HAIKU POEZIJA

MARČĖNAS AIDAS                                       (1960)

pėdinau sau, kol
tavo sniegas ištirpo,
bet buvo gražu

x x x 

rieda nurieda
šis margutis pasaulis
balandžio sniegas

x x x

sudėsi haiku
ar nesudėsi vyšniai
pražydusiai dzin

x x x 

violetiniai
astrai – tie, smulkiažiedžiai…
pirmosios šalnos

x x x

gyvas esu! net
galiu užsimerkti
ir vėl atsimerkti

x x x 

viskas praeina
tik sniegas, tas tirpstantis
sniegas – palieka

x x x

sausio vakarą
švenčiu iš tamsos
atkovotą minutę

x x x 

sniegas ir varnos
ir nieko daugiau, nieko
mažiau, lyguma

x x x 

Kalėdos! saulė
lipa iš dugno – ir aš –
dar kartą – su ja

Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026

mirusį tėvą
laimingą prisiminiau;
brolio skambutis

x x x

sekmadienio rytas

mūsiškis arčiau!
cerkvės varpui atliepia
varpas bažnyčios

x x x

vėlų vakarą Rasų kapinėse

būti? nebūti?
pilnaties mėnesiena
antkapiais žaidžia

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

kate šiukšlynų!
susiskeistumėm vietom –
ir būtų kaip buvę

x x x

vingiai Neries ar
samurajų vėliavos –
migla iš tamsos

x x x

traukiniu teko
važiuoti, rūką mačiau –
ko dar norėti?

x x x

juodasis strazdas
slyvoj kreivoj – ir nieko
mažiau nereikia

x x x

kurgi tos gervės?
jas paminėt privalu
trieily rudens

x x x

mirusį tėvą
laimingą prisiminiau
brolio skambutis

x x x

ruduo, o pjauna
ir pjauna žolę; vakar
numirė draugas

x x x

artėja žiema
to tolimo kalno
jau nebepasieksiu

x x x

tiek tos žiemos – tik
padūmavus šviesa ir
mirtys bičiulių

x x x

jei nieko dabar
nebeliktų – vis viena
tirpstančios snaigės

 Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019

Drugeliai

i

siela sukioji!
lengvai gyvenau, tartum
jos neturėčiau

ii

sunkiai gyventa
vargelyje, mano tu
siela lengvute

iii

nei lengva čia, nei
sunku, yra kaip yra,
siela kaip siela

iv

nebus negali
būti, kad sielos nėra,
būti negali

x x x

turgaus balandis palietė veidą

senas balandi,
atleisk! jau ir mano
akys apžlibo

x x x

ta raudonplaukė katė kažkur jau matyta

kate šiukšlynų!
susikeistumėm vietom –
būtų kaip buvę

x x x

ak, neįgalus
rusakalbi! kaip ir tu,
jaunystės Basio

x x x

trys žvilgsniai į seną šermukšnių sodą, septyni pastebėjimai

i  tai, kas mus sieja:

įsivaizduota
tolimo lango šviesa,
tavo bet mano

ii  tai, kas mus sieja

mano bet tavo
lietus, atverstos aikštės,
prasilenkimai

iii  tai, kas mus sieja

negebėjimas
apibūdint ką jaučiam,
turdus merula

x x x

šį vakarą, Juozapai, Zarasuose prasidėjo ruduo

lia lia ir lia lia;
to, kuris pasirinko,
negi gailėsies?

x x x

buvusio draugo
nebepažinčiau: metai
napakeitė jo

x x x

štai ir skiemuo nugraužtas

Medžiuškių pelės,
dabar filosofiją
graužiat?… šiukštu

x x x

prieš penkiolika metų atrodė, kad kraustaus iš proto

ne aš, o protas
iš manęs išsikraustė,
metai be žiogo

x x x

žiū, kaip į šviesą
linksta kambario gėlės;
žmogaus prigimtis

x x x

(b)

naktinis drugys;
siela vėlei dirbtinės
šviesos apgau(b)ta

x x x

šviesa Alkūnės gatvėje

jurginų puota
prieš šalną; šuo su kate
rietis aptingo

x x x

vėl imu į rankas savo galvą

vargšas Jorike,
lygiai penkeri metai
blaivybės! žiemop

x x x

nubudau į švininį rytą

suvaikėjusį
tėvą šiąnakt sapnavau,
sūnų raukšlėtą

x x x

sekmadienio rytas

mūsiškis arčiau!
cerkvės varpui atliepia
varpas bažnyčios

x x x

ši forma per menka tokiam vaizdui

per daug skiemenų
žeri, besileidžianti
saule! vos telpam

x x x

nubudau nuo burzgimo

ruduo, o pjauna
ir pjauna žolę; vakar
numirė draugas

x x x

ir ką mes čia veikiam?

