Autoriaus vardas: Vytautas Dumčius

BALBIERIUS ALIS                                        (1954)   

varpo šerdy
tobulas – žydras
garsas į dangų

x x x

bičiuli, 
sausros žolė
ir čia apsimeta mirusi…

x x x

šešėlių rašmenys 
slenka į Rytus… 
Busoną menu

x x x

ką galiu pasakyt? 
nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…

x x x

senas peslys 
veltui medžioja 
savo šešėlį

x x x

didis pasaulis – 
ir vienas – toks 
beviltiškai vienas!

x x x

rožės haiku – 
šerkšnas ant neprasiskleidusio
pumpuro formos

 Vėjo varpeliai. Vilnius, SLINKTYS, 2023

Prieš du tūkstančius metų 
Gilė kėkšto snape – 
Stelmužės ąžuolas.

x x x

baltas žvyrkelis naktį – 
Paukščių Tako šešėlis 
krentąs ant žemės

x x x

vienaakė katė – 
žalia mėnesiena – 
palinko virš tvenkinio

x x x

ryškiau už saulę
apakins mėnulis 
kurmį ant tako

x x x

kortų namelį 
statau – o vėjas 
vis pučia

x x x

vėjo akademijoje 
mielai skaityčiau paskaitas
apie debesų formas

x x x

graužia dūmai akis
bohemos tavernoj –
užmiršau kas esu

x x x

barbarų ordos
visada buvo tikslesnės 
už netikslius žemėlapius

x x x

amžinai žydinčių 
slyvų soduose – 
mirusių bičių sielos

x x x

Lietus 
niekaip nesibaigia lietus 
baigiantis metams

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

Nieko neradęs 
džiaugiuosi – vėjo 
gyvybė tarp pirštų

x x x

Kumšty spygliuotam 
kaštono – tobulas 
rudas aksomas

x x x

Tirpstantis sniegas 
tavo plaukuos 
nebuvau aš

x x x

APIE NARUS

Neverta panirti: 
žodžių šuliniuos 
dugno nėra

x x x

Tūkstančiai laikrodžių 
tiksi laukuos – 
sniegas per tirpsmą

x x x

APIE NESUSIKALBĖJIMĄ

Mano demonas 
tyli – tyloj 
tavo demonas kalba

x x x

Ir mano 
mažam tvenkiny 
garnys atsispindi

x x x

Žvaigždė – tarp 
buliaus ragų – 
aušros pranašystė

x x x

Amžinas mokinys – 
be Mokytojo – 
kelias

x x x

Nuliūdins – saulės 
zuikutis – be garso 
sudužęs į sieną

x x x

Kerpių ratilais 
apie vienatvę 
rašo ir rašo akmuo

x x x

Kaip auksas laukų 
noksta rugiuos
putpelės balsas

x x x

SKULPTŪRIŠKAS

Plastišką 
tylos pumpurą 
poliruoja saulėtekis

x x x

VIRŠ GLUOSNIŲ PRIEŠ LIETŲ

Lapų klavišuos 
žaibų užkalbėtojos 
volungės klyksmas

x x x

Vėjo šuo 
vėl užlaižė 
ne kūno žaizdas

x x x

APODEMUS AGRARIUS, ŽUVUSIAI ANT ŽVAIGŽDĖTO VIEŠKELIO

Žalios musės 
žaliai inkrustuoja 
kailiuką ant kelio

x x x

APIE PAGONIS, IŠNAIKINTUS BALTŲ ŽEMĖSE

Pagonių kraujas 
buvo kadaise 
baltesnis už šviesą

x x x

Bitės aky
gyvenau
dar negimęs

x x x

Šitas profilis žeis: 
neprilygsta jam
plienas skustuvo

x x x

IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO

Salamandrų vaikai 
maudės lovoj
kadaise Pompėjoj

x x x

SAUSIO SODE

Šerkšno nimbuose
juodos saulėgrąžų galvos –
kiek džiaugsmo, kad nenuskyniau

x x x

Moters akys –
vėlei dviejuos ežeruos
esu paskenduolis

x x x

APIE MIGRACIJAS VIRŠ EŽERŲ

Tūkstančius veidrodžių
iš dausų į dausas
turi paukščiai kely

x x x

O, neramybe! –
vėjo vien vielos
spengiančioj sieloj

x x x

Sniego kapuos
apnuogino krūtis
liūtys pavasario

x x x

BEDUINO PORTRETAS

Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą

x x x

Gongas griaustinio:
pašoka sode
nukirsta obelis

x x x

Mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis

x x x

Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant  žemės krentąs

x x x

Blindė pavasarį –
tūkstančio saulių
žydėjimo

x x x

Musių ir musmirių
sapnas – aukšti ir raudoni
grybų miškai

x x x

