ZUBAVIČIUS GIEDRIUS (1969)
Ne mirties bijau,
Bet jos nepastebėti.
Žolės šešėlis sniege…
x x x
Girdžiu melodiją,
Tik nežinau, kas ją švilpauja –
Ar vėjas, ar jo aidas.
x x x
Koks ilgas kelias
Nuo snaigės lig lašo –
Dangus.
x x x
Senas kilimas…
Užmigau
Jį beskaitydamas
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
Delnuose išdygo gėlės
Tik nežinau
Kaip jas laistyti
x x x
Vėl bučiuoju
Arbatos puodelį
Sklidiną šilumos…
x x x
Užmigusiam kariui
Ant nosies nusileido
Drugelis.
x x x
Ir ateina metas,
Kai žemė negalvoja apie gėlę.
O gėlė – apie drugį… Vienatvė.
x x x
Paukštis, neradęs medžio,
Nutūpė
Ant mano peties
x x x
Bandžiau apkabinti
Seną alyvmedį.
Lyg amžinybę
x x x
Paleidžiu gyvenimą vėjais
Tebūnie stiprus tas
Vėjas
x x x
Kai mirsiu
Nelauk manęs…
Mirusio
x x x
Užeigos mirusios gėlės –
Tik tai, kas šaldė
Arbatą
x x x
Nešikas užnešė mane į kalno viršūnę.
Nežinau, kaip atsidėkoti –
Gal sniego gniūžte…
x x x
Pavydžiu medžiams
Nesigėdinantiems savo
Nuogumo.
x x x
Pavydžiu žuvims
Nesigėdinančioms savo
Tylėjimo.
x x x
Pavydžiu akmeniui
Be kaltės, kad kas
Suklupo.
Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, „Vaga“, 2009