ZELČIŪTĖ DOVILĖ
I.
d y k v i e t ė. p e i l i s
šviesos bučiniai
man ant veido
tavo sutelktas žvilgsnis
regiu tavo veidą
juokiuos
šviesa tyliai skrenda
neprarandama amžinybė –
atsigręžiam į save
vienas į kitą
neprarandama amžinybė
jau rytoj
avinėlis bus paaukotas
jau neša
irties ribuliai
akys ėriuko
šviesa
įkypai ant ėdžių
diena vakarėja
gėdijuos kad buvau
tamsoje
šypsais mano veidui
dabar|
kai tuoj pat pasibaigs
dabar amžinybė
suremiam kaktą į kaktą
nesutemk
nesutemsiu
artėji
pasileidžia avelės
mano širdis išsigandus
ne amžinybė
tu
suklupęs prie kojų
dar nepradėjau?
purtai galvą
juokiesi
gardo kvapas
gyvastis
tik drabužiai
prisimerkiu
miegok ilgesy
manęs nėra nebuvo
šviesa šviesa šviesa
ratais aplink
jau šypsomės
šviesa
uždari langai
dabar amžinybė
šviesa
atkakli kaip tu
nesutemk nesutemsiu
tu toli
išvolios dabar neviltis
stiklo miltuose
dirbti tamsos akyse
tiktai šitaip
užplaku ilgesį
nėra jokio ilgesio
tamsoje
tavo švytinčios akys
pasitikėk
esame vienas
pasitikiu
žvelk ėriukas prie ėdžių
patiklus
o tamsu jau
akina
tamsoje
tavo tiriantis žvilgnis
šviesa persmelkia
ligi nieko neberegiu
temsta
greit pamirši
būrį avelių ganyklą
užliejamą saulės. rytoj
naktyje iriamės
šviesos link tamsa
dar džiaugiamės
spurdu tavo glėbyje
mirtis paruošta
gėda nuodėmės
sulipdo tamsa
aistringą mirties alsavimą
gėda nuodėmės
šviesa tekės ir srovens
kraujas per tavo rankas
gėda nuodėmės
švelniai įkalbinėji
eiti būrin avelių
aukojimo baimė
žengčiau dabar
tamsu
uždaras gardas
avys bliauna ir blaškosi
prietemoj
šviesos blyksniai balsai
čia neužklys didieji
ne jie
išsirinks avinėlį
sniego laukų paklodės
kelias
mirties erotika
šviesa virš laukų
bučiniai
šiluma ant veido
užsimerk nebūk
tai ne tu
išveda avinėlį
teatro tamsa
ant nugaros tavo ranka
kabaretas
šviesos ruožas
esi
pamatytas palaimintas
šviesos ruožas
esi
palaimintas paaukotas
iš negatyvo dėmių
perkeisk
į šviesą
peržengiu slenkstį
pervedi
džiūgauju virpu
ryškėja daiktai
tamsoje
veidai įsišviečia
atpažįstu kūną rankas
tai aš
tai mano
įtemptas žvilgsnis
lauki tamsoj
pabusiu?