nereikalingas
ir tu, kičinis Buda
mamos namuose

x x x

žiūriu į drambliukus iš vaikystės

sudėjo haiku
kaulo senis, drambliukai
iš dramblio kaulo

x x x

nemigos žaidimai
strofa XI: šulinio baimės ataidų

svirtį – iš lėto –
kas? kas?! ai, mokinė – ta.
Nepastebėta

x x x

naktiniai darbeliai

vilko valandą
šį nerimą paversti
eilėm – juokum darbs

x x x

saulės mažyn ir
mažyn, bet šypsosi sau
rudenio pienė

x x x

lyjant pypytė
sausmedį glaudžia: ryšiai
atsitiktiniai

x x x

prisiminiau: ryt mano gimtadienis

įvyniojęs į
prasmę sau dovanoju
šią beprasmybę

x x x

dėkoju Sigitui už mobilius sveikinimus gimtadienio proga

net draugo „linkiu
švelnių nusivylimų“
papuošė dieną

x x x

didelės, Vladai, tos kelnės

jums, debesėli,
prisipažinsiu – lopau
ir lopau skyles

x x x

pamačiau musę atokaitoje

laimingas esu!
bet tu dar laimingesnė,
rudenio muse

x x x

nupjautos ausies bliuzas

ak, patisone,
tu priminei man seną
svajonę tapyt

x x x

mamulės gimtadienis; nuo antkapio braukiu pušų spyglius

mamule, šimtas
metų praėjo, lyg fra
zeologizmas

x x x

na ir balselis

norėjau ir aš
groti sau trieiliuoti,
gražuoli kėkšte

x x x

rašau ir rašau ir rašau

ken-do tobulai
gal jau būčiau įvaldęš,
„š“ klavišėli

x x x

vakarop pagalvojau

trumpai ir greitai
gyventa! pagyvensiu
lėtai ir ilgai

x x x

pro debesis trumpam sužibo žvaigždė

pasakyti jau
moki; metas mokykis
nepasakyti

x x x

trieilis, kurį PDR aukcione įsigijo poetas Gintaras Bleizgys; tad man nebepriklauso; niekada ir nepriklausė

kad mirsim, net tau
nesvarbu, vienadienis
kvailas drugeli

x x x

ryškiai atsispindžiu tamsiame ekrane

šįvakar įteiks
tai Jotvingių premiją,
senas perdyla

x x x

iš Druskininkų į Vilnių

ei, Liudvikėli,
myžt pamyžt ir grįšim į
pasakų miestą

x x x

vėlų vakarą Rasų kapinėse – mėnulio teatras

būti? nebūti?
pilnaties mėnesiena
antkapiais žaidžia

x x x

kai perskaičiau Rimvydo „Laužiu antspaudą“

antspaudas lūžo;
to, kurį pasirinko –
pasigailėkim!

x x x

užmečiau akį

kas rytą mažiau
lapų, Vilniaus daugėja,
kleve už lango

x x x

spėliodamas, kur atsidūriau, keliauju per rūke skendintį Vilnių

miestas – sklidinas
rūko, rūkas – sklidinas
miesto, spalionė

x x x

vėl persmelkė

neįmanoma,
kad tėvo nėra, linksmas
tėvo laiškeli

x x x

ant tėvo išgelbėtos obelaitės tik lapams krentant pasimatė

raudonuojantys
užmiršti obuoliukai –
du trys keturi

x x x

trieilis su Palūšės parapijos voreliu

saulė pro miglą
nutvieskusi kryžkelės
kryžiaus kryžiuotį

x x x

made in Japan

kurgi tos gervės?
jas paminėt privalu
trieily rudens

x x x

tai šypsenos aidas, sensėjau

tyli ir tyli –
tik spėk ataidėti! spėk,
spėk ir atspėsi

x x x

temstant klausausi genio kalenimo

kam? ką? kaleni
ir tu negalvodamas,
rimtas geneli

x x x

pelėdinė nuostaba

išeik pro duris
šeštą valandą ryto:
kitas pasaulis!

