GEDA SIGITAS
TRIEILIAI BIRŽELIO NAKTĮ
Japonų maniera
Mano gyvenimo svajos išblėso.
O jūs tokie pat,
Balų vilkdalgiai.
x x x
Ilgai guliu
Šaltoje vasaroj,
Žiūrėdamas į dangų.
x x x
Viršum žalių pievų
Seniausioj šviesoj
Sklando šikšnosparniai.
x x x
Metai praėjo,
O aš tebestoviu
Su keleivio drabužiais.
x x x
Ir su elgetos rūbais
Atrodai gražiai
Tokioje mėnesienoj.
x x x
Ak, aptiltum, svirpleli.
Jaunos žvaigždės
Ima graudintis.
x x x
Einu ir einu
Baltomis mėnesienom,
O jos nuolat tolsta.
x x x
Temsta.
Gėlės aplink.
Vilkdalgiai… Azalijos.
x x x
Sunkiai siūbuoja
Glicinijų kekės.
Nejau pradės lyti?
x x x
Naktiniai žaibai.
Ir kaip negalvosi,
Koksai trumpas gyvenimas.
x x x
Nulenkime galvas,
Bičiuli,
Lakštingalos ima giedoti.
x x x
Svirpleli skardus,
Kad galėtum giedoti
Žemėj, kur aš gulėsiu.
x x x
Amą prarandu,
Regėdamas
Žydintį slėnį.
x x x
Sėdejom ilgai
Po vyšniom
Mėnulio šviesoj.
x x x
Piktoji gegute,
Savuoju ku-kū
Nutraukei mintis apie dangų.
Geda S. Mėnulio žiedai. Vilnius, „VAGA”, 1977
Ežeras I
Žuvis ir mergaitė –
Dvi man rūpinčios
Sielos.
Pilną mėnulį
Geriausiai
Nujaučia karosas.
Žveją reikia paklaust,
Ką jam vandenys
Šneka.
Pilkas buvo vanduo,
Ežere
Pilkas paukštis skrajojo.
Nepamiršiu tos moters,
Ją bemylint,
Prabėgo pelė.
Beržą, baltesnį,
Nei moteris,
Bebras pagraužė krantuos.
Pradėkim nuo skruzdės –
Kaip lėtai per mentes
Man ropoja.
Sruzdės žino
Daugiau
Negu žmonės.
Jos – arčiausia
Sudrėkusios
Žemės.
Skruzdės moka labiau
Negu žmonės
Kaulus apgraužt.
Jeigu būta pasaulio
Kadaise – ten gyveno
Kauliniai žmonės.
Kraujas – labai nesena
Mūsų žemės
Esencija.
Pienas turėjo
Trykšti
Danguj.
Žmonės ir medžiai,
Žvėrys ir žuvys –
Jie krito su vandeniu.
Žuvys – tikrai
Iš dangaus,
Žemėj skaudus jų likimas.
Lynas gyvena danguj,
Ligi šiol
Jis neskiria, kas vertikalė.
Šviesa viršuje,
O tamsa apačioj –
Dvi vairuojančios gyvastį motinos.
Spalvos ir formos –
Lyno pilvas ir nugara –
Subtilus dviejų pradų žaidimas.
Ežeras II
Mėnuo – žemės pati,
Žuvys, jį pamačiusios,
Neršia.
Mėnuo vedė saulužę…
Rėza maišo
Kosmines lytis.
O gal tai gražus
Jaunos moters apsivertimas
Naktį?
Nieko nėra patraukliau –
Moters krūtys ir vaisiai –
Patenkintų formų ramybė.
Aukštielninka guli jinai
Vandeny… Greitai
Imsis pasaulis.
Vyras – angelas senas,
Prisakyta jam
Krist iš dangaus.
Galgi viskas savaime?
Gal antis kalta,
Padėjus tarp kojų kiaušinį.
Ką paišydavo Boschas,
Seno pasaulio
Regėtojas…
Medžiai – teisingai nukrito
Į žemę,
O mes atbulai.
O gyvastis!
Pažiūrėk dar
Į neršiančią aukšlę.
Karšiai trinasi nugarom,
Snukiais
Viens kitą baksnoja.
