MARČĖNAS AIDAS (1960)
mirusį tėvą
laimingą prisiminiau;
brolio skambutis
x x x
sekmadienio rytas
mūsiškis arčiau!
cerkvės varpui atliepia
varpas bažnyčios
x x x
vėlų vakarą Rasų kapinėse
būti? nebūti?
pilnaties mėnesiena
antkapiais žaidžia
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
kate šiukšlynų!
susiskeistumėm vietom –
ir būtų kaip buvę
x x x
vingiai Neries ar
samurajų vėliavos –
migla iš tamsos
x x x
traukiniu teko
važiuoti, rūką mačiau –
ko dar norėti?
x x x
juodasis strazdas
slyvoj kreivoj – ir nieko
mažiau nereikia
x x x
kurgi tos gervės?
jas paminėt privalu
trieily rudens
x x x
mirusį tėvą
laimingą prisiminiau
brolio skambutis
x x x
ruduo, o pjauna
ir pjauna žolę; vakar
numirė draugas
x x x
artėja žiema
to tolimo kalno
jau nebepasieksiu
x x x
tiek tos žiemos – tik
padūmavus šviesa ir
mirtys bičiulių
x x x
jei nieko dabar
nebeliktų – vis viena
tirpstančios snaigės
Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019
Drugeliai
i
siela sukioji!
lengvai gyvenau, tartum
jos neturėčiau
ii
sunkiai gyventa
vargelyje, mano tu
siela lengvute
iii
nei lengva čia, nei
sunku, yra kaip yra,
siela kaip siela
iv
nebus negali
būti, kad sielos nėra,
būti negali
x x x
turgaus balandis palietė veidą
senas balandi,
atleisk! jau ir mano
akys apžlibo
x x x
ta raudonplaukė katė kažkur jau matyta
kate šiukšlynų!
susikeistumėm vietom –
būtų kaip buvę
x x x
ak, neįgalus
rusakalbi! kaip ir tu,
jaunystės Basio
x x x
trys žvilgsniai į seną šermukšnių sodą, septyni pastebėjimai
i tai, kas mus sieja:
įsivaizduota
tolimo lango šviesa,
tavo bet mano
ii tai, kas mus sieja
mano bet tavo
lietus, atverstos aikštės,
prasilenkimai
iii tai, kas mus sieja
negebėjimas
apibūdint ką jaučiam,
turdus merula
x x x
šį vakarą, Juozapai, Zarasuose prasidėjo ruduo
lia lia ir lia lia;
to, kuris pasirinko,
negi gailėsies?
x x x
buvusio draugo
nebepažinčiau: metai
napakeitė jo
x x x
štai ir skiemuo nugraužtas
Medžiuškių pelės,
dabar filosofiją
graužiat?… šiukštu
x x x
prieš penkiolika metų atrodė, kad kraustaus iš proto
ne aš, o protas
iš manęs išsikraustė,
metai be žiogo
x x x
žiū, kaip į šviesą
linksta kambario gėlės;
žmogaus prigimtis
x x x
(b)
naktinis drugys;
siela vėlei dirbtinės
šviesos apgau(b)ta
x x x
šviesa Alkūnės gatvėje
jurginų puota
prieš šalną; šuo su kate
rietis aptingo
x x x
vėl imu į rankas savo galvą
vargšas Jorike,
lygiai penkeri metai
blaivybės! žiemop
x x x
nubudau į švininį rytą
suvaikėjusį
tėvą šiąnakt sapnavau,
sūnų raukšlėtą
x x x
sekmadienio rytas
mūsiškis arčiau!
cerkvės varpui atliepia
varpas bažnyčios
x x x
ši forma per menka tokiam vaizdui
per daug skiemenų
žeri, besileidžianti
saule! vos telpam
x x x
nubudau nuo burzgimo
ruduo, o pjauna
ir pjauna žolę; vakar
numirė draugas
x x x
ir ką mes čia veikiam?
nereikalingas
ir tu, kičinis Buda
mamos namuose
x x x
žiūriu į drambliukus iš vaikystės
sudėjo haiku
kaulo senis, drambliukai
iš dramblio kaulo
x x x
nemigos žaidimai
strofa XI: šulinio baimės ataidų
svirtį – iš lėto –
kas? kas?! ai, mokinė – ta.
