ŽILAITYTĖ DANUTĖ JOANA (1932-2009)
Kažkas su žiburiu
vaikšto sode.
Lapkričio vakaras…
x x x
Ar tau, paukšteli,
negaila lizdo palikt?
Vakaras. Rūkas…
x x x
Tik vėjas
ir lietus.
Ir – laukų kaliausė…
x x x
Kokios gražios
vyšnios žydėjo.
Tik – kur?..
x x x
Sninga.
Kur tas paukštis
keliauja?
x x x
Staiga
Nuvyto gražiausia gėlė.
Gražiai…
x x x
Tuose namuose
daug muzikos.
Džiaugsmo mažai…
x x x
Ilgai lyja.
Pavargusios alyvos
pavargo žydėti…
x x x
Nutūpė bitė
ant obels žiedo.
Nepakilo…
x x x
Jau nebelaukiu
staigmenų.
Koks pilkas vėjas…
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
Jonui
Po kiemą vaikšto
baltos šviesos.
Žiema atėjo.
x x x
Man gimto miestelio
dūmai
patys gražiausi.
x x x
Sergu. Žiūriu
į pavasario upę.
Ji greita kaip gyvenimas.
x x x
Jau taip seniai
esam kartu,
net mūsų šešėliai kaip vienas.
x x x
Žiema dar. Balta nykuma.
Pavasaris dar miega
dievo delnuos.
x x x
Tai ne vakaras
lapkričio.
Mano širdis migloja.
x x x
Paglostyk medį,
kai jis geltonais lapais
žaidžia.
x x x
Mosuoja vasara
gėlėta vėduokle.
Atsisveikina.
x x x
Naktį man
saulės gaila,
o rytą – mėnulio.
x x x
Ėjo, ėjo vaizdai.
Su naktim susitiko.
Sustojo.
x x x
Vakaras. Temsta.
Žiūriu, kaip iš gėlių
išeina spalvos.
x x x
Kai spaudžia širdį,
žiūriu į vienišą
ąžuolą.
x x x
Ant piliakalnio
skruzdės namus
pasistatė.
x x x
Augo, augo žolė
ir pajudino
akmenį.
x x x
Šiandien diena raudona.
Ir lapai krinta
kaip raudoni kriokliai.
x x x
Pražydo gėlė, –
tyliai
tarsi atodūsis.
x x x
Ko taip skubi žydėti, piene?
Į kokius kraštus
skrist ketini?
x x x
Meilės keliai,
kaip mūsų gyvastis,
be pabaigos yra.
x x x
Ne nuo šūvių,
nuo žodžių piktų
čia merdime.
x x x
Mūsų sielos
lyg akmenys sunkūs
po skaisčia saule.
x x x
Kas vakarą
mėnulis ateina padangėm.
Bet tu neateini.
x x x
Temsta.
Užsidegiau žvakę.
Ji kaip mano širdis.
x x x
Pilaikalnis ošia
senovę.
Ko virpa širdis?
x x x
Lekia debesys aukštai.
Stumdosi jie
kaip žmonės.
x x x
Vanduo, vanduo
tavo žodžiai.
Geriu ir neatsigeriu.
x x x
Kaip miškas debesys,
kaip melsvas miškas.
Bet jame nevaikščiosiu.
x x x
Ar tau ne baisu,
kai skrenda lapai
ir atgal negrįžta?
x x x
Ir pilką dieną
ugnim dega
astrai.
x x x
Paukštelis
ant vyšnios čirena,
save drąsina.
x x x
Laikau rankoj
neužmirštuolę.
Lyg žvaigždę.
x x x
Nepamačiau,
kaip atėjo vasara.
Nepamačiau, kaip išėjai tu.
x x x
Sniege įklimpo balandis.
Man pasigirdo,
kad jis suvaitojo.
x x x
Liūtis praėjo.
Virpa nusigandus
erškėtrožė.
x x x
Pro langą
Spindulėlis įslinko.
Pavasaris pažvelgė.
x x x
Tik pasižiūrėjau
į žydinčią liepą, –
širdis ir nurimo.
x x x
Ant lango
šaltis gėles išpaišė.
Glostau jas pirštais.
x x x
Praėjo pavasaris.
O ilgesys širdy
pasiliko.
x x x
Mėnulį uždengė
balti debesėliai.
Kas mano skausmą uždengs?
x x x
Debesys ir žolė
pavasarį
šaukia: gyventi!
x x x
Ruduo. Paukščiai lekia.
Naminės žąsys mosuoja
sparnais pakirptais.
x x x
Šią vasarą
kadugys
mano šešėlį praaugo.
x x x
Rožės žiede
visą pasaulį regiu.
Ilgai, ilgai žydėk!
x x x
Toli blykčioja žaibas.
Audrą sutiksiu
su šypsena.
x x x
Labiausiai aš
stebiuos vaivorykšte.
Tarsi gyva, o tyli.
x x x
Kas išdrįs pasakyti,
kad pasaulis baisus,
kai meilė gyva?
x x x
Vėl pražydo lazdynas.
Vėl paukštis pragydo.
Vėl atgijo širdis.
x x x
Išminčiai žino daug.
Tiktai apie meilę
nežino nieko.
x x x
Ilgai stoviu
prie upės tuščios.
Akyse – vasaros paukščiai.
x x x
Pasiėmiau
lėlę seną.
Vaikystė sušvytėjo.
x x x
Upė laukia saulės.
Medis – paukščių.
Aš – tavo rankų.
x x x
Nusineša vėjas lapus.
Mūsų vardus
nusineša laikas.
x x x
Pažįstu ilgesį ir skausmą.
Mano širdis
jau paženklinta.
x x x
Šauki meilę.
Bet neatsiliepia ji.
Neprišaukia nemeilė meilės.
x x x
Tik vieną,
tik vieną ištarei žodį, –
ir mano veidas sutemo.
x x x
Tyli aviliuos bitės.
Nutilo ir vėjas.
Patylėkim ir mudu.
x x x
Akyse rožės.
Iš ano pavasario.
Iš skausmo ano.
x x x
Rudens tamsų vakarą
tyliai lyg vagis
vienatvė vaikščioja.
x x x
Aplink savo gražius šešėlius
šoka gervės.
Vėl pavasaris.
x x x
Kai nutilo lakštingala,
sename tvenkiny
varlės prabilo.
x x x
Tylus mano balsas
triukšmingoj minioj
dar tylesnis.
Žilaitytė D. Pabudėk su manim. Vilnius, „Vaga“, 1988
Iš ciklo „Žydra vienatvė“
Uždainavo sena lėlė.
Pragydo medinis paukštis.
Vaikystė pažvelgė…
x x x
Gyvenimo veidas
kaip mėnulis kartais:
šviečia, bet nešildo.
x x x
Šitie didžiuliai skruzdėlynai…
Svajoju šalia jų,
užmiršusi vienatvę.
x x x
Ilgai vaikštau keliu.
Ko skubėti namo?
Juk motulė nelaukia…
x x x
Gyvenu jau ilgai.
O buvo –
lyg bitės švystelėjimas…
x x x
Norėjau tau
kai ką pasakyti.
Išsigandau šikšnosparnio.
x x x
Kokie liūdni
žmonių veidai
vagonų languos.
x x x
Pamačiau medžio šaknį
į tigrą panašią.
Svetimų kraštų ilgesys…
x x x
Ir akmens,
ir rožės
šešėliai pilki.
x x x
Ištuštėjo širdis.