Voro tinkluos
rudenio lapas
rasoja užmigęs

x x x

APIE ŠALTĄ GRAŽIĄ MOTERĮ

Sniegas akių,
šiaurės pašvaistė
plaukuos

x x x

PAVASARĖJA

žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą

x x x

Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros

x x x

Sakalo skrydis
per pusę perskelia
ežero tylą

x x x

KELYJE

Broli, ištars
vienišą akmenį
susitikęs vienuolis

Iš „Trieilių“. „Metai“, 2007, vasaris

PLAUKIANT PER GANGĄ VARANASYJE Į KITĄ KRANTĄ

Stiksas tebuvo
Gango reinkarnacija
į Antikos žemę

x x x

DHARAMŠALA I

Bronziniai būgnai
sukas ilgai…
Budos keleivis praėjo.

x x x

DHARAMŠALA II

Kažkur yra pėdos
įspaustos bičiulių:
ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios

 x x x

DŽAIPURAS

Vidurdienio saulė.
Krenta po kojomis
vargšo šešėlis.

x x x

TAMILĖ

Gėlės dega plaukuos,
visa kita tamsu
lyg vidudieny vakaras…

x x x

DEDIKACIJA INDIJOJ RAIMONDUI JONUČIUI

Bičiuli,
sausros žolė
ir čia apsimeta mirusi…

x x x

INDIJA

Dieviškas sapnas
atmerktomis akimis
prie karvės krūvelės

x x x

DŽODPURAS, PRIE ŠIVOS ŠVENTYKLOS FORTE VIRŠ MĖLYNOJO MIESTO

Varpo šerdy
tobulas – žydras
garsas į dangų

x x x

RADŽASTANAS

Lyg būgno oda
sieloj vibravo
žydras dangus Radžastano

x x x

Žalesnės už vasarą
žalios papūgos…
Viduržiemis Indijoj.

x x x

Grok, kerėtojau –
raitos ant gelžkelio saulėj
geležinė ratuota gyvatė…

 x x x

PRO TRAUKINIO LANGĄ, KAŽKUR TAMILNADE

Senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį

x x x

BENAMIS PRIE ŠIUKŠLIŲ LAUŽO GATVĖJE

Vien tik ugnelės
mažytė širdis
ryto tamsoj…

x x x

IŠMALDA

Duoti gera
bet būsiu didesnis vargšas,
jei visiems padalinsiu…

x x x

IKONA

Skurdo ašara – be
ašaros – per purviną
Azijos skruostą…

x x x

DŽODPURAS

Baltojo garnio
šviesus atspindys
užterštam tvenkiny…

x x x

PRISIMINIMAS APIE LUMBINĮ

Ką galiu pasakyt?
Nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…

x x x

SEZANIŠKAS VAKARAS KERALOJE

O, raudono
kalno giesmė
žaliame peizaže

x x x

šitiek orumo
eisenoj karvės –
džipai sustojo ant kelio

x x x

kelio dulkės –
vienintelis auksas
seno Sadhu

x x x

RUDRAKSHA

Šyvos ašara
rieda į delną –
turgus Gokarnoj

x x x

NEPRISIRIŠK

Lyg Budos būgnai
dunksi traukinių ratai.
Kelias yra namai.

x x x

BEŽDŽIONIŲ DIEVO PALIKUONIŲ VESTERNIZACIJA

Hanumano vaikai
oriai valgo
ledus šokoladinius…

x x x

Snaigės krito
iš sapno dėžutės
po kokoso palmėm…

x x x

AUKSINĖJE SIKHŲ ŠVENTYKLOJE AMRITSARE, BESIKLAUSANT MALDŲ IR ŽVELGIANT Į MINIĄ, EINANČIĄ RATU APLINK TVENKINĮ

Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas!

Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Dar peri sniegą
saulė pernykščiam lizde,
o paukščiai jau grįžta…

x x x

kiek sapnų jau išgėrė
vampyrė – balta
mėnesiena

x x x

NUSILENKIMAS HERMANUI HESEI

stepių vilkai
nebemedžioja automobilių –
nejau visi prijaukinti?

x x x

buvai:
vėjo šilkas
ant mano lūpų

x x x

kartu su manim
nuo pilnaties vyno
 svirduliavo alyvų žiedai

x x x

kokiame lombarde,
mieloji – slapčia užstačiau
mūsų džiaugsmą?

x x x

SENAMIESČIO ETIUDAS. 2010

pernelyg kinematografiškai –
prieš vidurnaktį – spalio
lapai ir spalio lietus

x x x

VAKARAS PRIEŠ ILGES

Kiek keleivių many
Susitinka šią naktį kelionėj –
Neaprėpiamas protėvių kelias…

x x x

EPITAFIJA

sudegė tas
kurs žarijomis eiti
mokėjo…

x x x

trakšt trakšt – pirštais sidabro
mirusių kaulus
skaičiuojantis mėnuo

x x x

Šešėlių rašmenys
slenka į Rytus…
Busoną menu.

