ŽIBAITIENĖ DALIA
Kai moiros pradalges
klojo, aš pakraštėly
užsilikau
x x x
Kas bus rytoj, –
to dar nežinom,
kas buvo – niekas neatims…
x x x
Ant balto kilimo
tų dienų pėdsakai
įminti guli…
x x x
Jau bokštai iškilę
virš rūko, o mes dar
klajojam rūke.
x x x
„Šoksiu – perplėšiu!”
„Ko tau plėšytis?” – sako
Mano tinginys.
x x x
Vis ieškome atsakymų,
o randame
tik klausimus.
x x x
Nematoma ranka
mane globojai
ir taip pasilikai…
x x x
Iš juodumos tu
dulke atėjai, –
į juodumą sugrįši…
x x x
Sugrįžo paukščiai
prie lesyklų –
jų atminty įsirašei
x x x
Kam trokšti, kad tave
suprastų, jei pats
savęs nesupranti.
x x x
Nedėkingi žmonės! –
sakai.
O tu Kūrėjui padėkojai?
x x x
Mažai turime
laiko: saugau jį,
kad neišsibarstytų
x x x
Kai gimė mano
Broliukas, pasaulis
Visas praturtėjo.
x x x
Kur tie nuversti
kalnai, perbristos upės? –
tyli, nežinai
x x x
Kas stipriausias žemėje?
– Aš! – atsiliepė
Meilės daigelis.
x x x
Trumpėja valandos,
minutės, tik ilgėja
amžinybė
x x x
Teka, teka rami vaga.
Staiga – užtvanka!
Kur man dėtis?
x x x
Sulėtinkim žingsnius, –
Sugrįš diena,
Pasitrauks pikti kerai
x x x
Dangaus ženklai
ir tavo mintys susipina,-
žemė spindi…
x x x
nepaleisiu tavo rankos
susvyruotų
mano pasaulis.
x x x
Gyvenimo balius.
Kančia ir džiaugsmas
Šoka savo tango.
x x x
Kur sudėti tai,
ką norėtum palikti
kitiems po savęs?
x x x
Draugai, artimieji
išeina. Prie kelio
rauda atmintis…
x x x
Pagaliau saulė
sugrįžo į langą.
Gal sugrįš viltis.
x x x
Bėga spindulys
per atminimų pievas,-
šviesą atneša.
x x x
Nejutau, kas
mano dienas pavogė.
Laukiu sekmadienio.
x x x
Pasaulis žiūri
nustėręs: menas leidžiasi
gilyn į duobę.
x x x
Sėdžiu ramiai,
o laikas nesustabdomas
eina pro šalį…
x x x
Ant kovo sniego
ieškom meilės pėdų, –
per vėlu, ištirpo…
x x x
– Kaip gyveni? –
manęs klausi.
– Laikausi ant yrančio plausto…
x x x
Jeigu dabar išeičiau,
padėkočiau už tai,
ką turėjau.
x x x
Imk mano sielą
lyg skrendantį paukštį
ir amžiams priglauski.
x x x
Per beribes miglas
savo dalį nešu
į amžinybę…
x x x
sužydėjęs alyvų
krūmas atvėrė
vasarai duris.
x x x
Senatvė ateina
staiga, lyg vystantis
žiedas nulinksta…
x x x
Užmigau ant tėtuko
Peties. Ant kitų
Taip neužmigčiau
x x x
Dar pirštai mena
dukros plaukus ir kasas,
laukia grįžtančios
x x x
Žiemos – pavasario kova.
Lygiosios. Kovas!
Lygiadienis!
x x x
Pavasaris. Tirpsta sniegas
po kojų…
Už viską dėkoju.
x x x
Suka suka
minčių spiečius, bet neišlekia –
karantinas.
www. silaineskrastas.lt/kuryba
2021 04 26