžių bijok! Supykę
Jie kaipmat atsigręžia
Prieš tą, kurs jais švaistės.

x x x

Piktžolių užpulta
Verkia žemė. Sutrikęs
Vėjas ašaras šluosto.

x x x

Žydroji žvaigždė
Vis tolyn už akiračio.
Jau turbūt nepavysiu.

x x x

Pasaulio gale po stogu
Žaliuoja gražuolė palmė,
Sapnuoja žemę, kur saulė.

x x x

Už devynių kalnų,
Devynių upių žydi
Gėlė – mano džiaugsmas.

x x x 

Jau gandrai būriuojas.
Išskris paskui saulę.
O aš niekur nenoriu.

x x x 

Atėjau ne būti, o kurti
Ir meldžiausi tiktai svajonei.
Į padanges veržėsi žvilgsnis.

x x x 

Giedam būties žemiškumą…
Ir daiktai – kaip rodyklės į tikslą.
Net mintis pagal juos matuojam.

x x x

Dykuma, smėlio jūra…
Karavano – tik pėdos…
Nei ko šauktis, nei laukti…

x x x 

Balsas buvo tylus.
Nesudrebėjo kalnynai.
Bet ar dėl to menkesnis?

x x x 

Ką medžiai šlama,
Išmano tik žemė. –
Jie kalba jos žodžiais.

x x x 

Jūros banga
Pabučiavo krantą, bet…
Tuoj atšoko sutrikus.

x x x 

Vyšnios spindesy
Plevena peteliškė. –
Džiugesio mirksnis.

x x x

Milijardai širdžių
Tikėjo, laukė ir vylės.
Kur dabar jų norai?

x x x 

Žemė lenkiasi tylai.
Ir aš su ja. Siela klausos
Žvaigždynų, giedančių dangui.

x x x 

Šitos erdvės, šitie šilai –
Mūsų dievų palikimas.
Jie išėjo, kad mes gyventume.

x x x 

Svaigus aistrų šokis…
O juk koks beprasmis! –
Nusineš vėjo gūsis.

x x x

Kalnelis, įsiterpęs saulėlydin.
Auksinėj šviesoj – kapeliai, kryžiai.
Amžinybė ir kelio galas.

x x x

Pakraščiais – lietus,
Per vidurį – saulė…
Dubury dangus maudos.

x x x 

Kai mes kopėm į kalną,
Viltis švyturiavo,
Kai leidomės – geso.

x x x 

Ant obelies, tarp lapų, –
Pavėlavęs žiedas. Žvalgos
Gražus, bet liūdnas.

x x x

Dabar lietus šnara
Ant tavo širdies, ant veido.
Netrukus taip lis ir ant manojo.

x x x 

Liūdesys ir lietus –
Du bičiuliai, apsikabinę
Eina per lauką.

x x x 

Pasivijo mane ryto vėjas
Ir, nustvėręs už skverno, tarė:
„Neskubėk! Drauge pasvajosim”.

x x x

Žinau, pralaimėsiu.
O vis tiek grumiuosi.
Palaiko tikslas.

x x x

Ateities veidai…
Dar nematysi, nebylūs…
Bet jaučiu – į mane žiūri.

x x x 

Vėjas! Gegužio vėjas į veidą!
Žiedadulkėm dvelkiantis! Žėri
Saule ir bręstančiais vaisiais.

x x x 

Antikinė amfora

Jau aibės amžių, o vis
Jauti rankų šilumą, švyti.
Piešiniai ant sienelių skamba.

x x x 

Laikas išvykti. Jau burės
Pakeltos. Ir vėjas šiaušia
Bangas. Sudie, mano saule!

x x x 

O kitas krantas – ūkuos,
O kitas kraštas – nakty.
Tik žvaigždė blausybėj mirga.

Iešmantas Gintautas. Šulinys palei kelią. Vilnius, Žuvėdra, 2008

Toks ryškus žvaigždžių spindesys,
Kad net svaigsta galva! Ko virpi
Nežinomybės akivaizdoj, siela? –

x x x 

Numojau į rūpesčius. Ganau
Danguje vaikštinėjančius debesis. –
Kaip ėriukai padykę, bet klusnūs.

x x x 

Pasipurtė nuo šalčio klevas.
Pabiro lapai. Žiūri, net keista, –
Pats plikas, o žemė šviečia.

x x x 

Prisiglaudžiau prie ąžuolo. Sako,
Suteikia jėgų. Bet, keista, girdžiu, –
Toks galiūnas, o šnibžda eilėraščius.

x x x 

Vis pilkyn, vis kupron eina dienos,
Po našta sunkiai švokščia kaip medžiai
Žvarbiame rudens vėjuj prie kelio.

x x x 

Ūžtelėjo į langą vėjas.
Pažėrė sniegą, pirštinėta ranka
Dar pagrūmojo, šelmis, ir juokias.

x x x 

Tik pelenai iš to, ko tikėjaus.
Tik pelenai iš džiaugsmo, kurs mojo.
Tik pelenai… Pasibarstysiu galvą.

x x x 

Visą dieną ašarom lyja.
Graudulys – žolėj ir medžiuos.
Dangstos ūko pala – nepadeda.

x x x 

Tankmėje – už vingio – šviesa…
Kaip šypsnys sumirgėjus moja.
Ak, tai saulė pro debesį blykstelėjo.

x x x 

Šnara žolė: „Gegužiais
Gėlės švyti kaip žvaigždės.
Bet ar jos ką lemia?”

x x x 

Juodos mintys – kibios it širšės.
Veju, genu, rodos, nugenu…
Bet vėl, žiūriu, grįžta, braunasi.

x x x 

Dabar jau nieko nesiekiu.
Dabar iš tikrųjų rašau tik sau.
Ir pasaulis, žinau, yra toks, koks yra.

Iešmantas Gintautas. Dangui ir žemei. Vilnius, Žuvėdra, 2003