PUIŠYTĖ ALDONA ELENA (1930)
Laukinės gėlės
Suskilusiam ąsoty –
Vaikystės aidas.
x x x
Krenta ir krenta
Žiedlapiai ant balkono.
Šviesus liūdesys.
x x x
Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžiasi tulpė…
x x x
Upė ta pati,
Bet jos neatpažįstu:
Koks tamsus vanduo.
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V,: „Vaga“, 2009
Žodžių triukšmuose
Vėl tylos pasiilgau:
Trumpėja kalba.
x x x
Poezijos groži,
Koksai tu nenaudingas –
Kūkalis rugiuos.
x x x
Gyvybės galia! –
Lyg japoniškas šilkas
Žaliuoja žolė.
x x x
Rytas ankstyvas
Ant pakalnutės žiedo
Žėruoja rasa.
x x x
Virš nubudusio
Sodo – tylus šlamesys
Karvelio sparnų.
x x x
Daugel čia ženklų.
O peskaityt nemoku
Slaptos jų prasmės.
x x x
Mažas rožančius
Iš seno vienuolyno –
Sūnaus dovana.
x x x
Lengvame vėjy
Linguojančios linijos
Liaunų lelijų.
x x x
Lyja ir lyja:
Pražydėjus alyvoms,
Kokia atgaiva.
x x x
Paliovė lyti.
Baloje ant keliuko
Prausiasi žvirblis.
x x x
Kokia vaiski
Virš pražydusio sodo
Žydrynė dangaus!
x x x
Grubiam pasauly
Švelni mergaitės siela –
Sklidina šviesos.
x x x
Švyti ant pirštų
Aukso dulkelės liečiant
Žydinčią pienę.
x x x
O, kaip čirena
Vieversiai virš arimų –
Kaip kūdikystėj.
x x x
Senas giesmynas:
Karunkas ir giesmes
Giedojo tėvai.
x x x
Grožio choralai:
Gieda tą pačią giesmę
Šaknys ir žiedai.
x x x
Žydras mėnulis.
Nemiga. Kokios gelmės,
Sesuo vienatve!
x x x
Žaidžia pasaulis
Nevaikiškus žaidimus –
Lūžta jo žaislai.
x x x
Kur taip skubi,
Sopulingoji gyvybe,
Mirtinga būtie?
x x x
Primena dulkė,
Pralėkdama pro šalį:
Iš dulkės – dulkėn…
x x x
Lieka tik dvasia.
Retėjančiuos kauluos
Ošia nebūtis.
x x x
Grožėtis viskuo.
Vienuoliškai. Iš tolo.
Laisva širdimi.
x x x
Ir ji man graži –
Ant žaliųjų maurų
Kūdroje varlė.
x x x
Ar jau išmokau
Pajusti amžinybę
Slypinčią mirksny?
x x x
Artimos mintys
Nepažįstamo poeto –
Broliška siela.
x x x
Žodžiai nutyla:
Meditacijos erdvės
Švinta tyloje.
x x x
Keista ši naktis:
Mėnuo su aureole
Spindi virš sodo.
x x x
O, mano dienos,
Kaip laikini keleiviai
Prapuolat migloje.
x x x
Vienas po kito
Išnyra sapnuos veidai
Sutiktų žmonių.
x x x
Broli Paskali,
Ir mane juk baugina
Žvaigždynų tyla.
x x x
Nesuvokiama –
Iš kokių gelmių kyla
Pasaulio formos?
x x x
Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžias lelijos.
x x x
Ar jums neskauda,
Žemės dulkės nuolankios,
Trypiamos kojų?
x x x
Žydinčios svėrės
Lyg išlydytas auksas,
Išlietas laukuos.
x x x
Tylos gelmėje
Slepiasi žodžio perlas:
Skaistus kaip rasa.
x x x
Su žiedadulkėm
Raina pakilo bitė
Nuo vyšnios žiedo.
x x x
Rasota žolė
Ryto saulėj sužvilgo.
