PLATELIS

PLATELIS KORNELIJUS                            (1957)

ŽODŽIAI IR DIENOS

aš tartum kalnas
suvokimo upėje
per ledonešį

x x x

NAMAI ANT TILTO

šerkšnas nakčia
perrašė savo stilium
visą gamtovaizdį

x x x

LUOTO KEVALAS

iš praeities
vėjas nešdamas žiedlapius
kloja srautą

x x x

PRIEKALBOS UPEI

Žiedlapiai tolsta
upe. Tos nesąmonės
dar kartą baigės

x x x

ATOSLŪGIO JUOSTA

baltas drugelis
aptvaro penklinėj
smuiko melodija

x x x

PALIMSESTAI

iki rytojaus –
sako ramunė bitei
krinta žiedlapiai

x x x

KARSTINIAI REIŠKINIAI

čirpiai svirpliai
aš su „Vieniša planeta“
kuprinėj

x x x

MAŽASIS NUSIMINIMO ŠEŠĖLIS

Kurį nuo manęs
meta pro storus debesis
neprasiskverbianti mėnesiena

x x x

ĮTRŪKUSIOS MĖNESIENOS

srove „dieną, naktį,
žiemą, vasarą!”
skundžias upės žuvis

 Susitikimai prieblandoje. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020

Andai vešėjęs
pasaulis ir traukęsis
vėl ėmė plėstis.

x x x

Mažasis nusiminimo šešėlis

Kuris nuo manęs
meta pro storus debesis
neprasiskverbianti mėnesiena

x x x

Žvelk, kaip tuštėja
nuo mano geismų
tavo kevalas.

x x x

HAIKU IR SENRYU

Srove „dieną – naktį!”
“žiemą – vasarą!”
skundžias upės žuvis.

x x x

Ir iš praeities
vėjas nešdamas žiedlapius
kloja srautą.

x x x

Juodasis strazdas
mus pasitiko himnu
avių saloje.

x x x

Toli nuo žemės,
bet ne arčiau dangaus.
Slėniai skendi žieduos.

x x x

Nemigos tekstui
juodo strazdo giesmė
padėjo tašką.

x x x

Tulpių žiedai.
Angelai – tai tik tuštumos
mūsų sąmonių.

x x x

Balandžio vėjas
bando pakelti sunkų
tujos sijoną.

x x x

Į drėgną žemę
persodinu vyšnias.
Šelioja katė.

x x x

Medinė galva.
Malkinę renčia joje
pavasaris.

x x x

Alyvas kertu –
kanalizaciją ties
melsvais žiedeliais.

x x x

Saulutės pievelėj –
sagos žiemos marškinių
po grumtynių.

x x x

Žuvėdros, vanduo,
geltonieji narcizai,
ir taip kas kartas.

x x x

Žiedlapiai tolsta
upe. Tos nesąmonės
dar kartą baigės!

x x x

Po vario skliautais
tvankią vasaros naktį…
Praeina viskas.

x x x

Baltas drugys
aptvaro  penklinėj –
smuiko melodija.

x x x

Ryžių laukeliai.
Viename jų sudygo
antkapių lysvės.

x x x

Šventyklų laiptai
dar statesni rugpjūtį.
Karpiai paviršiuj.

x x x

Iki rytojaus, –
sako ramunė bitei,
krinta žiedlapiai.

x x x

Saulės zuikutis
nuliuoksi kėdžių atkaltėm
į rudenį.

x x x

Žodžių potvynis
baigės. Rudens pilnatis
tuščia kaip aidas.

x x x

Lapų nagais
kabinuosi į medį
už lango.

x x x

Kas taip tirštai
prirūkė pušyną
ir atmintį?

x x x

Nuliais ir vienetais
rudenį išskrenda
ir mano eilės.

x x x

Pilkas lietus
į švininę jūrą.
Grįžtu pas tave.

x x x

It klevas rausvu
tavo skruostu rituos
pykčio ašara.

x x x

Pasaulis tuščias.
Aš nurausvinu tavo
kekes, šermukšni.

x x x

Mudviejų veidus
nešas Neris po tiltu.
Dar vienas spalis.

x x x

Čirpia svirpliai.
Telefonas neveikia.
Edo.

x x x

Vėjo srautas,
Vilnelės srovė,
geltonio potvynis.

x x x

Kapą darže kasu
nevykėliams (?),
kertantiems kampą.

x x x

Lietuvės žuvys
skiemenis lanksto pirštais
rudens ežeruos.

x x x

Lapeliai: vikst, vikst,
skardiniai: dzinkt, dzinkt…
Ar tai ne mes, mieloji?

x x x

Ant Tauro kalno
čežina lapai sausi
mūsų atmintis.

x x x

Dar taip norėčiau
Pabūt teisus bent sau.
Trumpėja dienos.

x x x

Atskrenda kėkštas
lesti vijoklio sėklų.
Šilta namuos.

x x x

Pernykščiai lapai.
Žemė tarsi  meduolis
su cukraus pudra.

x x x

Pudruota pluta,
ryto peilis prapjauna,
išsprūsta saulė.

x x x

Šiltas sausis.
Žemė gliti.
Nesinori mirti.

x x x

Ežerai po ledu,
laikas eketes kirsti –
pasaulis – viena.

x x x

Valant kaminą
suodžiai byra žemyn.
Atmintis bedugnė.

x x x

Žiemos palatoje
baigia ja persirgti
sniegena.

x x x

Į šiukšlių dėžę
metu kalendorių,
kupiną praeities.

x x x

Šviečiančios furijų
akys mudu surado
kalnų tamsoje.

x x x

Tavo knygoj daug
įvykių, o skirtukas
vientisas tavimi.

x x x

Vanduo savaitę
su dulkėm nuo skuduro
nešasi kriauklėn.

x x x

Kambarinis šuo
skaito miško kvapus
instinktų knygoj.

x x x

Žvirbliai pabyra
it karoliukai
Rosarijuj.

x x x

O už dvidešimt
jenų gali pabuvoti
Budos pilve.

x x x

Iš sapno putos
regimybėn išnirę
šypsomės droviai.