ne dabar
brėkšma virš laukų
negaliu atsimerkti
gardo jauki šiluma
bandoje
prie vedlio
žvelgi ir lauki
žengiu
kontūrai realybės
šviesos blyksniai
ugnis
būties fejerverkai
tamsos patalai
migla
mirties ėdžios
iš būrio vienodų avelių
išsirenki
ir vediesi
perveria blyksniai
klumpame
veidas prieš veidą
pats buvimas
bijau
nebijau savo lūpų
nebaisios dykvietės
išdegusios ganyklos užsnigtos
visa yra su manim
nebaisu šaltis sausra
gardo tamsoj
mirtis pasitinka
tas kelias per tamsą
atstumas
dabar jį prisimenu
per aukštikalnius lygumas
be lašo vandens
o juokiamės
peilio šviesa tamsoje
užima kvapą
glaudžiamės
iš būrio vienodų
išsirenki
ir vediesi
nebijau
patikliai nuolankiai
keliauju į šviesą
esi vedlys
mirties karalijoje
myli ir aš pasiduodu
miesto gatvėmis
nesiekdami grindinio
vienu du ranka rankon
ir šitai praeis
ranka rankon
petys prie peties
gal po žemės pluta
perkošti sutrupėję
kilsime
gal po rudenio oda
tekės ne šviesa
mudviejų kraujas
eik mylimasis skubėk
rinkis dabar
avinėlį
vilna šiurkšti nešvari
akys baikščios
paleiski
druską laižau nuo delno
blyksi peilis
ašaros ritas
paskutinę druską būties
iš lūpų į lūpas
su ašarom
paskutinę šilumą kūno
rankų raištyje
mirties išskyrom
paskutinę aistrą
šviesai
peilio aštrumui
iš negatyvo dėmių
šviesos vertikalėn
perkelki
šviesos vertikalėje
jau be kūno
be nuodėmės
ateinu nuolanki
susitaikau
mirties anatomija
šypsokis dabar
iš tamsos
deginki blyksniais
mirties kvapas
aistra
peilis džiaugsmo varpelis
pridenk mano mirtį
neviešink
man gėda
jau gieda
alkanas tavo žvilgnis
šviesa perskrodžia myliu
visam išeinu
stop kadras
ėriukas
paleisk jį prašau
dėl manęs
aukoj nesutemki
šviesos bučiniai
man ant veido
tavo sutelktas žvilgnis
šviesa persmelkia
ligi nieko neberegiu
temsta
II.
k a s d i e n y bė s i r ž a l č i o
kalbėk kalbėk
ne man ne sau
kaip valgytum kalbėk kalbėk
veidrodžio tavo akyse
savęs
nekenčiu ir nusisuku
veidas virtęs liepsna
akys gaisruoja
gal verksi?
šaltoje pragaro mašinoje
karste kasdienybėje
pamirštos maldos
ką Jam išpažinti?
kad blogesnė nei blogiausia?
Jis žino
tai kodėl tyli
neprasiskiria žemė
o tiktai kasdienybė
prisipažįstu: išduosiu
net nekankinama –
dabar palengvėjo
prisipažįstu: kankinama
jaučiuos žmogumi
ne moterim
moterim – iki kančios
žmogumi – po visko
iš sutemų
vėjas per kūną
krūtys pašiurpo
mirštu?
tai tik aistra
kiek jai teliko
dvi dienos
apraudos
gyvą sielą
ar kūno išnarą?
tik aistra
išgelbėti gali
jau keičiasi rankos
tik aistroj
tave atpažinsiu
gyvą klystančią
neklystančią tik aistroj
save atpažinsiu
gyvą puolusią
nepuolusią tik aistroje
sau atleisiu
atpažinsiu mirusią
niekas neatpažįsta
net atvaizdas
ir tas pasikeičia
susiakėk savo veidą
prie klausyklos
ant nuodėmių klaupto
tik aistroj tave atpažinsiu
gaisro akys
kaip pjūvis
gyvybės pilka sekundė
pjūvis aistros
atpažinki
vakaras įsirango žaltys
drebu
rytas bus mūsų
krečia lyg nusikalsčiau
tebūnie
šiandiena vietoj rytdienos
įremi žvilgsnį
mirtis
godžiai smelkiasi myliu
įremi žvilgsnį
mirtis
tiesiai į kaktą. nieko
žiūrėk kol nerasi
degina
atvertis būties dezinfekcija
pamiršti
tave ir save
lyg nukraustyčiau indus
trupiniai nubraukti
kasdienybės pagirios
temsta
III.
p e r k ė l a
išvaryk iš kasdienos
nesigirdės
atpažįstamų žingsnių
nežiūriu į pasaulį
pavargsiu
kam tie atsakymai
pasauliui pavydžiu
ugnimi
tegaliu jį pridegti
diena ar naktis
ar diena
be šviesos tik karštis
diena ar naktis
nesutemsta
valandos spengia
ko tas pasaulis
krislas
vyzdyje mano
moteris vyrus senatvę
praleiski
mane pasiimki
be riboženklių kelias
gaisruoja
pelkių žaltvykslės
tą laikrodį
laukimą mamos –
darsyk į duženas
tą laikrodį
tėvo valandas
mečiau ir pamečiau
kasdienybė kalė
vaikuota
inkščia prie durų
atversiu duris
įbidzens
rūpesčiais gyvasties
švysčioja gaisras
naktis
o dviese o pusto
kalenu dantimis
prisiglausk
degam ir sudegam
veido oda sausa
rankos šiurkščios –
gerki
ten už kapo duobės
dar giliau –
ar palengvėtų?
gaisro plėnys
lietaus priplaktos
ne lengviau
gertume susigertume
vienas į kitą
kur dėti ilgesį?