Išdalinau ją kitiems.
Koks džiaugsmas…
x x x
Tie žvėrys narvuos…
O mano gyvenimas
ar linksmesnis?
(zoologijos sode)
x x x
O varge,
Dievo veidas
tavo sieloj dar nesušvito!..
(skaitant draugės laišką)
x x x
Iš ciklo „Vyšnios ir chizantemos“
Pamatęs,
kad viskas žydi,
ir senas medis pražydo.
x x x
Ant ligonio kaktos
vyšnios žiedas nukrito.
Kodėl nutilom?..
x x x
Šviesią gegužės dieną
pievoj vienas sau žaidžia
aklas berniukas.
x x x
Tylų vidurdienį
krinta ant kapų
vyšnių žiedeliai.
x x x
Į miglą tu panaši,
gražioji slyva,
į rytmečio miglą…
(sode)
x x x
Ligoninės kieme
šoka vaikai ratelį
apie žydinčią vyšnią.
x x x
Laksto po skverą šuva, –
pavasarį pajuto.
Ant suoliukų seneliai snaudžia.
x x x
Niekas neateina.
Pati sau parašiau laišką.
Bet neturiu jėgų į dėžutę išmest.
x x x
Baltoj mėnesienoj
tyliai skraido
du juodi paukščiai.
x x x
Birželio naktys trumpos.
Nespėjam pasikalbėti,
ir prašvinta.
x x x
Pienės pūko
kelias šuliny pasibaigė.
O mano kur?
x x x
Toks menkas
mano liūdesys
saulėtą birželio dieną…
x x x
Senas šoferis
pasakoja apie mirusį sūnų.
Kaip žydi vyšnios…
(važiuojant taksi)
x x x
Ant senelio baltos galvos
plaštakė nutūpė,
irgi balta.
x x x
Šiandien šventė:
po langu
neužmirštuolės pražydo.
x x x
Koks liūdnas
tas sausas medis
tarp žydinčių vyšnių.
x x x
Baigia žydėt
senoji kriaušė.
Baltas lietus…
x x x
Kokia šviesi saulė.
Kokia žemė šilta.
O žibuoklės kažkodėl nežydi…
x x x
Trys raudonos tulpės
sykiu pražydo.
Ir nuvyto sykiu.
x x x
Ką aš pamačiau!
Tavo akys
į jauną žolę panašios…
x x x
Žiūri iš tolo varnas
į žydinčią vyšnią,
galvą kraipo.
x x x
Kaip lyja!
„Nesušlapsim, – juokies, –
juk tai klevų žiedai“.
x x x
Aušra išaušo.
Tarsi danguj
erškėtrožė pražydo.
x x x
Šviesią birželio dieną
pamačiau,
koks brolis pasenęs.
x x x
Klausaus,
kaip giedodamas
kaštanas skleidžiasi.
x x x
Kiek liūdesio
alyvų žieduos
apsiniaukusią dieną.
x x x
Pavasaris. Alyvos žydi.
O skvere kažkodėl
tušti suoliukai…
x x x
Kas vardu mane pašaukė?
Gal tu?
Ne, tik vėjas…
x x x
Vanagas skrenda.
Nusineštum mano skausmą,
paukšti linksmasis!..
x x x
Pašto dėžutėj
gėlę pamačiau.
Kodėl sunerimau?..
x x x
Gili naktis.
Klausausi, kaip už sienos
kažkas tyliai verkia.
(viešbuty)
x x x
Koks tuščias kambarys.
Tik žuvelės plaukioja
mažam akvariume.
x x x
Jaunuoliai šventoriuj
žiūri į kunigo kapą,
skęstantį neužmirštuolėse.
x x x
Keliu važiuoja sunkvežimiai.
Sėdi tylūs kareiviai.
Karą prisiminiau.
x x x
Kokia tyla!
Tik mūsų atvaizdas
ant vandens virpa…
x x x
Kas prikėlė
iš miego mane?
Tu? Mėnulio šviesa?
x x x
Tylu. Tiktai kažkur
girgžda vežimas.
Jau neužmigsiu.
(rytas kaime)
x x x
Stiebias rožė į saulę,
tarsi norėtų
apkabint ją.
x x x
Šiltoj pievoj
tylutėliai
kažko skundžias žiogelis…
x x x
Banguoja, banguoja
rugiai.
Kokia ramybė…
x x x
Kepina saulė.
Atrodo, kad
ir piliakalniui karšta.
x x x
Kaip mažutės
geltonos vėliavos
šviečia pievoj kamanės.
x x x
Šviesią vasaros dieną
pamačiau geltoną lapą.
Kas parodė tą ženklą?
x x x
Suka ir suka
varnas virš ąžuolo.
Ką jis ten mato?
x x x
Visur vasaros šviesos:
aukštoj žolėj,
vaikų drabužiuos.
x x x
Kiekvienas
apie kažką galvoja.
Gal su vasara atsisveikina…
(stotelė Veliuonoj)
x x x
Mėnesiena šviesi.
O taip neramu,
tarsi kas atsitiks…
(šviesią naktį žiūriu į didžiulį voratinklį)
x x x
Koks gražus kviečių laukas
skaisčioj mėnesienoj.
Net upė dūsauja.
x x x
Vasara vėduoklę išskleidė.
Kiek joj gėlių!
Žiūriu ir stebiuosi.
x x x
Krinta ir krinta
rugpjūčio žvaigždės ant miesto.
O žmonės nežiūri.
x x x
Nutilo kregždės.
Tokia viena pasijutau
tuščiuos namuos.
x x x
Skaisti saulė.
Kodėl tokie tamsūs šešėliai
senam pušyne?
x x x
Šalia balto šulinio
miega geltona katė.
Daržuose margos skarelės.
(vasara Veliuonoj)
x x x
Šypsos ligonis
šviesią vasaros dieną
žiūrėdamas į paukštį.
x x x
Juoduoja pušynas.
Mėnulis vos šviečia.
Upėje valtis plaukioja.
(nemiga)
x x x
Griuvo senas medis.
Saulė užsidengė veidą
debesėliu.
x x x
Kaip džiaugiuosi,
kad lyja.
Niekas neateis pas mudu.
x x x
Praėjo audra.
Viskas nurimo.
Tik lietaus lašai virpa.
x x x
Ant tvoros šarka tupi.
Į akis man žiūri,
tarsi nori kažką pasakyti.
x x x
Aš viena miške.
Turbūt dėl to
ir taip liūdna…
x x x
„Vienatvė
kažkuo panaši į vagį“ –
pagalvojau tvankią rugpjūčio naktį.
x x x
Ką tau pasakiau
šviečiant mėnuliui?
Tikriausiai kažką apie praeitį…
x x x
Turbūt tas liūdesys
atplaukia
iš miglotos upės…
x x x
Pučia vakarų vėjas.
Kaip girgžda senoji kriaušė.
Kaip mudviem linksma.
x x x
Labiausiai
aš vaivorykšte stebiuos.
Tarsi gyva, o tyli.
x x x
Ir vėl nueisiu
pas upę.
Į jos ženklus žiūrėsiu…
x x x
Pasižiūrėjau
į kregždės akis
ir nuliūdau: greit ruduo.
x x x
Plaukia per dangų
violetiniai debesys.
Jaukūs šešėliai žolėj…
(ankstyvas ruduo)
x x x
Sode medžiai jau nuogi.
