REKIS DARIUS (1982)
Įkalintos lentynose dulkyja knygos,
Nupirktos ne skaitymui…
Padovanotos.
x x x
Susapnuota akmens kepurė, upės vi-
duryje Primena vaikystę…
Kodėl? Klausimas, likęs prabudusį rytą.
x x x
Ant strėlės nebūties
Pasikorusi lemtis –
Nekalbės. Netylės. Nužudys…
x x x
Kartą pats sau kalbėdamas
Ėmiau klausytis.
Kalbėti tapo sunkiau…
x x x
Klumpėmis iš praeities
Ataidi prisiminimai –
Juos užgožia TV serialo aidas…
x x x
Rytas kupinas vilties –
Liūdesys kankina džiaugsmą
Tėvo diržu.
x x x
Kiauras kaliošas
Plūduriuojantis baloje dyzelino –
Primena tau, jog pardavei automobilį.
x x x
Neišsižadėk liūdesio –
Jis neša tavo džiaugsmo akmenis,
Vilties namo pamatams…
x x x
Muzikos kuriamas pasaulis
Lengvai užgulė pečius –
Siela džiaugiasi našta.
x x x
Mus laikas skaičiuoja
Lyg mes minutes.
Kažin kaip dažnai tiksime mes?
x x x
Kai supranti,
Kad laikas greitai bėga,
Laikas greitai bėga…
x x x
Apsižergusi vėją
Skrieja mintis – Tu išprotėjai!
Vėjas buvo viltis…
x x x
Mano kelias –
Tarsi žvakės vaško lašelis,
Nuvingiavęs žemyn, sušalęs…
x x x
Kai sėdėdamas baloje
Neturi noro atsistoti –
Virsti bala…
x x x
Stebiu užmirštas sielas
Snaigėmis grįžtančias į žemę.
Kiek daug sniego!
x x x
Moteris
Nori būti graži,
Nes ji – moteris.
x x x
Traiškanotos akys,
Prausiamos ryto rūko
Tikisi praregėti…
Rekis Darius. Pražydusios klumpės. Klaipėda, Eglės leidykla, 2016
kaimo pievose
sumindytos žibutės
stirnos pėdsakai
x x x
po akmenimis
upėje neršia žuvys
žvejai namuose
x x x
leidžiasi saulė
girgžda dulkėtu keliu
senas vežimas
x x x
niekas išėjusiems
rožių neneš –
kam tie spygliai
x x x
palata tuščia
vazoje ant palangės
bijūnų puokštė
x x x
prisiminimas
ir granito skulptūra
kuris sunkesnis
x x x
margučio lukštas
ir rasos vaivorykštė|
voratinklyje
x x x
gėlės jau vysta
metalu apkaustytas
akmuo pražydo
x x x
žydi kaštonas
jo pavėsyje dunkso
namo pamatai
x x x
pilna jūržolių
armonika lūpinė
vėl kišenėje
x x x
vėjas nuo jūros
atneša kiro žinią
kerčiam praeiviui
x x x
Mirusios kopos
vėjui siaučiant
išspjovė žvejo gyvenimą
x x x
akmenų krūvos
apaugusios žolėmis
nearti laukai
x x x
nepučia vėjas
tinkluose tik jūržolės
sausos pernykštės
x x x
jūros pėdsakai
akmeniu virtusi šukė
smėlyje skęsta
x x x
tik lapas klevo
prilipęs prie lango
sodyba tuščia
x x x
saulė leidžiasi
ilgindama šešėlius
skuba praeivis
x x x
beržo šakose
vienas geltonas lapas
už lango ruduo
x x x
stūgauja vėjas
ten „Velnio pėda“
pavadino akmenį
x x x
vėjas virkauja
klevo lapas pridengė
antkapio datą
x x x
šerkšnas užgulė
vienišą lauko akmenį
nepastebimi
x x x
pėdos akmenyje
pravirksta sniegui tirpstant
mano Klaipėda
x x x
šis ledonešis
ne tik žiemą palieka
stoviu ant kranto
Rekis Darius. Sūrumas rėžio. Kaunas, VŠĮ „Kauko laiptai“, 2021