EITMINAVIČIUS STEPAS
Zylė atskrido
Išeinu pasisveikint –
Nuskrido iškart
x x x
Mirti norėjau,
Bet nutūpė ant delno
Boružė maža.
x x x
Tavosios akys manęs
Neatspindi jau.
Staiga pajutau:
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“ 2009,
Rausta šermukšniai.
Sielvartą degint reikės
Tiktai savimi.
x x x
Liepžiedžių saulė.
Žydi gyvybė joje.
Bičių nesaugo.
x x x
Akys įdubo.
Mintį paslėpti sunkiau.
Tik nieks neieškos…
x x x
Magija žodžio.
Duonos, medaus lydinys.
Tai ko tu verki?
x x x
Tavo ramybę
Draskėm dienos gražume.
Kas gimė po to?
x x x
Draugų nebėra.
Bet ir priešų neliko.
Kentėki, žmogau.
x x x
Žiedo gražumas.
Jausmo ir proto darna.
Auga mėšlyne.
x x x
Bumbsi kaštonai.
Dūriai širdies nelinksmos.
Gal ir gyvensim…
x x x
Išskrenda paukščiai.
Nuotraukas saugo sapnuos.
O mes – mintyse.
x x x
Beržyno naktis.
Tikro pasaulio tvora.
Nieks neateina.
x x x
Išdaiga maža.
Šovė į stirnos akis.
Žemė pravirko.
Eitminavičius S. Balti juodraščiai. Utenos Indra, 2006
Veidrody skausmas.
Praeinabybė tiktai.
O tu neliūdėk.
x x x
Dangau Lietuvos,
Kaip tave įžiūrėti
Planetoj savoj?
x x x
Musės nurimo.
Prabilo proto žmogus.
Ir kas dabar bus?
x x x
Vakaras vėsta.
Gandras užmigo šalia.
Ką man daryti?
x x x
Tėviškės sodas.
Šiąnakt pražydo dvasia.
Šešėlių nebėr.
x x x
Tėvų šulinys.
Meilės liūdnosios vieta.
Mes jau pavargom.
x x x
Kas ten pareina?
Kas gi pražydo kely?
Sūnus ir dukra.
x x x
-Niagaros krioklys.
Kaip čia, tėveli, gražu!
Balselis dukros.
x x x
Nakties nebėra.
Sūnui gerajam blogai –
Kaulas pūliuoja.
x x x
„Tranzas mąstyti“, –
Primena rėmai pilki.
Sūnaus dovana.
x x x
Spinta senelio
Jausmelius užrakino
Išeit nedrąsu.
x x x
Įžeidė šlykščiai
Širdį nušluotau ranka.
Praustis nenoriu.
x x x
Skamba rugpjūtis.
Pasimylėkime dar.
Mirtis netoli.
x x x
Eilės poetės.
Kapinės klausos manęs.
Alyvos žydės.
x x x
Takas vaikystės.
Dūriai ražienų šventi.
Viskas išnyko.
x x x
Ligos užgriuvo.
Ar dabar jau galėčiau
Mylėti tave?
x x x
-Tu pažiūrėki –
Saulė pravirko miške! –
Juokiasi vaikas.
x x x
Šarnelė tyli.
Pievų žiedynai margi.
Sūnus prie manęs.
x x x
-Medy – pelėda!
Didžiausias stebuklas, nes…
Pamatė dukra
x x x
Šiek tiek patylėk –
Rieda liūdna planeta.
Visai pasenau.
x x x
Pykčiai mažyčiai.
Barasi žmonės maži.
Dramų nereikia.
x x x
Vynas išgertas.
Skausmo jau nebeliko.
Kaip praliksmėti?
x x x
Purpuras sniego.
Išnyra regėjimai –
Saldybė būties.
x x x
Pametė žodį.
Pasaulis grįžo atgal
Naujo surasti.
x x x
Svaigūs manevrai:
Lūpas, kurias bučiavau,
Bučiuoja kiti.
x x x
Paukščiai, paukšteliai.
Kaimas jais pavadintas.
Likimas tenai.
x x x
Saldžioji tiesa:
Ten pat žiūrime dviese,
O matom kitaip.
x x x
Priešų nėra jau.
Nuobodumas didžiausias.
Kur prasmę surast?
x x x
Numirė saulė.
Skruzdės rytą pravirko.
Žmonės vapėjo.
x x x
Gyslos gysločio –
Skausmo didaus atspindys.
Kaip iškentėti?
x x x
Bet kodėl rankos,
Kurios vakar drebėjo,
Jau nebešildo?
x x x
Eina žmogelis.
Rankoje nešasi vėją.
O! Tai žmogus!
x x x
Galvą pakėlė.
Purvo nesumažėjo.
Dangaus nebėra.
Eitminavičius S. Baladė apie mokytoją. Indra, 2005
Prieš mano langą –
Utenėlės atkarpa.
Žiemą, vasarą…
x x x
Baltajai vyšniai
Trukdė džiaugtis gyvybe
Mano liūdnumas.
x x x
Gegutė sode.
Sergantis vėžiu žmogus
Išgąsčio pilnas.
x x x
Staiga pajutau:
Tavosios akys manęs
Neatspindi jau.
x x x
Kaip pirmą sykį:
Varna beržo viršūnėj.
Tobulas grožis.
x x x
Dangau Lietuvos,
Kaip tave įžiūrėti
Planetoj savoj?
x x x
Kas ten pareina?
Kas ten pražydo kely?
Sūnus ir dukra.
x x x
Virpantis mėnuo
Pro užuolaidą siunčia
Nerimo ženklus.
x x x
Tėviškė – kitų.