O alyvos vienintelis lapas
tebevirpa…
x x x
Šaltą lapkričio dieną
svajoju apie vasaros
vaivorykštes…
x x x
Mėlynoj vazoj geltonos chrizantemos.
Žaidžia su jom spindulys.
Ilgu kažko…
x x x
Jau medžiai gelsta.
O tvenkiny
dar vasaros spalvos.
x x x
Žiūrėdama į chrizantemas,
prisiminiau tėviškę.
Ilgesy!..
x x x
Rože,
mano vienintele drauge,
ir tu nužydėjai…
x x x
Nukrito ant peties
geltonas kaštono lapas.
Ką gi, sakau, vėl ruduo.
x x x
Tuščiu keliu
šaltą dieną
kažkur liūdna senutė eina.
x x x
Virš kapų
vaivorykštė šviečia.
O ant kapų chrizatemos.
(Vėlinės)
x x x
Aukštai gervės girgsi.
Žemai žolynai vysta.
Žolynuos žiogelis…
x x x
Ko ta senelė
taip žiūri
į juodą varną?..
x x x
Rudens lapuose
džiaugsmas slepiasi.
Tik įsižiūrėk…
x x x
Gimtine!
Kokia graži tu
rugsėjo šviesoj.
x x x
Iš geltono ąsočio
ruduo išpylė
geltoną lietų.
x x x
Kiek svajonių
prie aukšto laužo
vėsią spalio dieną…
x x x
Ir tu, vaikeli,
greit suprasi,
koks liūnas ruduo.
x x x
Žolė lyg stiklas.
Tylūs laukai.
Saldus vytimo kvapas.
x x x
Violetiniai kaspinai
upėj pilkoj.
Irias prieš vėją varnas.
x x x
Užsižiūrėjo senelis
į baltą chrizantemą.
Rugsėjo sutemos…
x x x
Krinta skaudi migla.
Ir lapai raudoni.
Tie ženklai rudens…
x x x
Kaštanas nukrito.
Paskui jį – gelsvas lapas.
Ir vėl tylu…
x x x
O tas tolimas šuns lojimas
lapkričio naktį,
kai tyliai lyja…
x x x
Už lango – šluotų čežėjimas.
Čia – tyliai tiksi
senas laikrodis.
(rytas mieste)
x x x
Vaikštau paupy,
apie vaikystę galvoju.
Žalia tėkmė neša raudonus lapus.
x x x
Vėjas, varnos, lapai.
Ir nė vienos atvirutės.
Mano gimtadienis…
x x x
Kalbi su manim.
O vis dažniau ir dažniau
į chrizantemą žiūri.
x x x
Gaila krintančių lapų.
Gaila nuvytusių gėlių.
Gaila senųjų žodžių.
x x x
Visur pilka.
Tik dangus
lyg slyva mėlynuoja.
x x x
Kai sutemsta,
iš upės garsai atplaukia.
Tarsi šauktų vardu…
x x x
Gili naktis. Verkiu.
Viršum manęs abejingai
mirkčioja žvaigždės.
x x x
Į tolimus kraštus,
kuriuose niekad nebūsiu,
ruduo iškeliavo.
x x x
Sninga. Kokia tyla. –
Tik paukštis
Sparną pajudino.
x x x
Blyksi pusnynai.
Kaip kvepia pušys
šaltą gruodžio dieną.
x x x
Vaza tuščia.
Į natiurmortą žiūriu.
Mažytės rausvos gėlės…
x x x
Violetinę alksnio šakelę
kadaise padovanojai.
Ir šiandien tebesaugau ją.
Neužmirštuolė ir dulkės. Vilnius, „Vaga“, 1990
Nuvytusi rožė
vėl pražydo –
poeto tyloj…
x x x
Sunku lengvai žolei
saugot sunku mirusių
miegą…
x x x
Kaip žydi liepos!
O žolėse jau
žiogą girdžiu…
x x x
Turbūt tas ilgesys
iš miglotos upės
atplaukia…
x x x
Balta lelija
žydroj vazoj.
Pamažu temsta…
x x x
Būtajam laike
buvo tik lūkesčiai.
O būsimam?..
x x x
Kaip gražiai,
kaip nuolankiai nusilenkė
vėjui rožė…
x x x
Juk ne tuščias
garsas
vardai?
x x x
O jūs, kančios žaislai…
Kaip su jumis
žaisti nesusižeidžiant?
x x x
Svėrės ir smilgos
ten, kur kadaise
dainavo tėvai…
x x x
Žaliam žolių šilke
geltonuoja pienės.
Toli kukuoja gegutė…
x x x
Ko atskridai
į triukšmingą miestą
iš ramių girių, varne?..
x x x
Akimirka –
mūsų akyse sušvito
praeities šviesos…
x x x
Krūptelėjau:
o jei ten nepažinsim
viens kito?..
x x x
Gilią vakaro žydrumą
pagilino tolimas
varpas…
x x x
Ko taip nustebai, gėlele,
kai atsimerkusi pamatei
Dievo saulę?..
x x x
Jei ir visos gėlės
nuvystų, viena žydėtų –
atminimuos…
x x x
Nežuvo partzanų svajonės.
Jos kaip gėlės
prie Dievo širdies.
x x x
Kokia puiki gyvybė
plaukia iš tėviškės
sodų…
x x x
Ar nubus
praėję metai
kituose metuose?..
x x x
Ar manai,
kad skausmo formos
nesikeičia?..
x x x
Viešpatie, jei negirdi
mano balso,
išgirsk mano tylą!..
x x x
Nusimetė girios
lietaus vainikus,
nusišypsojo saulei…
x x x
Žydinčiam ligoninės sodely
meldžiasi mažas vaikas.
Gražu ir graudu.
x x x
Lopšys ir karstas
iš to paties
medžio.
x x x
Didelėj tyloj
klausaus, kaip dūsauja
mažos žolelės…
x x x
Blykstelėjo auksu žvaigždė
ir pradingo –
kaip jaunystės sapnai…
x x x
Gėlė vėjuj.
Akmuo tyloj.
Širdis kančioj.
x x x
Amžinas miegas
ne ilgas.
Jis amžinas…
x x x
Birželio rytas.
Ar skamba varpai,
ar amžinybė?
x x x
Tėvų kapai.
Medy linksmai
gieda paukštis.
x x x
Kodėl tai greit
skrieja debesys?
Ko jie bijo?..
x x x
Iš nakties
į naktį?
Ar neklysti?..
x x x
Kaip linksmai
pavasario rytą
sveikina gegutės…
x x x
Kokia graži rožė.
Bet niekam nenušluostys
ji ašarų…
x x x
Ilga buvo kelionė
per sielos
naktį…
x x x
Ruduo mieste.
Gatvėse daug vaikų
ir lapų…
x x x
Ta pati kančia.
Tos pačios ašaros.
Tik gėlės kitos…
x x x
Gal tik šviesa
gražesnė
už tylą…
x x x
Naktį vėjas nutilo.
O gelsvi lapai
tebekrinta…
x x x
Mano liūdesys
nubaidė lengvą
drugelį…
x x x
Spindi žibuoklės
ir akys.
Pavasaris…
x x x
Kažkodėl šiandien
pievoj tylėjo
visi žiogai…
x x x
Susipyko lapai
ir nuskrido
kas sau…
x x x
Maža mergaitė
barė didelį lapkričio
lietų…
x x x
O tu vabalėli,
ko taip į rožę
žiūri?..
x x x
Didelis įvykis man:
pro langą klevo lapas
įskrido…
x x x
Kažkodėl
jaunų lapų niekam
negaila…
x x x
Dažnai lietėsi
mūsų šešėliai.
