HAIKU POEZIJA

ŽILAITYTĖ DANUTĖ JOANA                   (1932-2009)

Kažkas su žiburiu
vaikšto sode.
Lapkričio vakaras…

x x x 

Ar tau, paukšteli,
negaila lizdo palikt?
Vakaras. Rūkas…

x x x

Tik vėjas
ir lietus.
Ir – laukų kaliausė…

x x x

Kokios gražios
vyšnios žydėjo.
Tik – kur?..

x x x

Sninga.
Kur tas paukštis
keliauja?

x x x

Staiga
Nuvyto gražiausia gėlė.
Gražiai…

x x x

Tuose namuose
daug muzikos.
Džiaugsmo mažai…

x x x

Ilgai lyja.
Pavargusios alyvos
pavargo žydėti…

x x x

Nutūpė bitė
ant obels žiedo.
Nepakilo…

x x x

Jau nebelaukiu
staigmenų.
Koks pilkas vėjas…

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

Jonui

Po kiemą vaikšto
baltos šviesos.
Žiema atėjo.

x x x

Man gimto miestelio
dūmai
patys gražiausi.

x x x

Sergu. Žiūriu
į pavasario upę.
Ji greita kaip gyvenimas.

x x x

Jau taip seniai
esam kartu,
net mūsų šešėliai kaip vienas.

x x x

Žiema dar. Balta nykuma.
Pavasaris dar miega
dievo delnuos.

x x x

Tai ne vakaras
lapkričio.
Mano širdis migloja.

x x x

Paglostyk medį,
kai jis geltonais lapais
žaidžia.

x x x

Mosuoja vasara
gėlėta vėduokle.
Atsisveikina.

x x x

Naktį man
saulės gaila,
o rytą – mėnulio.

x x x

Ėjo, ėjo vaizdai.
Su naktim susitiko.
Sustojo.

x x x

Vakaras. Temsta.
Žiūriu, kaip iš gėlių
išeina spalvos.

x x x

Kai spaudžia širdį,
žiūriu į vienišą
ąžuolą.

x x x

Ant piliakalnio
skruzdės namus
pasistatė.

x x x

Augo, augo žolė
ir pajudino
akmenį.

x x x

Šiandien diena raudona.
Ir lapai krinta
kaip raudoni kriokliai.

x x x

Pražydo gėlė, –
tyliai
tarsi atodūsis.

x x x

Ko taip skubi žydėti, piene?
Į kokius kraštus
skrist ketini?

x x x

Meilės keliai,
kaip mūsų gyvastis,
be pabaigos yra.

x x x

Ne nuo šūvių,
nuo žodžių piktų
čia merdime.

x x x

Mūsų sielos
lyg akmenys sunkūs
po skaisčia saule.

x x x 

Kas vakarą
mėnulis ateina padangėm.
Bet tu neateini.

x x x

Temsta.
Užsidegiau žvakę.
Ji kaip mano širdis.

x x x

Pilaikalnis ošia
senovę.
Ko virpa širdis?

x x x

Lekia debesys aukštai.
Stumdosi jie
kaip žmonės.

x x x

Vanduo, vanduo
tavo žodžiai.
Geriu ir neatsigeriu.

x x x

Kaip miškas debesys,
kaip melsvas miškas.
Bet jame nevaikščiosiu.

x x x

Ar tau ne baisu,
kai skrenda lapai
ir atgal negrįžta?

x x x

Ir pilką dieną
ugnim dega
astrai.

x x x

Paukštelis
ant vyšnios čirena,
save drąsina.

x x x

Laikau rankoj
neužmirštuolę.
Lyg žvaigždę.

x x x

Nepamačiau,
kaip atėjo vasara.
Nepamačiau, kaip išėjai tu.

x x x

Sniege įklimpo balandis.
Man pasigirdo,
kad jis suvaitojo.

x x x

Liūtis praėjo.
Virpa nusigandus
erškėtrožė.

x x x

Pro langą
Spindulėlis įslinko.
Pavasaris pažvelgė.

x x x

Tik pasižiūrėjau
į žydinčią liepą, –
širdis ir nurimo.

x x x

Ant lango
šaltis gėles išpaišė.
Glostau jas pirštais.

x x x

Praėjo pavasaris.
O ilgesys širdy
pasiliko.

x x x

Mėnulį uždengė
balti debesėliai.
Kas mano skausmą uždengs?

x x x

Debesys ir žolė
pavasarį
šaukia: gyventi!

x x x

Ruduo. Paukščiai lekia.
Naminės žąsys mosuoja
sparnais pakirptais.

x x x

Šią vasarą
kadugys
mano šešėlį praaugo.

x x x

Rožės žiede
visą pasaulį regiu.
Ilgai, ilgai žydėk!

 x x x

Toli blykčioja žaibas.
Audrą sutiksiu
su šypsena.

x x x

Labiausiai aš
stebiuos vaivorykšte.
Tarsi gyva, o tyli.

x x x

Kas išdrįs pasakyti,
kad pasaulis baisus,
kai meilė gyva?

x x x

Vėl pražydo lazdynas.
Vėl paukštis pragydo.
Vėl atgijo širdis.

x x x

Išminčiai žino daug.
Tiktai apie meilę
nežino nieko.

x x x

Ilgai stoviu
prie upės tuščios.
Akyse – vasaros paukščiai.

x x x

Pasiėmiau
lėlę seną.
Vaikystė sušvytėjo.

x x x

Upė laukia saulės.
Medis – paukščių.
Aš – tavo rankų.

x x x

Nusineša vėjas lapus.
Mūsų vardus
nusineša laikas.

x x x

Pažįstu ilgesį ir skausmą.
Mano širdis
jau paženklinta.

x x x

Šauki meilę.
Bet neatsiliepia ji.
Neprišaukia nemeilė meilės.

x x x

Tik vieną,
tik vieną ištarei žodį, –
ir mano veidas sutemo.

x x x

Tyli aviliuos bitės.
Nutilo ir vėjas.
Patylėkim ir mudu.

x x x

Akyse rožės.
Iš ano pavasario.
Iš skausmo ano.

x x x

Rudens tamsų vakarą
tyliai lyg vagis
vienatvė vaikščioja.

x x x

Aplink savo gražius šešėlius
šoka gervės.
Vėl pavasaris.

x x x

Kai nutilo lakštingala,
sename tvenkiny
varlės prabilo.

x x x

Tylus mano balsas
triukšmingoj minioj
dar tylesnis.

Žilaitytė D. Pabudėk su manim. Vilnius, „Vaga“, 1988

Iš ciklo „Žydra vienatvė“

Uždainavo sena lėlė.
Pragydo medinis paukštis.
Vaikystė pažvelgė…

x x x

Gyvenimo veidas
kaip mėnulis kartais:
šviečia, bet nešildo.

x x x

Šitie didžiuliai skruzdėlynai…
Svajoju šalia jų,
užmiršusi vienatvę.

x x x

Ilgai vaikštau keliu.
Ko skubėti namo?
Juk motulė nelaukia…

x x x

Gyvenu jau ilgai.
O buvo –
lyg bitės švystelėjimas…

x x x

Norėjau tau
kai ką pasakyti.
Išsigandau šikšnosparnio.

x x x

Kokie liūdni
žmonių veidai
vagonų languos.

x x x

Pamačiau medžio šaknį
į tigrą panašią.
Svetimų kraštų ilgesys…

x x x

Ir akmens,
ir rožės
šešėliai pilki.

x x x

Ištuštėjo širdis.
Išdalinau ją kitiems.
Koks džiaugsmas…

x x x

Tie žvėrys narvuos…
O mano gyvenimas
ar linksmesnis?

