APIE HAIKU

Accordion Content

Pirmasis požymis:

Septyniolikos skiemenų (5+7+5) poetinis tekstas. Originalo kalba užrašomas viena vertikalia (kartais horizontalia) eilute.

Vertimuose ir kitomis kalbomis sukurtas haiku užrašomas trimis eilutėmis pagal schemą 5 skiemenys, 7 skiemenys, 5 skiemenys, tačiau minimalus nusižengimas šiai taisyklei toleruojamas.

Antrasis požymis:

Tekste privalo būti sezoninis žodis (kigo), kuris nurodo, kokiam metų laikui skiriamas haiku. Galimi išskirtiniai atvejai, kada visas tekstas aiškiai rodo, apie kokį metų laiką kalbama. Kitomis kalbomis sukurtuose haiku tekstuose sezoninio žodžio gali nebūti.

Trečiasis požymis:

Originalo tekste naudojamas skiriamasis žodis (kiredži), kuris haiku tekstą padalina į dvi dalis atskirdamas dvi temas. Paprastai kiredži būna po pirmos arba antros eilutės, rečiau – trieilio pabaigoje.

Kitomis kalbomis sukurtuose trieiliuose skiriamojo žodžio paprastai nebūna. Jį atstoja taškas, brūkšnys, dvitaškis, daugtaškis, šauktukas, klaustukas, taip pat panaudojami jaustukai ar ištiktukai. Dažnai tekstai užrašomi be jokių skyrybos ženklų.

Ketvirtasis požymis:

Daiktavardiškumas. Tekste turi būti kuo daugiau daiktavardžių ir kuo mažiau kitų kalbos dalių. Skaitytojas (klausytojas) ryšį tarp daiktavardžių turi priimti tiesiogiai, kaip kasdieninę patirtį, kaip logišką įvykių seką.

Penktasis požymis:

Haiku tekstas nerimuojamas.

Japonų kalboje yra fiksuotas (45) skiemenų skaičius. Dėl to yra labai daug vienodai skambančių žodžių, tačiau turinčių skirtingas reikšmes, todėl haiku ritmiką sudaro natūralus japonų kalbos atvirų skiemenų pasikartojimas.

Sabi (sabi):

Pagrindinė kategorijos reikšmė galėtų būti suprantama kaip „vienatvės nuobodulys“. Ramybė, neryškios, prislopintos spalvos, elegiškas liūdesys, neryškus, vos matomas potėpis, vienumoje paskendusio poeto mintys – taip galėtume apibūdinti sabi išraišką tekste. Viskas turi būti vaizduojama paprastomis, bet kartu griežtomis priemonėmis, o poetas turėjo likti lyg pašalinis stebėtojas. Per „vienatvės nuobodulį“ galima pamatyti paslėptą daikto ar reiškinio esmę. Dzenbudizmo filosofijoje sabi reiškia „amžiną kosminę vienatvę“, kuri nėra identiška subjektyviam žmogiškam palikimo, atstūmimo jausmui, bet išreiškia įsiliejimą į gamtos paslaptis, kurias žmogus patiria begaliniame gamtos ritme.

Sabi yra tarsi tiltas tarp gamtos ir meno, nes grožis ir natūralumas yra tolygios sąvokos. Ir žmogus, ir gamta kuria meną, kuris egzistuoja laike, tik gamtos ir žmogaus laikas yra nevienodi. Laikas padeda išryškinti daiktų esmę, todėl sabi – laiko žymės daiktuose, praėjusio laiko prisiminimas, nostalgija.

Vabi (wabi):

Tiltas tarp buities ir meno. Tai kasdieniškumo žavesys, paprastumo grožis, kuris egzistuoja aplink mus, bet kurio mes nepastebime vien dėl to, kad mes tai matome kasdien ir nuolat. Viskas, kas yra aplink mus, yra gražu ir tobula, tik mes neturėtume pasikliauti vien akimis ar žodžiais. Vabi nusakyti neįmanoma, vabi reikia jausti. Jausmus gali sukelti bet kokia aplinkos detalė, ir nebūtinai jie turi būti teigiami. Poetinis tekstas gali užfiksuoti nereikšmingą įvykį ir per jį sužadinti vaizduotę, atverti naujus , daug platesnius akiračius. Vabi  yra tai, kas nevulgaru, nedemonstratyvu, nekrenta į akis, nešaukia ir neerzina.

