KELERAS JULIUS (1961)
virš ežero rūkai
berniukas arklį girdo
spalio debesys
Prakalba į šermukšnį. Haiku. Vilnius, SLIKTYS. 2024
vaikystės sūpynės
blynai su obuoliais, pokaičio miegas
kokiam kambary visa tai?
x x x
žuvies galva turguje –
norėčiau šitaip žvelgt
į pasaulį
x x x
prapuolė šunelis
skelbimas ant stulpo
vėjas nešioja lapus
Vėjo varpeliai. Vilnius. SLINKTYS, 2023
Gruodžio vidurys.
Drugelis iškrinta
iš knygos
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
vyšnių dubuo
o sakei,
kad beprasmiška viskas
x x x
kaip ligonio kakta
išprakaitavę suoliukai.
spalio migla Sereikiškėse
x x x
Aušros vartai prasiveria.
vaikas angelo veidu
stumia nudaužyta triratį
x x x
atverčiu knygą
kandies kokonas išdžiūvęs
raidės gyvos
x x x
tarkuoju krienus
tolimoj karalystėj
prabudus pravirksta princesė
O sakei. Ginyu. 2016, 07. 30. Nr. 71
negaliu suprast,
kaip išmezgi šitiek žiedų
per vienui vienintelę naktį
x x x
mano vyšnia, esi svetima
man tiek pat
kiek pati sau tu
x x x
ko dar ilgėtumeis,
jei iš tavo kiekvieno žiedo
užsimegztų po medį
x x x
tavo šešėlį saugo katė,
o tu
net nešypteli
x x x
teisi tu –
drugelis žiedlapis, sniegas!
viskas išnyksta vėjy
Vyšnia po langu. Ginyu. 2013.01.20. Nr.57
žvilktelk savęsp
tamsiuos vandenuos vis dar plakas
mirusių vyšnių šešėliai
x x x
jei būtum našlaitė balta skarele,
parsivesčiau namo, nuprausčiau,
duočiau vandens arba pieno
x x x
tik norėjau paklaust:
ar tavo dantenos rausvos
net ir tada, kai aš jų nematau
World Haiku. 2014. Nr. 10
į mane tu žiūri taip tarsi snigtų
ir mano vyšnia niekad nebūtų
žydėjus ant peties man
x x x
Atmintis apie vaikystę. Antakalnis
Narvely augintas balandis.
Laiptinėj augintas fikusas.
Virtuvėje auginta siela, mano.
x x x
tu į mane žiūri taip tarsi niekad nebūtų snigę
ir mano vyšnia nebežydėtų
ant peties man
x x x
tai tik vaikas, tik vaikas
1.
atsisėsti lovoj, linguoti pagal laikrodžio rodyklę,
pusiautamsoj, vaikų daržely, kol dar neatėjo
mėnulis, kol dar neatėjo auklytė tamsa
2.
traškanti kino juosta. 16 milimetrų,
mėgėjiška, kita vertus, tai, kas ekrane,
anaiptol ne mėgėjiška, kas yra sena
3.
nerodo? kodėl?
pasukinėkim – kas kalba? moja? šypsosi?
šnara, traška, birzgia
4.
vaikas rogtėmis nuo kalno,
sningant, kailinė kepurė, neužrišti batai,
apsnigtos šakos: laikinas, retas, liūdesys
5.
tai ne dokumentinis filmas, tai tik vaikas,
sakau, rogutėmis nuo kalno, rankoj laikantis
paskutinį saulės spindulį, paskutinę vaikystės nuolaužą
6.
sniego siužetas: šakos artėja, nutolsta, pralenkia
šešėlius, kas gi su batais užmiega? būsiu geras,
tikrai, kada nors būsiu geras, auklyte
7.
kas gi nevalgo košės, kas gi neklauso – plauti
rankas prieš valgį, po valgio, po ilgesio ir prieš jį,
po pirmo prisilietimo veidu prie sningančio stiklo
8.
o tas mėnulis – virš bėgių?
jis sergsti mane ar juos –
stačiatikius, mirusius prieš saulėleidį?
9.
kelkis aksčiau, kelkis anksčiau –
noriu pažiūrėt, kaip saulė
palies nokstančių kriaušių odą
10.
lietaus adatėlės… kuriam
daržely? kokį žaidimą nutraukiant?
koks pojūtis – už apykaklės pirmas lašas?
11.
noriu paliesti žydrą – išsproginėjusią, iškorėjusią
sieną baltom negražiom pūslytėm –
kitaip neužmigsiu
12.
ta siena, už kurios kitas pasaulis –
kiti žaislai, mašinytės, sūpynės, viskas – kita,
tik mama ir tėtis – tie patys
13.
o jeigu mama manęs nepasiims,
jeigu liks tik mėnulis ir
auklytė tamsa?
14.
mergaitės juokias –
kai būsiu dešimties,
nė su viena jų nesikalbėsiu
15.
kas sulaužė šią lėlę?
aš tik mėginau pažiūrėti,
ką viduje ji galvoja
16.
filmas… kuo skiriasi tikras lietus
nuo to nupaišyto tam baltam
pakabintam popieriuj?
17.
kai noriu verkti,
ar būtina tą pasakyt
auklytei?
18.
kino juosta…
lyg siųstų kažką, kas vis nukrenta
nuo dangaus
19.
o tas sapnas –
lieku nuogas ir vienas
kaip ką tik auklytės nurengtas mėnulis
x x x
parke
Susikibę už rankų senukai –
kuris pirmas pakils su nematomais paukščiais?
Chrizantemos nuvys, bet vėliau.
x x x
sniegas jo akys didesnės nei mano vyšnios
kai sausio gale jis pradės kristi
mes su tavim to nebesuprasim
x x x
trys
1.
Kas aprengtų tuos laumžirgius,
jei ne aušra, iš atspindžių
tvenkiniuos atvyniojusi skiautę?
2.
Duobkasio rankom naktis iškelia vėliavą:
liaukis, šviesa, – vaizduotei reikia jau plotų|
tamsiems, dar bespygliams rožynams.
3.
Tie laukiniai rožynai paplinta akimoju –
keičiasi vėjas – ir dagys ima suprasti jau –
jo laikas praėjo.
x x x
vėgėlės
Vėgėlę valgau –
nejau tik tam po Didžiojo sprogimo
ji ir išliko?
Keleras Julius. Erškėtuogės kopose. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015