                     (zoologijos sode)

x x x

O varge,
Dievo veidas
tavo sieloj dar nesušvito!..

                       (skaitant draugės laišką)

x x x 

Iš ciklo „Vyšnios ir chizantemos“

Pamatęs,
kad viskas žydi,
ir senas medis pražydo.

x x x

Ant ligonio kaktos
vyšnios žiedas nukrito.
Kodėl nutilom?..

x x x

Šviesią gegužės dieną
pievoj vienas sau žaidžia
aklas berniukas.

x x x

Tylų vidurdienį
krinta ant kapų
vyšnių žiedeliai.

x x x

Į miglą tu panaši,
gražioji slyva,
į rytmečio miglą…

                    (sode)

x x x

Ligoninės kieme
šoka vaikai ratelį
apie žydinčią vyšnią.

x x x

Laksto po skverą šuva, –
pavasarį pajuto.
Ant suoliukų seneliai snaudžia.

x x x

Niekas neateina.
Pati sau parašiau laišką.
Bet neturiu jėgų į dėžutę išmest.

x x x

Baltoj mėnesienoj
tyliai skraido
du juodi paukščiai.

x x x

Birželio naktys trumpos.
Nespėjam pasikalbėti,
ir prašvinta.

x x x

Pienės pūko
kelias šuliny pasibaigė.
O mano kur?

x x x

Toks menkas
mano liūdesys
saulėtą birželio dieną…

x x x

Senas šoferis
pasakoja apie mirusį sūnų.
Kaip žydi vyšnios…

                            (važiuojant taksi)

x x x

Ant senelio baltos galvos
plaštakė nutūpė,
irgi balta.

x x x

Šiandien šventė:
po langu
neužmirštuolės pražydo.

x x x

Koks liūdnas
tas sausas medis
tarp žydinčių vyšnių.

x x x

Baigia žydėt
senoji kriaušė.
Baltas lietus…

x x x

Kokia šviesi saulė.
Kokia žemė šilta.
O žibuoklės kažkodėl nežydi…

x x x

Trys raudonos tulpės
sykiu pražydo.
Ir nuvyto sykiu.

x x x

Ką aš pamačiau!
Tavo akys
į jauną žolę panašios…

x x x

Žiūri iš tolo varnas
į žydinčią vyšnią,
galvą kraipo.

x x x

Kaip lyja!
„Nesušlapsim, – juokies, –
juk tai klevų žiedai“.

x x x

Aušra išaušo.
Tarsi danguj
erškėtrožė pražydo.

x x x

Šviesią birželio dieną
pamačiau,
koks brolis pasenęs.

x x x

Klausaus,
kaip giedodamas
kaštanas skleidžiasi.

x x x

Kiek liūdesio
alyvų žieduos
apsiniaukusią dieną.

x x x

Pavasaris. Alyvos žydi.
O skvere kažkodėl
tušti suoliukai…

x x x

Kas vardu mane pašaukė?
Gal tu?
Ne, tik vėjas…

x x x

Vanagas skrenda.
Nusineštum mano skausmą,
paukšti linksmasis!..

x x x

Pašto dėžutėj
gėlę pamačiau.
Kodėl sunerimau?..

x x x

Gili naktis.
Klausausi, kaip už sienos
kažkas tyliai verkia.

                              (viešbuty)

x x x

Koks tuščias kambarys.
Tik žuvelės plaukioja
mažam akvariume.

x x x

Jaunuoliai šventoriuj
žiūri į kunigo kapą,
skęstantį neužmirštuolėse.

x x x

Keliu važiuoja sunkvežimiai.
Sėdi tylūs kareiviai.
Karą prisiminiau.

x x x

Kokia tyla!
Tik mūsų atvaizdas
ant vandens virpa…

x x x

Kas prikėlė
iš miego mane?
Tu? Mėnulio šviesa?

x x x

Tylu. Tiktai kažkur
girgžda vežimas.
Jau neužmigsiu.

                               (rytas kaime)

x x x

Stiebias rožė į saulę,
tarsi norėtų
apkabint ją.

x x x

Šiltoj pievoj
tylutėliai
kažko skundžias žiogelis…

x x x

Banguoja, banguoja
rugiai.
Kokia ramybė…

x x x

Kepina saulė.
Atrodo, kad
ir piliakalniui karšta.

x x x

Kaip mažutės
geltonos vėliavos
šviečia pievoj kamanės.

x x x

Šviesią vasaros dieną
pamačiau geltoną lapą.
Kas parodė tą ženklą?

x x x

Suka ir suka
varnas virš ąžuolo.
Ką jis ten mato?

x x x

Visur vasaros šviesos:
aukštoj žolėj,
vaikų drabužiuos.

x x x

Kiekvienas
apie kažką galvoja.
Gal su vasara atsisveikina…

                              (stotelė Veliuonoj)

x x x

Mėnesiena šviesi.
O taip neramu,
tarsi kas atsitiks…

                                   (šviesią naktį žiūriu į didžiulį voratinklį)

x x x

Koks gražus kviečių laukas
skaisčioj mėnesienoj.
Net upė dūsauja.

x x x

Vasara vėduoklę išskleidė.
Kiek joj gėlių!
Žiūriu ir stebiuosi.

x x x

Krinta ir krinta
rugpjūčio žvaigždės ant miesto.
O žmonės nežiūri.

x x x

Nutilo kregždės.
Tokia viena pasijutau
tuščiuos namuos.

x x x

Skaisti saulė.
Kodėl tokie tamsūs šešėliai
senam pušyne?

x x x

Šalia balto šulinio
miega geltona katė.
Daržuose margos skarelės.

                                (vasara Veliuonoj)

x x x

Šypsos ligonis
šviesią vasaros dieną
žiūrėdamas į paukštį.

x x x

Juoduoja pušynas.
Mėnulis vos šviečia.
Upėje valtis plaukioja.

                                (nemiga)

x x x

Griuvo senas medis.
Saulė užsidengė veidą
debesėliu.

x x x

Kaip džiaugiuosi,
kad lyja.
Niekas neateis pas mudu.

x x x

Praėjo audra.
Viskas nurimo.
Tik lietaus lašai virpa.

x x x

Ant tvoros šarka tupi.
Į akis man žiūri,
tarsi nori kažką pasakyti.

x x x

Aš viena miške.
Turbūt dėl to
ir taip liūdna…

x x x

„Vienatvė
kažkuo panaši į vagį“ –
pagalvojau tvankią rugpjūčio naktį.

x x x

Ką tau pasakiau
šviečiant mėnuliui?
Tikriausiai kažką apie praeitį…

x x x

Turbūt tas liūdesys
atplaukia
iš miglotos upės…

x x x

Pučia vakarų vėjas.
Kaip girgžda senoji kriaušė.
Kaip mudviem linksma.

x x x

Labiausiai
aš vaivorykšte stebiuos.
Tarsi gyva, o tyli.

x x x

Ir vėl nueisiu
pas upę.
Į jos ženklus žiūrėsiu…

x x x

Pasižiūrėjau
į kregždės akis
ir nuliūdau: greit ruduo.

x x x

Plaukia per dangų
violetiniai debesys.
Jaukūs šešėliai žolėj…

                                (ankstyvas ruduo)

x x x

Sode medžiai jau nuogi.
O alyvos vienintelis lapas
tebevirpa…

x x x

Šaltą lapkričio dieną
svajoju apie vasaros
vaivorykštes…

x x x

Mėlynoj vazoj geltonos chrizantemos.
Žaidžia su jom spindulys.
Ilgu kažko…

x x x

Jau medžiai gelsta.
O tvenkiny
dar vasaros spalvos.

x x x

Žiūrėdama į chrizantemas,
prisiminiau tėviškę.
Ilgesy!..

x x x

Rože,
mano vienintele drauge,
ir tu nužydėjai…

x x x

Nukrito ant peties
geltonas kaštono lapas.
Ką gi, sakau, vėl ruduo.

x x x

Tuščiu keliu
šaltą dieną
kažkur liūdna senutė eina.

x x x

Virš kapų
vaivorykštė šviečia.
O ant kapų chrizatemos.