Nepastebėta
x x x
naktiniai darbeliai
vilko valandą
šį nerimą paversti
eilėm – juokum darbs
x x x
saulės mažyn ir
mažyn, bet šypsosi sau
rudenio pienė
x x x
lyjant pypytė
sausmedį glaudžia: ryšiai
atsitiktiniai
x x x
prisiminiau: ryt mano gimtadienis
įvyniojęs į
prasmę sau dovanoju
šią beprasmybę
x x x
dėkoju Sigitui už mobilius sveikinimus gimtadienio proga
net draugo „linkiu
švelnių nusivylimų“
papuošė dieną
x x x
didelės, Vladai, tos kelnės
jums, debesėli,
prisipažinsiu – lopau
ir lopau skyles
x x x
pamačiau musę atokaitoje
laimingas esu!
bet tu dar laimingesnė,
rudenio muse
x x x
nupjautos ausies bliuzas
ak, patisone,
tu priminei man seną
svajonę tapyt
x x x
mamulės gimtadienis; nuo antkapio braukiu pušų spyglius
mamule, šimtas
metų praėjo, lyg fra
zeologizmas
x x x
na ir balselis
norėjau ir aš
groti sau trieiliuoti,
gražuoli kėkšte
x x x
rašau ir rašau ir rašau
ken-do tobulai
gal jau būčiau įvaldęš,
„š“ klavišėli
x x x
vakarop pagalvojau
trumpai ir greitai
gyventa! pagyvensiu
lėtai ir ilgai
x x x
pro debesis trumpam sužibo žvaigždė
pasakyti jau
moki; metas mokykis
nepasakyti
x x x
trieilis, kurį PDR aukcione įsigijo poetas Gintaras Bleizgys; tad man nebepriklauso; niekada ir nepriklausė
kad mirsim, net tau
nesvarbu, vienadienis
kvailas drugeli
x x x
ryškiai atsispindžiu tamsiame ekrane
šįvakar įteiks
tai Jotvingių premiją,
senas perdyla
x x x
iš Druskininkų į Vilnių
ei, Liudvikėli,
myžt pamyžt ir grįšim į
pasakų miestą
x x x
vėlų vakarą Rasų kapinėse – mėnulio teatras
būti? nebūti?
pilnaties mėnesiena
antkapiais žaidžia
x x x
kai perskaičiau Rimvydo „Laužiu antspaudą“
antspaudas lūžo;
to, kurį pasirinko –
pasigailėkim!
x x x
užmečiau akį
kas rytą mažiau
lapų, Vilniaus daugėja,
kleve už lango
x x x
spėliodamas, kur atsidūriau, keliauju per rūke skendintį Vilnių
miestas – sklidinas
rūko, rūkas – sklidinas
miesto, spalionė
x x x
vėl persmelkė
neįmanoma,
kad tėvo nėra, linksmas
tėvo laiškeli
x x x
ant tėvo išgelbėtos obelaitės tik lapams krentant pasimatė
raudonuojantys
užmiršti obuoliukai –
du trys keturi
x x x
trieilis su Palūšės parapijos voreliu
saulė pro miglą
nutvieskusi kryžkelės
kryžiaus kryžiuotį
x x x
made in Japan
kurgi tos gervės?
jas paminėt privalu
trieily rudens
x x x
tai šypsenos aidas, sensėjau
tyli ir tyli –
tik spėk ataidėti! spėk,
spėk ir atspėsi
x x x
temstant klausausi genio kalenimo
kam? ką? kaleni
ir tu negalvodamas,
rimtas geneli
x x x
pelėdinė nuostaba
išeik pro duris
šeštą valandą ryto:
kitas pasaulis!
x x x
nuo jūros parsinešu epitafiją
veik neavėtas
kairės kojos sportbatis
pasiekė krantą!
x x x
spalio vėjas Palangos parke
yra dar? nebėr? –
šviesa lapuos? lapai švie
soj? tigrų akys?
