RIMKEVIČIENĖ K. REDA
Sunkiausia ištverti
pirmąjį lietų
po mirties.
x x x
Kodėl sakai man „ne“,
kai net mirtis
ištaria „taip“.
x x x
Kokią knygą skaito
žmogus ant suolelio parke
lietui lyjant?
x x x
Pilnos gatvės žaidėjų.
O, kad nors viena kulka
būtų tikra.
x x x
Apakusiomis nevilties akimirkomis
Matau tamsoje
Tavo baltus teniso batelius.
x x x
Laikas tavo veide
mylėtųjų iškerta
bruožus.
x x x
Šulinio kraštais,
saulei leidžiantis, kyla
liūdnas šešėlis.
x x x
Kas siuva
tau sapnų rūbus,
kad nebūtum nuoga?
x x x
Išsiplėtęs mėnulio vyzdys
raibuliuoja ant lauko
baltais šviesos klanais.
x x x
Tu esi veidrodėlis
šaltame
mano šulinio dugne.
x x x
Gurkšnelis mirties –
ir naktis
nebemėgdžioja nieko.
x x x
Medžių tylos
sidabriniai šarvai
širdžiai.
x x x
Apšviesta mėnulio šviesos,
galvoji, kad nebėra jėgų
net išprotėti.
x x x
Užsimiršusi ir nuslydusi
nuo tylos žirgo
grimzti į prisiminimų dumblą.
x x x
Nukritęs slyvos žiedelis
gelžbetonio dieną
sugriovė.
x x x
Bičių piemenė
rainą kaimenę gano
dūzgiačiam slėny.
x x x
Dangoraižių tarpupirščiai
Pilni debesų
Ir kitokios nereikiamybės.
Rimkevičienė R. Dilgėlių puokštė. Klaipėda, Leidybos grupė „Druka“, 2009