                                (Vėlinės)

x x x

Aukštai gervės girgsi.
Žemai žolynai vysta.
Žolynuos žiogelis…

x x x

Ko ta senelė
taip žiūri
į juodą varną?..

x x x

Rudens lapuose
džiaugsmas slepiasi.
Tik įsižiūrėk…

x x x

Gimtine!
Kokia graži tu
rugsėjo šviesoj.

x x x

Iš geltono ąsočio
ruduo išpylė
geltoną lietų.

x x x

Kiek svajonių
prie aukšto laužo
vėsią spalio dieną…

x x x

Ir tu, vaikeli,
greit suprasi,
koks liūnas ruduo.

x x x

Žolė lyg stiklas.
Tylūs laukai.
Saldus vytimo kvapas.

x x x

Violetiniai kaspinai
upėj pilkoj.
Irias prieš vėją varnas.

x x x

Užsižiūrėjo senelis
į baltą chrizantemą.
Rugsėjo sutemos…

x x x

Krinta skaudi migla.
Ir lapai raudoni.
Tie ženklai rudens…

x x x

Kaštanas nukrito.
Paskui jį – gelsvas lapas.
Ir vėl tylu…

x x x

O tas tolimas šuns lojimas
lapkričio naktį,
kai tyliai lyja…

x x x

Už lango – šluotų čežėjimas.
Čia – tyliai tiksi
senas laikrodis.

                                (rytas mieste)

x x x

Vaikštau paupy,
apie vaikystę galvoju.
Žalia tėkmė neša raudonus lapus.

x x x

Vėjas, varnos, lapai.
Ir nė vienos atvirutės.
Mano gimtadienis…

x x x

Kalbi su manim.
O vis dažniau ir dažniau
į chrizantemą žiūri.

x x x

Gaila krintančių lapų.
Gaila nuvytusių gėlių.
Gaila senųjų žodžių.

x x x

Visur pilka.
Tik dangus
lyg slyva mėlynuoja.

x x x

Kai sutemsta,
iš upės garsai atplaukia.
Tarsi šauktų vardu…

x x x

Gili naktis. Verkiu.
Viršum manęs abejingai
mirkčioja žvaigždės.

x x x

Į tolimus kraštus,
kuriuose niekad nebūsiu,
ruduo iškeliavo.

x x x

Sninga. Kokia tyla. –
Tik paukštis
Sparną pajudino.

x x x

Blyksi pusnynai.
Kaip kvepia pušys
šaltą gruodžio dieną.

x x x

Vaza tuščia.
Į natiurmortą žiūriu.
Mažytės rausvos gėlės…

x x x

Violetinę alksnio šakelę
kadaise padovanojai.
Ir šiandien tebesaugau ją.

Neužmirštuolė ir dulkės. Vilnius, „Vaga“, 1990

Nuvytusi rožė
vėl pražydo –
poeto tyloj…

x x x

Sunku lengvai žolei
saugot sunku mirusių
miegą…

x x x

Kaip žydi liepos!
O žolėse jau
žiogą girdžiu…

x x x

Turbūt tas ilgesys
iš miglotos upės
atplaukia…

x x x

Balta lelija
žydroj vazoj.
Pamažu temsta…

x x x

Būtajam laike
buvo tik lūkesčiai.
O būsimam?..

x x x

Kaip gražiai,
kaip nuolankiai nusilenkė
vėjui rožė…

x x x

Juk ne tuščias
garsas
vardai?

x x x

O jūs, kančios žaislai…
Kaip su jumis
žaisti nesusižeidžiant?

x x x

Svėrės ir smilgos
ten, kur kadaise
dainavo tėvai…

x x x

Žaliam žolių šilke
geltonuoja pienės.
Toli kukuoja gegutė…

x x x

Ko atskridai
į triukšmingą miestą
iš ramių girių, varne?..

x x x

Akimirka –
mūsų akyse sušvito
praeities šviesos…

x x x

Krūptelėjau:
o jei ten nepažinsim
viens kito?..

x x x

Gilią vakaro žydrumą
pagilino tolimas
varpas…

x x x

Ko taip nustebai, gėlele,
kai atsimerkusi pamatei
Dievo saulę?..

x x x

Jei ir visos gėlės
nuvystų, viena žydėtų –
atminimuos…

x x x

Nežuvo partzanų svajonės.
Jos kaip gėlės
prie Dievo širdies.

x x x

Kokia puiki gyvybė
plaukia iš tėviškės
sodų…

x x x

Ar nubus
praėję metai
kituose metuose?..

x x x

Ar manai,
kad skausmo formos
nesikeičia?..

x x x

Viešpatie, jei negirdi
mano balso,
išgirsk mano tylą!..

x x x

Nusimetė girios
lietaus vainikus,
nusišypsojo saulei…

x x x

Žydinčiam ligoninės sodely
meldžiasi mažas vaikas.
Gražu ir graudu.

x x x

Lopšys ir karstas
iš to paties
medžio.

x x x

Didelėj tyloj
klausaus, kaip dūsauja
mažos žolelės…

x x x

Blykstelėjo auksu žvaigždė
ir pradingo –
kaip jaunystės sapnai…

x x x

Gėlė vėjuj.
Akmuo tyloj.
Širdis kančioj.

x x x

Amžinas miegas
ne ilgas.
Jis amžinas…

x x x

Birželio rytas.
Ar skamba varpai,
ar amžinybė?

x x x

Tėvų kapai.
Medy linksmai
gieda paukštis.

x x x

Kodėl tai greit
skrieja debesys?
Ko jie bijo?..

x x x

Iš nakties
į naktį?
Ar neklysti?..

x x x

Kaip linksmai
pavasario rytą
sveikina gegutės…

x x x

Kokia graži rožė.
Bet niekam nenušluostys
ji ašarų…

x x x

Ilga buvo kelionė
per sielos
naktį…

x x x

Ruduo mieste.
Gatvėse daug vaikų
ir lapų…

x x x

Ta pati kančia.
Tos pačios ašaros.
Tik gėlės kitos…

x x x

Gal tik šviesa
gražesnė
už tylą…

x x x

Naktį vėjas nutilo.
O gelsvi lapai
tebekrinta…

x x x

Mano liūdesys
nubaidė lengvą
drugelį…

x x x

Spindi žibuoklės
ir akys.
Pavasaris…

x x x

Kažkodėl šiandien
pievoj tylėjo
visi žiogai…

x x x

Susipyko lapai
ir nuskrido
kas sau…

x x x

Maža mergaitė
barė didelį lapkričio
lietų…

x x x

O tu vabalėli,
ko taip į rožę
žiūri?..