Melsvuose vandenuos
Susimaišė
Ikrai su pienu.
Sėklos, šventi gemalai,
Kaip juos ėda
Svetimos rūšys!
Mėnuo greit patekės,
Meldo pažeme
Slenka šešėlis.
Taip, seniausias pasaulis
Turėjo būt
Vandenuos.
Vandenuos, vandenuos
Ir mūsų nemirštančios
Sielos.
Vandenys, jie
Išlaiko
Mėlyną erdvę.
Žuvys plauko joje
Sapnuodamos
Begalybę.
O mus – apibrėžė –
Stovėsena,
Kraujas, malda.
Prietema
Žydi senas ir kvailas
Rudenis
Narcizas.
Aš greitai mirsiu,
Leisk man pažvelgt
Į nokstantį pomidorą.
Ką galvoja žmogus,
Išbudintas
Priešaušry?
Jo moters nėra,
Svetimas,
Tuščias pasaulis.
Upės srovė mėnesienomis
Neša
Miegančią žuvį.
Grimztu vis giliau ir giliau
Į sutemų
Sapną.
Gyvenimas trumpas,
O svajonė
Ilgėja, ilgėja.
Nieko pasauly nėra,
Vien tik sniegas,
Tik sniegas.
Daugiausia poezijos –
Miegančio vaiko
Sapne.
Geriausia apytėmių draugė
Atbėgo –
Pasenus laukinė pelė.
Saulėgrąžos gali daugiau
Pasakyt
Apie šviesą.
Saulė verčia ir verčia
Žemę
Gimdyti.
Saulė – žemės
Neilstantis
Vyras.
Kažkas panašaus
Buvo mūsų
Mažytėj trobelėj.
Vabalai atkartoja
Žvaigždynų
Kelius.
Visos gėlės –
Iš žemės,
Pažadintos žvaigždės.
Šliugžda seni ajerai –
Seno dievo
Kreivi kalavijai.
Tiek aš mačiau
Savyje,
Kaime, prietemų saulėj.
Fazanai I
Mergaitė –
Žalias ajeras
Akyse.
Perlytas stoviu
Plonų ajerų
Tankumyne.
Vieną naktį
Norėčiau
Nakvot ant akmens.
Melsvas blyksteli sparnas –
Mylimoji – karvelis
Jaunystėj.
Svetimos moterys…
Žydinčių glicinijų
Eina sau skint.
Kalija – žiedas,
Po lietaus
Pilnas ašarų.
Senas žmogus
Vidurnaktį
Žiūri ilgai į mėnulį.
Mėnuo siejas kažkuo
Su varlėm
Ir su bulvėm.
Fazanas į rudenį
Primena žmogui
Būtąjį džiaugsmą.
Atsimenu kaimą
Snieguos,
Mylimosios belaukiant.
Sidabriškos būdavo
Storos kriaušės
Vasarį.
Mėnuliškos naktys…
Taip žiūrint,
Ilgai nesutemsta.
Mėnulis languos –
Ką daugiau aš norėjau
Pasauly išvysti.
Svietas – šventė – šviesa –
Senas – mūsų –
Numirėlis – žodis.
Žydi baltas agrastas
Tamsoj,
Bet man jo nereikia.
Jūrų paukščiai
Balti,
Nesapnuojantis žemės!
Gera būtų turėti trobelę
Ant kalvos,
Tarp alyvų.
Pirkčiau vaikui suknelę
Su rankogaliais
Iš bezų.
Aklas vaikas
Lytėdavo
Prieangio velkę.
Paslaptinga šviesa
Nusileisdavo,
Giedant fazanams.
Fazanai II
Mėnesienoje
Sublizga
Jūros smėlys.
Tarsi kristų
Ugniniai žali rutuliai
Į bedugnę.
Mėnuo vis dėlto
Šviečia,
Bet ne toks gražus kaip rugsėjy.
Atsimenu liūdną
Rugsėjį –
Su vaikais gaudėm žiogus.
Žolės buvo
Pageltę,
Rengėsi mirti, kas gyva.
Žmonės miega ir miega,
Mėnuo
Šviečia danguj.