x x x
šiandien jaučiu sunkiai nusakomą grėsmę
muzika ši jau
girdėta praėjusiam
amžiuj, valsiukas
x x x
pajutau gyvenimo džiaugsmą
kai mirties baimė
0:0 įveikė
baimę gyventi
x x x
stebiu žąsis pietų link
išilgai kranto
nugirgsinčios žąsys, ak
nieko čia tokio
x x x
žiūrėdamas į vėjo pašiauštą tvenkinėlio paviršių, atsiprašau
dėjau trieilį,
tartum į dialogą
trigrašį kiščiau
x x x
šiandien tikriausiai vis dar esu idiotas
traukiniu teko
važiuoti, rūką mačiau –
ko dar norėti?
x x x
praėjusio gyvenimo meditacija
keturiasdešimt
aštuoniais lašais metai
per nosį pirty
x x x
priešpriešis vėjas!
eičiau jūrų krantais ir
eičiau, banginiai
x x x
radau tokį žibantį daikčiuką… ar dalykėlį?
vis aš ir vis aš –
apie ką ši dainelė,
veidrodžio šuke?
x x x
vakaras iš retorinių klausimų albumėlio
kas mes be jūsų –
kregždute, vaikystėje
žuvus, Viliūte
x x x
grožiuosi pakąstu klevo lapu
i
meistriškas darbas!
kad vėl prisilietęs čia
buvo – nė ženklo
ii
meistriškas darbas!
palietė parką? tave?
svarstyk nesvarstęs
iii
meistriškas darbas!
nerastumei meistro, kad
jį pakartotų
x x x
apie pavasarį pagalvojau, prisiminiau Donaldo išverstą Isa trieilį „Stebiu varlių kovą
jau lietuviškai
kautis gali, šimtmečiams
žioplas varlėke
x x x
lapkričio pirmoji, sunkiai lengvu prisilietimu iš oksimorono tautologija pavirtęs tėvo gimtadienis
i
vėlinių žvakių
jau pora gimtadieniui
tavo, tėveli
ii
mėgai bendriją;
mirusiųjų, gyvųjų
kiek susirinko!
x x x
tai, ką kada nors atšlamėsiu Onutei
drumsčia mums tylą
ta vėlinių muzika –
net ir ji, net ir
x x x
kokios didelės
chrizantemos! nejaugi
tiek suvaikėjau
x x x
vienu potėpiu – japonams, mokinsiantiems lietuvaičius rašyti haiku –
gal ir italai
galėtų pamokyti
rašyt sonetus?
x x x
kas dieną rašau po trieilį
tartum trigrašius
mėtyčiau į fontaną
ten, kur negrįšiu
x x x
išsiskyrėme
šalių susitarimu,
bemiege naktie?
x x x
du tūkstančiai aštuntųjų metų lapkričio septintąją dieną aštuonioliktą valandą trisdešimt šešios minutės
pagalvojau, kaip
ten tu, mano drauge, švyst,
nupuolė žvaigždė
x x x
tai ne poezija, Robertai, tai dar gyvenimas
su tavo jauna
žmona susipažinom
po tavo mirties
x x x
aprišant obelis
i
zuiki baisusis!
tavo pėdutės sniege
vertos Šekspyro
ii
padėką, egle,
už šaką tau atnešam
nuo obelaitės
iii
kai būsiu zuikis –
neisiu graužt obelaičių,
tinginio žodis!
x x x
ką kalba žmonės
tiek žąsų, kiek šiais
metais skrido – nematėm!
ir šitaip kasmet
x x x
už lango, Varšuvos gatvėj, vietoje lapų
temstant nutūpė
varnos klevo viršūnę;
kranksi, linguoja
x x x
žiūriu į meistro Piero Paolo Pasolinio „Dekameroną“
pietuos ir šiaurėj
su tom pačiom novelėm
brendome, berniuk
x x x
štai, alsavime, – tik akimirksniui – galų gale supykau!
tiražuojančiam
debilizmą bičiuliui
neprisiskamb
x x x
pasimatymai rotušėje, etc.