x x x

Didelis įvykis man:
pro langą klevo lapas
įskrido…

x x x

Kažkodėl
jaunų lapų niekam
negaila…

x x x

Dažnai lietėsi
mūsų šešėliai.
O sielos?..

x x x

Rožę į vazą pamerkiau.
O ką veikt su savo
širdim?..

x x x

Jau per sunki
man prisiminimų
našta…

x x x

Baltas mėnulis
virš balto sodo.
Žalia upė…

x x x

Palik
mane, vienatve,
nebekentėk many!..

x x x

Ir mums rožės žydėjo.
Tik nežiūrėjom
į ją…

x x x

Begalinė žiema.
Tokį įsivaizduoju
pragarą…

x x x

„Vakar“ man
gražiau skamba
nei „rytoj“…

x x x

Ir į mūsų širdis
jau įsisuko
vienarvės vėjai…

x x x

Padėkoju gėlei,
kad pražydo –
nors ir ne man.

x x x

Su metais
mūsų būste atsirado
liūdesio kvapas…

x x x

Kokia tyla!
Net atminimai
tyli…

x x x

Spalio lapuos
mažiau liūdesio
nei gegužės žieduos…

x x x

Iš visų žemės paveikslų
gražiausias man –
tėviškės sodas…

x x x

Nieko nenoriu,
tik savo širdies
klausytis…

x x x

Bėga dienos.
Didėja ilgesys
mirusių…

x x x

Dar pabūk ant palangės,
nenuskrisk, drugeli,
nepalik vienos…

x x x

Tyliu
tavo tylą,
tylioji tėvyne…

x x x

Leidžiasi saulė.
Palydi ją
varpas…

x x x

Keista bus
mirusiai
nekentėti…

x x x

Tik kartą
tikrovė buvo gražesnė
už sapną…

x x x

Du medžiai greta.
Bet jie vienas kito
nemato…

x x x

Laiko bėgimas…
Jau mano akys nepanašios
į žolę…

x x x

Visa, kas
buvo gražu,
verkia many…

x x x

Kur tie keleiviai,
ėję šituo
keliu?..

x x x

Kaip laukiu
trumpos vasaros
ilgų šešėlių!..

x x x

Kodėl
nesensta
tik ašaros?..

x x x

Kur žuvo partizanas –
erškėčio žiedas
kaip širdis…

x x x

Tyliam kambary
skaitau senus laiškus.
Kvepia gelsva rožė…

x x x

Miestelio žavesys
tylią birželio naktį,
kai šviečia pilnatis!..

x x x

Verkia ligonis,
šviesią vasaros dieną
žiūrėdamas į žolę…

x x x

Tamsi naktis.
Veidrody šviečia kažkas.
Mano vienatvė?..

x x x

Balsai ir spalvos.
Viskas kartu.
Gražusis pavasari!..

x x x

Vienatvė kaip fontanas
trykšta iš rožių
ir iš akių…

x x x

Žydi neužmirštuolės.
Į jas žiūri du juodi
paukščiai…

x x x

Kur išskrendat, pienės?
Ar sugrįšit dar?
Kada?..

x x x

Viešpatie, žeisk savo šviesa.
Nešk mus virš
mūsų nieko…

x x x

Pavasaris. Saulė. Alyvos.
Skaisčioj žolėj šlubas
karvelis.

x x x

Mano gyvenimo istorija:
plaštakės skrydis,
vaivorykštės dulkės…

x x x

Vienatve,
kur mačiau tave?
Savo širdy?

x x x

Maniau, kad numiriau.
Bet ne: krūptelėjau
išgirdus gegutę.

x x x

Juodi žodžiai
į upę sukrito.
Ir upė plaukia juoda…

x x x

Tylus birželio rytas.
Turbūt tylesnis
tik skausmas…

x x x

Einu, einu.
Pailsiu tik prie
savo šešėlio.

x x x

Tyla, tik tu supranti
rožės ir mūsų
gyvenimą…

x x x

Nešvarioj ligoninėj
pamačiau Dievo
širdį…

x x x

Laumžirgi, slaptinga būtybe,
kodėl tu panašus
į kryžių?

x x x

O sielos debesys!
Kokie jūs
negreiti…

x x x

Pasižiūrėjo angelas
į mūsų atvaizdą upėj.
Atsiduso…

 x x x

Kaip liūdnai lapai
su medžiais
atsisveikina…

x x x

Geriau nesiklausyti,
kaip rauda
žvaigždės…

x x x

Taip graudžiai
šviečia iš toli
gražieji metai…

x x x

Ar žolė
verkia kapuos,
ar mirusieji?..

x x x

Dabar
tik prisiminimais
gydausi…

x x x

Ir kelio dulkės
tada buvo mums
gražios…

x x x

Dar kiek pabūsiu,
pastovėsiu šalia,
brangūs tėvų kapeliai…

x x x

Klausi, kas vienatvė.
Pasižiūrėk
į veidrodį…

x x x

Plaukia laikas
į mus ir nuo
mūsų…

x x x

Čia esam ne sau,
todėl taip
ilgimės…

x x x

Pavydžiu gėlei, –
ji nebijo
nemylinčio pasaulio…

x x x

Vaikystėj
ir nuvytusiu lapu
džiaugiaus…

x x x

Nieko nenoriu,
tik tylėt ir žiūrėt
į pavasario žolę…

x x x

Gražus ir liūdnas
rudens migloj
tuščias paukščio lizdas…

x x x

Taip kukuoja gegutės,
net balti debesėliai
stabtelėjo.

x x x

Tyliai rudens žolė
gieda savo būties
giesmę…

x x x

Maža gėlė
skleidžia didelį
ilgesį…

x x x

Gražiai žydėjo alyvos.
Nežiūrėjo į jas
pavargę keliaviai.

x x x

Blykstelėjo akių šviesa
ir išnyko
laiko dulkėse…

x x x

Rožės šviesoj
didesnė tamsa
nei karste…

x x x

Šviečia baltas mėnulis.
Naktinė plaštakė
palietė plaukus…

x x x

Jau niekur,
jau nė sapne negaliu
pabūti viena…

x x x

Buvau
nulaužtos rožės
džiaugsmas…

x x x

Virš rausvo erškėčio
žalia žvaigždė spindi.
Ilgesy!..

x x x

Bėgo nubėgo kažkur
jaunystės pavasarių
spalvos…

x x x

Kaip žydi bijūnai!
Staiga pajutau,
kad širdis pavargo…

x x x

Skaitau senus laiškus.
Žydinčioj slyvoj
varnėnas švilpauja…

x x x

Valgėm tą pačią duoną.
Tik… ar galvojom
tą patį?..

x x x

Įkyrūs miesto garsai
netyla nė tyliausią
vasaros naktį…

x x x

Ant partizano kapo
balta gėlė žydi.
Džiaugias ja bitė.

x x x

Krinta lapai –
net oras blyksi.
Blizga voratinkliai…

x x x

Pūga nutilo.
Pušies viršūnėj
apsnigtas varnas snaudžia.

x x x

Spindi upėj mėnulis.
Su žaliais karklais
vėjelis žaidžia.

x x x

Skaudžioj kančioj
lenkiuosi Dievo
gerumui…

x x x

Raudonas mėnulis.
Suriko paukštis.
Vėlas ruduo.