Ulba varnėnas.
x x x
Palei Antvardę
Kukuoja gegutėlė
Žydinčioj ievoj.
x x x
Prisiminimai
Vakarą vėlų kuždas –
Lyg slapukai vaikai.
x x x
Maža vyšnaitė
Barsto žiedlapius gležnus
Ūksmėtam sode.
x x x
Ko ulba kriaušėj
Gailiai ir ilgesingai
Vienišas strazdas?
x x x
Alyvos krūme
Po lapais pasislėpęs
Snaudžia kikilis.
x x x
Išblyškęs mėnuo
Virš sapnuojančio sodo.
Aidumas nakties!
x x x
Bunda lelijos:
Jų taurės rasotos
Dar pilnos sapnų.
x x x
Koks nesudrumstas
Grožis rasotos gamtos
Ankstyvą rytą.
x x x
O, kaip stulbina
Galaktikų didybė
Ir – žmogaus siela!
x x x
Prie kelio dulkėto
Šviesuliuoja ramunė.
Laukų tyluma.
x x x
Supas ant žiedo
Žydraspalvis drugelis:
Laikinas grožis!
x x x
Nesvarstau, kas yra
Metafizinės gelmės,
Kai žydi rugiai.
x x x
Išblaškė sapnus
Birželio šviesią naktį
Sodo šlamesiai.
x x x
Rožūnė žydi –
Šviesi vaikystės gėlė:
O, atminimai!
x x x
Palei bažnyčią,
Kur tėvų liūdnas kapas,
Keroja žolė.
x x x
Ar yra žemėj
Vieta, kur nelekiotų
Mirusių dulkės?
x x x
O, koksai dužlus,
Koks nepatvarus grožis
Žemiškų formų!
x x x
Paprastai kalbėti:
Taip skleidžiasi skurdus
Čiobrelio žiedas.
x x x
Kerpėtas akmuo
Guli prie seno kelio:
Ką jis atsimena?
x x x
Ieškau prosenių
Herbo. Ekleziastas
Šaipos: tuštybė!..
x x x
Dūsauja visata:
Laukia žadėto virsmo
Žvaigždė ir akmuo.
x x x
Kosmoso toliuos
Kas taip žaižaruoja? –
O, amžinybe!
x x x
Katinas snaudžia
Po pinavijos krūmu.
Asioji kaitra.
x x x
Sakai: tik rožė?
Gražus man tarp dulkių
Pražydęs dagys.
x x x
Ryto ramybė.
Nutolo miesto triukšmas.
Žydruoja linai.
x x x
Apniukus diena.
Iš kur ta keista šviesa
Švyti pro vyšnią?
x x x
Kokia vieniša
Žydinčių kviečių lauke
Mėlyna rugiagėlė.
x x x
O, kaip patikliai
Sūpuojasi ant smilgos
Maža boružė!
x x x
Išmokyk mane
Nuolankaus patiklumo,
Boruže sese.
x x x
Merdi ramunė,
Šalikelėj numesta,
Apkritusi dulkėm.
x x x
Mirusio brolio
Nutolęs balso aidas
Ataidi sapnuose.
x x x
Rytą saulėtą
Iš kur tartum šešėlis
Keistas liūdesys?
x x x
Kaip skaičiai švyti
Baltieji dilgės žiedai
Nykiam patvory!
x x x
Kiek daug pasauly,
Kas man nereikalinga:
Dulkės, tik dulkės…
x x x
Žali šešėliai.
Žydras virpantis oras.
Birželio kaitra.
x x x
Vyšnios viršūnėje
Kraipydama uodegą
Supasi šarka.
x x x
Pienė pražydo:
Tarp baltų dobiliukų
Švyti jos žiedai.
x x x
Laukinės gėlės
Suskilusiam ąsoty –
Vaikystės aidas.
x x x
Žvaigždynais gėrėjaus.
O šilagėlės žiedas –
Ar ne stebuklas?
x x x
Ką man primena
Dūzgiančios bitės žieduos
Sekminių rytą?
x x x
Sudužo rasa,
Nuo pakalnutės žiedo
Kritus ant akmens.
x x x
Vėl žaibo blyksnis.