x x x

nuo jūros parsinešu epitafiją

veik neavėtas
kairės kojos sportbatis
pasiekė krantą!

x x x

spalio vėjas Palangos parke

yra dar? nebėr? –
šviesa lapuos? lapai švie
soj? tigrų akys?

x x x

šiandien jaučiu sunkiai nusakomą grėsmę

muzika ši jau
girdėta praėjusiam
amžiuj, valsiukas

x x x

pajutau gyvenimo džiaugsmą

kai mirties baimė
0:0 įveikė
baimę gyventi

x x x

stebiu žąsis pietų link

išilgai kranto
nugirgsinčios žąsys, ak
nieko čia tokio

x x x

žiūrėdamas į vėjo pašiauštą tvenkinėlio paviršių, atsiprašau

dėjau trieilį,
tartum į dialogą
trigrašį kiščiau

x x x

šiandien tikriausiai vis dar esu idiotas

traukiniu teko
važiuoti, rūką mačiau –
ko dar norėti?

x x x

praėjusio gyvenimo meditacija

keturiasdešimt
aštuoniais lašais metai
per nosį pirty

x x x

priešpriešis vėjas!
eičiau jūrų krantais ir
eičiau, banginiai                                           

x x x

radau tokį žibantį daikčiuką… ar dalykėlį?

vis aš ir vis aš –
apie ką ši dainelė,
veidrodžio šuke?

x x x

vakaras iš retorinių klausimų albumėlio

kas mes be jūsų –
kregždute, vaikystėje
žuvus, Viliūte

x x x

grožiuosi pakąstu klevo lapu

i

meistriškas darbas!
kad vėl prisilietęs čia
buvo – nė ženklo

ii

meistriškas darbas!
palietė parką? tave?
svarstyk nesvarstęs

iii

meistriškas darbas!
nerastumei meistro, kad
jį pakartotų

x x x

apie pavasarį pagalvojau, prisiminiau Donaldo išverstą Isa trieilį „Stebiu varlių kovą

jau lietuviškai
kautis gali, šimtmečiams
žioplas varlėke

x x x

lapkričio pirmoji, sunkiai lengvu prisilietimu iš oksimorono tautologija pavirtęs tėvo gimtadienis

i

vėlinių žvakių
jau pora gimtadieniui
tavo, tėveli

ii

mėgai bendriją;
mirusiųjų, gyvųjų
kiek susirinko!

x x x

tai, ką kada nors atšlamėsiu Onutei

drumsčia mums tylą
ta vėlinių muzika –
net ir ji, net ir

x x x

kokios didelės
chrizantemos! nejaugi
tiek suvaikėjau

x x x

vienu potėpiu – japonams, mokinsiantiems lietuvaičius rašyti haiku –

gal ir italai
galėtų pamokyti
rašyt sonetus?

x x x

kas dieną rašau po trieilį

tartum trigrašius
mėtyčiau į fontaną
ten, kur negrįšiu

x x x

išsiskyrėme
šalių susitarimu,
bemiege naktie?

x x x

du tūkstančiai aštuntųjų metų lapkričio septintąją dieną aštuonioliktą valandą trisdešimt šešios minutės

pagalvojau, kaip
ten tu, mano drauge, švyst,
nupuolė žvaigždė

x x x

tai ne poezija, Robertai, tai dar gyvenimas

su tavo jauna
žmona susipažinom
po tavo mirties

x x x

aprišant obelis

i

zuiki baisusis!
tavo pėdutės sniege
vertos Šekspyro

ii

padėką, egle,
už šaką tau atnešam
nuo obelaitės

iii

kai būsiu zuikis –
neisiu graužt obelaičių,
tinginio žodis!

x x x

ką kalba žmonės

tiek žąsų, kiek šiais
metais skrido – nematėm!
ir šitaip kasmet

x x x

už lango, Varšuvos gatvėj, vietoje lapų

temstant nutūpė
varnos klevo viršūnę;
kranksi, linguoja

x x x

žiūriu į meistro Piero Paolo Pasolinio „Dekameroną“

pietuos ir šiaurėj
su tom pačiom novelėm
brendome, berniuk

x x x

štai, alsavime, – tik akimirksniui – galų gale supykau!

tiražuojančiam
debilizmą bičiuliui
neprisiskamb

x x x

pasimatymai rotušėje, etc.