x x x

Iš kryžiaus
plaukia šviesa.
Tik įsižiūrėk…

x x x

Baisu, kai pamatai,
kad rožės žiede
slepiasi niekas…

x x x

Skraido geltoni lapai.
Tie neramūs ženklai
rudens…

x x x

Ir žvaigždėse,
ir rožėse
ta pati tamsa…

x x x

Užsižiūrėjo senelis
į chrizantemas.
Rudens vakaras…

x x x

Nuplaukė ruduo
su geltonais lapais,
su žydrom upėm.

x x x

Mirusieji girdi
ir mūsų juoką,
ir verksmą…

x x x

Pamažu mirštu.
O dangaus mėlynė!
O rožės švelnumas!

x x x

Spindi lelijos.
Pavasaris lyg Apreiškimas.
Būsiu…

x x x

Temdo dangų
varnų būriai.
Šviečia sodai…

x x x

Susižeidžiau
į savo pačios
žodžius…

x x x

Kodėl balandžio vėjas
rauda tokiu tamsiu
balsu?..

x x x

Nuvytusioj rožėj
pamačiau džiaugsmo
pilnatvę…

x x x

Nustebęs medis
žiūri, kaip krinta
pageltę lapai.

x x x

Sunkūs rudens debesys.
Negaliu paguosti
liūdnos gėlės…

x x x

Kas ištikimybė,
kas vaikiška –
to ieškau.

x x x

Lyja. Galvoju,
kas trapesnis:
gėlė ar voratinklis…

x x x

Dairaus po rudenį,
bet su juo
nedraugauju…

x x x

Baltas mėnulis.
Sode ūkia pelėda.
Kalbėkim tyliau…

x x x

Kokia kaitra!
Krinta vienas po kito
sausi beržo lapai…

x x x

Pamatęs, kad viskas žydi,
ir senas medis
pražydo…

x x x

Byra vyšnių žiedai.
Gal ir tau, gegute,
graudu?..

x x x

Susitiko senas
skausmas su nauju.
Pražydo džiaugsmas.

x x x

O jūs, kančios žaislai.
Kaip su jumis žaisti
nesusižeidžiant?

x x x

Kokie debesys!
Kaip jie panašūs
į voratinklius.

x x x

Viskas man išsipildė,
net ir lelijos
mirtis…

x x x

Prisimenu: švelniai
glosčiau sulytą
kaliausę…

x x x

Iš kur tu, ilgesy?
Ar iš melsvų debesėlių,
ar iš pilkos upės?

x x x

Vis neišmokstu
nebijot laiko
žvilgsnių…

Tyliu Tavo tylą. Vilnius, „Vaga“, 1999

Sušuko vakaro varpas;
– Sveika, malonės pilnoji! –
Nušvito mano gyvybė.

x x x

Melskis, Marija!
Veskis į Šviesą
ir mano tamsą.

x x x

Susitiko ir
išsiskyrė garsai
vasaros vakarą…

x x x

Atūžia audra.
Nesuprantu, kodėl
taip gėlė spinduliuoja…

x x x

Rože,
leisk pasislėpt
tavo spygliuose!

x x x

Tu ir medis.
Aš ir akmuo.
O su kuo vienatvė?

x x x

Prisimeni –
rasos lašelis
švietė kaip pilnatis?..

x x x

Kodėl veidą užsidengi?
Dievas į širdis
žiūri…

x x x

Jazminų žiedai
birželio mėnesienoj.
Kas gali būti gražiau?..

x x x

Žiūriu į lizdą.
Daug jame grožio.
Paslapčių daugiau…

x x x 

Spindi skausme viltis
kaip kryžius.
Krentu ir keliuos.

x x x

Viršum tamsios upės
baltas mėnulis –
lyg didžiulė ašara…

x x x

Svėrės ir smilgos ten,
kur kadaise dainavo
tėvai…

x x x

Žaliam žolių šilke
geltonuoja pienės.
Užnemunėj kukuoja gegutė…

x x x

Ko atskridai
į triukšmingą miestą
iš girių ramybės, varne?

x x x

Akimirka –
tavo akyse sušvito
praeities šviesos…

x x x

Kokia gyvybė
plaukia iš Veliuonos
sodų!..

x x x

Ar į gėlę,
ar į debesėlius žiūri,
ilgesio bičiuli?..

x x x

Neskubėkit
taip žydėt,
gražieji tėviškės sodai!..

x x x

Ar nubus
praėję metai
kituose metuose?..

x x x

Ar manai,
kad skausmo formos
nesikeičia?.. 

x x x

Tik bičiulystės gėlių
niekad nepakanda
šalna…

x x x

Krūptelėjau:
o jei ten nepažinsim
viens kito?..

x x x

Tu verki sesers.
Aš verkiu tavo
verksmo…

x x x

Ko taip nustebai, gėlele,
kai atsimerkusi
pamatei Dievo saulę?

x x x

Jei ir visos gėlės
nuvystų, viena žydėtų –
atminimuos…

x x x

Neišnyko partizanų svajonės.
Jos kaio gėlės žydi
prie Dievo širdies.

x x x

Kiek daug, vaikeli,
turiu iš tavęs
pasimokyti.

x x x

Viešpatie, jei negirdi
mano balso,
išgirsk mano tylą!..

x x x

Marijos Meilės Šviesa
stipri kaip saulė.
Bet ji neapakina.

x x x

Švelnus gegužio ryto dangus
kalba apie begalinį
Marijos švelnumą.

x x x

Taip spindi pavasaris.
O man pritrūko jėgų.
Marija, Viltie!

x x x  

Jei Kristus
mūsų Saulė,
tai Marija – Aušra.

x x x

Nusimetė girios
lietaus vainikus,
usišypsojo saulei…

x x x

Amžinas miegas
ne ilgas.
Jis… amžinas.

x x x

Rože, kas tave
man padovanojo?
Lietus ar saulė?..

x x x

Blykstelėjo auksu žvaigždė
Ir pradingo –
Kaip jaunystės lūkesčiai.

x x x

Žydinčiam ligoninės sodely
Meldžias blyškus vaikas.
Graudu ir gražu.

x x x

Gėlė vėjyj.
Akmuo tyloj.
Širdis kančioj.

x x x

Kaip gražiai
kalba rožė
savo kvepėjimu…

x x x

Vieniša,
tikrai vieniša
tik jūra.

x x x

Didžiulė banga
atnešė jazmino
šakelę.

x x x

Kai pamiršau skausmą,
vėl panorau,
kad jis sugrįžtų.

x x x

Turbūt Dievas
žiūri į mano sielą,
kai miegu?..

x x x

Nekukuok, gegute, naktim,
užmigt negaliu.
Motulės ilgiuosi.

x x x

Tiek daug metų.
Prisiminimų šešėliai.
Ilgesys…

x x x

Saugok savo dykumą.
Nežinai, kiek joj dar
gėlių nepražydusių.

x x x

Ant purvino tako
krinta vyšnių žiedai.
Ne čia. Kitur.

x x x

Šviesų pavasario
rytą aptemdė
vaiko atodūsis…

x x x

Toks liūdnas medis –
lyg šaknys sužinojo
žemės paslaptį…

x x x

Ir pilkame
skurdo šuliny
spindi žvaigždės…

x x x

Ir vėl kauburėlis.
Tai jau viskas
man svetima čia?

x x x

Tyliai keliauja
mūsų sielos
per triukšmų tamsą…

x x x

Mano širdies
žvaigždelės nebešviečia.
Juk pasakiau viską?