žiūrėk
atkakliai it mirtum
žiūrėk įsiminki
žiūriu
skiemenuoju tariu
tavo tolstantį veidą
perkėla
plaukia šviesa
taškosi mūsų juokas
saulė
skamba varpai
į dangų į dugną
IV.
p i l k o j i
išdegė atspalviai
juoda ir balta
plikina
malūnininke malk
netikėjimo miltus
vos panešu
duona rami
ne tau
plutų maišas
geri vyrai
gerą
girdami gyrė
užuominos būčiai
bet rankos
siekia liepsnos
ugnies kvapas
įsmelkia kaulus
neskauda
liepsnoja drobulė
atskiria
rytą nuo vakaro
nuogas ir brutalus
tamsoje
šmėžuoja rytojus
krūtimi maitinu
nelaikšį be veido
be rytdienos
cukrus pluta – dažau
rytoj nebebus
tečiulpia
priplaka ilgesys
pažeme riedu
pilka
sukyla nuodai
išvemk
giedojai kad džiaugsmas
atleisk man
esu ne tu
todėl šitaip pilka
atleisk man
manęs nesimato
tarp juodo balto
pilkumos virusas
lenkia prie žemės
krečia
per mažai karščio
iki juodo
per daug iki balto
V.
k r a u j o t v a n k a
perverta gyvenimo
persmeigta kasdienos
ar geismo
perverta geismo
nežinau
gyvenimas ar mirtis
perverta geismo
nežinau
gyvenimo ir mirties
nepažįstu gyvenimo
mirties geismo
perverta
nėra to gyvenimo
mirties nėra
geismas
geismas gyvenimas
yra nėra
mirtis
yra nėra geismo
mirties perverta
nežinau
perverta mirties
negyvenimo
žinau ne save
nepažįstu savęs
be geismo
mirties be gyvenimo
nejaugi
akivaizdoje negyvenimo
geismas yra mirtis
nešk mane, Viešpatie,
geismo upe
per gyvenimą
nešk mane, Viešpatie,
geismo upe
per mirtį
nešu Tave, Viešpatie,
geidžiu
kraujas dar šiltas
nešu Tave, Viešpatie,
kraujo upe
geismo jūron
teku su Tavim, Viešpatie,
džiaugsmo upe
į save
džiaugsmas
praplečia stabdo
geidžiu Tavęs, Viešpatie,
degu|
nuo mirksnio skiemens
nuo būties užuominos
vienas skiemuo
mirksniui NE
amžinybei TAIP
vienas veriantis žvilgsnis
mirksniui TAIP
NE amžinybei TAIP
mirtinas godulys
amžinybė
perverta žvilgsnio
sukuosi
perverta žvilgsnio
ant amžinybės sraigto
teka būtis
karščiuoja
įsuktas kraujas
tviskantis kraujo vynas
kasdienybėje varva
skauda
upė patvinusi
gieda
susitikimo giesmę
perdaužė užtvankas
rytas
žvelki o netikėjai
Bachas
vidudienio saulė
būties sugrįžtuvės
ritmo ženklai
kasdienybė
preliudas be suklupimų
keturios ketvirtinės
nuosekliai
kasdienybė be pauzių
reprizų sekmadieniai
fugos
pavasario potvyniai
Bachas
ne vargonai ar klavesinas
šviesotemių upė
VI.
p r i e v a r t ų
bijau džiūgauti
netikėjimas šoka
sinkopėm
kapotu ritmu
tolyn nuo savęs
kaip išbūti
šypsausi
negyvenimui savo
savižudybei
prie jūros
kurios nėra
prie kurios mes nebuvom
prie jūros
žingsniais mirties
sukruvintom putom
jei liausiuos šypsotis
užtėkš
su jūržolėm saule
įsuks
svetimi balsai
sukūriuota bedugnė
vartų dabar neatverk
palauk manęs,
Viešpatie,
laikrodininke, palauk
pati jau trupu
sekundėm
dar žingsnis
kol ašmenys geismo
perrėš patiklią gerklę
kraujo nebebijai
srūva
mirties tokatos
d-moll ar C-dur?