Grumėjimas griaustinio.
Atšniokščia liūtis.
x x x
Krenta ir krenta
Žiedlapiai ant balkono.
Šviesus liūdesys.
x x x
Sniegžydrė žydi.
O, vakaro ramybėj
Keistas ilgesy!
x x x
Ir vėl nuliūdai,
Kad ne sielų viršūnėm
Liečiasi žmonės?
x x x
Ar šviesa – tamsos
Dvynė sesuo: dvipusis
Gyvybės veidas?
x x x
Kylantis rūkas.
Nužydėję alyvos.
Tyli gegutė.
x x x
Gaudžia ir gaudžia:
Koks aidus, koks galingas
Varpų gaudesys.
x x x
Skliauto žydrumas! –
Siela, ir tu pamažu
Žydrėji tyloj.
x x x
Malda be žodžių.
Tik širdis atsivėrus
Tyliam laukime.
x x x
Ąsiūkliai. Smilgos.
Rausvų snaudalių sapnai
Prie senos upės.
x x x
Kantrusis vėdrynas.
Jo gelstantys lapeliai
Jau skelbia: ruduo.
x x x
Skrendančių gervių
Vakaro prieblandoje
Tolstantys balsai.
x x x
Kaip sublyksėjo
Žalias žaibas virš girių!
Atminties gelmės…
x x x
Vakaro lietus
Beldžia į lango stiklą
Lyg miško brolis.
x x x
Prisiminimų
Šuoras ūmus ir vėlei
Graudina širdį.
x x x
Čia, kur spingsėjo
Žiburiai tarp giraičių –
Tik tušti laukai.
x x x
Kaip gailiai ošia
Rudenėjančiuos laukuos
Vienišas beržas.
x x x
Kur augo radastos,
Dabar bujoja dilgėlės
Ir budi dagys.
x x x
Blyškūs šešėliai
Klaidžioja po beržyną
Vakaro tyloj.
x x x
Upė – ta pati.
Bet jos neatpažįstu:
Koks tamsus vanduo!
x x x
Keičiasi viskas.
Ar verta klausinėti:
Kur dingo sniegas?
x x x
Tylos šaltiny,
Siela, nusiprausk pilkas
Drungnumo dulkes.
x x x
Auksu blyksėjo
Krentantis klevo lapas
Saulės spinduliuos.
x x x
Violetinė
Rudens gėlė – vėlyvis:
Atgailos spalva.
x x x
Kokie jie tylūs,
Belapiai sodo medžiai,
Prieš rūstį žiemos.
x x x
O, koks kontrastas! –
Rožės piukuolės žiedas
Raukšlėtam delne.
x x x
Kas tas keleivis? –
Srūva liūdnu jo veidu
Žvaigždynų šviesa.
x x x
Einant per gatvę –
Toks tragiškas žvilgsnis
Benamės katės.
x x x
Mažoj gatvikėj
Moteris su šuniuku –
Našlė – ne dama.
x x x
Vakaro migloje
Boluoja skaistažiedės.
Gailus liūdesys.
x x x
Blaškosi vėtra.
Keistas garsas už lango –
Tarsi kas verktų.
x x x
Paukščiai skrajūnai
Tyliai mojuoja sparnais:
Sudie jau, sudie…
x x x
Lapo kritimas
Krūpsinčio sodo širdy
Aidu atsiliepia.
x x x
O, koksai graudus
Vėlyvas žydėjimas
Baltųjų astrų!
x x x
Lapai kaštono
Su lapkričio vėtromis
Šoka po vyšniom.
x x x
Ant kriaušės šakos
Tupi vienišas paukštis
Rudens žvarboje.
x x x
Žvelgiu į dangų:
Kokie ryškūs žvaigždynai
Rugsėjo nakty!
x x x
Neužmirštuolė
Iškrito iš knygos:
Žydra atmintis.
x x x
Veidrody vakare
Su liūdesio šešėliais
Pavargęs veidas.
x x x
Vakarą vėsų
Prieblandoj mėlynuoja
Vijoklio žiedai.
x x x
Diemedžio lapais
Pridengiau sodo rožes.