Jugen (yugen):

Tai pagarbus žvilgsnis į reiškinių esmę, į vidinę gelmę, kurios negalima išreikšti žodžiais. Jugen estetika apsprendžia užuominos, neužbaigtumo pojūtį. Jugen paprastai jungiasi su sabi ir sudaro tą nepakartojamą haiku atmosferą.

Avare (aware):

Paprastai vartojama forma mono-no aware, kuri pažodžiui reiškia „daiktų žavesys“. Tai estetinė kategorija, kurioje atsispindi neįvykdoma žmogaus ir visatos vienovė, kurią iššaukia gamtos kaita ir žmogaus gailestis dėl to.

Ušin (ushin):

Ši kategorija nulemia, kad poetas turi gilintis į vaizduojamąjį objektą, į supančią aplinką tol, kol atsivers jų esmė, kurią galima suprasti tik išlaisvinant savo protą nuo subjektyvumo, nukreipiant mintis į save patį. Ilgai stebint daiktą, gilinantis į kokį reiškinį, žmogus lyg ir susilieja su tuo daiktu ar reiškiniu – pasijunta juo. Tai tarsi susitapatinimas su aplinkos detale ir ir bandymas parodyti daikto jausmus iš vidaus.

Šiori (shori):

Ši estetinė kategorija apibrėžia lengvą liūdesį, paslėptą už papildomo, „jausmas už/po jausmo“ jutimo, tam tikros neapibrėžtos nuojautos – yosei. Ji vadinama tiesioginė sabi išraiška eilėraštyje, bet reiškiama ne atvirai, o prislopintai, atsargiai, lyg bijant išgąsdinti.

Karumi (karumi):

Dažnai karumi reiškia lengvą šypseną, geranorišką humorą, gyvenimo patirties sąlygotą atlaidumą. Menas visuomet turi būti paprastas, bet išraiškingas. Poetinis tekstas turi būti lengvai skaitomas ir suprantamas, jame neturi būti rimtų filosofinių apmąstymų. Eilėraštis turi skambėti lengvai, kad trapus ir laikinas kasdienybės grožis atrodytų lengvas, žaismingas ir paprastas. Karumi pabrėžia natūralumą ir tikroviškumą tarsi teigdamas, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, kad būtų suprastas.

Šibui (shibui):

Pirmapradis netobulumas. Tai grožis, atitinkantis medžiagą, iš kurios daiktas padarytas, ir fiksuojantis tiesioginę daikto paskirtį. Minimalus medžiagos apdorojimas – maksimali praktinė daikto vertė. Kartais tai gali sukelti ir ne visai malonias asociacijas.

Hosomi (hosomi):

Tai įsiskverbimo gelmė. Trapumo, silpnumo, liaunumo, nevalingo gailesčio bei užuojautos estetika. Poetas vienu vos matomu štrichu atveria daikto ar reiškinio gilumą tarsi skalpeliu apnuogindamas visą esmę. Gebėjimas per vieną, dažnai nežymią, beveik nereikšmingą detalę atverti žmogaus sielos silpnumą, giluminę būtį yra hosomi esmė.

Fūeki-ryūko (fueki-ryuko):

Tai momentiškumo ir amžinumo vienovė. Per momentiškumą, akimirksnį reikia pamatyti amžinumą. Be fūeki nėra meno „amžinojo grožio“, o be ryūko nėra atgimimo, atsinaujinimo, ekspresijos. Laikas amžinas, daiktai – besikeičiantys. Ši kategorija pabrėžia daikto kitimą laike. Kitimas – tai vaizdo netikėtumas, neįprastas temos sprendimas. Šių elementų vienovė turi sukelti amžinumo jausmą nuolat besikeičiančioje kasdienybėje.

Šiasei (shasei):

Tai vaizdavimas iš natūros, įprastų asociacijų atsisakymas. Realus, tikroviškas gamtos vaizdavimas, žmogaus išgyvenimų fiksavimas. Poetinės priemonės nenaudojamos mechaniškai, suteikiama laisvė tekstui ir žodynui. Tikrų emocijų, net ir nežymių, fiksavimas, kuris kartais atrodo lėkštas ir neįtaigus, nevaizdingas. Dažnai tai būna grynas realizmas, tiesmukiškas aplinkos aprašymas arba paprastų jausmų nusakymas.