Jurga, sutvėrei
terpę, kur pasimato
dirbtina, tikra
x x x
staiga
orą boksuoja
žmogus pakrantėj Neries:
smūgis iš oro
x x x
aidas Aušros vartuose
seni, išmaldos
prašantis, trigrašį šį
negi pakeltum?
x x x
skaidrią, jau žiemišką dieną įpusėjus lapkričiui slankioju po apylinkes
ei, obuoliukai
soduose tinginių! et,
neraudonuokit
x x x
prie žiemos vartų sustojau
šviesa čia tik nuo
šaltalankių, tamsiosios,
tamsiosios dienos
x x x
sutikau “daug žadėjusį” pažįstamą iš jaunystės
dvidešimt metų
tą patį eilėraštį
rašo! laimingas
x x x
„ … tik riedantys akmenys riedėjo it lavina, svaigino kartu su rašalu už rublį keliolika kapeikų.“ Patikslinsiu, Ali
kainavo rublį
ir dvi kapeikas
siaubas neuronų
x x x
aidas Rasose
o, jei turėčiau
ką atsakyti bent tau,
spengianti tyla
x x x
eidamas pro šviečiančią Stikliašką prisiminiau labai seną rytą
pragaro rojus!
o alaus pagailėjo
numirusiajam
x x x
skubėdamas gatve akimirksniui tarpuvartėje pamačiau lengvai švytinčią katę – baltą, rudu snukučiu, nenusakomo mėlynumo fone
tupi lyg būtų
pasaulių valdytoja,
dievų taupyklė
x x x
kai sulaukėme sniego: atmintinai
i
snaigės, mergaitės;
šypsotės mano draugai!
šiapus, anapus
ii
paskutinįjį
kartą gal šitaip šviesu
tiesu, sninga san
iii
jei nieko dabar
nebeliktų – vis viena,
tirpstančios snaigės
x x x
ką temstant toliams
amsi šunelis – galbūt,
galbūt numanau
x x x
žiūriu į per naktį ištirpusio sniego likučius
viliuos – vėl pasnings;
ir bus šviesiau šaltame
Dievo šiltnamy
x x x
laukia ilga žiema
raudonuojančią
sniegeną tik prisimink,
ir tuoj palengvės
x x x
metas, mokytojau, mokytis išimčių
mokiniai – kaip ir
jaunystė – išduoda? jau
moku? jau laisvas?
x x x
prieš trejetą mėnesių senas balandis palietė veidą, Basio
susidūrėme,
trigrašiai pasipylė…
mano ar tavo?
x x x
Iš dieviškojo cirko
Roberto Frippo maniera –
i
esu menamas
daiktas rankose tavo,
kloune liūdnasis
ii
tavo rankose
menamas daiktas esu,
kloune liūnasis
iii
daiktas menamas
esu rankose tavo,
kloune liūdnasis
iv
rankose menamas
tavo daiktas esu,
kloune liūdnasis
bonus
liūdnas daiktas
esu rankose tavo,
menamas kloune
x x x
Nemigos žaidimai:
Strofa XVII:
Bandymas Nr. …
ir pabaigei gyvenimo esė
rugsėjyje gėlėse
nuskendęs
x x x
Aštuoniasdešimtieji
i
kažkoks, blia, Rimbout
girtas laivas – ir uostas
neišsiblaivo
ii
uždaras ratas
smilkstančios cigaretės,
bendrakraujystė
iii
netiesa net ir
šitai, bendrakeleivės
aguonos sapnuos
iv
prastas portveinas
stipresnis nei, Viešpatie,
tavosios mintys
v
narcizų puokštė
stiklainy suvytusi,
neužmirštuolė
x x x
Besniegę saulėtą dieną nuo piliakalnio Kernavėje žiūriu į Neries vingius
i
šis gamtovaizdis
spindi ir tavo šviesoj,
siela miglota
ii
ar šiandien, ar prieš
tūkstantį metų – toliai
žiemų migloje
iii
vingiai Neries ar
samurajų veliavos –
migla iš miglos
iv
tiek tos žiemos – tik
padūmavus šviesa ir
mirtys bičiulių
x x x
Žiema dar nebaigė savo darbų, o tu žiemos darbus baigei
ir vykdydamas
švelnų mirties nuosprendį
ramiai gyveni
DIEVŲ TAUPYKLĖ/ gyvenimo srauto poezija. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009