x x x

Nesipykim.
Į gėles žiūrėkim.
Naktis bus ilga…

x x x 

Šviesioj upėj
vaikštinėja šešėliai.
Gal ko ieško?..

x x x

Žiūriu pro langą.
Žiema. Vienatvė.
Nieko daugiau.

x x x

Nyki pieva rudens.
Pilkas rūkas virš jos.
Ir – ilgesys…

x x x

Raudonas mėnulis.
Atsiduso paukštis.
Vėlyvas ruduo…

x x x

Virpa vėjy
rudenio lapai.
Krūpsi širdis.

x x x

Kiek balsų
tuščiuos rudens laukuos.
Įsiklausyk!

x x x

Taip tyliai krinta
vyšnių žiedai –
kaip ligonio ašara…

x x x

Žydra upė.
Žydro vandens
žydroji muzika.

x x x

Jau grįžta,
Jau gervės grįžta namo.
O aš?..

x x x

Ką veiki, naktie,
mano dienoj?
Ko taip keistai žiūri?

 x x x

Jau ramiau žiūriu,
kaip ardo laikas
daiktus ir širdis.  

x x x

Vieną dieną stebėjaus
žydinčia rože
ir savo plauku žilu.

x x x

Beprotis jis:
į gėles šaudo.
Bet nesijuokim…

x x x

Kapų ramybė.
Kažkur toli
kažkas dainuoja…

x x x

Tylią naktį
žvaigždė nukrito.
Ko krūptelėjai?..

x x x

Rudens migloj
vėjas piktai
blaško lapus…

x x x

Apie kitų gyvenimus
šiąnakt giedojo man
lapkričio vėjas.

x x x

Spindi skausme viltis
kaip kryžius.
Krentu ir keliuos.

x x x

Žiūriu į lizdą.
Jame daug grožio.
Paslapčių daugiau…

x x x  

Tokie didžiuliai medžiai.
Ir tokie menki
protėvių kapeliai.

x x x

Kodėl birželio tyloj
taip skaudžiai
siela sušuko?

x x x

Nyki pieva rudens.
Pilka pieva virš jo.
Ir – ilgesys.

x x x

Dievo akis
pamačiau
elgetos akyse…

x x x

Kaip ramiai
šviečia žvaigždės
tylos bedugnėj…

x x x

Nuliūdo medis.
Jo šaknys sužinojo
žemės paslaptį…

x x x

Vaikystės šaly
švietė motinos akys,
gėlės ir kryžiai.

x x x

Praeitis tiesia
man savo rankas,
pilnas prisiminimų.

x x x

Ko taip bijau?
Juk nieko jau
nebeprarasiu.

x x x

Niekad nesužinosi,
kiek žaizdų mano sieloj.
Ir kuri skaudžiausia.

x x x

Kaštono žiedai.
Kokie švelnūs,
kokie vieniši…

x x x

Šaukiu. Neatsako –
nei lietus,
nei šlapias žiogelis…

x x x

Jau kalas žolė –
tokia kaip ir
pernai…

x x x

Baltosios chrizantemos
tokios gražios –
daržely ir ant kapų…

x x x

Ko paukštis taip suriko?
Gal išsigando
pušies šešėlio?..

x x x

Violetiniai spalio debesys
gražiai susitinka,
gražiai išsiskiria…

x x x

Gal ir akmeniui
jau pabodo spalio
nykus lietus?..

x x x

Lengvi debesėliai –
lyg apie laimę
svajonės…

x x x

Tolstam
kas mirksnį.
Juk nelinksma?

x x x

Kodėl to paukščio
pamiršti negaliu –
nei dieną, nei naktį…

x x x

Klausau,
kaip baltam sode
rimsta vėjas…

x x x

Ko nusigandai, rože?
Tai tik lietaus
lašelis…

x x x

Plaukia mano mintys
kartu su debesim.
Kur? Kodėl?

x x x

Tyliu. Apie ką kalbėti,
kai taip kvepia
melsvos alyvos?..

x x x

Paupy ant smėlio
piešia kažką
vidurdienio saulė…

x x x

Juoduose medžiuose
juda gyvybė.
Greit pavasaris…

x x x

Apsiniaukus diena.
O gražumas
alyvų žiedų!..

x x x

Spalis. Liūdna
ir geltonam sode,
ir širdy…

x x x

Šiąnakt kažkodėl
traukinį dulkėtą
prisiminiau…

x x x

Kas beldžia į langą –
baltas sniegas
ar baltos tulpės?..

x x x

Neužmirštuole,
tu dar daug
laiko turi…

x x x

Aš jau
ir sapnuot
pavargau…

x x x

Mudu tylime.
O kas kalba?
Birželio vėjelis?..

x x x

Kaip šalta.
Ir drugeliai,
ir gėlės sušalo…

x x x

Draugai apkalbėjo.
Tu nesupratai.
Sutemos…

x x x

Bitė susirado
vietelę numirti.
O man kur?..

x x x

Nešasi gervės
šviesią vasarą
ir – mano svajas…

x x x

Baltos gėlės
tamsioj vazoj.
Ko užmigt negaliu?

x x x

Kur pabėgti,
pasislėpti kur –
nuo savęs?

x x x

Virš kauburėlio
šoka žydras drugelis.
Ilgesy!..

x x x

Vėl ruduo.
Pievos tuščios –
kaip mano širdis…

x x x

Paskutinis lapas nukrito.
Į ką dabar man
žiūrėti?..

x x x

Kokia žalia upė.
Virš jos žvaigždė,
irgi žalia…

x x x

Miega visi.
Ir tu, graudžioji gegute,
užmik!..

x x x

Rože, kodėl
tavo žiede baltam
tiek tamsos?..

x x x

Pamojau
žydinčiai liepai.
O ji – man…

x x x

Koks šviesus
birželio lietus!
Kaip kvepia!

x x x

Meldžiasi vaikas.
Man – graudžiai
gražu…

x x x

Ašaros. Lietus.
Lietus. Ašaros.
Tai – gyvenimas?..

x x x

Kokia kaitra!
 Kad tik neužsidegtų
skruzdėlynas!

x x x

Tik pilkas lietus.
Daugiau čia nieko
nėra…

x x x

Taip gailėjo –
ir rožės žiedo,
ir birželio miglų…

x x x

Tyliai krinta lapai
į tylią rydens
ramybę…

x x x

Linksmas vėjelis.
Linksmos žolės.
Vasara…

x x x

Mano šešėlis
drugelį išgąsdino –
nuskrido kažkur…

x x x

Akys, kur į mane
švelniai žiūrėjo
seniai po žole…

x x x

Ir sielos bičiulis
laiškų nerašo.
Nebesistebiu…

x x x

Šviesi birželio naktis.
Mano vienatvė
didėja…

x x x

Ir žolės,
ir paukščiai verkia –
išeina vasara…

x x x

Linksma debesėliui –
saulę jis
aptemdė…

x x x

Ir tau, paukšteli,
nejauku sulytam
lizde?..

x x x

Skaitau senus
motinos laiškus.
Spalio vėjas…

x x x

Nejau chrizantema
šalnos išsigando?
Nejau?..

x x x

Dangus toks žydras.
Ko gi stebėtis –
pavasaris…

x x x

Ant seno žemėlapio
jaunų lapų
šešėliai…

x x x

Padėkojau
rudenio lietui.
Bet – už ką?..