Klasikinė poezija waka, visais amžiais turėjusi aukštus estetinius standartus ir griežtas eiliavimo taisykles, Heian laikotarpio pabaigoje (apie 1130 – 1185) jau nepakankamai atspindi žemesniųjų visuomenės sluoksnių estetinį skonį, ji nebeatitinka rūsčiai, bet kartu trapiai ir nepastoviai kasdienybei keliamų reikalavimų. Waka poeziją palaipsniui keičia renga. Tai buvo nerimtos, humoristinės, linksmos klausimo-atsakymo stiliumi parašytos eilės, kuriomis poilsio ir atsipalaidavimo valandėlėmis žaisdavo waka poezijos meistrai. Renga – eilių grandinė, kurią paprastai kurdavo ne vienas, o keletas poetų. Pagrindinis tokios grandinės bruožas – dialogiškumas. Vienas poetas sukurdavo posmą, kuriame atvira ar paslėpta forma užduodavo klausimą arba mestelėdavo teiginį, o kitas poetas, pratęsdamas pirmojo mintį arba visiškai kardinaliai ją pakeisdamas, į tą klausimą ar teiginį atsakydavo. Taip būdavo pinama eilių grandinė arba ciklas, kurį paprastai sudarydavo šimtas posmų.  Jau 13 a. pabaigos penkiaeiliuose waka tekstuose išryškėjo tendencija dalyti eilėraštį į dvi sąlygines dalis – trieilį ir dvieilį. Taip waka poetai išryškino dialogiškumą – trieiliu klausiama, dvieiliu atsakoma. Renga poetai šį žaidimą įtvirtino kaip atskirą žanrą, bet laikėsi griežtų waka eiliavimo kanonų – pirmasis poetas pateikdavo posmą iš 17 skiemenų (5-7-5), o antrasis iš 14 skiemenų (7-7). Šiame poetiniame žaidime svarbu buvo ir tai, kad kiekviename posme būdavo akcentuojama, išryškinama kokia nors aplinkos detalė, iki tol lyg ir nereikšminga, nepastebėta poetų, tačiau duodanti pradžią naujai minčiai, naujam vaizdui, naujai idėjai. Taip į rimtą klausimą galima atsakyti nerimtai arba atvirkščiai. Ir klausimo, ir atsakymo būdavo laukiama su nekantrumu ir dideliu dėmesiu, nes kiekvienas klausytojas ar skaitytojas jau būdavo susikūręs savo asmeninę minčių grandinę, ir tas neatitikimas tarp jo ir poeto mąstymo būdavo pats įdomiausias. Taip šis žanras visiems poetinio teksto kūrimo dalyviams  mokytis sugalvoti, papildyti tekstą, kurti aiškius vaizdus, ieškoti naujų detalių, sąskambių, daugiaprasmių žodžių, užuominų ir formavo gebėjimą į tai reaguoti, atsakyti.