O sielos?..
x x x
Rožę į vazą pamerkiau.
O ką veikt su savo
širdim?..
x x x
Jau per sunki
man prisiminimų
našta…
x x x
Baltas mėnulis
virš balto sodo.
Žalia upė…
x x x
Palik
mane, vienatve,
nebekentėk many!..
x x x
Ir mums rožės žydėjo.
Tik nežiūrėjom
į ją…
x x x
Begalinė žiema.
Tokį įsivaizduoju
pragarą…
x x x
„Vakar“ man
gražiau skamba
nei „rytoj“…
x x x
Ir į mūsų širdis
jau įsisuko
vienarvės vėjai…
x x x
Padėkoju gėlei,
kad pražydo –
nors ir ne man.
x x x
Su metais
mūsų būste atsirado
liūdesio kvapas…
x x x
Kokia tyla!
Net atminimai
tyli…
x x x
Spalio lapuos
mažiau liūdesio
nei gegužės žieduos…
x x x
Iš visų žemės paveikslų
gražiausias man –
tėviškės sodas…
x x x
Nieko nenoriu,
tik savo širdies
klausytis…
x x x
Bėga dienos.
Didėja ilgesys
mirusių…
x x x
Dar pabūk ant palangės,
nenuskrisk, drugeli,
nepalik vienos…
x x x
Tyliu
tavo tylą,
tylioji tėvyne…
x x x
Leidžiasi saulė.
Palydi ją
varpas…
x x x
Keista bus
mirusiai
nekentėti…
x x x
Tik kartą
tikrovė buvo gražesnė
už sapną…
x x x
Du medžiai greta.
Bet jie vienas kito
nemato…
x x x
Laiko bėgimas…
Jau mano akys nepanašios
į žolę…
x x x
Visa, kas
buvo gražu,
verkia many…
x x x
Kur tie keleiviai,
ėję šituo
keliu?..
x x x
Kaip laukiu
trumpos vasaros
ilgų šešėlių!..
x x x
Kodėl
nesensta
tik ašaros?..
x x x
Kur žuvo partizanas –
erškėčio žiedas
kaip širdis…
x x x
Tyliam kambary
skaitau senus laiškus.
Kvepia gelsva rožė…
x x x
Miestelio žavesys
tylią birželio naktį,
kai šviečia pilnatis!..
x x x
Verkia ligonis,
šviesią vasaros dieną
žiūrėdamas į žolę…
x x x
Tamsi naktis.
Veidrody šviečia kažkas.
Mano vienatvė?..
x x x
Balsai ir spalvos.
Viskas kartu.
Gražusis pavasari!..
x x x
Vienatvė kaip fontanas
trykšta iš rožių
ir iš akių…
x x x
Žydi neužmirštuolės.
Į jas žiūri du juodi
paukščiai…
x x x
Kur išskrendat, pienės?
Ar sugrįšit dar?
Kada?..
x x x
Viešpatie, žeisk savo šviesa.
Nešk mus virš
mūsų nieko…
x x x
Pavasaris. Saulė. Alyvos.
Skaisčioj žolėj šlubas
karvelis.
x x x
Mano gyvenimo istorija:
plaštakės skrydis,
vaivorykštės dulkės…
x x x
Vienatve,
kur mačiau tave?
Savo širdy?
x x x
Maniau, kad numiriau.
Bet ne: krūptelėjau
išgirdus gegutę.
x x x
Juodi žodžiai
į upę sukrito.
Ir upė plaukia juoda…
x x x
Tylus birželio rytas.
Turbūt tylesnis
tik skausmas…
x x x
Einu, einu.
Pailsiu tik prie
savo šešėlio.
x x x
Tyla, tik tu supranti
rožės ir mūsų
gyvenimą…
x x x
Nešvarioj ligoninėj
pamačiau Dievo
širdį…
x x x
Laumžirgi, slaptinga būtybe,
kodėl tu panašus
į kryžių?
x x x
O sielos debesys!
Kokie jūs
negreiti…
x x x
Pasižiūrėjo angelas
į mūsų atvaizdą upėj.
Atsiduso…
x x x
Kaip liūdnai lapai
su medžiais
atsisveikina…
x x x
Geriau nesiklausyti,
kaip rauda
žvaigždės…
x x x
Taip graudžiai
šviečia iš toli
gražieji metai…
x x x
Ar žolė
verkia kapuos,
ar mirusieji?..
x x x
Dabar
tik prisiminimais
gydausi…
x x x
Ir kelio dulkės
tada buvo mums
gražios…
x x x
Dar kiek pabūsiu,
pastovėsiu šalia,
brangūs tėvų kapeliai…
x x x
Klausi, kas vienatvė.
Pasižiūrėk
į veidrodį…
x x x
Plaukia laikas
į mus ir nuo
mūsų…
x x x
Čia esam ne sau,
todėl taip
ilgimės…
x x x
Pavydžiu gėlei, –
ji nebijo
nemylinčio pasaulio…
x x x
Vaikystėj
ir nuvytusiu lapu
džiaugiaus…
x x x
Nieko nenoriu,
tik tylėt ir žiūrėt
į pavasario žolę…
x x x
Gražus ir liūdnas
rudens migloj
tuščias paukščio lizdas…
x x x
Taip kukuoja gegutės,
net balti debesėliai
stabtelėjo.
x x x
Tyliai rudens žolė
gieda savo būties
giesmę…
x x x
Maža gėlė
skleidžia didelį
ilgesį…
x x x
Gražiai žydėjo alyvos.
Nežiūrėjo į jas
pavargę keliaviai.
x x x
Blykstelėjo akių šviesa
ir išnyko
laiko dulkėse…
x x x
Rožės šviesoj
didesnė tamsa
nei karste…
x x x
Šviečia baltas mėnulis.
Naktinė plaštakė
palietė plaukus…
x x x
Jau niekur,
jau nė sapne negaliu
pabūti viena…
x x x
Buvau
nulaužtos rožės
džiaugsmas…
x x x
Virš rausvo erškėčio
žalia žvaigždė spindi.
Ilgesy!..
x x x
Bėgo nubėgo kažkur
jaunystės pavasarių
spalvos…
x x x
Kaip žydi bijūnai!
Staiga pajutau,
kad širdis pavargo…
x x x
Skaitau senus laiškus.
Žydinčioj slyvoj
varnėnas švilpauja…
x x x
Valgėm tą pačią duoną.
Tik… ar galvojom
tą patį?..
x x x
Įkyrūs miesto garsai
netyla nė tyliausią
vasaros naktį…
x x x
Ant partizano kapo
balta gėlė žydi.
Džiaugias ja bitė.
x x x
Krinta lapai –
net oras blyksi.
Blizga voratinkliai…
x x x
Pūga nutilo.
Pušies viršūnėj
apsnigtas varnas snaudžia.
x x x
Spindi upėj mėnulis.
Su žaliais karklais
vėjelis žaidžia.
x x x
Skaudžioj kančioj
lenkiuosi Dievo
gerumui…
x x x
Raudonas mėnulis.
Suriko paukštis.
Vėlas ruduo.
x x x
Iš kryžiaus
plaukia šviesa.