įspėk
mudviejų kraujo grupę
VII.
a n t n u b l u k u s i ų s i e n ų
kalnų oras
šviesos aukštis
mirties netikrumas
tūkstantį kartų tariu
džiaugsmas
nebus džiugiau nei yra
kovo džiaugsmas
mėnesio šypsenos
šviesa ant nublukusių sienų
kiekvienas veiksmas
džiugesio indas
laistau be gailesčio
nušvitęs žmogus
atsigręžia gatvėje
ne tu tačiau tu
ne aš tačiau aš
atsisuku
kieno akys žiūrėjo?
tai mano akys
turi tiek metų
kad jau tave pamatytų
tai tavo potvynis
iš širdies
žodžių užtvankom
kiekvienas veiksmas dabar
prasmingas beprasmis
šviesos aptaškytas
ar žinai
kas yra džiaugsmas būti –
tai džiaugsmas būti
ar jauti
kas yra džiaugsmas būti –
džiaugsmas nebūti
VIII.
p u l s a s. p u t i n o u o g o s
oda pasens
keliai neatsiklaups
ar dabar verkti?
ar dabar verkti
tu tolsti su vandeniu
susigeri dirvon
rankos žemėtos
raviu
klaupiuos glamonėju
ten jau syvai
ne kraujas
šaknys šaltos ir drėgnos
ten jau tu
ten jau aš
į gyvastį lipame
į gyvastį limpame
mudu
tenedrįsta atskirti
kraujas ėriuko saldus
dega žemė
liepsnoja
akys tavo
burna
nokstantis karštis
aitrus plėšrus
per naktį
zvimbiantis rytą
balsas kalbos sinkopės
lietus
prietemų kirčiai
giesmės
vaškas vanduo
mirties potvyniai
atrask ne vėliau
dabar
atrask ir palaidok
atrask ne dabar
vėliau
siūlinis pulsas
jau be kvapo
veidrodis neaprasoja
mirties ciklai
atrasiu tave
iš juodo
kai mušis į baltą
atrasiu
užplaktas žemių
teškens požemiais kraujas
aukštos lubos
dangus
švyti kryžiaus bedugnė
šviečia mūka
balta
sidabrinė mūkelė
kaskit dėkit giliau
suieškosiu
išsemsiu
ar jau verkti
tolsti keliu
už ganyklų kur švinta
ar jau džiaugtis
nuolat atsigręži
blykčioja peilis
suglaudžiam delnus
trumpam
per atstumą per mirksnį
galvas palenkiam
žiūrim
savo mirčiai į veidą
eikš artyn
prisiglausk
nebijok mylimoji
niekas nebeišskirs
putino uogos
noksta
nokstame rudeniui
krisk
tai gylis ar aukštis
springstame žemėm
tekėk
teku ar priimsi
baimės nebejaučiu
užberia
kelintą jau kartą
syvai ne kraujas
aukštyn
gyvasties upėm
ten jau tu
ten jau aš
ten mudu permušam įšalą
ten jau aš
ten jau tu
sirpsta akiduobių uogos
IX.
s u l i p u s i v i l n a
baimės nebepažįstu
tik liūdesys
prieblandoj šoka
žolę sušiaušia
lietus
purvinos vilnos
veido nebeprisimenu
kirtis
einu paskui šviesą
kiek kartų apie mane
šiandien galvojai,
Viešpatie,
geriau pasakyk
ar nors kartą
apie mane negalvojai
blykčioja peilis
supjausto
tamsą baltai kryžiuoja
skausmo nenusigręžk
jau išmokai
durys į mirtį
jau paskutinįsyk persmeigta
žemėn kniumbu
o šviečia
ar paskutinįsyk temsta
durklas šviesos
į širdį
varva aukso midus
rankos
krauju aptaškytos
žolę bučiuoju neverk
raudosim danguj
be gėdos
X.