Karstiniai reiškiniai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Krinta lapai…
Bet pirmiausia širdį
numiršta pasaulis.

x x x

Šlapios čerpės. Ruduo.
Vijokliai
rangos atgal į žemę.

x x x

Žiedlapiai tolsta
upe. Tos nesąmonės
dar kartą baigės!

 x x x

Čirpia svirpliai.
Telefonas neveikia.
Edo.

x x x

Pilkas lietus
į švininę jūrą.
Grįžtu pas tave. 

x x x

Sakau: tu graži.
Juk lakštingala suokia
ne pagal natas.

x x x

Toli nuo žemės,
bet ne arčiau dangaus.
Slėniai skendi žieduos

x x x

Ryžių laukeliai.
Viename jų sudygo
antkapių lysvės.

x x x

Šventyklų laiptai
dar statesni rugpjūtį.
Karpiai paviršiuj.

x x x

Šerkšnas per naktį
savo stiliumi perrašė
visą gamtovaizdį.

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

Šviežiame sniege
tiktai juoda katė
balta krūtinėle.

x x x

Nemigos tekstui
juodojo strazdo giesmė
padėjo tašką

x x x

Šviečiančios furijų
akys mudu surado
kalnų tamsoje.

x x x

Tavo knygoj daug
įvykių, o skirtukas
vientisas tavimi.

x x x

Sakau: tu graži.
Juk lakštingala suokia
ne pagal natas.

x x x

It klevas rausvu
tavo skruostu rituos
pykčio ašara.

x x x

Iš sapno putos
regimybėn išnirę
šypsomės droviai.

x x x

Andai vešėjęs
pasaulis ir traukęsis
vėl ėmė plėstis.

x x x

Kambarinis šuo
skaito miško kvapus
instinktų knygoj.

x x x

Šiltas sausis.
Žemė gliti.
Nesinori mirti.

x x x

Degtinės buteli,
aš irgi jau tuščias,
tik dar ne skaidrus.

x x x

Vėtra dar toli,
tik sąmonę siaubia
begarsis viesulas.

x x x

Ežerai po ledu,
laikas eketes kirsti –
pasaulis – viena.

x x x

Tulpių žiedai.
Angelai – tai tik tuštumos
mūsų sąmonių

x x x

Nuliais ir vienetais
rudenį išskrenda
it mano eilės.

x x x

Toli nuo žemės,
bet ne arčiau dangaus.
Slėniai skendi žieduos.

x x x

Pasaulis tuščias.
Tai aš pripildau prasmės
tave, šermukšni.

x x x

Ryžių laukeliai.
Viename jų sudygo
antkapių lysvės.

x x x

O už dvidešimt
jenų gali pabuvoti
Budos pilvę.

Šviežiame sniege. Ginyu, No. 51

Laiptnės viršuj
jauna, trumpu sijonu.
Mama išėjo

x x x

Užmušiau muse
“Haiku naujienom”
nesuprantama kalba

x x x

Vasaros lietus.
Mudu namie su kate,
namie ir sraigė

World Haiku. 2013. Nr. 9

Baltas drugys
aptvaro penklinėj –
smuiko melodija

x x x

Žvelk, kaip tuštėja
nuo mano geismų
tavo kevalas

x x x

vėjo srautas
Vilnelės srovė
geltonio potvynis

World Haiku. 2011. Nr. 7

Žodžių potvynis
baigės. Rudens pinatis
tuščia kaip aidas

x x x

Žvirbliai pabyra
it karoliukai
Rosarijuj

x x x

Pasaulis tuščias.
Tai aš pripildau prasmės
tave, šermukšni

World Haiku. 2010. Nr. 6

Šerkšnas per naktį
savo stiliumi perrašė
visą gamtovaizdį.

x x x

„Aš“ – tartum kalnas
suvokimo upėje
per ledonešį.

x x x

Žaliame laive
sutrikusi įgula – baltas
kirminas kursto maištą.

World Haiku. 2007. Nr. 3

Tulpių žiedai.
Angelai – tai tik tuštumos
mūsų sąmonių.

x x x

Pilkas lietus
į švininę jūrą.
Grįžtu pas tave.

x x x

Mudviejų veidus
upė nešas po tiltu.
Dar vienas spalis.

Wolrd Haiku. 2009. Nr. 5

raitas orkestras –
ant grindinio šlepsi
garsai su mėšlu

x x x

žodžių potvynis
baigės… rudens pilnatis
tuščia kaip aidas

Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019

Spengia svirpliai.
Aš su „Vieniša planeta“
Kuprinėj.

x x x

Žvelg, kaip tuštėja
nuo mano geismų
tavo kevalas

x x x

Žiemos palatoj
baigia ja persirgti
sniegena

x x x

Ežerai po ledu,
laikas eketes kirsti –
pasaulis – viena.

x x x

Saulės zuikutis
nuliuoksi kėdžių atkaltėm
į rudenį.

x x x

Laiką vanduo
su dulkėm nuo skudurėlio
nešasi kriauklėn.

x x x

Kambarinis šuo
skaito miško kvapus
instinktų knygoj.

x x x

Žodžių potvynis
baigės. Rudens pilnatis
tuščia kaip aidas.

 Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, „Vaga“, 2009