Tik įsižiūrėk…
x x x
Baisu, kai pamatai,
kad rožės žiede
slepiasi niekas…
x x x
Skraido geltoni lapai.
Tie neramūs ženklai
rudens…
x x x
Ir žvaigždėse,
ir rožėse
ta pati tamsa…
x x x
Užsižiūrėjo senelis
į chrizantemas.
Rudens vakaras…
x x x
Nuplaukė ruduo
su geltonais lapais,
su žydrom upėm.
x x x
Mirusieji girdi
ir mūsų juoką,
ir verksmą…
x x x
Pamažu mirštu.
O dangaus mėlynė!
O rožės švelnumas!
x x x
Spindi lelijos.
Pavasaris lyg Apreiškimas.
Būsiu…
x x x
Temdo dangų
varnų būriai.
Šviečia sodai…
x x x
Susižeidžiau
į savo pačios
žodžius…
x x x
Kodėl balandžio vėjas
rauda tokiu tamsiu
balsu?..
x x x
Nuvytusioj rožėj
pamačiau džiaugsmo
pilnatvę…
x x x
Nustebęs medis
žiūri, kaip krinta
pageltę lapai.
x x x
Sunkūs rudens debesys.
Negaliu paguosti
liūdnos gėlės…
x x x
Kas ištikimybė,
kas vaikiška –
to ieškau.
x x x
Lyja. Galvoju,
kas trapesnis:
gėlė ar voratinklis…
x x x
Dairaus po rudenį,
bet su juo
nedraugauju…
x x x
Baltas mėnulis.
Sode ūkia pelėda.
Kalbėkim tyliau…
x x x
Kokia kaitra!
Krinta vienas po kito
sausi beržo lapai…
x x x
Pamatęs, kad viskas žydi,
ir senas medis
pražydo…
x x x
Byra vyšnių žiedai.
Gal ir tau, gegute,
graudu?..
x x x
Susitiko senas
skausmas su nauju.
Pražydo džiaugsmas.
x x x
O jūs, kančios žaislai.
Kaip su jumis žaisti
nesusižeidžiant?
x x x
Kokie debesys!
Kaip jie panašūs
į voratinklius.
x x x
Viskas man išsipildė,
net ir lelijos
mirtis…
x x x
Prisimenu: švelniai
glosčiau sulytą
kaliausę…
x x x
Iš kur tu, ilgesy?
Ar iš melsvų debesėlių,
ar iš pilkos upės?
x x x
Vis neišmokstu
nebijot laiko
žvilgsnių…
Tyliu Tavo tylą. Vilnius, „Vaga“, 1999
Sušuko vakaro varpas;
– Sveika, malonės pilnoji! –
Nušvito mano gyvybė.
x x x
Melskis, Marija!
Veskis į Šviesą
ir mano tamsą.
x x x
Susitiko ir
išsiskyrė garsai
vasaros vakarą…
x x x
Atūžia audra.
Nesuprantu, kodėl
taip gėlė spinduliuoja…
x x x
Rože,
leisk pasislėpt
tavo spygliuose!
x x x
Tu ir medis.
Aš ir akmuo.
O su kuo vienatvė?
x x x
Prisimeni –
rasos lašelis
švietė kaip pilnatis?..
x x x
Kodėl veidą užsidengi?
Dievas į širdis
žiūri…
x x x
Jazminų žiedai
birželio mėnesienoj.
Kas gali būti gražiau?..
x x x
Žiūriu į lizdą.
Daug jame grožio.
Paslapčių daugiau…
x x x
Spindi skausme viltis
kaip kryžius.
Krentu ir keliuos.
x x x
Viršum tamsios upės
baltas mėnulis –
lyg didžiulė ašara…
x x x
Svėrės ir smilgos ten,
kur kadaise dainavo
tėvai…
x x x
Žaliam žolių šilke
geltonuoja pienės.
Užnemunėj kukuoja gegutė…
x x x
Ko atskridai
į triukšmingą miestą
iš girių ramybės, varne?
x x x
Akimirka –
tavo akyse sušvito
praeities šviesos…
x x x
Kokia gyvybė
plaukia iš Veliuonos
sodų!..
x x x
Ar į gėlę,
ar į debesėlius žiūri,
ilgesio bičiuli?..
x x x
Neskubėkit
taip žydėt,
gražieji tėviškės sodai!..
x x x
Ar nubus
praėję metai
kituose metuose?..
x x x
Ar manai,
kad skausmo formos
nesikeičia?..
x x x
Tik bičiulystės gėlių
niekad nepakanda
šalna…
x x x
Krūptelėjau:
o jei ten nepažinsim
viens kito?..
x x x
Tu verki sesers.
Aš verkiu tavo
verksmo…
x x x
Ko taip nustebai, gėlele,
kai atsimerkusi
pamatei Dievo saulę?
x x x
Jei ir visos gėlės
nuvystų, viena žydėtų –
atminimuos…
x x x
Neišnyko partizanų svajonės.
Jos kaio gėlės žydi
prie Dievo širdies.
x x x
Kiek daug, vaikeli,
turiu iš tavęs
pasimokyti.
x x x
Viešpatie, jei negirdi
mano balso,
išgirsk mano tylą!..
x x x
Marijos Meilės Šviesa
stipri kaip saulė.
Bet ji neapakina.
x x x
Švelnus gegužio ryto dangus
kalba apie begalinį
Marijos švelnumą.
x x x
Taip spindi pavasaris.
O man pritrūko jėgų.
Marija, Viltie!
x x x
Jei Kristus
mūsų Saulė,
tai Marija – Aušra.
x x x
Nusimetė girios
lietaus vainikus,
usišypsojo saulei…
x x x
Amžinas miegas
ne ilgas.
Jis… amžinas.
x x x
Rože, kas tave
man padovanojo?
Lietus ar saulė?..
x x x
Blykstelėjo auksu žvaigždė
Ir pradingo –
Kaip jaunystės lūkesčiai.
x x x
Žydinčiam ligoninės sodely
Meldžias blyškus vaikas.
Graudu ir gražu.
x x x
Gėlė vėjyj.
Akmuo tyloj.
Širdis kančioj.
x x x
Kaip gražiai
kalba rožė
savo kvepėjimu…
x x x
Vieniša,
tikrai vieniša
tik jūra.
x x x
Didžiulė banga
atnešė jazmino
šakelę.
x x x
Kai pamiršau skausmą,
vėl panorau,
kad jis sugrįžtų.
x x x
Turbūt Dievas
žiūri į mano sielą,
kai miegu?..
x x x
Nekukuok, gegute, naktim,
užmigt negaliu.
Motulės ilgiuosi.
x x x
Tiek daug metų.
Prisiminimų šešėliai.
Ilgesys…
x x x
Saugok savo dykumą.
Nežinai, kiek joj dar
gėlių nepražydusių.
x x x
Ant purvino tako
krinta vyšnių žiedai.
Ne čia. Kitur.
x x x
Šviesų pavasario
rytą aptemdė
vaiko atodūsis…
x x x
Toks liūdnas medis –
lyg šaknys sužinojo
žemės paslaptį…
x x x
Ir pilkame
skurdo šuliny
spindi žvaigždės…
x x x
Ir vėl kauburėlis.
Tai jau viskas
man svetima čia?
x x x
Tyliai keliauja
mūsų sielos
per triukšmų tamsą…
x x x
Mano širdies
žvaigždelės nebešviečia.