x x x

AKIRATIS

ta pati lyguma
ten kur galvojai
jau žvelgiąs nuo kalvos

x x x

LIETUS PRIEŠ JONINES

per ilgai dangaus Vazarelis
lieja susiliečiančius ratilus
balų drobėse

x x x

Jau keliausiu…
Vasara žiro
lyg Hermano Hesės karoliai.

x x x

žuvėdros šešėlį
jau laidoja smėliuos
rudenė mūša

x x x

PRIEŠ LIETŲ VIRŠ UPĖS

Debesies upėtakis 
mėlynas – mėlynesnis 
už vakaro dangų

x x x

VARŠUVOS PRISIJAUKINIMAS. 2011

Ir štai: 
miestas it paukštis 
lesa sekundes iš rankos…

x x x

MARMURO MANO ŽEMĖJ NĖRA

Marmurinis mėnulis. 
Vietoj marmuro žemėj 
protėvių kaulų pūga.

x x x

VASAROS RYTO RŪKUI PRASISKLEIDŽIANT

Žvelk – žilas 
kelio žaltys 
per upę plaukia

x x x

Vasaros sodas.
Širšės kaip samurajai
slyvų take.

x x x

APIE VIENĄ MOKYMĄ

Budos ratai
aplipę moliu ir mėšlu –
aukščiau nei gervės girgžda…

x x x

kur eini
per amžiną tirpstantį sniegą,
siela liūdnoji?

x x x

VĖLEI SUJAUDINO

Rūkas, kyląs
iš nužydėjusių
aguonų galvų

x x x

AKIMIRKA VIENATVĖJE

Teišgers ši tyla
visą juodumą juodą
iš mano sielos

x x x

KADAISE KUKURŪZŲ LAUKUOS, TOLI BESARABIJOJ

veltui šnabžda maldas
nurudusios lūpos – rudenio lapę
jau medžioja žiema

Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

nesijaudink dėl oro:
vėjai stabilūs čia
tiktai praradimų…

x x x

apie vienatvę
rėkia kėkšto
raudonas ruduo

x x x

TEN KUR

kelio žaltys
pasismaugia
prie balto žilvičio

x x x

TOLIMIAUSIŲ LAIKŲ PRISIMINIMAS, DINGUS ELEKTRAI GRUODŽIO NAKTĮ

Spingsulė ir vaikas…
Mėnulio akis
didėja virš stalo.

x x x

IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO

salamandrų vaikai
maudės lavos pirtyse
kadaise Pompėjoj

x x x

vėjo mostas –
ir rudenio runomis
lyja nuo medžių

x x x

DVI TEZĖS IR PRIELAIDA

Katė nėra sodas.
Sodas nėra katė.
Sodas kartais aš…

x x x

MOTERIS

Sujaudins staiga
vystantis grožis
labiau nei jaunystė

 x x x

LENGVO VĖJO LOPŠINĖ

Marmurinė mėnulio katė
murkia linguodama
eglės viršūnėje

x x x

baltas baltas laivelis
ant nebūties jūros –
tai tu arba aš…

x x x

KAMUOLINIŲ DEBESŲ DIENA

Šešėlių dievai per
žydintį lauką. Trumpam
apsiniaukia gėlių žiedai.

x x x

APIE PIRMĄ VASAROS UODĄ

Devynbalsė alksnynuos…
Ir uodo zyzimas
pervertas vakaro spindulio.

x x x

TRUMPA VIENO PAVASARIO ISTORIJA

Senolė mirė.
Išdraskytoj sodyboj vienišas
tulpės raudonis.

x x x

akmenėly kalkėtam
spengs neregėto senumo
kriauklės spiralė…

x x x

nuovargio, broli,
nuovargio ženklas
iškrito ant runos

x x x

O, tuštybe! –
koks klastingas iš pasalų
tavo smūgis į veidą

x x x

ECTOPISTES MIGRATORIUS

Kas esu? –
išmirusių karvelių keleivių
genties?..

x x x

Ežerų ciferblatuos
bronzinės strėlės rudens…
Siela kaip suopis danguj.

x x x

visos fiestos
dėvėjo tą pačią
liūdesio kaukę

x x x

PASKUTINIS

rožės haiku –
šerkšnas ant neprasiskleidusio
pumpuro formos

x x x

MIRŠTANTIS ŠAMANAS

Su pirštais šokusią
būgno odą
graužia tylos kirmėlė

x x x

tirpstančio sniego
laukuos – liūdnos
pėdos kiškelio

x x x

senas žmogus
grėbia lapų mirtį –
saulė Vėlinių rytą…

x x x

nepašovus tylos
krenta už girių
garso strėlė…

x x x

JAU

barbarų ordos
jau ne už vartų
jau tavyje

Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

DAR NEGIMĘS

cunamis
sapnuoja
saugiausią pasaulio uostą

x x x

APIE TIRPSTANTĮ SNIEGĄ

vėl žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą

x x x

Iš rūko į rūką
sulinkę senučių klaustukai –
turgaus diena provincijoj…

x x x

AMERIKA. PRERIJŲ PEIZAŽAS

Tylos totemai vėjy.
Šamano gerklėj naikintuvo
staugsmas kaip peilis.          

