DAUBARIENĖ IRENA
žiū – metai tirpsta –
dar vieneri nulaša
kovo varvekly…
x x x
kaštonų taurės
putoja – pavasaris
gyvastį švenčia
x x x
laužo šviesoje
bočiuko veidas kyla –
atmintis grįžta…
x x x
skaudus grindinio
nuogumas rugsėjį
kaštonams skylant
Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026
tėvas vis pjauna
žolę – kartoja laiko
ratą patirtis
Prakalba į šermukšnį. Haiku. Vilnius, SLINKSTYS, 2024
Mintys užgimsta –
raštais nėriniuotais vis
naujais dabinas
x x x
Ėjo protėviai,
ėjo promotės – esam
tęsti ėjimą.
x x x
Protėviai siunčia
šviesiais mintis savo mums
savasties stokoj.
x x x
Kad tik protėvių
išmintis neišbirtų
per laiko rėtį.
x x x
Debesys porom
meiliai rikiuojas – dangus
vestuves švenčia.
x x x
Grūde garstyčios
po širdim medžio šaknys
erdvę matuojas.
x x x
Kelias į kalną
kyla – vilties gimimas
kūdikiu krykščia.
x x x
Kūdikiui gimus
į jį Dievas pažvelgia
akimis mamos.
x x x
Gimties akimirką
akys pasaulio nauja
žvaigžde nušvinta.
x x x
Motinystė lyg
pradžios knyga – veriasi
Meile iš naujo…
x x x
Gegužės žemė
Motinai lenkias – AČIŪ
žiedais kartoja.
x x x
Pasaulio Mama –
Motinų Motina Ji –
Šventa Marija.
x x x
Motulės skara –
Motinystės karūna –
dienas dabina.
x x x
Motina žemė,
Žemiškoji Motina –
apstu dosnumo.
x x x
Motina rankoj
vaiką neilgai laiko,
širdy – amžinai…
x x x
Nežinia, kuomet
Ji miega – lig ryto vėl
kurpės sunešiotos…
x x x
Babytė – dukart
Mama – dosnumas platus
lyg vandenynas.
x x x
Vaikus savuosius
iš Amžinybės Mamos
palaima lydi…
x x x
Tiesą didžiąją
vieną vakarą vaikystės
Tėvas ištarė – – –
x x x
Netiesa, vaikus,
kad atneša gandras, jie
po širdim auga…
x x x
Nupjauta žolė
sodriai pakvimpa Tėvu –
dienom vaikystės…
x x x
Kritiškas Tėvo
žvilgsnis gilyn skverbiasi –
vis prasmės ieško.
x x x
Meilės išraiška
per naujus batukus – kad
tik kojoms šilta…
x x x
Nuo Tėvo žodžio
minia juoku prapliumpa –
jumore nardo…
x x x
Ir pasigirsta vėl
„Tyliai leidžiasi saulė…”
Tėvo lūpose.
x x x
Atminty menas
darbų galybė – Tėvo
rankom lytėta.
x x x
Rainių koplyčioj
indėlis Tėvo – gija
atminties gyva.
x x x
Gilumoj slepias
Meilė su rūpesčiu, o
išorėj – tylu…
x x x
Akis tavąsias
regiu – kalbėk – klausysiuos –
veriasi Dangus…
x x x
Pasilenk ligi
manęs – palaiminsiu ir
ranką paduosiu…
x x x
Upeliais tegul
išteka kančios sunkis –
ramuma arti…
x x x
Leisk palaikyti
sušalusias rankas ir
kalbėtis tyla…
x x x
Svarbiausia – vienas
nelik – leisk atrakinti
duris tavąsias…
x x x
Pasidalintas
džiaugsmas dvigubėja –
džiūgaukim kartu…
x x x
Pasidalinta
kančia – perpus mažėja –
atriek jos ir man.
x x x
Sutikus draugą
po daug metų – džiūgauja
širdis be ribų…
x x x
Bendrystės syvai
sielos gijomis teka –
perlais pavirsta – – –
x x x
Tavasis žvilgsnis
buvo toks „šiltas”, kad net
kūnas užšalo…
x x x
Žvilgsnis Tavo į
mane skverbėsi –
tirpo varvekliai ledo.
x x x
Šypsena Tavo –
inkliuzas kasdienybės
gintaro laše.
x x x
Bičiulystė man
kvepia pievų žiedynais –
bučiniais bičių…
x x x
„Geometrija –
formų psichologija”, –
ištarė dukra (9 m.).
x x x
Privilegija
jauno žmogaus klysti ir
taip pirmyn žengti.
x x x
Didis svajonių
sąskrydis – abiturientai
egzaminą laiko.
x x x
Rinkimų ruduo –
derlius ar sėja – grūdais
ar pelais misim?..
x x x
Laikrodis kapsi –
sekundžių lašai
tašo pareigos jausmą.
x x x
Žuvys tik tyli –
manė žmogus, nusprendęs
kliautis savimi.