Juk pasakiau viską?
x x x
Nesipykim.
Į gėles žiūrėkim.
Naktis bus ilga…
x x x
Šviesioj upėj
vaikštinėja šešėliai.
Gal ko ieško?..
x x x
Žiūriu pro langą.
Žiema. Vienatvė.
Nieko daugiau.
x x x
Nyki pieva rudens.
Pilkas rūkas virš jos.
Ir – ilgesys…
x x x
Raudonas mėnulis.
Atsiduso paukštis.
Vėlyvas ruduo…
x x x
Virpa vėjy
rudenio lapai.
Krūpsi širdis.
x x x
Kiek balsų
tuščiuos rudens laukuos.
Įsiklausyk!
x x x
Taip tyliai krinta
vyšnių žiedai –
kaip ligonio ašara…
x x x
Žydra upė.
Žydro vandens
žydroji muzika.
x x x
Jau grįžta,
Jau gervės grįžta namo.
O aš?..
x x x
Ką veiki, naktie,
mano dienoj?
Ko taip keistai žiūri?
x x x
Jau ramiau žiūriu,
kaip ardo laikas
daiktus ir širdis.
x x x
Vieną dieną stebėjaus
žydinčia rože
ir savo plauku žilu.
x x x
Beprotis jis:
į gėles šaudo.
Bet nesijuokim…
x x x
Kapų ramybė.
Kažkur toli
kažkas dainuoja…
x x x
Tylią naktį
žvaigždė nukrito.
Ko krūptelėjai?..
x x x
Rudens migloj
vėjas piktai
blaško lapus…
x x x
Apie kitų gyvenimus
šiąnakt giedojo man
lapkričio vėjas.
x x x
Spindi skausme viltis
kaip kryžius.
Krentu ir keliuos.
x x x
Žiūriu į lizdą.
Jame daug grožio.
Paslapčių daugiau…
x x x
Tokie didžiuliai medžiai.
Ir tokie menki
protėvių kapeliai.
x x x
Kodėl birželio tyloj
taip skaudžiai
siela sušuko?
x x x
Nyki pieva rudens.
Pilka pieva virš jo.
Ir – ilgesys.
x x x
Dievo akis
pamačiau
elgetos akyse…
x x x
Kaip ramiai
šviečia žvaigždės
tylos bedugnėj…
x x x
Nuliūdo medis.
Jo šaknys sužinojo
žemės paslaptį…
x x x
Vaikystės šaly
švietė motinos akys,
gėlės ir kryžiai.
x x x
Praeitis tiesia
man savo rankas,
pilnas prisiminimų.
x x x
Ko taip bijau?
Juk nieko jau
nebeprarasiu.
x x x
Niekad nesužinosi,
kiek žaizdų mano sieloj.
Ir kuri skaudžiausia.
x x x
Kaštono žiedai.
Kokie švelnūs,
kokie vieniši…
x x x
Šaukiu. Neatsako –
nei lietus,
nei šlapias žiogelis…
x x x
Jau kalas žolė –
tokia kaip ir
pernai…
x x x
Baltosios chrizantemos
tokios gražios –
daržely ir ant kapų…
x x x
Ko paukštis taip suriko?
Gal išsigando
pušies šešėlio?..
x x x
Violetiniai spalio debesys
gražiai susitinka,
gražiai išsiskiria…
x x x
Gal ir akmeniui
jau pabodo spalio
nykus lietus?..
x x x
Lengvi debesėliai –
lyg apie laimę
svajonės…
x x x
Tolstam
kas mirksnį.
Juk nelinksma?
x x x
Kodėl to paukščio
pamiršti negaliu –
nei dieną, nei naktį…
x x x
Klausau,
kaip baltam sode
rimsta vėjas…
x x x
Ko nusigandai, rože?
Tai tik lietaus
lašelis…
x x x
Plaukia mano mintys
kartu su debesim.
Kur? Kodėl?
x x x
Tyliu. Apie ką kalbėti,
kai taip kvepia
melsvos alyvos?..
x x x
Paupy ant smėlio
piešia kažką
vidurdienio saulė…
x x x
Juoduose medžiuose
juda gyvybė.
Greit pavasaris…
x x x
Apsiniaukus diena.
O gražumas
alyvų žiedų!..
x x x
Spalis. Liūdna
ir geltonam sode,
ir širdy…
x x x
Šiąnakt kažkodėl
traukinį dulkėtą
prisiminiau…
x x x
Kas beldžia į langą –
baltas sniegas
ar baltos tulpės?..
x x x
Neužmirštuole,
tu dar daug
laiko turi…
x x x
Aš jau
ir sapnuot
pavargau…
x x x
Mudu tylime.
O kas kalba?
Birželio vėjelis?..
x x x
Kaip šalta.
Ir drugeliai,
ir gėlės sušalo…
x x x
Draugai apkalbėjo.
Tu nesupratai.
Sutemos…
x x x
Bitė susirado
vietelę numirti.
O man kur?..
x x x
Nešasi gervės
šviesią vasarą
ir – mano svajas…
x x x
Baltos gėlės
tamsioj vazoj.
Ko užmigt negaliu?
x x x
Kur pabėgti,
pasislėpti kur –
nuo savęs?
x x x
Virš kauburėlio
šoka žydras drugelis.
Ilgesy!..
x x x
Vėl ruduo.
Pievos tuščios –
kaip mano širdis…
x x x
Paskutinis lapas nukrito.
Į ką dabar man
žiūrėti?..
x x x
Kokia žalia upė.
Virš jos žvaigždė,
irgi žalia…
x x x
Miega visi.
Ir tu, graudžioji gegute,
užmik!..
x x x
Rože, kodėl
tavo žiede baltam
tiek tamsos?..
x x x
Pamojau
žydinčiai liepai.
O ji – man…
x x x
Koks šviesus
birželio lietus!
Kaip kvepia!
x x x
Meldžiasi vaikas.
Man – graudžiai
gražu…
x x x
Ašaros. Lietus.
Lietus. Ašaros.
Tai – gyvenimas?..
x x x
Kokia kaitra!
Kad tik neužsidegtų
skruzdėlynas!
x x x
Tik pilkas lietus.
Daugiau čia nieko
nėra…
x x x
Taip gailėjo –
ir rožės žiedo,
ir birželio miglų…
x x x
Tyliai krinta lapai
į tylią rydens
ramybę…
x x x
Linksmas vėjelis.
Linksmos žolės.
Vasara…
x x x
Mano šešėlis
drugelį išgąsdino –
nuskrido kažkur…
x x x
Akys, kur į mane
švelniai žiūrėjo
seniai po žole…
x x x
Ir sielos bičiulis
laiškų nerašo.
Nebesistebiu…
x x x
Šviesi birželio naktis.
Mano vienatvė
didėja…
x x x
Ir žolės,
ir paukščiai verkia –
išeina vasara…
x x x
Linksma debesėliui –
saulę jis
aptemdė…
x x x
Ir tau, paukšteli,
nejauku sulytam
lizde?..
x x x
Skaitau senus
motinos laiškus.
Spalio vėjas…
x x x
Nejau chrizantema
šalnos išsigando?
Nejau?..
x x x
Dangus toks žydras.
Ko gi stebėtis –
pavasaris…
x x x
Ant seno žemėlapio
jaunų lapų
šešėliai…
x x x
Padėkojau
rudenio lietui.