Tuopos lapai rausvėja,
Avys
Bliaudamos – vakarop.
Naktys – rugsėjy
Kokios varganos
Buvo man žvaigždės.
Kas regėjo
Žydint erškėtį –
Netrukus eis mirti.
Užmigau palei jūrą,
Pilnos siaubo
Klykė žuvėdros
Senos musės
Beveik pažaliavo
Išmirusiam kaime.
Teka žvaigždė danguj, –
Tai šaukia
Nubudę fazanai.
Greitai vėl pradės lyti,
Ir aš būsiu
Vienas.
Pasisiūk sau drabužį
Iš purpurinių
Vijoklių.
Sutemų spalvos
Ėjo žmonės
Per smėlį.
Kas veda arklius
Per šąlančią
Rudenio pievą?
Vienintelė mano šviesa –
Atminty
Susiūbuos chrizantemos.
Rudenio vėjas!
Perpučia sielą
Kaip dangų.
Paukščių Takas
Man švies
Šimtą metų numirėlėj jūroj.
Lietinga vasara
Arklį, akėčias,
Rugiagėlę melsvą
Dar atmena mano širdis.
Molis, raudonas,
Arklelis,
Slenkantis vakarop.
Sekmadienį
Išbaidyti driežai
Prie Veisiejo.
Mano brolių
Užžėlę sodybos
Miškuos.
Slyvos, kai vienišos
Lieka,
Ūmai sulaukėja.
Mirguliavimas
Seno vandens
Prie Snaigyno.
Grybai, pirmosios
Žemės šventyklos,
Nesaugomos dievo.
Taisyklinga dangaus
Piramidė –
Musiomiris.
Garbanotos raudonos
Lelijos
Po kryžiais.
Lynas žiūri
Blausiom akimis,
Vos praaušus.
Kaukaspenį radau…
Senovė čia pat,
Po pradaru langu.
Skabomi pomidorai,
Raudonas jų takas,
Skardus.
Jeigu yra tiesa,
Tegul ajeras baltas
Siūbuoja…
Kiaulės, žiūrinčios
Vien tik
Į žemę.
Tobulą kriaušę
Graužia
Minkšta kirmėlė.
Ak, išsiraizgo po žemėmis
Žydinčios šaknys –
Mergaitėms.
Temsta, ir tinklą didžiulį
Užmeta voras
Danguos.
Raudona buvai,
Mano burna,
Sakanti tiesą.
Baltieji šikšnosparniai
Diskas mėnulio,
Nakties šviesoje
Skraido baltas šikšnosparnis.
Šikšnosparnis – mano totemas,
Baltas angelas,
Žydint alyvoms.
Senas angelas –
Rožinėm kojom
Laužo saulėgrąžas.
Pavirsti jonvabaliu, viešpatie,
Graužti pelynus
Sodyboj apleistoj.
Ežero vandenuos
Taškos ir taškos
Patsai mėlyniausias karosas.
Aš tegiu savo tėvą ir motiną…
Kurgi pramotė jūsų,
O raudės?
Vėl jau pradeda lyti,
Ir moliuskai smėly
Vos vos juda.
Pilkos eisenos sraigių.
Smėlio laikrodis
Čeža tyliau.
Lakštingala gieda!
Kaip plačiai jos burna
Prasižiojo.
Molio kalnas raudonas,
O ant sraigių
Bepasmis lietus.
Čia lėkdavom per sniegus
Mes
Ant rogių medinių.
Jūra ir moteriškė –
Vaikšto viena
Virš pražydusių ropių.
Varnalėšose klaidžioja
Bitė, temsta
Mėlyni jūrų laukai.
Ir vėl gera eiti
Begalinėmis
Marių erdvėm.
Plaukia upėtakis jaunas,
Mėnuo
Prie tėvo namų.
Burnos skaisčios
Mergaičių –
Rožę galėtų išspjaut.
Valgo slyvas žalias dar
Gražuolė,
Niaukstos antakių lankas tamsus.
Žemėj ne toj
Tu buvai man sesuo,
Varnalėša.
Gyvulinė to augalo siela,
Kurios
Neatspėjo Platonas.