                      Apie 14 a. vidurį renga žanras pradėjo skilti į dvi šakas. Viena šaka buvo vadinama „ušin renga“ arba „dvasingąja“. Šios šakos poezija buvo laikoma rimtąja poezija, nes jos kūrėjai laikėsi griežtų waka poezijos principų, estetinių kanonų bei pakilaus, patetiško žodyno. Antroji šaka buvo pavadinta „mušin renga“ arba „bedvasė“. Ši šaka iš pradžių net nebuvo užrašoma, o naudojama kaip atpalaiduojanti proto mankšta rašant „dvasingąją“ renga. Jos pagrindas buvo humoras, daugiaprasmiai žodžiai, kalambūrai, liaudiški pajuokavimai. Labai greitai šią  „bedvasę“ poeziją imta vadinti „haikai-no renga“ arba „komiškąja renga“. 16 a. pabaigoje „haikai-no renga“ ypač išpopuliarėjo visuomenėje ir imta vadinti tiesiog „haikai“. Plačiąja prasme šiuo terminu suprasta visa tuo metu buvusi humoristinė literatūra. . Siauresne, konkrečiąja prasme tai – nuo renga žanro 15 a. pabaigoje atskilęs eilėraštis hokku. Iki tol šiuo žadžiu buvo vadinamas pirmasis, pradinis renga eilių grandinės trieilis. Jo svoris buvo ypatingas, nes jis užduodavo temą visai grandinei, nuo jo minties gilumo, sąsajų su aplinka, žmogaus gyvenimu priklausydavo ir visos eilių grandinės įtaigumas : kiek asociacijų jis sužadindavo, kokie minties netikėtumai ar požiūrio kampai būdavo atveriami. Literatūriniuose vakarėliuose pradinį hokku tekstą sukurti būdavo prašoma garsių, žinomų ir patyrusių poetų. Jau 16 a. viduryje atsirado nedideli poezijos rinkinėliai, sudaryti tik iš hokku. Dažnai juose surinkti tekstai pasižymėdavo neužbaigtumu, daugiaprasmiškumu, tarsi kviesdami skaitytoją įsijungti į kūrybos procesą.

Kai plačioji visuomenė labiau ėmė domėtis haikai poezija, ėmė steigtis poetinės mokyklos. Tai atsitiko 16 a. pabaigoje. Poetinės mokyklos sąvoką galėtume laikyti literatūriniu sąjūdžiu, literatūriniu būreliu, kadangi pagrindinė jos veiklos forma – susirinkimai. Juose poetai vienas kitam skaitydavo savo kūrybą, aptarinėdavo draugų tekstus, klausydavosi mokytojo pastabų ir patarimų bei organizuodavo visuotinius trieilių rašymus, kurių metu poetai gaudavo užduotis pagal temas, ir per nustatytą laiką turėdavo sukurti keletą tekstų. Dažnai poetai iškeliaudavo į žymias Japonijos vietas, kad galėtų jas aprašyti remdamiesi savo asmeniniais išgyvenimais ir pastebėjimais. Paprastai tokiose kelionėse žymesnius poetus lydėdavo keletas mokinių, kurie ne tik patys kurdavo, bet ir užrašydavo patabas, paaiškinimus, kaip buvo kuriamas vienas ar kitas mokytojo eilėraštis. Ne vienas haikai poetas yra parašęs ir išleidęs kelionių dienoraščių ar esė.

Viena garsiausių pirmųjų poetinių mokyklų buvo Teitoku mokykla, įsteigta Edo mieste (Tokijas) poeto Macunaga Teitoku (1571 – 1653). Esminis jos bruožas buvo tai, kad ji pripažino klasikinės waka poezijos tradiciją ir žodyną, bet nevengė ir naujoviškų bandymų. Blėstant Teitoku mokyklos įtakai ėmė kilti nauja poetinė mokykla, vadovaujama poeto Nišijama Soin (1605 – 1682). Ji buvo pavadinta Danrin vardu („Pamokslų miškas“). Ši mokykla ignoravo visus iki tol buvusius poezijos kanonus ir į pirmą vietą iškėlė spontaniškumą, įspūdžio fiksavimą, betarpiškumą. Poetai ypač įdėmiai ėmė žvelgti į kasdienybės pasaulį, jo detales, neretai jas įtvirtindami kaip svarbiausias poetiniame tekste. Tai buvo labai maištinga mokykla. Jos atstovai dažnai perfrazuodavo, suvulgarindavo klasikinės poezijos tekstus ar tiesiog juos parodijuodavo.