Bet – už ką?..
x x x
Nebijok, smilga,
tau nepavojingi
žaibai…
x x x
Koks lengvas drugelis.
Koks akmuo sunkus.
Bet jie draugauja…
x x x
Ačiū, gile,
už dovaną –
ąžuolą…
x x x
Pavasario vakarą
ne tik vienatvę –
ir vargą pamiršau…
x x x
Greit skrieja debesys.
Ant belapės šakos
varnas snaudžia…
x x x
Pamačiau seną
samanų spalvos suknelę.
Praeitis atgijo…
x x x
Jokio pėdsako, –
kad naktį taip švietė
mėnulis…
x x x
Pateka saulė –
ir beržyne graudžiai
užkukuoja gegutė…
x x x
Kodėl kregždė
taip ilgai stebi
mano šešėlį?..
x x x
Ilga bus naktis.
Ir sapnuosim ilgai.
Tik ką?..
x x x
Pagaliau pamačiau,
kur apsigyveno pelė:
mano gitaroj…
x x x
Jauni medžių lapeliai
šviečia visada –
net kai lyja…
x x x
Nusibodo vėjui
pūst visa dieną –
šuliny pasislėpė…
x x x
Vakar – žiedai.
Šiandien – lapai.
Neverkiu…
x x x
Ko tu lauki,
geltonas lapeli?
Negi sniego?
x x x
Vienas klevas.
Varna viena.
Ir aš…
x x x
Kiek neramių keleivių!
O kelias ramus
visada…
x x x
Taip ir nesupratau,
ko visą dieną vėjas
ieškojo sode…
x x x
Geltonos salos, juodos avys
mėlynoj, pilnoj balsų upėj – – –
Nė pėdsako neliko…
x x x
Toli nukeliavau –
iš širdies
į širdį…
x x x
Kiek atodūsių.
Pilkose rudenio
pievose…
x x x
Šilti vėjai, šviesūs spinduliai.
Gėlės už vaivorykštę gražesnės.
Ir netikėtai – ruduo…
x x x
Tyla kažką kalbą, –
kaip žemė
žolei…
x x x
Apkabinu
tavo pavargusią širdį
ašarom…
x x x
Tamsūs debesys. Rūkas.
Tarsi nė nežydėjo
melsvos alyvos…
x x x
Medy pragydo paukštis.
Ir pilkas rytas gražus.
Nurimk, širdie!
x x x
Visos žmonių ašaros
krinta kaip lietus
į širdį man…
x x x
Žiūri susimąstęs karklas
į upėje grakščiai
šokančias žuvis…
x x x
Kai juokias
vargdienių vaikai –
viskas juokias.
x x x
Kiek sniego!
O kad tai būtų
vyšnių žiedai…
x x x
Turbūt lėčiausiai
slenka valandos
laukų kaliausei…
x x x
Pikti žodžiai
nuaidėjo kaip šūvis.
Nesudrebėjau.
x x x
Žolė sakė tiesą –
per ilgai laukiau
gyvenimo…
x x x
Kaip švelniai
glosto kaktusą
mėnulio spinduliai…
x x x
Ne gėlę užgavai –
mano gedinčią
širdį…
x x x
Pagalvojau,
kad apie žemės veidą
galvot jau vėlu…
x x x
Rožės paslaptis.
Tylos paslaptis.
Dulkės paslaptis.
x x x
Pavasario lietūs,
rudenio lietūs
varguoliui vienodi…
x x x
Tarp dviejų
brangių kapų
dilgėlė išaugo.
x x x
Kaštonas pražydo.
Man pasivaideno
mano gyvenimas.
x x x
Tai ne rūkas
virš miško –
partizanų svajonės.
x x x
Lietus už lango.
O čia svirplelis.
Vaikystę prisiminiau…
x x x
Vaikai, ligoniai,
pažemintieji
niekada nepralaimi.
x x x
Nenuvijo vienatvės
nei baltas jazminas,
nei lakštingala…
x x x
Tylią spalio naktį
klausiu savęs, –
kokia tylos prasmė?..
x x x
Gaila naktinės gėlės.
Kaip ji bijo
bundančio ryto!
x x x
Gėlę ir akmenį
kuriam laikui
sujungia lietus…
x x x
Žiūri varnas į tolį.
Gal jis mato,
ko aš nematau…
x x x
Kaip sugrąžint
atgal į debesį
lietų?
x x x
Ko taip graudžiai
kukuoji, gegute?
Atsisveikini?
x x x
Neužmirštuole,
ar tu saugosi
mano kaulus?
x x x
Mano širdies
žvaigždės nebešviečia.
Pasakiau viską…
x x x
Nesipykim.
Į gėles žiūrėkim.
Naktis bus ilga…
x x x
Nutilkit, vienatvės,
jūsų ginčas man
seniai nusibodo.
x x x
Tik uodų spiečiai.
Tik dulkės.
O kur mėnulis?
x x x
Suradau mūsų
džiaugsmo slėptuvę.
Tik sapne…
x x x
Pavasario potvynis
pievoj paliko
vaikišką batelį.
x x x
Gražus drugio sparnas
supasi gražiai
voratinkly…
x x x
Senam griūvančiam medy
susisuko lizdą paukštelis.
Kam man tiek drąsos!
x x x
Kokia keista gėlė –
lyg būtų prirakinta
prie vėjo.
x x x
Kartais nežinau
kas gražesnė:
gėlė ar žuvis…
x x x
Čečėnija.
Tik aštuonios raidės.
Bet jose gyvybė.
Rožės paklausk. Vilnius, Žuvėdra, 2003
Glostau medį.
Iš jo srūva
džiugi gyvybė…
x x x
Aušra aprauda
išnykusias
nakties žvaigždes…
x x x
Mėnulis
nori kažką pasakyti
liūdinčiai upei…
x x x
Praeitis
niekada
neužsimerkia…
x x x
Rudenio vėjas
botago kirčiais
švaistos sode…
x x x
Kaip gyvent,
kai ir
grožis slegia?
x x x
Ir rytdienos žmonės
mylės ir nekęs.
Ir bijos laiko…
x x x
Krinta vyšnių žiedai.
Abejingai mindžioja
juos praeiviai…
x x x
Kas į baltų
tulpių taures
tiek tamsos pripylė?
x x x
Kai mėnulis
pasislepia upėj,
pasijuntu kalta…
x x x
Saugiausi
namai
sraigės…
x x x
Vaikau iš
eilėraščių šešėlius.
Gal tai puikybė?..
x x x
Vėsūs rudenio lapai
nesušildo
vienišo paukščio…
x x x
Glostau gintarinius
motinos karolius.
Spalio migla…
x x x
Ten blankus
ir tuščias dangus.
Čia – rudenio spalvos…
x x x
Spalio nykioj tamsoj
toli už upės juodos
žiburėlis šviečia.
x x x
Skrieja, sukasi
sausi medžių lapai.
Šaukia juos žemė…
x x x
Jau nebelaukiu
staigmenų.
Koks pilkas vėjas…
x x x
Draugai melavo.
Tik tu, gėlele,
kalbėjai tiesą…
x x x
Violetiniai viržiai.
Tamsiose naktyse
juos prisiminsiu…
x x x
Kartais
ir daina
užmuša…
x x x
Nuo tylios pušies
tyliai krinta
šešėlis tylus…
x x x
Aš tau pavydžiu,
žydras upeli, –
nesikeiti, nesensti…
x x x
Vyšnia pražydo.