x x x
Akmuo ar plunksna,
samanot ar skrist –
pasirinkimas…
x x x
Kaskart dovanai
mesti akmenys – laikas
šventovei kilti…
x x x
Metamas akmuo
slenksčiu, laiptais pavirto –
toliau matyti…
x x x
Visa įvyksta,
kam vykti lemta, – laikas
patirties meldžia…
x x x
Akmuo ant akmens –
ugnis įskelta kviečia
pietų gardumo…
x x x
Nurimk, brolau, juk
ne amžinas esi – laikas
smiltimis byra
x x x
Žmogus ne akmuo –
jis mąsto ir renkasi –
laisve kvėpuoja
x x x
Biro, byrėjo
akmenų kruša, kolei
plunksnele virto…
x x x
Kuris akmenį
mes tiltui statyti, jau
raidės smėlyje…
x x x
Tobulasis – mesk
akmenį – plunksną nuneš
vakaris vėjas…
x x x
Surasi mane –
kelias kelią sutiks ir
šviesoj pasiliks…
x x x
Visas laikas Jo –
Viešpaties – išmok dėkoti –
turėsi laiko apstybę.
x x x
Kuždasi vėlės
atmindamos praeitį –
vien meilės trūko.
x x x
Tikėjosi jos
nepakeičiamos būti
žemėj kadaise.
x x x
Ech! Skubėjimo
melas pavirto kančia –
vien meilės trūksta…
x x x
Akimirksnis
tarp jau ir dar tik – tikras
laikas – d a b a r t i s…
x x x
Akimirksnis jau
tirpsta – amžinybėje
veriasi langas.
x x x
Šviesa aukštybių
įspįsta kambarin – ima
gėdytis dulkės…
x x x
Varveklių sloga,
saulei sušvitus,
vis paūmėja.
x x x
Kaštonų taurės
putoja – pavasaris
gyvastį švenčia.
x x x
Žolės stiprybė
liaunumu stiebiasi – mus
budina kilti…
x x x
Žolės liaunumas
per asfalto plutą –
gyvasties triumfas…
x x x
Žibuoklės kvepia
vaikystės pavasariais –
žydruma svajų.
x x x
Krokai pievelėj –
žieduotas kilimas šis
akims išganyti…
x x x
Pavasaris vėl
šelmiškai kužda apie
Meilės radybas…
x x x
Porom paukščiai ir
kiti gyviai sukasi –
prigimtis skleidžias…
x x x
Sprogsta pumpuras –
pirmapradė jėga Jo
Rojaus kūrybos…
x x x
Jau atleidimo
pumpurais pažinimo
medis išsprogo…
x x x
Žiedais esaties
pražysti veržias – laikas
dovana Rojaus…
x x x
Žolėj supas
gijos voratinklio, jau
pamirštos voro.
x x x
Bunda rasotas
Joninių rytas – nykti
nokimas ima.
x x x
Krintantys lapai
kasmet pasiunčia laišką
man amžinybės.
x x x
Ruduo suveja
svajonių vėjinį – ir
užgieda ilgesys…
x x x
Skaudus grindinio
nuogumas rugsėjyje
kaštonams skylant…
x x x
Rudens laiškus
medžiai rašo – siunčia
skrajutes lapų…
x x x
Lapai rudeniai
lygu sklandytuvai vis
erdvę matuojas.
x x x
Ruduo seikėja
sunokusį derlių ir
man atrieks.
x x x
Lietaus karoliai
byra į stiklą, kelionė
atgaiva kvepia.
x x x
Ant voratinklio supas
vasaros laiko gijos –
prisiminimai nėriniuoti.
x x x
Ilgesys širdies
žmogaus lyg gija tiesias –
žemuogėm sirpsta.
x x x
Sunokus vaisiams
žemės įsčios įkvepia
tylos – – –
x x x
Gelmės kompasas
kryptį matuoja – tiesias
nėriniais minčių…
x x x
Nėriniai minčių
tinklais pavirto – sėkmę
pagauti žada…
x x x
Minčių nėriniai
svajų, idėjų raštais
prabangiais virsta…
x x x
Nėriniais minčių
tiesiais gija gyvybės –
šviesa protėvių…
x x x
Minčių nėriniuos
pasiklydo ilgesys –
aušra prašvito – – –
x x x
Ilgesio gija
laikinumo audiny
atmintį audžia.
x x x
Prašysiu, sakau,
sustoti ėjimą – gal
save sutiksiu…
x x x
Pasiilgau jau –
seniai begirdėjau, kaip
sekasi eiti…
x x x
Išbūsiu, sakau,
tarsi žemė žiemą – vėl
auginti kilsiu…
x x x
Jaudulys trauko
lakiausių minčių gijas –
tylos ilgiuosi.
x x x
Susitvenkusį
nerimą lietus išlis –
šviesa patekės…
x x x
Žvelgdama aplink
Esantis audžia apstybę –
vien dėkingumo.
x x x
Išdavystės akligatvis
per kartų laiką slenksčiu –
keliu išėjo.
x x x
Užtrenktos durys
veriasi langu – gulbė
skrenda – užgieda.