Šiaurės žemei
Kopūstas
Gražiau negu rožė.
Žolės, mano pasėtos,
Užaugo.
Mėnuo peršviečia miežių šaknis.
Moters kūnas trapus,
Lyg siūbuotų
Pražydusi nendrė.
Moters akys visur,
Mėlyniausios nakties
Vidury.
Koks žiaurus graudulys
Plėšti pumpurus
Tavo gėlių.
Tavo sielą pažadins
Mažas vaikas,
Skinąs gladiolę.
Poetas sustojo
Ant kalno.
Kalavijau, išpulk iš burnos.
Man saldu ir raudona,
Rožė
Mano burnos danguje.
Žydinti slyva Snaigyno ežere
A. Ž.
Guliu po žydinčiom slyvom,
Senovinių dramų
Veikėjas.
Moliu aplipę rankovės,
Braido lig sutemų
Bulvių kasėjai.
Mylėjau rugiagėlę žydrą,
Dabartės
Dagiai man atrodo gražiau.
Nieko graudesnio nėra
Už mėnulį
Pirtį apleistoj.
Subrazda medis graudus –
Gluosnis,
Vaikystėj sodintas.
Ievos prie tėvo namų –
Prieglobstis sielai,
Kai mirsiu.
Neužmiršk aplankyti pavasarį
Slyvą
Girių gelmėj.
Plauksiu pažvelgt į lydeką,
Neršiančią
Melduos žaliuos.
Skęsta lietuj gegužės
Plaukiantys
Ančių lizdai.
Miręs miegočiau ramus
Ten, po jumis,
O meldynai.
Žydinčios vyšnios,
Dangus –
Kiek liūdnumo aplinkui.
Degtuko liepsna –
Noriu žaibą pagaut
Tarp delnų.
Čia vyšnios žydėjo…
Koks baisus
Apleistumas sodybų.
Palei seną šaltinį
Vorai
Rezga tinklą tarp mano akių.
Bruzda balų vėžliai
Prie namų,
Ajerynuos.
Nakčiai bent vienai, dagiai,
Jūs priglauskit
Paklydusį šunį.
Temsta. Slyvas
Raudonas
Skinu.
Sugelia širdį kasmet
Gyvulių kaukolės,
Baltuojančios laukuose.
Kriauše, gyvastį tu imi
Iš kaulų senolio,
Kapuos.
Senove padvelkė
Žydinčios siauros
Lelijos už Gardino.
Jūros kopūstų stiebai,
Smėliai,
Girgždantys man tarp dantų.
Senstant gyvenimas darosi
Laukinės
Pelių spalvos.
Žydi tabakas už tvarto,
Karvė mauroja
Ūksmėj.
Burną sau užsičiaupia
Pastėrusi jūrų kriauklė –
Šaltis be galo smarkus.
Mėnuo vos trijų dienų,
Žydi grikiai, –
Norėčiau nakvoti su jais.
Slyvų žiedais apipiltos
Pelės
Užmigo ant aukšto.
Mėlynėj tamsioj paskandintas
Miega jotvingių
Gervės akmuo.
Tarp žydrų dilgėlių, ak toli,
Vaikas
Riešutus skina.
Į mane panašūs vaikai
Žaidžia
Po temstančiais skroblais.
Plyšta šaka rododendro
Naktį
Kaimo tyloj.
Jūrų šviesą suraižė
Velnio pjautuvas –
Melsvas.
Rausta gaidžio blyški
Skiauterė,
Tekant senai aušrinei.
Ropių rovimas toli,
Žydint baltoms
Chrizantemoms.
Sėdi vaikas ant arklio,
O motina
Kasa svogūną.
Ropių lapai paraudo,
Pokalbiai
Tarp nebylių.
Lietūs, lietūs per naktį,
Žydros pynės
Svogūnų.
Fosforuojančios vėlės
Vidurnakty
Pūvančiuos gluosniuos.
Sąsmauka ežero melsvo,
Plaukiant –
Ruduoja vėžiai apačioj.
Grikiai išnoko.
Puotauja ten
Šaukštais mediniais senolės.
Ką jie valgyt galėtų,
Žmonės po
Guobų šakom?