Artėja speigas.
x x x
Vėlinių naktį
Nežemiškam pokalbiui
Buriasi sielos.
x x x
Tu esi bejėgė,
Prieš Prisikėlusįjį,
Vargše mirtie!
x x x
Slenka prieš akis,
Vidurnakty nubudus,
Praeities vaizdai.
x x x
Vėl plaka lietus
Baltasias chrizantemas.
Žvarbus lapkritys.
x x x
Ankstyvą rytą
Žvelgiu į sodą. Pusto.
Kur mano zylės?
x x x
O, kaip viltingai
Nušvito virš pasaulio
Betliejaus žvaigždė!
x x x
Laužiam plotkelę
Kūčių vakarą vėlų
Su meilės šviesa.
x x x
Vakaro migloj
Prie mažos koplytėlės –
Žydras šešėlis.
x x x
Išbūti, ištverti
Žvarbiuos gruodžio vėjuos
Pavargus širdie.
x x x
Ką žemėj regi,
Naktie akim žvaigždėtom,
Slėpiningoji?
x x x
O, kaip triukšmauja
Tarp manęs ir pasaulio
Keista nedermė!
x x x
Dovydo psalmės:
Budi virš kasdienybės
Tyla ir šviesa.
x x x
Dabar man kartais
Lengva ir gera būti
Niekeno žemėj.
x x x
Toli nuo triukšmo,
Gyventi nuošalume –
Liudyti viltį.
x x x
Kas sergi, kas lydi,
Kas išraižė tuos ženklus
Mano kelyje?..
x x x
Lyg pakalnutė,
Į ašarą įmerkta, –
Nuliūdus širdis.
x x x
Nušvitai, širdie,
Kai kambary pasklido
Artimųjų balsai.
x x x
Baltosios tulpės:
Kaip jos džiugina sielą
Sausio pūgoje!
x x x
Gražus, bet šaltas
Sniego baltumas: tokia
Be meilės širdis.
x x x
Pustė per naktį.
Į vienišą sodybą
Užpustė kelią.
x x x
Kuosa pašoko
Nuo obels viršūnės:
Pažiro šerkšnas.
x x x
Nukrito snaigė
Ant ištiesto delno:
Trapusis grožis.
x x x
Kai vėtra kyla
Virš girių šerkšnotų,
Kas gieda laukuos?
x x x
Sniegena antai
Raudonuoja ant sniego
Kaip kraujo lašas.
x x x
Varnas ant šakos
Kedena sau plunksnas.
Liūdnos jo akys.
x x x
Purvą užpustė
Per naktį sniego pūgos:
Skaistus baltumas.
x x x
Ko gi taip raudi,
Virš spindinčių pusnynų
Lekiatis vėjau?
x x x
Vienišos pėdos
Per užpustytą lauką.
Koksai liūdesys!
x x x
Jokios gyvybės
Tiktai išblyškęs mėnuo
Spindi virš girių.
x x x
Šerkšno ažūras:
Tartum pražydo medžių
Belapės šakos.
x x x
O, mano tauta,
Ką su tavim padarė
Tie šiurpūs laikai!
x x x
Nepasiduoti! –
Istorijos kryžkelėj
Tavo lemtis.
x x x
Seni ąžuolai,
Molį šaknim apglėbę,
Dūsauja naktim.
x x x
Amžiams težydi
Ant žuvusiųjų kaulų
Neužmirštuolės.
x x x
Ar kas atspėjo
Piliakalnių ramybę,
Pilkapių tylą?
x x x
Tik šaltas akmuo? –
Suduok. Iššoks kibirkštis:
Uždara kančia.
x x x
Kad nesužeistų –
Neištarta – ant lūpų
Liko teisybė.
x x x
Ak, kokie aidūs
Seno laikrodžio dūžiai
Nakties tyloje!
x x x
Kaip viskas nyksta!