Gelsvo purienų oro
Dar neatėmė.
x x x
Tėviškės dangus:
Ėriukas žiūri į jį
Gėlėtoj pievoj.
x x x
Mūsų vienkiemy
Jaunas varnėnas stebi
Mane – skaitantį.
x x x
Guliu kambary
Niekam nereikalingas.
O zylė beldžias.
x x x
Tvarka pažeista –
Kompiutery virusas.
Bet vyšnios žydi.
x x x
Gandras parskrido.
Sūnui ir dukrai iškart
Žinutę siunčiu.
x x x
Ant Ledakalnio
Žydi obelis. Saugo
Šešis ežerus.
x x x
Kai bąla vyšnios,
Užsidarau kambary.
Žudantis grožis.
x x x
Mirti norėjau.
Bet nutūpė ant delno
Boružė maža.
x x x
Būdamas pievoj
Stebėjau, kaip pražysta
Lietuvių kalba.
x x x
Gaisrena degė.
Šį stebuklą patyriau
Su savo vaikais.
x x x
Kaime liūdėjau.
Iš miesto man parvežei
Vyturio lizdą.
x x x
Kada ežeras
Net virpėjo nuo džiaugsmo,
Nuskendo žmogus.
x x x
Žiogas valandą
Deginasi saulėje.
Ir vis tiek žalias.
x x x
Balta bažnyčia
Apverkia Broniaus skausmą –
Vyžuonos lyjant.
x x x
Pamiškėj lyja
Iš Apučio novelių.
Šalta, bet gaivu.
x x x
Vakaro žara
Ir vaikas, norintis ją
Įsidėmėti.
x x x
Gražioji jungtis:
Prie takažolės sliekas,
Mano liemenė.
x x x
Išskrendant gervėms
Vakare prie KATEDROS
Sumušė dukrą.
x x x
Traukinio languos
Mūsų darželio tulpės
Atspindžiu grožis.
x x x
Mano protėviai
Debesiu ėjo kartu.
Vis vien pavargo.
x x x
Žiūriu į liepą.
Matau žiūrėjusius čia
Prieš šimtą metų.
x x x
Dobilų kvapas
Iš Apučio novelių.
Violetinis.
x x x
Rausta šermukšniai.
Sielvartą degint reikės
Tiktai savimi.
x x x
Rudens nuostaba:
Aplyti gyvenimai,
O skėčių nėra.
x x x
Daiktų puotoje
Man labiausiai reikėjo
Stiklinės vandens.
x x x
Rudens beržynus
Nuo kalvos mato, girdi
Mūsų kapinės.
x x x
Rudens klevelis
Jau mirtinai sužeistas.
Primena mane.
x x x
Spalį kankina
Negimęs eilėraštis.
Vėlinės laukia.
x x x
Saulė tekėjo.
Žiemos speige sušalo
Judesys vaiko.
x x x
Vienatvė viena.
O balkonan atskrido
Zylutė tyli
x x x
Žvaigždėtą gruodį
Grįžt iš pirties. Matyti
Save apšviestą.
x x x
Laukdamas manęs
Tavo žvilksnis prišalo
Prie pėdos kely.
x x x
Purpuras sniego.
Išnyra regėjimai –
Saldybė būties.
x x x
Poezijai:
Jeigu padovanotum
Šulinio svirties tylėjimą,
Aš vesčiau tave.
x x x
Utenėlė apsinuodijo
Mano liūdnais žodžiais ir žvilksniais.
Greitosios pagalbos nebesulaukiame.
x x x
Mano tėviškėje,
Šiąnakt sudegusioje,
Žirgas verkia.
x x x
Palauk, sakau, –
Dar neatsižiūrėjau.
Palauk, penkiamečio pėda.
x x x
Netikėtai supratau,
Jog ir mano prisiminimai
Jau pražilo.
x x x
Žodį, kurį man siuntė
Donelaitis ir Baranauskas,
Tik vakar gavau.
x x x
Minčių ir jausmų turguje
Išniekintas buvau –
Mano prekės nesudomino.
x x x
Visą vasarą
Stebėjau bičių gyvenimą.
Darbštesnis nepasidariau.
x x x
Tiek žodžių išmėtyta, išniekinta!
Į senatvę jie tonomis grįžta
Ir prašo pasigailėti.
x x x
Vidurnaktį girdžiu:
Utenėlė, tekėdama į Vyžuoną,
Skaito Bronių Radzevičių.
x x x
Mūsų everestai neaukšti,
Dėl to nesunkiai juos įveikiame
Ir patys sau paplojame.
x x x
Tai vyturio plunksna,
Iškritusi ginant mažuosius.
Gal atgaivinsi?
x x x
Sulėkė, suvažiavo stebėti
Saulės užtemimo –
Dvasiškai nušvito.
x x x
Įsižiūrėjimas:
Debesys dreba
Už mūsų nuopuolius.
x x x
Ant tavo stogo
Mano žvilgsnis slidinėja.
Nepriimtas.
x x x
Mane patikimai saugo
Oranžinis puodukas,
Kuris mena tavo rankas.
x x x
Baltai pasipuošusi obelis
Staiga suriko:
„Kad tik bloga akis nenužiūrėtų.“
x x x
Kregždutė maitindama savo vaikus
Liūdėjo –
Netoliese barėsi žmonės.
x x x
Dvi kantriosios būties formos:
Iš pradžių matomės patarimais,
Vėliau – atodūsiais.
x x x
Vagys nečiupo
Mano vakarėjančių refleksijų,
Bet išsinešė ramybę.
x x x
Kai manęs neliks
Zylė balkone ilgai verks
Nepamaitinta.
Eitminavičius S. Šimtas metrų Utenėlės. Utena, Utenos spaustuvė, 2012