Bulvių žiedais apsirengę
Miega
Seni vabalai.
Miežio šiaudas geltonas…
Krūpčioja
Dvasios aukštai.
Užsnūdau kely,
Ir vienintelis sapnas –
Miežių geltoni laukai.
O begalinė kelionė!
Temsta,
Ir nieko nėra.
Kaip gražu mano dvasiai
Tuščio
Dangaus erdvėje.
Negaliu aš pabėgti
Nuo reginio vieno:
Kaulai išblukę laukuos.
Debesys ir senovė,
Miršta
Svirplelis skardus.
Nupenėta, riebi gegužė –
Ji kukuoja
Ne mūsų pasauly.
Visą gyvenimą su
Rugiagėle viena
Aš norėčiau eiti tolyn.
Gaila man žiogo dirvone,
Pamiršto
Dievo berniuko.
Mano kaulus vėjas išbaltins,
Tėvo krašto
Pilkos pelynos.
Taip gyvenu:
Tarsi arčiau
Viešpaties lauką.
Pavargau aš jodamas žirgu:
Mėnuo teka
Danguos.
Aš norėjau paklaust,
Kaip vadinasi meldas
Jūsų gimtąja tarme.
Vos prisikasiau guolį pavargęs
Sprogo karklai,
Atmetę rankas.
Vieną šaką belaikanti kriaušė
Žydi senoj
Priemenėj.
Vėžys – ištrauktas
Regi dievo sapną
Po vasaros dangum.
Namai
I
Išvarytam
Iš rojaus –
Beliko ieškoti namų.
Karvė, avis
Ir veršiukas –
Trys sidabruojančios galvos.
Miega šuo
Susirietęs –
Kaip įsčiose.
Šunys – žemėje
Moka gražiausiai
Miegoti.
Paukštis lekia
Tolyn,
Prakeikdamas medį.
Juodas žemės karalius
Varnėnas –
Kur išmoko šitaip plasnot?
Man dabar įdomu,
Kaip sliekai
Sau namus įsirengę.
Kurmiai ten po žeme –
Smailiasnukės
Žemės karvytės.
Karvės juodos raguotos –
Šėtonų senų
Atminimas.
Kabo šukos, pajuodę –
Jomis iššukuodavau
Gyvulius.
Pirmas daigas melsvuoja –
Tarsi raučiau
Numirėlių plaukus.
Kasant žemę,
Radau
Purpurinę dievo ožkytę.
Vabale tu,
Didumo
Sulig aguona!
Aureolės iš kur?
Iš kur kardinolų
Drabužiai?
Vyskupai ir varguoliai,
Ir utėlės
Žemėj – vienodas.
Ak vienodas ir tu,
Purpurinis
Žemės karaliau!
II
Kaip Šagalas – laiku
Poetas
Užmigo po tvartu.
Ausyje jam višta,
O ant pilvo –
Pajuodęs varnėnas.
Diegė dykstančios
Vyšnios
Galvoj.
Kas dvasias nubaidys,
Per pupas lekiant
Viešpaties paršams?
Saulė tamsiai žalia,
Kaip išgriuvusi
Velnio saulėgrąža.
Dar netemo,
Bet kiauliškai
Spengė ausy.
Ūžė vandenys,
Lyg atsimintų
Dar pradžią pasaulio.
Sapnas buvo baisus –
Mūkė karvės,
Aplinkui apstoję.
Ir tuomet per daržus
Jis pamatė
Ateinančią mirtį.
Ji nebuvo graži –
Bulvienojais
Apkarstytos šlaunys.
Ji turėjo vaikus,
Panašius, –
Taip, kaip mano ar tavo.
Juos, kaip žemė aklus,
Dar vedžiojo
Prakalbusios pelės.
Amžinybės ratu
Sukos saulė aptemus
Ir dievas.
Bet poetas miegojo ilgai –
Negalįs sustabdyti
Pasaulio,
Tik žiūrėjo –
Be vyzdžių –
Visatos akim,
Tik alsavo
Pražydusio
Diemedžio plaučiais.
III
Kad ir koks pasaulis
Baisus –
Griežčius reikia augint.
