GALINIS ALBINAS
bruzdesys
verkauja švilpynėj vaikiščio
purplelis
x x x
vasara
skrisme jau rugiagėlė
pelenų
x x x
medunešis
žaizdas žiedų sutvarsto
žolininkas
x x x
rugpjūtis
kvapų pynikas
atnašauja
x x x
kaulėja slyvos – laikas
it gervėms
keliauti sparnų kinkiny
x x x
rugsėjis
lyg smilga garnys
švyluoja
x x x
rugsėjis
elnių blakstienos tįsta
raudonyje šemukšnių
x x x
spalis
jurginų krūmas lyg pereklė
gūžias
x x x
karolių raudonybė
putinai
jaunyvus veidus mainė
x x x
keista želmens istorija:
lapus rudenėjančius
nedrąsiai sliekas varsto
x x x
rago garsai
tyloj medžioklio kraujas
virkšta
x x x
lapkritis
lyg kurmio kailis
apynys
x x x
blėsta šermukšnių spingsulės –
gruodšala
čiulpčioja stirnino kaulus
x x x
gruodis
šeivamedy nubunda strazdas
kalinys
x x x
paukščiai – apmirusios
šakelės dūsauja vėsa
lizdų
x x x
lyg ašara žalia
skujauogė
sustingusi prieš kėkštą
x x x
užpūtis
reumatikių svirčių bėdingos
aimanos
x x x
sausis
spygliai erškėtyje
įsisenėjo
x x x
alkis
vėtyklėm blusos nugaras
karšė
x x x
ir į ką išvirtau, Dievuli –
net žiogas
kratosi mano svirpimo
x x x
ant asilėno
dūžtantis ąsotis
vis
x x x
mūša
raukšlės bangų giliai
įsisūrėjo
x x x
išdžiūvus gertuvė – smiltynėj
kareivio veidas
boluoja
x x x
dilgėlė
slapčiausiom runom
rumbavosi oda
x x x
apsirango
sutemos pilvakoję
sraigę ir dvasią jos siulpsto
x x x
tinklainėj mėnulio
šilkais
aguonos siaučiasi
x x x
brėkšma
ant rykų – rąžosi
šunytis
x x x
rytas
vyniojas ant velkės
žaltys
x x x
raktų dzingsėjimas
nugrimzta
miesto kriauklėn
x x x
lekuoja alkani skalikai –
elnienos
ir žolynų kvapas
x x x
ant šelmens
stipinėjant vėtrungei
šuo mintis utinėjo kudlotas
x x x
išaugęs kuprą veltinę
kalnų kepurės
kuprius geidavo
x x x
šunelis
nulaižys nuo lango
šerkšną ir mėnulį
x x x
negraibščiais pirštais
plikšala groja
krintančių lapų adagio
x x x
šlapdraba –
uspaustu grindiniu
nuslysta neužaugę žodžiai
x x x
duona spalvos medinės ir
maištaujantis vaikystės rytas
atšuoliavęs kuprotu arkliuku
x x x
priskretusiu dūmtraukiu
kyla paskliautėn
ajerų kvapas
x x x
kai šiaurrytys prakalbins miglą
krumpliais belsiu į akmens širdį –
bene pražys šimtalapė rožė
x x x
skubrios pribuvėjos palinks prie
šaukiančių burnų – vėjopatis
nuaus švelnaus joms milo
x x x
įskėlusi akmenį
nušliaužė sraigė
mantijos apsiuvu
x x x
plyksėjimas žaibų –
smaluotos lentos
it gyvatės raitosi ir šnypščia
x x x
pataikūnė šerkšna
vilkdalgių kalavijus
lik gyvuonies išgalanda
x x x
apaugusi kelionėm ir bežadė
tartum burė vėl išsilenks
erdvė laukų kalneliais
x x x
gerai įkvėpus
akligatvių oro
diena svetur nutekėjo
x x x
įdienojus pražįsta riešutmedis –
pats laikas, valtininke, paaukot
tinklus atklydusiai mėnulžuvei
x x x
minioj basi –
tačiau pirmieji sušlemštė
nuo stalo valgius
x x x
jei būčiau nesugrįžęs –
ar gedėtumei sūnaus kursai
visus turtus iššvaistė, Tėve
x x x
vaidinga
(scenoje) Medėja
nužengia į save
x x x
kai vynas
užstalėj tiesa pavirsta jau –
kuo filosofija verta išminčiui
x x x
įtikėjęs, kad „viskas
yra skaičius“, susapnavau
mikčiojantį strazdą
Simetrijos. Vilnius, NAUJOJI ROMUVA, 2011