O, amžinybės dvelksme,
Virš laikinumo.
x x x
Žemės tamsoje
Kokia galybė kelia
Daigą į šviesą?
x x x
Kosmoso grožis –
Gal dieviškojo Grožio
Blankus atspindys?
x x x
Skurdžioji smilga,
Neliūdėk: gal tu graži
Savo Kūrėjui?
x x x
Srūva ir srūva
Šalta mėnulio šviesa –
Vogta iš saulės.
x x x
Ko taip sutrikai
Pasaulio turgavietėj
Reginti siela?
x x x
Mažoj bažnyčioj
Žėri senųjų vitražų
Įstabios spalvos.
x x x
Ne šios tikrovės
Šviesą spinduliuoja
Ikonų auksas.
x x x
Neapviliančią
Evangelijos viltį
Nešuos širdyje.
x x x
Kaip auksaspalvis
Nimbas – saulėteky –
Saulė pro kryžių.
x x x
Mokaus priimti
Ir džiaugsmą, ir skausmą:
Viskas – malonė.
x x x
Gailiai atsidusti:
O, mano Dieve, kodėl
Tiek daug nemeilės?
x x x
Žvaigždėta tyla.
Su nuostaba klausau vėl
Visatos aidų.
x x x
Trokštu byloti,
Kol suvisam nutilsiu
Tyliausioj Tyloj…
x x x
Diena ir naktis –
Lyg seserys dvynės
Keičias sargyboj.
x x x
Apsisiautusi
Balta šviesa lyg saule
Sopulingoji…
x x x
Blykčioja žvaigždės
Virš miegančio pasaulio:
Gal duoda ženklą?
x x x
Geroji žinia
Iš Evangelijos
Švyti pro tamsą.
x x x
Priešybių kaita:
Amžini paradoksai
Žmogaus kelyje.
x x x
Gydantis žodi,
Kiek nedaug tereikėjo:
Nudžiugo širdis.
x x x
Koksai peizažas
Atsispindi giedančio
Paukščio akyse?
x x x
Frezijos žydi –
Gerųjų dvasių gėlės:
Kvapnūs jų žiedai.
x x x
Trapi gyvastie,
Ką tu reiški pasauliui
Jo beprotybėj?
x x x
Nakties tyloje
Dūžiai širdies: visi jie
Man – kaip dovana.
x x x
Tiltą statyti
Per gyvenimo upę
Į kitą krantą?
x x x
Laikui sudužus,
Siela, ką tu atrasi
Tarp jo skeveldrų?
x x x
Vargo pastogėj –
Baltas angelo sparnas
Virš vaiko galvos.
x x x
Išmintį gėriau
Iš daugybės šaltinių.
Ir vėl troškulys.
x x x
Kokia slaptinga
Mūsų išsiilgtoji
O, amžinybe!
x x x
Kaip tyliai plazda
Kosmoso gelmynuose
Kurianti Dvasia.
x x x
Ir kasdienybėj
Slėpiningos tikrovės
Duodami ženklai.
x x x
Jėzau, kaip žėri,
Kaip stulbina žvaigždynai
Nemigos naktį!
x x x
Juk pažadėjai
Nepalikti našlaičiais,
Tai ko man baugu?
x x x
Menu, ką sakei
Apie laukų lelijas:
Grįžo ramybė.
x x x
Meilės spinduliais
Peršvietei širdį: matau,
Kiek daug dar tamsos.
x x x
Velykų rytas.
Karmelitų bažnyčioj
Aidi „Aleliuja!..”
x x x
Dieve, koks ilgas
Į Tave, koks vingiuotas
Žmonijos kelias!
x x x
Kūnas iš dulkių.
Viena mintis paguodžia:
Tu – jo Žiedėjas.
x x x
Už ko laikytis? –
Nors žvaigždynai užgestų,
Tikėsiu Tavim.
x x x
Kada sukūkčios
Mano giesmė paskutinė:
Ir ji – Tau auka.
x x x
Nesuvokiamos
Gelmės, nenusakomos,
Dieve, man Esi…
x x x
Daugiau nei žodžio:
Meditacijos tylą
Gaubia paslaptis.