Tegul želia
Ant juodo
Šėtono galvos!
Donelaitis juk troško
Lietuvninkams
Rasti namus.
Kokie gražūs
Pamokslai
Apie pražydusias bulves.
Gandras taisosi trobą
Erdvėj
Virš pasaulio.
Kurmis traukia
Ieškoti
Brolybės urvų.
Aš pastogėj miegu
Ir klausausi
Pragydusio svirplio.
Jeigu broliai
Išmoktų
Suprasti svirplius.
Kaip skambėtų
Pasaulio
Šventyklos!
Mes žinotume viską
Apie ateisiantį
Laiką.
Palei kelią akmuo
Man primintų
Praėjusią rūstį.
Tamsios kirmėlės
Bijo
Pažvelgt į erdves.
Lekia bitės
Geltonais verpetais –
Žvaigždžių.
Neaugina jų kažkodėl
Marių žmonės –
Šviesieji japonai.
Bitės pirmosios
Gavo
Didžiosios šviesos.
Ten užaugo seniai
Vaidevutis –
Išmirusių prūsų karalius.
IV
Ko šioj žemėje
Gaila man?
Brolio.
Gaila motinos,
Tėvo
Ir vaiko.
Ir gamtovaizdžio gaila
Rėgėto –
Gaila mažo apytemių ploto.
Dieve, dieve, apleidęs
Šias sėklas,
Ko tikėjais Visatos daržely?
Mūs galvoj, mūs rankoj,
O dieve,
Baisiai maža šviesos.
Palikai nebent
Teisę
Į maldą.
Ten dar gyvą drugelį
Galim
Perverti adata.
Vakar daužės į stiklą
Didžiulė
Dryžuota kamanė.
Jai atrodė, kad stiklas
Dangus –
Begalybės erdvyne.
Tu praskleisk jai
Užuolaidą pilką
Į šviesą.
Į šviesą ėjau
Paskui mylimą
Savo.
Ak, ji buvo
Graži,
Dar gražesnė nei dievas.
Bet išblėso ūmai
Daugiaprasmė
Žydėjusios žemės ekstazė.
Skraido žiogai sidabriniai,
Bet jie nieko
Jau manajai sielai nesako.
Negaliu nei pamiršt,
Nei pabėgt
Nuo gėlės, kurią mažas regėjau.
Nojus
Nojus gelbėjo
Andai
Išnykstančias rūšis.
Keista – karvė,
Avis –
Atklydėliai nuo Ararato!
Begalinė žmogaus
Ir ėriuko,
Ir šuns giminystė.
Man atrodo, kad juos
Suradau
Dar senovėje, ardamas žemę.
Arti žemę buvau
Aš čia siųstas
Iš debesų.
Kadagynai žali, –
Skruzdės ten įsikūrė
Pirmiausia.
Akmeniniuos lizduos
Guodės žalčio pusiaubrolis
Driežas.
Kaip suluošino jį
Žvaigždynų šviesių
Kataklizmos!
Ačiū dievui, šiek tiek
Dar galėjo įkibt,
Gavęs kojas, į žemę.
Tai bėgiok sau dabar,
Dievui nugarą gelsvą
Išrietęs!
Didelių ir gražių slibinų –
Propasaulės –
Nykus atminimas.
Mums beliko
Atošvaistės proto
Ir meilė.
Ir svajonė sugrįžti atgal
Į didesnę,
Į tobulą šviesą.
Taip pulsuoja
Mūs kraujas šviesus
Ir senolių gaji protoplazma.
Tik kad niekad, o niekad, o niekad
Neatpažinsi ten
Broliško veido.
Laikas išeiti
Lieka beržas,
Kad niekad
Neskriaustum.
Jo žiedai
Didesni
Nei vaikystėj.
Lieka sapnas
Ir laukas
Su akmeniu.
Į kurį tu
Nusimušei
Koją.
Dievas irgi
Per lauką
Tą ėjo.
Lieka viskas,
Kas atmena, miega,
Sapnuoja.
Lieka vėjas
Ir radijo
Ūksmas.
Viskas lieka,
Tik aš
Nelieku.