Žlugus minėtoms mokykloms atsiranda unikali Macuo Bašio poetinė mokykla. Ji nebuvo maištaujanti, kaip iki jos buvusios, o akcentavo ir didelį dėmesį kreipė į tradiciją. Bašio teigė, kad tik puikus klasikos išmanymas yra kelias atnaujinti dabarties poeziją. Todėl jis studijavo ir senąją klasikinę japonų poeziją, ir klasikinius kinų poetus, iš kurių labiausiai vertino Du Fu (712 – 770) ir Li Bo (701 – 762) ir kurie padarė jam labai didelę įtaką. Būtent klasikinėje poezijoje poetas matė nenutrūkstamą galimybę atsinaujinimui. Dar gyvam poetui esant jo mokyklai priklausė daugiau nei 300 poetų, o po jo mirties dar ilgai šios mokyklos idėjos buvo tęsiamos. Tik gaila, kad daugelis poeto mokinių prisiėmė pareigą būti tikraisiais jo pasekėjais, pristeigė daug poetinių mokyklų, tačiau jos nesulaukė tokio populiarumo kaip poetui gyvam esant. Dar daugiau, haikai poezija tarsi suskyla į dvi dalis – kaimiškąją, kurią plėtoja Kagami Šiko (1665 – 1731) ir Šida Jaha (1662 – 1740), bei miestietiškąją arba sostinės, kuriai vadovavo Takarai Kikaku (1661 – 1707) su savo mokiniais. Abiejų krypčių poezija pamažu prastėja, išsisemia, praranda aktualumą ir haikai poezijoje įsivyrauja sąstingio laikotarpis.

Haikai iš nuosmukio po Bašio mirties prikėlė Buson poetinė mokykla 18 a. antroje pusėje. 1753 m. Buson apsigyvena Kijote ir įsijungia į „intelektualių menininkų“ judėjimą (bundžinga), kuriame tampa vienu iš lyderių. Buson poetinė mokykla į pirmą vietą iškelia lyrizmą, romantizmą. Jai nelabai rūpėjo aplinkinis pasaulis, bet ypatingai svarbu buvo sukurti savo individualų, dažnai uždarą pasaulį. Poezijoje buvo daug gamtos motyvų, kuriuose mes tarsi jaučiame žmogaus buvimą, bet jo akivaizdžiai nematome. Buson labiausiai rūpėjo užfiksuoti mažiausius savo sielos virpesius. Po Buson poetinės mokyklos iširimo vis dėlto liko keletas poetų, kurie deramai atstovavo haikai poetinę tradiciją. Tai poetai Našume Seibi (1749 – 1816), Ivama Ocuni (1753 – 1823) ir Kobajaši Issa (1763 -1827). Nei vienas iš šių poetų nesukūrė savo poetinės mokyklos, bet padarė nemažą įtaką vėlesnei poezijos raidai. Ypatingai dideli nuopelnai atiteko poetui Kobajaši Issa, kuris dažnai laikomas paskutiniuoju iš didžiųjų Japonijos poetų (po Bašio ir Buson). Issa beveik neturėjo mokinių.

19 a. vidurys buvo persilaužimo amžius tūkstantinėje Japonijos istorijoje, visuomenės sąmonėje ir kultūroje. Vis stiprėjo Europos ir Amerikos literatūros įtaka, ėmė mažėti budizmo ir konfucizmo įtaka visuomeniniame gyvenime. Naujojo periodo haikai estetiką ir poetiką suformulavo poetas Šiki Masaoka. Kartu su keletu draugų jis įkuria poetinę mokyklą, kuri siekia, kad trieiliuose atsirastų naujas poetinis mąstymas. Šiki poezijos atgimimą matė Buson poezijos realizme. 1897 m. Šiki kartu su mokiniais pradeda leisti poetinį žurnalą „Hototogisu“, kuris padarys didžiulę įtaką 20 a. pirmos pusės japonų poezijai. Šiame žurnale Šiki Masaoka pateikė literatūrinį manifestą, kuriame haikai pavadinimą pakeitė į haiku. Nuo Šiki ir „Hototogisu“ poetinės mokyklos įvairiais laikotarpiais skyrėsi naujos poezijos mokyklos, turėjusios savus žurnalus ir išauginusios daug naujų moderniųjų haiku poetų.

Lietuvių kalba
1. Drugelis sniege. Haiku, Gaivata,1999.
2. Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai, Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.
3. Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. Vilnius, Vaga, 2009.
4. Senovės Rytų poezija. Vilnius, Vaga,1991.
5. Haiku Vilniui knyga. Vilnius, 2008.
6. Shiki, Masaoka. Haiku ir metų laikai. Šiaurės Atėnai, 2004-09-04 Nr.715.

