NAVAKAS KĘSTUTIS
Nėra tamsos.
Tiesiog pro šalį bėgusi katė
trumpam užsimerkė.
x x x
Pro kažkur atvertą langą
shakuhachi fleitos garsai. Tylūs.
Tarsi kažkas pūstų į smėlį.
x x x
Gera eiti niekad neitu keliu.
Jame supranti tai, ko
dar nebuvai supratęs.
x x x
Gyvenimas. Degantis popierius.
Ryški liepsna. Raukšlės ir anglis.
Dar po to pelenai.
x x x
Nuo kimono likusi didžiulė šilko skiautė.
Kabanti ant durų.
Mintyse galima apsirengti duris.
x x x
Keleivis netyčia nuo šakos nubaidė voverę.
Tapo neramu.
Lyg būtų nubaidęs savo sielą.
x x x
Saulėlydis. Kasdien atsipjaunantis žemės.
Kada nors jos neliks. Bet.
Ir tada jos pakaks atsigulti.
x x x
Roninas žiūri į vandenį. Savo atspindy
matydamas šeimininką.
Trečiasis atspindys žvelgia į juos.
x x x
Padangėje telkiasi tamsūs vandenys.
Prilis į paukščius.
Dangus į žemę pro juos nusileidžia.
x x x
Boružei sunku paskristi.
Ieško kur užsilipus.
Vienu taškeliu jai per daug.
x x x
Lietaus lašas kaupiasi ant lapo.
Atitrūks, kris, ištikš.
Bet tas mirksnis, kol jis krinta!
x x x
Ketvirtą dieną lietus.
Po to vėl giedra.
Kaip keičiasi pasaulis.
x x x
Dangus aukštas ir šiandien nelis.
Netoliese yra ketveri vartai.
Už jų debesys nusileido iki žemės.
x x x
Ant lauko stalelio sakės ropinėlė.
Šalia sotus paplotis.
Ryžiai šiemet derės vešlūs.
x x x
Paukštis pametė plunksną.
Dabar skris be jos.
Nukrito pirmas lašas. Dabar lis be jo.
x x x
Didžiulis mėnuo prasišviečia pro
akacijos šakas, bet medis
irgi pro jį prasitamsina.
x x x
Akmenukas, šakelė, vakaro vėjas.
Daugiau nieko.
Kažkur egzistuoja niekas.
x x x
Padėtas akmuo ant akmens.
Bandyta keisti pasaulį.
Nuo pačių svarbiausių dalykų.
x x x
Šitiek žvaigždžių viršum Kamakuros.
Lyg dangų būtų aptraukę duona.
Patekėjęs mėnuo gražiai ją prakanda.
x x x
Mėnulis kaip pernai.
Pasaulis taip pat.
Įdomu, kur.
x x x
Žiogelis džiaugiasi savo pasauliais.
Jų du.
Diena ir naktis.
x x x
Trys žiedlapiai, atpūsti nuo sakuros.
Trys.
Koks perviršis.
x x x
Du džiugūs valstiečiai: vienas nešasi
žagarų ryšį ir ryžių maišą, kitas – nieko.
Kurio stygius didesnis?
x x x
Vabaliukas rėplioja medžiu:
koks gražus ir didelis pasaulis.
Taip ir mes juo.
x x x
Tolumoje trakši miškas.
Kažkas jame gyvena. Kas.
Miškas.
x x x
Ant kelio pribirę grūdų.
Praėjo valstiečiai.
Paukščiai dar praeis.
x x x
Vėjy pralekia akuotas.
Lyg taikli lanko strėlė.
Yra vietos jam sekundei nukristi.
x x x
Dvi pelės.
Viena.
Nei.
Šeši šeši. Vilnius, Apostrofa, 2020