Ne dėl to
Aš buvau
Čia atėjęs.
S. Geda. Varnėnas po mėnuliu. Vilnius, VAGA, 1984
Vaidevutis
Mažas žmogus
Mylėjęs
Senovės bites.
Dabar jau miręs,
Bet, man atrodo,
Gyvena.
Sėdi ir žiūri
Į mano
Išblukusią akį.
Mato mane,
Mano vaiką
Ir moterį.
Viršum bičių
Kaip kitados –
Skraido šikšnosparniai.
Žydras kvietkas –
Karvelio
Besparnio!
Žydras dangus,
Žydra Vaidevučio
Akis.
Trikampy, trikampy,
Tobuliausioje formoj
Pasaulio.
Jeigu ašara kristų,
Bus kur riedėti –
Briaunom.
Trikampio žydro
Briaunom
Linkui smaigalio.
Linkiu motinos
Įsčių –
Į žemę.
Juodos įsčios ir
Drėgnos –
Juodas grabas atgimti.
Juoda viskas tenai,
Kad gautume
Kūno ir kraujo.
Tai spalvų raizgalynas
Taurus –
Žydra, juoda, raudona.
Vien tik žydra –
Karaliui senam
Dievo prūsų.
Prometėjas
Ak, jie mušė mane, –
Kada nors
Gal atsimenat Sebastijoną?
Aš juk žemėje irgi
Žudžiau –
Slieką, vabalą, gėlę, moliuską.
Kaip raudodavo
Siela,
Kaip pažeidžiama čia vientisybė.
Taip pradėjau suvokt,
Kas kaltė,
Nuodėmė ir atgaila.
Ir kančia, kurioje
Sklandė žiogas
Žaliai – Prometėjas.
Prometėjo kančia –
Kaip juokinga –
Tau kepenis lesa.
Daug gražiau
Begyvendamas
Sau juos kapoti išmokau.
Ir tų paukščių nėra –
Vien tik sąžinės
Laidomos strėlės.
Kas tasai, kuris
Kepenis savo
Suvalgo?
Taip atgimsta gražus
Neprilygstamas
Kanibalizmas.
Aš sakyčiau, žiauru,
Jei tenai
Nešvytėtų pasaulis.
Jei savojoj kančioj
Nematytum
Praskriejančios musės.
Voras, aišku, pagaus,
Tam ir užmestas
Tinklas laukymėj.
Prometėjui buvo
Lengviau – pats savęs
Jis visai nekankino.
Zona
Mes esame pati
Žemiausia
Zona.
Perkūnija
Apeina
Mūsų galvas.
Tačiau
Čia daug ką
Galima mylėti.
Yra šuva,
Atėjęs
Iš Visatos.
O mūsų širdys,
Rodos,
Jėzaus formos.
To Jėzaus, seno,
Nelaimingo
Žydo,
Kuris prapuolė
Tarpu
Dviejų latrų.
Ir vis tiktai,
Kodėl anie
Neprisikėlė?
Juk jie taipogi
Klausė
Dievo balso?
Kalti ne jie,
Kalta –
Žemiausia zona.
Kur karvę galime –
Su keturiais spenim –
Pamelžt.
O kur tada,
Sakyk, pradžia
Fašizmo?
Mes esame pati
Tamsiausia
Zona.
Čia lyja –
Kurgi viešpats
Taip kalbėjęs?
Kodėl gėlė kurčia?
Kodėl neskraido
Plaučiai?
Mes esame pati juodžiausia zona,
Poetas – gal prieš mirtį
Tą nujaučia.
Numirti su sliekais,
Turkliu iš biblijos
Palei Snaigyno ežerą.
Žiogas
Kuomet nėra karo –
Poetai
Klauso Visatos.
Nelaimingi poetai,
Susodinti
Į lėktuvus.
Kontūzyta galva
Jaunas
A – poli – neras.
Arba Jo – si – fas
Ut – kinas,
Jaunas Va – lai – tis.
Nelaimingi poetai,
Šaudantys iš
Patrankų!
Mes laimingi –
Girdėjome
Žiogą anapus.
O Li Bo,
Mano broli
Senovėj!