Aš dar
vienišesnė…
x x x
Nutūpė bite
ant obels žiedo.
Nepakilo…
x x x
Žydroj upėj
apsinakvojo
pilkas lietus…
x x x
Kas gali
palaidoti
vėją?..
x x x
Neskaitau
senų laiškų.
Nenoriu verkti…
x x x
Žiūrėkim į vasaros
šviesias spalvas.
Laiko mažai.
x x x
Leidai sužinot,
kad apie save
nežinau nieko…
x x x
Serga pasaulis.
Kaip slegia mane
jo ligos…
x x x
Virš laiko
skrieja kitas laikas.
Ne mūsų…
x x x
Kapinių sniegas kitoks.
Jis slepia
paslaptingą gyvybę…
x x x
Krito šiltas lietus
į žydinčią pievą.
Giedojo akmenys…
x x x
Ant pušies
tyli varna.
Jai kažko trūksta…
x x x
Vieniša
ir nepriklausoma
mūsų mirtis…
x x x
Tik gėlės
laimingos –
nieko neišduoda…
x x x
Kai pamačiau
neregio ašaras,
troškau apakti…
x x x
Eina mirtis,
labiai linksma,
su gėlėm rankose…
x x x
Mano draugai –
kaip sapnai.
Buvo – dingo.
x x x
Neregys nemato,
kad gėles
mindžioja…
x x x
Kodėl kartais
taip žavi
netobuli daiktai?
x x x
Nejaugi neregiai
numiršta
nieko nepamatę?..
x x x
Susigėdo ruduo –
tiek daug gražių
lapų išbarstė…
x x x
Ar kas girdi,
kaip verkia
vieniša kaliausė?..
x x x
Pabėgo mano širdis
kur žydi
gintarinės forzitijos…
x x x
Geltoni lapai
buvo panašūs
į akmenėlius…
x x x
Per akimirką
paseno
ir namai, ir veidai…
x x x
Pabudau iš miego.
Ir vėjas pabudo –
verkia lyg vaikas…
x x x
Šoka gervės.
Viena taip įdėmiai
pažvelgė į mane…
x x x
Jau nepažįsta
manęs gegutė –
neprisišaukiu…
x x x
Ilgai lyja.
Pavargusios alyvos
pavargo žydėti…
x x x
Raudonos gėlės
tarp pilkų akmenų.
Kukuoja gegutė…
x x x
Ko taip nerimsta,
taip triukšmauja
nykstantis pasaulis?..
x x x
Lyg būčiau
vieniša žuvis
ankštam akvariume…
x x x
Kaip tiesias
šaltos upės
rankos į saulę…
x x x
Akmenys
irgi
klajoja…
x x x
Niekaip
negaliu pamiršti
burės ir gervės…
x x x
Žiaurių
svajonių
bijau…
x x x
Kur eičiau
iš savo kalėjimo?
Į žolę pažiūrėti.
x x x
Kokia šviesi
dangaus žydrynė.
Greit balandis…
x x x
Krūmuose linksmai
čirškia žvirbliai –
jauni ir seni…
x x x
Kartais viltis
slegia.
Kaip žemė…
x x x
Tiek šviesos gėlėse.
Džiaukimės.
Greit sutems jos…
x x x
Violetinės smilgos.
Ir nieko daugiau.
Man gana…
x x x
Gal esu čia,
kad apverkčiau
visų miražus?
x x x
Tuose namuose
daug muzikos.
Džiaugsmo mažai…
x x x
Išeik iš tamsos.
Tu – ne kitas.
Tu – Artimas…
x x x
Gal ateinantys
veidai nebus
tokie rūstūs?..
x x x
Dar akimirka –
ir sužinosim,
kas esam…
x x x
Maža gėlė
stebėjosi didžiuliu
savo šešėliu…
x x x
Kiek drąsos
ir pykčio slepia
rudenio vėjas…
x x x
Nemoku nupiešt
dviejų veidų:
laimės ir baimės…
x x x
Neaptemdė
akių spindesio
vargas kietas…
x x x
Kodėl tiek kalba
apie tylą
triukšmingieji?..
x x x
Žaisk, laike,
mano kūnu.
Siela nežaisk…
x x x
Ar jauti,
kaip visata
į visatą krinta?..
x x x
Sunkiausia
našta –
vilties…
x x x
Ramus vėjas
ramiai klausos
neramaus varpo…
x x x
Žvaigždė
krito
dainuodama…
x x x
Gražus
gaudesys bičių.
Ko taip ilgu?..
x x x
Kokie didingi
nuvytusių lapų
šešėliai…
x x x
Iš mūsų akių
kartą išaugo
gėlė…
x x x
Žiogo giesmelė
vystančioj pievoj.
Prisimeni?..
x x x
Sapnavau,
kad jau
nesapnuoju…
x x x
Gaila naktinių drugelių.
Jie tokie bejėgiai –
kaip ir mes…
x x x
Kaip ilgiuosi
neregimosios
visatos!
x x x
Staiga
nuvyto gražiausia gėlė.
Gražiai…
x x x
Dieve, dar noriu būti.
Būti – šio pasaulio
baisioj gelmėj…
x x x
Baisūs jauni lapeliai
abejingų akių
veidrodžiuose…
x x x
Nutilo varna.
Turbūt užmigo.
O mėnesienos vaiskumas!
x x x
Sninga.
Kur tas paukštis
keliauja?..
x x x
Ant stalo
du klevo lapai,
senas žemėlapis…
x x x
Krinta sutemos
ant graudaus kapo.
Ant jo širdies.
x x x
Tiek pykčio
šitoj dulkelėj –
pasauly…
x x x
Tokia pilka diena.
Turbūt ir angelams
nuobodu…
x x x
Ne tik man –
ir paukšteliams
užtenka rūpesčių…
x x x
Kokios gražios
vyšnios žydėjo.
Tik – kur?..
x x x
Amžinybės šviesa.
Amžinybės tamsa.
Tik neskubėkit.
x x x
Gal ši žemė
sutverta
ne gyviesiems?..
x x x
Būtis
tols ir tols –
kaip vaikystė…
x x x
Nakties pradžia
man nieko nepasako.
Nė pabaiga…
x x x
Tik vėjas
ir lietus.
Ir – laukų kaliausė…
x x x
Sapne – motulė.
Kam išgąsdinai ją,
lapkričio vėjau?..
x x x
Gelsvi klevai
bijo tik smarkaus
spalio lietaus…
x x x
Joks sapnas
dar nesukūrė
Prisikėlimo…
x x x
Žolė ar gėlė gražesnė?
Žolė – pavasarį,
o gėlė – rudenį…
x x x
Ar tau, paukšteli,
negaila lizdo palikt?
Vakaras. Rūkas…
x x x
Skleidžias lapeliai,
tokie švelnūs,
tokie nedrąsūs…
x x x
Žiūri pušis
į greitą upelį,
dūsauja…
x x x
Nebėr jėgų
net gėlei pasakyti:
kokia švelni…
x x x
Takas į kapus
kaip upelis –
visada gyvas.
x x x
Ar matai,
kokie gražūs
lietaus spinduliai?..
x x x
Gaila kaltųjų,
nelaimingi jie, –
nejaučia, kad kalti.
x x x
Kur dingo aidas?
Gal jis pavirto
žole ir užmigo…
x x x
Temsta.
Lėtai, didingai varnas
skrenda…
Akimirkos. Vilnius, Homo liber, 2005