VALIONIS ARVYDAS
Laiko grandinės
Mane prie laiko
gyvenimas pririšo –
grandinė tiksi.
x x x
Kaip bėga laikas –
arklys vietoj kentauro
ir Šuo žvaigždyne.
x x x
Mitai užvaldė
gyvenimą ir mirtį –
paukščiais lekiojam.
x x x
Į Anapilį
jau nupėdino Geda,
bet Strazdas čiulba.
x x x
Nutolsta žmogus
savuoju lemties keliu –
dulka atmintis.
x x x
Karas praeity,
tėvo kapas nežinioj –
kur žvakę uždegt?
x x x
Sudie, Vienatve, –
pragaran šliaužia sliekas
su dangaus planu.
x x x
Užrašyk mane
į eilę tave skaityt –
atsagstyk žodžiu.
x x x
Uogų pievelėj
moters lūpos jau tirpsta –
bučinį skinki.
x x x
Žvilgsnis nuskendo
os suknelės raudony
prie meilės kranto.
x x x
Ši perkūnija
paskutinė manyje –
amalas tavy.
x x x
Kai tu ateisi,
kabos spyna likimo –
ašarą palik.
x x x
Prakąstoj riekėj
vien dantų autografai
ir pusė grūdo.
x x x
Rugpjūčio naktį
voras rudenį mezga
iš mano sapnų.
x x x
Laikas suvystė
mane lyg naujagimį
laikraščio lapu.
x x x
Atminties vartai
užsidaro, klausomės,
kaip skamba „Requiem”.
x x x
Per metų slenksčius
žengiant Laikas aplenkia –
pėdsakai nyksta.
x x x
Tai ne gyvatė.
Tai pokario pamiške
kraujas rangosi.
x x x
Epitafijos
po kerpėm ir samanom
laukia ateities.
x x x
Marmuro laiptais
sutartinė pakyla
sekundos taktu.
x x x
Į rudų akių
gelmę giedroj paniręs
išvysti Meilę.
x x x
Regimoj šviesoj
prisiminimai švyti –
tavęs nematau.
x x x
Tu neregima
klaidžioji mano sapne
ir dingsti nakčia.
x x x
Kerštingos mintys
braido po žodžių pelkes
ir ieško priešų.
x x x
Taip užkalbėjau
mirtį, kol po liežuviu
čiulpiau tabletę.
x x x
Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.
x x x
Užsimerk, pajausk
šimtą metų vienatvės
ir jambu pakilk.
x x x
Pavogsiu mintį
iš ūkanų pakrantės –
tiltą statysiu.
x x x
Sapnų galerija
ryto aušroj išblėsta
pramerkus akis.
x x x
Krantai ištįsta,
kai likimo eldija
sūkurio aky.
x x x
Kai meilė nutols
praeities rankraščiai smilks
kančios ugnyje.
x x x
Vakaro dažus
sapno peizažui maišiau –
bus Muko „Riksmas”.
x x x
Borėjau, tu lyg
mano ateities būrėjas
sklendi link meilės.
x x x
Žvilgsnio peizažas –
veidrody metafora
nurengė mane.
x x x
Atmintis karpo
šio gyvenimo vaizdus –
tik akimirkos lieka.
x x x
Sokratai, klausiu:
kur Asklepijo gaidys,
ar jis dar gyvas?
x x x
Reikėjo neto,
bet man įbruko bruto
už mano būdą.
x x x
Katedra švyti
ant pagoniško slėnio
kryžių iškėlus.
x x x
Kai kliedi valdžia,
nuo Gedimino kalno
net šlaitas slenka.
x x x
Varna praskrido,
visas Seimas sužiuro.
Debilo diena.
x x x
Aikštėje rėksniai,
parlamente šokėjai –
ir tai valstybė?
x x x
Nupiešė veidą
pilnatyje nupraustą –
žvilgsnis pabalo.
x x x
Kankinių dieną
žvelgiu į dangų – laukiu
paukščių sugrįžtant.
x x x
Į laiko centrą
keliauju meilės keliu,
tau šypsnį nešu.
x x x
Gamtos pastelėj
gegutės kukavimas
pienėm pražysta.
x x x
Mintis kaip strėlė
perveria žodį netikrą –
klaidą ištaiso.
x x x
Tarsi fakelą
gyvenimą iškėlę
nešam ant rankų.
x x x
Žvaigždėlapiuose
mūsų sielos klausosi
žuvėdrų klyksmo.
Šiaurės Atėnai. 2019 05 24
Raidžių tiek nedaug,
o kiek žodžių sukurta,
dainų kiekvienam.
x x x
Šliogerio bulvę
ant pjedestalo kelkim –
simbolį minties
x x x
Realybė čia
lyg Borgeso fikcija –
lemties ruletė.
x x x
Sapne skausmingai
į delną smigo rožė
iš Rilkės posmų.
x x x
Kūrėjai, lankę
kursus Vasaros gatvėj,
genijais tapo.
x x x
Sudie, chazarai,
erdvėj Visatos laikas –
praeities tekstas.
x x x
Mane aplankė
nuplikusi ašara –
nejau senatvė?
x x x
Taip, taip, Viešpatie,
tai jos žvilgsnis kerintis
neša pragaran.
x x x
Per širdį brenda
skolų ieškotojai –
rankraščių ieško.
x x x
Vėtra šiaurėje
iškirto baltams biržę –
Radviloms sostą.
x x x
Vienišas žmogus
po žydinčia obelim
Niutono laukia.
x x x
Rasota žolė
nuplauna mano kojas –
vėl jaunas esu.
x x x
Be Jėzaus Kristaus
džiūsta sielų Jordanas –
atverkit širdis.
x x x
Skurdas akyse
iš vaikystės portreto
saldainio laukia.
x x x
Rūkau, rūkysiu
ir tabako matricą
veide nešiosiu.
x x x
Duris atvėriau,
po kojom puolė vėjas –
ir jis ne šventas.
Literatūra ir menas. 2014 05 02