x x x

Nebijok, smilga,
tau nepavojingi
žaibai…

x x x

Koks lengvas drugelis.
Koks akmuo sunkus.
Bet jie draugauja…

x x x

Ačiū, gile,
už dovaną –
ąžuolą…

x x x

Pavasario vakarą
ne tik vienatvę –
ir vargą pamiršau…

x x x

Greit skrieja debesys.
Ant belapės šakos
varnas snaudžia…

x x x

Pamačiau seną
samanų spalvos suknelę.
Praeitis atgijo…

x x x

Jokio pėdsako, –
kad naktį taip švietė
mėnulis…

x x x

Pateka saulė –
ir beržyne graudžiai
užkukuoja gegutė…

x x x

Kodėl kregždė
taip ilgai stebi
mano šešėlį?..

x x x

Ilga bus naktis.
Ir sapnuosim ilgai.
Tik ką?..

x x x

Pagaliau pamačiau,
kur apsigyveno pelė:
mano gitaroj…

x x x

Jauni medžių lapeliai
šviečia visada –
net kai lyja…

x x x

Nusibodo vėjui
pūst visa dieną –
šuliny pasislėpė…

x x x

Vakar – žiedai.
Šiandien – lapai.
Neverkiu…

x x x

Ko tu lauki,
geltonas lapeli?
Negi sniego?

x x x

Vienas klevas.
Varna viena.
Ir aš…

x x x

Kiek neramių keleivių!
O kelias ramus
visada…

x x x

Taip ir nesupratau,
ko visą dieną vėjas
ieškojo sode…

x x x

Geltonos salos, juodos avys
mėlynoj, pilnoj balsų upėj – – –
Nė pėdsako neliko…

x x x

Toli nukeliavau –
iš širdies
į širdį…

x x x

Kiek atodūsių.
Pilkose rudenio
pievose…

x x x

Šilti vėjai, šviesūs spinduliai.
Gėlės už vaivorykštę gražesnės.
Ir netikėtai – ruduo…

x x x

Tyla kažką kalbą, –
kaip žemė
žolei…

x x x

Apkabinu
tavo pavargusią širdį
ašarom…

x x x

Tamsūs debesys. Rūkas.
Tarsi nė nežydėjo
melsvos alyvos…

x x x

Medy pragydo paukštis.
Ir pilkas rytas gražus.
Nurimk, širdie!

x x x

Visos žmonių ašaros
krinta kaip lietus
į širdį man…

x x x

Žiūri susimąstęs karklas
į upėje grakščiai
šokančias žuvis…

x x x

Kai juokias
vargdienių vaikai –
viskas juokias.

x x x

Kiek sniego!
O kad tai būtų
vyšnių žiedai…

x x x

Turbūt lėčiausiai
slenka valandos
laukų kaliausei…

x x x

Pikti žodžiai
nuaidėjo kaip šūvis.
Nesudrebėjau.

x x x

Žolė sakė tiesą –
per ilgai laukiau
gyvenimo…

x x x

Kaip švelniai
glosto kaktusą
mėnulio spinduliai…

x x x

Ne gėlę užgavai –
mano gedinčią
širdį…

x x x

Pagalvojau,
kad apie žemės veidą
galvot jau vėlu…

x x x

Rožės paslaptis.
Tylos paslaptis.
Dulkės paslaptis.

x x x

Pavasario lietūs,
rudenio lietūs
varguoliui vienodi…

x x x

Tarp dviejų
brangių kapų
dilgėlė išaugo.

x x x

Kaštonas pražydo.
Man pasivaideno
mano gyvenimas.

x x x

Tai ne rūkas
virš miško –
partizanų svajonės.

x x x

Lietus už lango.
O čia svirplelis.
Vaikystę prisiminiau…

x x x

Vaikai, ligoniai,
pažemintieji
niekada nepralaimi.

x x x

Nenuvijo vienatvės
nei baltas jazminas,
nei lakštingala…

x x x

Tylią spalio naktį
klausiu savęs, –
kokia tylos prasmė?..

x x x

Gaila naktinės gėlės.
Kaip ji bijo
bundančio ryto!

x x x

Gėlę ir akmenį
kuriam laikui
sujungia lietus…

x x x

Žiūri varnas į tolį.
Gal jis mato,
ko aš nematau…

x x x

Kaip sugrąžint
atgal į debesį
lietų? 

x x x

Ko taip graudžiai
kukuoji, gegute?
Atsisveikini?

x x x

Neužmirštuole,
ar tu saugosi
mano kaulus?

x x x

Mano širdies
žvaigždės nebešviečia.
Pasakiau viską…

x x x

Nesipykim.
Į gėles žiūrėkim.
Naktis bus ilga…

x x x

Nutilkit, vienatvės,
jūsų ginčas man
seniai nusibodo.

x x x

Tik uodų spiečiai.
Tik dulkės.
O kur mėnulis?

x x x

Suradau mūsų
džiaugsmo slėptuvę.
Tik sapne…

x x x

Pavasario potvynis
pievoj paliko
vaikišką batelį.

x x x

Gražus drugio sparnas
supasi gražiai
voratinkly…

x x x

Senam griūvančiam medy
susisuko lizdą paukštelis.
Kam man tiek drąsos!

x x x

Kokia keista gėlė –
lyg būtų prirakinta
prie vėjo.

x x x

Kartais nežinau
kas gražesnė:
gėlė ar žuvis…

x x x

Čečėnija.
Tik aštuonios raidės.
Bet jose gyvybė.

Rožės paklausk. Vilnius, Žuvėdra, 2003

Glostau medį.
Iš jo srūva
džiugi gyvybė…

x x x

Aušra aprauda
išnykusias
nakties žvaigždes…

x x x

Mėnulis
nori kažką pasakyti
liūdinčiai upei…

x x x

Praeitis
niekada
neužsimerkia…

x x x

Rudenio vėjas
botago kirčiais
švaistos sode…

x x x

Kaip gyvent,
kai ir
grožis slegia?

x x x

Ir rytdienos žmonės
mylės ir nekęs.
Ir bijos laiko…

x x x

Krinta vyšnių žiedai.
Abejingai mindžioja
juos praeiviai…

x x x

Kas į baltų
tulpių taures
tiek tamsos pripylė?

x x x

Kai mėnulis
pasislepia upėj,
pasijuntu kalta…

x x x

Saugiausi
namai
sraigės…

x x x

Vaikau iš
eilėraščių šešėlius.
Gal tai puikybė?..

x x x

Vėsūs rudenio lapai
nesušildo
vienišo paukščio…

x x x

Glostau gintarinius
motinos karolius.
Spalio migla…

x x x

Ten blankus
ir tuščias dangus.
Čia – rudenio spalvos…

x x x

Spalio nykioj tamsoj
toli už upės juodos
žiburėlis šviečia.

x x x

Skrieja, sukasi
sausi medžių lapai.
Šaukia juos žemė…

x x x

Jau nebelaukiu
staigmenų.
Koks pilkas vėjas…

x x x

Draugai melavo.
Tik tu, gėlele,
kalbėjai tiesą…

x x x

Violetiniai viržiai.
Tamsiose naktyse
juos prisiminsiu…

x x x

Kartais
ir daina
užmuša…

x x x

Nuo tylios pušies
tyliai krinta
šešėlis tylus…

x x x

Aš tau pavydžiu,
žydras upeli, –
nesikeiti, nesensti…

x x x

Vyšnia pražydo.
Aš dar
vienišesnė…

x x x

Nutūpė bite
ant obels žiedo.
Nepakilo…

x x x

Žydroj upėj
apsinakvojo
pilkas lietus…

x x x

Kas gali
palaidoti
vėją?..