Puišytė E. A. Įsiklausyti. Nemunas, 2004
Įdvasintais žodžiais
norėčiau kalbėti
apie paprastus daiktus.
x x x
Gal visas kosmosas
ant dieviškojo delno,
pervert vinimi?..
x x x
Liūdnos Viešpaties akys
iš seno paveikslo
žvelgia į šėlstantį pasaulį.
x x x
Šventoriuj – šventintoj žemėj –
protėviai ilsis ir tėvai.
Smiltyje nusėdus ašarų druska.
x x x
Dėdės kunigo brevijorius,
pageltę jo lapeliai šlama:
Laudate Dominum de coelis…
x x x
Miega užmirštieji žodžiai
žolyno buveinėj –
prosenių laiškas mums…
x x x
Gražus peizažas vakarėjant:
Tolumoj – giria. Saulėlydis
virš jos – tarytumei viltis…
x x x
Kokia galia perskelia
kasdienybės kiautą,
kad sužibėtų šviesa?
x x x
Pakėlėm nustebusius veidus
į tolimus žvaigždynus:
tylus Amžinybės dvelksmas.
x x x
Triukšmuos – ištylėti.
Kokia įtampa sieloje,
įkaitusi ligi baltumo.
x x x
Trispalvė žydrynėj dangaus:
Džiaugiuosi – pro ašaras –
Viešpatie, kiek nesulaukė…
x x x
Nustebęs sukluso pasaulis.
Ieško žemėlapiuos –
kur ta atkaklioji Lietuva?
x x x
Be šarvų ir be kalavijų, –
karžygiškai gynėsi lietuviai,
tik dvasios skydu prisidengę.
x x x
Kai šėlsta gyvenimo jūra,
prisimenu:
“Nebijokite, tai Aš… – –
x x x
Kai klausiu
apie gyvenimo prasmę,
Tu parodai Kryžių.
x x x
Kai klausiu
apie mirtį ir amžinybę,
Tu parodai Prisikėlusįjį.
x x x
Klūpau prie iliuzijų šukių:
surinksiu,
kad niekas nesusižeistų…
x x x
Nurimk, širdie nuliūdus:
širdžių Tyrėjas
viską žino ir supranta.
x x x
Sielos paslaptį saugau.
Šviesą užpūstų smalsioji
plepioji pasaulio burna.
x x x
O vakaro vienatve,
nušviesta
gražiųjų prisiminimų…
x x x
Trokštu to, kas išlieka.
Šis gyvenimas tėra
tik praeinantis sapnas.
x x x
Šiaudai, tiktai šiaudai,
nuo kibirkšties jie sudega –
taip mūsų žemiškoji išmintis?
x x x
Palei Nemuną senas kelias.
Kiek čia pravažiavo
andai keleivių. Kur jie?
x x x
Atsižadėjimo šviesoj
būk palaiminta ir tu,
tėviške mūsų laikinoji.
x x x
Iš “Nušvitimų haiku”
Tylinti būtis talpina aidintį žodį.
Hansas Ursas fon Baltazaras
Nesuvokiama –
Iš kokių gelmių kyla
Pasaulio formos?
x x x
Gyvybės galia! –
Lyg japoniškas šilkas
Žaliuoja žolė.
x x x
Virš nubudusio
Sodo – tylus šlamesys
Karvelio sparnų.
x x x
Grožėtis viskuo.
Vienuoliškai. Iš tolo.
Laisva širdimi.
x x x
Ir ji man graži –
Ant žaliųjų maurų
Kūdroje varlė.
x x x
O, mano dienos,
Kaip laikini keleiviai
Prapuolat migloj.
x x x
Vienas po kito
Išnyra sapnuos veidai
Sutiktų žmonių.
x x x
Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžias lelijos.
x x x
Kur taip skubi,
Sopulingoji gyvybe,
Mirtinga būtie?
x x x
Lieka tik dvasia.