Jurga, sutvėrei
terpę, kur pasimato
dirbtina, tikra

x x x

staiga

orą boksuoja
žmogus pakrantėj Neries:
smūgis iš oro

x x x

aidas Aušros vartuose

seni, išmaldos
prašantis, trigrašį šį
negi pakeltum?

x x x

skaidrią, jau žiemišką dieną įpusėjus lapkričiui slankioju po apylinkes

ei, obuoliukai
soduose tinginių! et,
neraudonuokit

x x x

prie žiemos vartų sustojau

šviesa čia tik nuo
šaltalankių, tamsiosios,
tamsiosios dienos

x x x

sutikau “daug žadėjusį” pažįstamą iš jaunystės

dvidešimt metų
tą patį eilėraštį
rašo! laimingas

x x x

„ … tik riedantys akmenys riedėjo it lavina, svaigino kartu su rašalu už rublį keliolika kapeikų.“ Patikslinsiu, Ali

kainavo rublį
ir dvi kapeikas
siaubas neuronų

x x x

aidas Rasose

o, jei turėčiau
ką atsakyti bent tau,
spengianti tyla

x x x

eidamas pro šviečiančią Stikliašką prisiminiau labai seną rytą

pragaro rojus!
o alaus pagailėjo
numirusiajam

x x x

skubėdamas gatve akimirksniui tarpuvartėje pamačiau lengvai švytinčią katę – baltą, rudu snukučiu, nenusakomo mėlynumo fone

tupi lyg būtų
pasaulių valdytoja,
dievų taupyklė

x x x

kai sulaukėme sniego: atmintinai

i

snaigės, mergaitės;
šypsotės mano draugai!
šiapus, anapus

ii

paskutinįjį
kartą gal šitaip šviesu
tiesu, sninga san

iii

jei nieko dabar
nebeliktų – vis viena,
tirpstančios snaigės

x x x

ką temstant toliams
amsi šunelis – galbūt,
galbūt numanau

x x x

žiūriu į per naktį ištirpusio sniego likučius

viliuos – vėl pasnings;
ir bus šviesiau šaltame
Dievo šiltnamy

x x x

laukia ilga žiema

raudonuojančią
sniegeną tik prisimink,
ir tuoj palengvės

x x x

metas, mokytojau, mokytis išimčių

mokiniai – kaip ir
jaunystė – išduoda? jau
moku? jau laisvas?

x x x

prieš trejetą mėnesių senas balandis palietė veidą, Basio

susidūrėme,
trigrašiai pasipylė…
mano ar tavo?

x x x

Iš dieviškojo cirko

                  Roberto Frippo maniera –

i

esu menamas
daiktas rankose tavo,
kloune liūdnasis

ii

tavo rankose
menamas daiktas esu,
kloune liūnasis

iii

daiktas menamas
esu rankose tavo,
kloune liūdnasis

iv

rankose menamas
tavo daiktas esu,
kloune liūdnasis

bonus

liūdnas daiktas
esu rankose tavo,
menamas kloune

x x x

Nemigos žaidimai:
Strofa XVII:
Bandymas Nr. …

ir pabaigei gyvenimo esė
rugsėjyje                 gėlėse
               nuskendęs

x x x

Aštuoniasdešimtieji

i

kažkoks, blia, Rimbout
girtas laivas – ir uostas
neišsiblaivo

ii

uždaras ratas
smilkstančios cigaretės,
bendrakraujystė

iii

netiesa net ir
šitai, bendrakeleivės
aguonos sapnuos

iv

prastas portveinas
stipresnis nei, Viešpatie,
tavosios mintys

v

narcizų puokštė
stiklainy suvytusi,
neužmirštuolė

x x x

Besniegę saulėtą dieną nuo piliakalnio Kernavėje žiūriu į Neries vingius

i

šis gamtovaizdis
spindi ir tavo šviesoj,
siela miglota

ii

ar šiandien, ar prieš
tūkstantį metų – toliai
žiemų migloje

iii

vingiai Neries ar
samurajų veliavos –
migla iš miglos

iv

tiek tos žiemos – tik
padūmavus šviesa ir
mirtys bičiulių

x x x

Žiema dar nebaigė savo darbų, o tu žiemos darbus baigei

ir vykdydamas
švelnų mirties nuosprendį
ramiai gyveni

DIEVŲ TAUPYKLĖ/ gyvenimo srauto poezija. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009