x x x

Neskaitau
senų laiškų.
Nenoriu verkti…

x x x

Žiūrėkim į vasaros
šviesias spalvas.
Laiko mažai.

x x x

Leidai sužinot,
kad apie save
nežinau nieko…

x x x

Serga pasaulis.
Kaip slegia mane
jo ligos…

x x x

Virš laiko
skrieja kitas laikas.
Ne mūsų…

x x x

Kapinių sniegas kitoks.
Jis slepia
paslaptingą gyvybę…

x x x

Krito šiltas lietus
į žydinčią pievą.
Giedojo akmenys…

x x x

Ant pušies
tyli varna.
Jai kažko trūksta…

x x x

Vieniša
ir nepriklausoma
mūsų mirtis…

x x x

Tik gėlės
laimingos –
nieko neišduoda…

x x x

Kai pamačiau
neregio ašaras,
troškau apakti…

x x x

Eina mirtis,
labiai linksma,
su gėlėm rankose…

x x x

Mano draugai –
kaip sapnai.
Buvo – dingo.

x x x

Neregys nemato,
kad gėles
mindžioja…

x x x

Kodėl kartais
taip žavi
netobuli daiktai?

x x x

Nejaugi neregiai
numiršta
nieko nepamatę?..

x x x

Susigėdo ruduo –
tiek daug gražių
lapų išbarstė…

x x x

Ar kas girdi,
kaip verkia
vieniša kaliausė?..

x x x

Pabėgo mano širdis
kur žydi
gintarinės forzitijos…

x x x

Geltoni lapai
buvo panašūs
į akmenėlius…

x x x

Per akimirką
paseno
ir namai, ir veidai…

x x x

Pabudau iš miego.
Ir vėjas pabudo –
verkia lyg vaikas…

x x x

Šoka gervės.
Viena taip įdėmiai
pažvelgė į mane…

x x x

Jau nepažįsta
manęs gegutė –
neprisišaukiu…

x x x

Ilgai lyja.
Pavargusios alyvos
pavargo žydėti…

x x x

Raudonos gėlės
tarp pilkų akmenų.
Kukuoja gegutė…

x x x

Ko taip nerimsta,
taip triukšmauja
nykstantis pasaulis?..

x x x

Lyg būčiau
vieniša žuvis
ankštam akvariume…

x x x

Kaip tiesias
šaltos upės
rankos į saulę…

x x x

Akmenys
irgi
klajoja…

x x x

Niekaip
negaliu pamiršti
burės ir gervės…

x x x

Žiaurių
svajonių
bijau…

x x x

Kur eičiau
iš savo kalėjimo?
Į žolę pažiūrėti.

x x x

Kokia šviesi
dangaus žydrynė.
Greit balandis…

x x x

Krūmuose linksmai
čirškia žvirbliai –
jauni ir seni…

x x x

Kartais viltis
slegia.
Kaip žemė…

x x x

Tiek šviesos gėlėse.
Džiaukimės.
Greit sutems jos…

x x x

Violetinės smilgos.
Ir nieko daugiau.
Man gana…

x x x

Gal esu čia,
kad apverkčiau
visų miražus? 

x x x  

Tuose namuose
daug muzikos.
Džiaugsmo mažai…

x x x

Išeik iš tamsos.
Tu – ne kitas.
Tu – Artimas…

x x x

Gal ateinantys
veidai nebus
tokie rūstūs?..

x x x

Dar akimirka –
ir sužinosim,
kas esam…

x x x

Maža gėlė
stebėjosi didžiuliu
savo šešėliu…

x x x

Kiek drąsos
ir pykčio slepia
rudenio vėjas…

x x x

Nemoku nupiešt
dviejų veidų:
laimės ir baimės…

x x x

Neaptemdė
akių spindesio
vargas kietas…

x x x

Kodėl tiek kalba
apie tylą
triukšmingieji?..

x x x

Žaisk, laike,
mano kūnu.
Siela nežaisk…

x x x

Ar jauti,
kaip visata
į visatą krinta?..

x x x

Sunkiausia
našta –
vilties…

x x x

Ramus vėjas
ramiai klausos
neramaus varpo…

x x x

Žvaigždė
krito
dainuodama…

x x x

Gražus
gaudesys bičių.
Ko taip ilgu?..

x x x

Kokie didingi
nuvytusių lapų
šešėliai…

x x x

Iš mūsų akių
kartą išaugo
gėlė…

x x x

Žiogo giesmelė
vystančioj pievoj.
Prisimeni?..

x x x

Sapnavau,
kad jau
nesapnuoju…

x x x

Gaila naktinių drugelių.
Jie tokie bejėgiai –
kaip ir mes…

x x x

Kaip ilgiuosi
neregimosios
visatos!

x x x

Staiga
nuvyto gražiausia gėlė.
Gražiai…

x x x

Dieve, dar noriu būti.
Būti – šio pasaulio
baisioj gelmėj…

x x x

Baisūs jauni lapeliai
abejingų akių
veidrodžiuose…

x x x

Nutilo varna.
Turbūt užmigo.
O mėnesienos vaiskumas!

x x x

Sninga.
Kur tas paukštis
keliauja?..

x x x

Ant stalo
du klevo lapai,
senas žemėlapis…

x x x

Krinta sutemos
ant graudaus kapo.
Ant jo širdies.

x x x

Tiek pykčio
šitoj dulkelėj –
pasauly…

x x x

Tokia pilka diena.
Turbūt ir angelams
nuobodu…

x x x

Ne tik man –
ir paukšteliams
užtenka rūpesčių…

x x x

Kokios gražios
vyšnios žydėjo.
Tik – kur?..

x x x

Amžinybės šviesa.
Amžinybės tamsa.
Tik neskubėkit.

x x x

Gal ši žemė
sutverta
ne gyviesiems?..

x x x

Būtis
tols ir tols –
kaip vaikystė…

x x x

Nakties pradžia
man nieko nepasako.
Nė pabaiga…

x x x

Tik vėjas
ir lietus.
Ir – laukų kaliausė…

x x x

Sapne – motulė.
Kam išgąsdinai ją,
lapkričio vėjau?..

x x x

Gelsvi klevai
bijo tik smarkaus
spalio lietaus…

x x x

Joks sapnas
dar nesukūrė
Prisikėlimo…

x x x

Žolė ar gėlė gražesnė?
Žolė – pavasarį,
o gėlė – rudenį…

x x x

Ar tau, paukšteli,
negaila lizdo palikt?
Vakaras. Rūkas…

x x x

Skleidžias lapeliai,
tokie švelnūs,
tokie nedrąsūs…

x x x

Žiūri pušis
į greitą upelį,
dūsauja…

x x x

Nebėr jėgų
net gėlei pasakyti:
kokia švelni…

x x x

Takas į kapus
kaip upelis –
visada gyvas.

x x x

Ar matai,
kokie gražūs
lietaus spinduliai?..

x x x

Gaila kaltųjų,
nelaimingi jie, –
nejaučia, kad kalti.

x x x

Kur dingo aidas?
Gal jis pavirto
žole ir užmigo…

x x x

Temsta.
Lėtai, didingai varnas
skrenda…

Akimirkos. Vilnius, Homo liber, 2005