HAIKU POEZIJA

GALINIS ALBINAS

bruzdesys
verkauja švilpynėj vaikiščio
purplelis

x x x

vasara
skrisme jau rugiagėlė
pelenų

x x x

medunešis
žaizdas žiedų sutvarsto
žolininkas

x x x

rugpjūtis
kvapų pynikas
atnašauja

x x x

kaulėja slyvos – laikas
it gervėms
keliauti sparnų kinkiny

x x x

rugsėjis
lyg smilga garnys
švyluoja

x x x

rugsėjis
elnių blakstienos tįsta
raudonyje šemukšnių

x x x

spalis
jurginų krūmas lyg pereklė
gūžias

x x x

karolių raudonybė
putinai
jaunyvus veidus mainė

x x x

keista želmens istorija:
lapus rudenėjančius
nedrąsiai sliekas varsto

x x x

rago garsai
tyloj medžioklio kraujas
virkšta

x x x

lapkritis
lyg kurmio kailis
apynys

x x x

blėsta šermukšnių spingsulės –
gruodšala
čiulpčioja stirnino kaulus

x x x

gruodis
šeivamedy nubunda strazdas
kalinys

x x x

paukščiai – apmirusios
šakelės dūsauja vėsa
lizdų

x x x

lyg ašara žalia
skujauogė
sustingusi prieš kėkštą

x x x

užpūtis
reumatikių svirčių bėdingos
aimanos

x x x

sausis
spygliai erškėtyje
įsisenėjo

x x x

alkis
vėtyklėm blusos nugaras
karšė

x x x

ir į ką išvirtau, Dievuli –
net žiogas
kratosi mano svirpimo

x x x

ant asilėno
dūžtantis ąsotis
vis

x x x

mūša
raukšlės bangų giliai
įsisūrėjo

x x x

išdžiūvus gertuvė – smiltynėj
kareivio veidas
boluoja

x x x

dilgėlė
slapčiausiom runom
rumbavosi oda

x x x

apsirango
sutemos pilvakoję
sraigę ir dvasią jos siulpsto

x x x

tinklainėj mėnulio
šilkais
aguonos siaučiasi

x x x

brėkšma
ant rykų – rąžosi
šunytis

x x x

rytas
vyniojas ant velkės
žaltys

x x x

raktų dzingsėjimas
nugrimzta
miesto kriauklėn

x x x

lekuoja alkani skalikai –
elnienos
ir žolynų kvapas

x x x

ant šelmens
stipinėjant vėtrungei
šuo mintis utinėjo kudlotas

x x x

išaugęs kuprą veltinę
kalnų kepurės
kuprius geidavo

x x x

šunelis
nulaižys nuo lango
šerkšną ir mėnulį

x x x

negraibščiais pirštais
plikšala groja
krintančių lapų adagio

x x x

šlapdraba –
uspaustu grindiniu
nuslysta neužaugę žodžiai

x x x

duona spalvos medinės ir
maištaujantis vaikystės rytas
atšuoliavęs kuprotu arkliuku

x x x

priskretusiu dūmtraukiu
kyla paskliautėn
ajerų kvapas

x x x

kai šiaurrytys prakalbins miglą
krumpliais belsiu į akmens širdį –
bene pražys šimtalapė rožė

x x x

skubrios pribuvėjos palinks prie
šaukiančių burnų – vėjopatis
nuaus švelnaus joms milo

x x x

įskėlusi akmenį
nušliaužė sraigė
mantijos apsiuvu

x x x

plyksėjimas žaibų –
smaluotos lentos
it gyvatės raitosi ir šnypščia

x x x

pataikūnė šerkšna
vilkdalgių kalavijus
lik gyvuonies išgalanda

x x x

apaugusi kelionėm ir bežadė
tartum burė vėl išsilenks
erdvė laukų kalneliais

x x x

gerai įkvėpus
akligatvių oro
diena svetur nutekėjo

x x x

įdienojus pražįsta riešutmedis –
pats laikas, valtininke, paaukot
tinklus atklydusiai mėnulžuvei

x x x

minioj basi –
tačiau pirmieji sušlemštė
nuo stalo valgius

x x x

jei būčiau nesugrįžęs –
ar gedėtumei sūnaus kursai
visus turtus iššvaistė, Tėve

x x x

vaidinga
(scenoje) Medėja
nužengia į save

x x x

kai vynas
užstalėj tiesa pavirsta jau –
kuo filosofija verta išminčiui

x x x

įtikėjęs, kad „viskas
yra skaičius“, susapnavau
mikčiojantį strazdą

 Simetrijos. Vilnius, NAUJOJI ROMUVA, 2011