Anglų kalba
1. Blyth, R. H. A History of Haiku. Vol. 1, From the Beginnings up to Issa. Tokyo: Hokuseido Press, 1963.
2. Carter, Steven D.. Three Poets at Yuyama. Sogi and Yuyama Sangin Hyakuin, 1491, in Monumenta Nipponica, Vol. 33, No. 3. (Autumn, 1978).
3. Coomler, David. Hokku: Writing Traditional Haiku in English: The Gift to be Simple. Springfield, Ill.: Octavo Press, 2001.
4. Haruo Shirane. Early Modern Japanese Literature: An Anthology, 1600-1900, Columbia University Press, 2004.
5. Henderson, Harold G. An Introduction to Haiku: An Anthology of Poems and Poets from Basho to Shiki, Doubleday Anchor Books, 1958.
6. Higginson, William J. and Harter, Penny. The Haiku Handbook, How to Write, Share, and Teach Haiku. Kodansha, 1989.
7. Higginson, William J. The Haiku Handbook, Kodansha International, 1985.
8. Yasuda, Ken. Japanese Haiku: Its Essential Nature, History, and Possibilities in English. Tuttle, 1957.
9. Yuasa, Nobuyuki. The Narrow Road to the Deep North and other travel sketches, Penguin 1966.
10. Konishi Jinichi Karen Brazell Lewis Cook, The Art of Renga, in Journal of Japanese Studies, Vol. 2, No. 1. (Autumn, 1975), p.39
11. Lanoue, David G. Issa, Cup-of-tea Poems: Selected Haiku of Kobayashi Issa, Asian Humanities Press, 1991.
12. Lowenstein, Tom (editor). Classic Haiku. Duncan Baird, 2007.
13. Lowenstein,Tom.Haiku Inspirations Duncan Baird 2006.
14. Rimer, J. Thomas. A Readers Guide to Japanese Literature, Kodansha International 1988.
15. Ross, Bruce. Haiku Moment: An Anthology of Contemporary North American Haiku, Tuttle Publishing, 1993.
16. Sato, Hiroaki. One Hundred Frogs, from renga to haiku to English. Weatherhill, 1983.
17. Shirane, Haruo. Traces of Dreams, Landscape, Cultural Memory, and the poetry of Bashō. Stanford University Press, 1998.
18. Suiter, John. Poets on the Peaks. Counterpoint, 2002.
19. Ueda, Makoto. The Master Haiku Poet, Matsuo Bashō. Kodansha, 1982.
20. Van den Heuvel, Cor. The Haiku Anthology, 2nd edition, Simon & Schuster, 1986.

Prancūzų kalba
1.Sieffert, René.Bashô et son école Haïkaï. Les éditions Textuel, 2005.

Chōmin (町人) – miestiečių istorijos. Populiarūs siužetai literatūroje.

Haiku – trijų eilučių (5-7-5) poetinis tekstas, kuriame yra sezoninis žodis (kigo) ir pauzė (kireji).

Haibun – haiku poeto parašytas prozinis tekstas. Jame paprastai būna įpintas haiku.

Haijin – asmuo, kuris žavisi haiku; žmogus, kuris pats nekuria haiku, bet turi visus vieno poeto ar keleto poetų haiku.

Haiga – piešinys, kuriame įrašytas tematiškai su juo susijęs haiku. Dažniausiai tai būna kaligrafinis darbas.

Haiku tekstas skaitomas du kartus.

Hokku – pirmasis renga posmelis. Iki poeto Masaoka Shiki (…) taip buvo vadinami visi haiku.

Ginko – haiku poetų grupės iškyla gamtoje, kurios metu rašomi haiku.

Kigo – sezoninis žodis.

Kireji – pauzė. Rašytiniame tekste ji pažymima brūkšneliu, daugtaškiu, klaustuku, šauktuku.

Kuki (句石) – haiku drožyba ant natūralaus akmens. Tai buvo natūrali praktika daugelį amžių. Matsuyamoje yra parkas, kuriame sukaupta daugiau nei 200 kuki.

Monoku – viena eilute parašytas haiku ar senryū.

Renga – grupės haiku poetų rašomas vienas poetinis tekstas – pynė (5-7-5 ir 7-7).

Yosei – neapibrėžta nuojauta.

Senryū – humoristinis haiku įvairiomis temomis. Paprastai neturi sezoninio žodžio (kigo).