x x x
Diena sūpuojas
lengvumo sūpuoklėse –
Kūrėjo delnuos.
x x x
Jaukumos spalvos
nutapo vakarą – vis
lengvėja mintys.
x x x
Nemainyčiau nė
vienos valandos – randas
lobis patirties.
x x x
Nenoriu nieko
kito – šiandienai skirta
dalia geriausia.
x x x
Kur skuba žingsniai
neramūs baimėj savęs
įsiklausyti.
x x x
Esi esime
tark esimui sustoti ir
gyvas išliksi – – –
x x x
Aminties kloduos
prisiminimai – prabos
pačios aukščiausios.
x x x
Svajonių renkas
kolekcija – pildytis
ima troškimai.
x x x
Maldai suklupus
troškimų raktas drąsiai
Dangų rakina.
x x x
Mintyse kelias
galimybių žiežirbos
ugnimi grūdins.
x x x
Lyja idėjom,
rangos klausimų žaibai –
kūryba švinta.
x x x
Kiek kartų sakei
„Neturiu laiko”, tiek pro
šalį praėjai.
x x x
Dvidešimt pirmas
amžius siūlo išsikeist
save į centą.
x x x
Kasdien pasiūla
gausi leisti pakabint
tave kaip slieką…
x x x
Palaimink, Dieve,
mane, užmiršusį į
Tave pažvelgti.
x x x
Ieškojau laimės
žieduose alyvos – radau
trapumą savo.
x x x
Stebėjimas po
skubėjimo veržiasi
pajaco juoku.
x x x
Pakylėjimas…
Akimirką šventą tą
matuojuos Dangų…
x x x
Kiek berašytum,
tikroji prasmė slepias
už žodžių – tyloj…
x x x
Laikas patampa
akibrokštu – lekia sau –
neprijaukinu…
x x x
Laikas vėjyje
ar vėjas laike: ar taip,
ar taip, – skrieju…
x x x
Ruduo vasarą
iškeitė – pasidabino –
pats sau narcizas.
x x x
Laiko dovaną
išpakuoju – kasryt iš
naujo užgiedu.
x x x
24 valandos tau man
dejuoti ar svajoti –
pasirinkimas…
x x x
Laikas atskleidžia
tęsinius, serijas – to
paties siužeto.
x x x
Prisijaukinsiu
lietų – ištekės minčių
rūdys – pragiedrės…
x x x
Lietus murmekliui
vėl murmesys, džiuguoliui –
džiaugsmo priežastis.
x x x
Lietus gaivina
Žemę, Žmogų – gyvasties
vanduo akyse…
x x x
Dykumai lietus –
svajonė, žemei – gaiva,
mums – romantika.
x x x
Vidus lietumi
išlyja – akmens lemties
išvengia – švinta…
x x x
Ir įsikuria
Viešpats širdy manoj – lyg
Tabernakuly…
x x x
Savin pažvelgus
erdvė begalinė – ženk
dosnumo pilnas…
x x x
Ž E M A I T I Š K I H A I K U
Žemie unt žemės
žemiškā žėngdams – su
meškuom rokoujēs.
(Kas?)
x x x
Ons paskutinis
Euruopuo žegnuojuos –
laisvuos valis laukė.
(Kas?)
x x x
Aštouni šimtā
meto istuorijės –
anėi žėn, kuo nuor.
(Kas?)
x x x
Pėrma minavuonė
Žemaitėjės par taika –
omžēs spakaini.
x x x
Kēls i Konstanca
pri žemaitiška ūpa
kāp ligi Varniun.
x x x
Vīskups Staugaitis
Telšiun Katedra didžiu
Švīturiu laikė.
x x x
Karaliaus žemie
Bernardinā – sakralaus
pavelda krėkšts.
x x x
Ješivas garsas
Telšiun varda nešiuo
po svieta vėsa.
x x x
Insulas kalvuos
šaltiniūs meškas līgu
vaikelē maudies.
x x x
Torgaus šulinie
truoškuli malšinti par
omžius galiejė.
x x x
Pagėrdītė svieti
Atlaidā – vondou gīvs
šulinie Ruotušės.
x x x
Bričkēlė bėld
Genīs Prans parvažioun –
muziejus užgimst.
x x x
Puopietiem Vīdūns
ī klausimus atsāka –
Žmuonės augėn.
x x x
„Šešės žaras” jau
redagoun Mačernis –
žuodi raugs kėlst.
x x x
Gatvie Didžiuojuo
vakā suklink – garsas
bruoliu prasided.
x x x
Ješivuo dūzgėms –
pėnki šimtā vīru
Pondėiva šnekėn.
x x x
Poetės pirmuos
abruozda nie, ī
atmintės omžėna.
x x x
Šnekėn Karolina
raštininka rašītė –
talėnts skleidās.
x x x
Amžina minties
tėkmė Žodžiu – Gyvuoju
vandeniu – virsta…
Daubarienė Irena. Minčių nėriniai. Haiku. Kaunas, UAB „RIDSALES”, 2024