O Li Bo,
Mano žioge
Žvaigždynuos!
Žvaigždės rieda toli,
Bet mes
Galim girdėti.
Žvaigždė ir svirplys –
Abu
Vieno skreito.
Mes pajutom
Sakralinį ryšį
Visatoj.
Karvė, senas arklys,
A – poli –
Neras.
Kontūzyta galva
Suraustoj žemėj
Žmonės raginėmis iltim.
Rage, šaukiantis
Puškiną –
Žūti.
Rage,
Pragydus
Maironiui…
Graikijoj ir
Lietuvoj –
Šlubo Bairono.
O Li Bo,
Kiek sliekų,
Žydint žliūgėms!
Šaknys
Mano broliai
Ir seserys
Stovi ratu.
Tie, kur traukė
Karnas
Pinti rožinėms vyžoms!
Kaip uogaudavo
Jie
Bestraigiškėj!
Sesės pirštai kreivi
Arba kalbančios
Prosenių burnos.
Senos ligos:
Kaltūnas,
Susukdavęs moterų plaukus.
Kas galėjo mylėt jas,
Raganas
Griūvančioj pirtyje?
Būta meilės,
Baisesnės
Negu vakar.
Būta grybų,
Kurie priminė
Vyriškus daiktus.
Arba jautis ims bliaut –
Staigiai griūva
Pasaulio šventovės.
Netvarumas pasaulio,
Kurį aš turiu
Užfiksuoti.
Jie sapnavo
Medinėj
Kamaroj.
Jie žinojo, kad laikas –
Tai viena ir nemirštanti
Teisė.
Negi reikia veršiuką
Vedžiot
Šen ir ten, kai pražysta gysločiai?
Arba karpas
Užburti
Su siūlu?
Saulė teka toli,
Tik dabar
Pučia vėjas rytinis.
Nakvynė
Gurga gyvulio
Pilvas,
Užmigus ant šieno.
Katės pjaunasi
Bulvėse,
Klykia tarsi mėnuly.
Bandoma šitaip
Ryšį užmegzt
Su pasauliu.
Žiūrima taip,
Kas stipresnis,
Kas dreba.
Bulvės baisiai užaugo,
Lyg norėtų
Užgožti pasaulį.
Pačios stipriausios –
Raudonai
Pražydę aguonos.
Rudenį ima byrėt,
Susirietę
Kaip kekšės.
Mėlynos, rožinės
Arba lelijų
Spalvos.
Tos, kur vaikystėje
Kišdavo
Vietoj žinduklio.
Paršai ir tie
Nepaliauja
Klajoję.
Jautis daužos
Pernakt,
Užuosdamas šilumą karvės.
Seksas baisus gyvulių,
Miegas
Arba rijimas.
Žiopčioja, čiulpia
Ilgai
Kiaulę apgulę kiauliukai.
Laužo vidurnakčio dangų,
Lankstos
Pamišę žaibai.
Kiek daug elektros aplink,
O tamsu
Begalinėj visatoj.
Ir svirpliuko nėra.
Mirė arba išsigando
Tamsybių.
Dar vienas žaibas,
Dabar pasikels
Unguriai.
Geldelės
Žuvis
Ir moliuskas
Po jendrėm.
Visa – gaubiantis
Liepa –
Šešėlis.
Kai mažai
Jis
Per naktį nuėjo!
Susidvejina
Skrendančios
Šarkos.
Kitados
Aš stovėjau
Ant kranto.
Galgi viskas
Čia buvo
Vien veidrodis?
Senas zer – kolas
Ratui
Apvaizdos.
Vėl šešėlis –
Moliuską
Baksnoja žuvis.
Jeigu būtume
Tobulos
Formos!
Jau praradom seniai
Aptakumą
Kaip konuso.
Mūsų rankos
Ir kojos
Negražios.
Akys gal
Iš dangaus,
Ausys – kriauklės?
O burna –
Koks baisus
Prapjovimas!
Mirguliuoja vanduo
Vėl
Ir oras.
Ir širdis
Mirguliuoja.
Aš eisiu.
Geda Sigitas. Žydinti slyva Snaigyno ežere. Vilnius, Vaga, 1981