v a n d e n s
vanduo ir šviesa
tik žvilgsnio
nebuvo nebuvo
atitrūksta miškas
jau skrenda
byra samanos trupa
vanduo ir tamsa
tik žvilgsnio
nabuvo nebuvo
nukryžiavimo rytas
raitausi
netikėjimas žiopčioja
žemė vanduo
dar sykį
pakartok nebuvo nebuvo
tik mėgink paneigti
šypsaisi
kodėl vis dar gyvas
delnas prie delno
lapai
čežėdami rudeniu limpa
mano baikšti dešinioji
skęsta
tavo kairiojoje
tik pamėgink dar sykį
liejasi
kontūrai trupa
amžiną šviesraštį
žvilgsniui
šviesa mirtyje įrašyta
amžiną gaisrą mums
amžiną šviesą
gyvenimą
teka šviesa vyniojasi
medžių viršūnėmis
plaukiame
tik pamėgink dar sykį
liejasi
kontūrai virpa
ežero virpulys
skrenda per dangų
leiski
akys drėgnos
lietus
bučiuoju kairę ir dešinę
akys be miego
iš dugno
bučiuoju aklą ir reginčią
niekad nebus arčiau
vanduo
pabučiuotas skiriasi
perkeisk mane į tylą
į rūką paleisk
geruoju
lengviausia išnykti
žvilgsnis
ar buvo jisai nebuvo
lengviausia išplaukti
mėnuli
geriu tavo veidą
pasaulio gleivinė
žvelgiame
akys ežeras mudu
praviros dugno geldutės
ranka vandeny
tik pirštai
atsargi švelni tavo oda
atsimerkiu dugne
užsimerkiu
perkeisk mane į šviesą
laumžirgių rytmetis
šoka
brenda basos ir didelės
pėdos
skrenda vandenžolėm
lengviausia išplaukt
jau dabar
tavo atvaizdą užteškiu
atsargus švelnus lūpų gurkšnis
atsimerkiu dugne
užsimerkiu
tik pamėgink dar sykį
kontūrai
liejasi plaukia
žinau tu plauksi
kantrioji
surinksi ežero žvilgsnį
žinau tu suspėsi
tylėkim
tai tavo veidas iš dugno
ne kūnas ne siela
vanduo
garuoja nuo žemės, mirštu
nejaugi tiek daug
tiek mažai
šviesa nukryžiavimo rytas
kai lyja girdėsiu
širdis
į žemę prisikelia krenta
neleidi man verkti
renku
ašarotuvės liejasi sklidinos
debesys medžiai
pakyla
atitrūksta sklaidosi skrenda
nieko dabar nesakyk
viską pati
pamiršiu
nieko nemokyk dabar
tik pamėgink
dar sykį
dugno guolis slidus
smėlis per veidą
plaukiam
neleidžiu verkti artėk
sausroje
skiemenuok mano vardą
teka nuogas vanduo
varpas
lyja sujungia
ežeras apverstas
gaudžia
veria nurengtą žemę
skambame krentam
šviesa
drėgnas din dan į grumstą
akys tavo auka
visi ežerai
mėnuliai
dugnas šiltas slidus
plaučiai nebetelpa
kylam
Stotys = Stations: poezija, fotografija. Kaunas, Jotema, 2006
Dvi eglaitės ir tujos
ir anstyvas pavasaris
iš miglos prasimušti
x x x
Ribuliai
Toje tyloje
šis tas
daugiau už mane
x x x
Nesąmonė
susisaistyti ligi mirties
aš ir sakau
x x x
Pasaulio ašis
pasikreipė
o tikitės iš manęs
x x x
Rytmetį
it pritvinkusi votis
ką sakau?
x x x
Kur mano nobeliai?
ak tiesa
nusinešė lieknaliemenės
x x x
Norėčiau kad bent sykiais
mane prisimintum
išgraužk
x x x
Pragaro pakeleivi
su kokia meile
aš tavęs nekenčiu
x x x
Brangiausią savo vaiduoklį
ir vėl
nunuodijau sūriu
x x x
O turėjau save
nekaltai
visai nekaltai ištrinti
x x x
Tiesiog jokios išeities
jau laikas
būti laimingam
x x x
Oranžinis paltas
Birutėlė
tamsiame traukiny
x x x
Bazelio katedra
Reinas
plaukia naktis
x x x
Pasaulis
su tavim ir manim –
žinau neprarasime
x x x
Viešpatie
nepasilenk taip arti
atleisk nuo švytėjimo
Zelčiūtė D. Klaidinantys judesiai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009