Retėjančiuos kauluos
Ošia nebūtis.
x x x
Žydinčios svėrės
Lyg išlydytas auksas,
Išlietas laukuos.
x x x
Ko ulba kriaušėj
Gailiai ir ilgesingai
Vienišas strazdas?
x x x
Žydras mėnulis.
Nemiega. Kokios gelmės,
Sesuo vienatve!
x x x
Koks nesudrumstas
Grožis rasotos gamtos
Ankstyvą rytą.
x x x
Prie kelio dulkėto
Šviesuliuoja ramunė.
Laukų tyluma.
x x x
Nesvarstau, kas yra
Metafizinės gelmės,
Kai žydi rugiai.
x x x
Išblaškė sapnus
Birželio šviesią naktį
Sodo šlamesiai.
x x x
Rožūnė žydi –
Šviesi vaikystės gėlė:
O, atminimai!
x x x
Kerpėtas akmuo
Guli prie seno kelio:
Ką jis atsimena?
x x x
Ryto ramybė.
Nutolo miesto triukšmas.
Žydruoja linai.
x x x
Apniukus diena.
Iš kur ta keista šviesa
Švyti pro vyšnią?
x x x
O, kaip patikliai
Sūpuojasi ant smilgos
Maža boružė!
x x x
Kaip skaisčiai švyti
Baltieji dilgės žiedai
Nykiam patvory!
x x x
Žvaigždynais gėrėjaus.
O šilagėlės žiedas –
Ar ne stebuklas?
x x x
Ąsiūkliai. Smilgos.
Rausvų snaudalių sapnai
Prie senos upės.
x x x
Auksu blyksėjo
Krentantis klevo lapas
Saulės spinduliuos.
x x x
Violetinė
Rudens gėlė – vėlyvis:
Atgailos spalva.
x x x
Kas tas keleivis? –
Srūva liūdnu jo veidu
Žvaigždynų šviesa.
x x x
Vakarą vėsų
Prieblandoj mėlynuoja
Vijoklio žiedai.
x x x
Diemedžio lapais
Pridengiau sodo rožes.
Artėja speigas.
x x x
Vakaro migloj
Prie mažos koplytėlės –
Žydras šešėlis.
x x x
Ką žemėj regi,
Naktie akim žvaigždėtom,
Slėpiningoji?
x x x
Baltosios tulpės:
Kaip jos džiugina širdį
Sausio pūgoje!
x x x
Dovydo psalmės:
Budi virš kasdienybės
Tyla ir šviesa.
x x x
Dabar man kartais
Lengva ir gera būti
Niekieno žemėj.
x x x
Kas sergi, kas lydi,
Kas išraižė tuos ženklus
Mano kelyje?..
x x x
Pustė per naktį.
Į vienišą sodybą
Užpustė kelią.
x x x
Kuosa pašoko
Nuo obelies viršūnės:
Pažiro šerkšnas.
x x x
Ko gi taip raudi,
Virš spindinčių pusnynų
Lekiantis vėjau?
x x x
Sniegena antai
Raudonuoja ant sniego
Kaip kraujo lašas.
x x x
Varnas ant šakos
Kedena sau plunksnas.
Liūdnos jo akys.
x x x
Ak, kokie aidūs
Seno laikrodžio dūžiai
Nakties tyloje!
x x x
Mažoj bažnyčioj
Žėri senųjų vitražų
Įstabios spalvos.
x x x
Ne šios tikrovės
Šviesą spinduliuoja
Ikonų auksas.
x x x
Kaip tyliai plazda
Kosmoso gelmynuose
Kurianti Dvasia.
x x x
Dieve, koks ilgas
Į Tave, koks vingiuotas
Žmonijos kelias!
x x x
Kūnas iš dulkių.
Viena mintis paguodžia:
Tu – jo Žiedėjas.
x x x
Kada sukūkčios
Mano giesmė paskutinė:
Ir ji – Tau auka.
x x x
Nesuvokiamos
Gelmės, nenusakomos
O Esantysis…
x x x
Žodžiai nutyla.
Meditacijos erdvės
Švinta tyloje.
Puišytė A. E. Palaimink žodį ir aidą. Vilnius, Vaga, 2005