x x x

Dievų kaukolės
Byra iš smėlio laikrodžio.
Pantha rhei.

x x x

Tampu nuolankiu mokiniu.
Tik mokytoją – Mokytoją
susikuriu pats…

x x x

VASARIO RYTAS UŽ LANGO

Ant supuvusio obuolio
pernykštės planetos –
karalius svirbelis!

x x x

apšekšnijusį langą
grasina išdaužti
Hokusajaus banga

x x x

VIS VIENA IŠTIRPS

Sniegas ant sniego
lyg tavo pasaulio sekundės
gyventos kadaise

x x x

ten kur žydi
tavo plaukų vėjas
mūsų nėra ir nebus

x x x

KARTAIS ESU

narvas geležies
ir paukštis tame narve
be išėjimo

x x x

PASAULIS

Daiktas, įdėtas
tavin – už tave
daug didesnis

x x x

žiaurūs virš mūsų –
žiūri beveidžiai be žvilgsnių
sekundžių dievai

x x x

apsimesk
kad viskas gerai,
džiaugsmo fontane numiręs…

x x x

GEGUŽĖS PIRMOSIOS RYTAS RASŲ KAPINĖSE

Fantastiškoj šviesoj
ganosi girių asiūklių
antkapių dinozaurai

x x x

Kas aukso garbanas
plauna ežerų veidrodžiuos?
Ruduo, numirsiantis narcizas.

x x x

PELĖKAUTAI

sūris
ieško pelės –
ruduo jau sodyboj

x x x

iš anapus
iš anapus kažkas
kiaurai žemę vis žiūri

x x x

BUVO KADAISE

pempės kiaušinis
sudužęs – geltonesnis
už saulę arimų

x x x

SAPNAS APIE AGRARINĘ PAŽANGĄ

Į mano sapno rugius
šią naktį suskrido
mirusių putpelių sielos

x x x

KAS BUVO TIKRA

…kaip skustuvai
žali viksvos dantračiai.
Kraujo saulelė ant piršto.

x x x

BŪSIU:

kalkėtas akmuo
protėvių veidu
prie kelio

x x x

APIE VIENO VAIZDO POVEIKĮ

kiek sapnas užmato:
degančios bėga žirafos
visuos horizontuos…

x x x

žodžiai iš tuštumos –
lyg viduržiemį grįžę
paukščiai klajūnai

x x x

lieka šviesa
ir žalumas žolės
taip liūdnai rudenėjant

Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

ŠTAI

veltui bandžiau
pramokt sudėtingiausio
nerašymo meno…

x x x

Kas galėtų būti
netobuliau – už
tobulybės eiškotojus?

x x x

APSILANKYMAS APLEISTAME KRAŠTE

Nesurasi: kelias
kaip moneta
krenta į žolę

x x x

APIE VIENĄ IŠ TŲ, KURIE VISADA ŠALIA

Isos –
varnas ir vyšnių baltumas –
kadai išsprogdino akis…

x x x

lyg šuo
rudom šlapiomis ausimis
loja pro rūką ruduo

x x x

krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…

x x x

PAUZĖ

Lyg negyventum –
nekurtumei nieko – tik būtum
kažkaip keistai

x x x

argi ieško prasmės
naktį šaltą pabudęs
sniego tirpsmo upelis?

x x x

PRISIMINIMAS APIE ZENONĄ ŠTEINĮ IR JO LAISVAJĮ RŪSĮ, ŽVELGIANT Į ŽYDĖJIMO MĖNESIO UŽUPIO PANORAMĄ

Žydruoja seni tvenkiniai…
Plauks nenuplaukdamas jais
vien tik kriaušės baltumas

x x x

atsiklaupk:
štai auksinis fontanas šviesos,
aukštesnis už dangų

x x x

dievas – mažėja –
ir – nyksta – kaip nyksta
išnykstančios rūšys

x x x

tuštuma
be daiktų – pats pirmasis
pasaulyje žodis

x x x

Kiaunė ant stogo.
O aš jau galvojau,
kad aitvaras bilda…

x x x

veltui ieškau
savy šilumos
šiltame kambary

x x x

BOBŲ VASARAI AUŠTANT

pagonių sidabrą
lydo laukuos
voratinklių saulė

x x x

Taip ir likau
neįšventintas į augurus –
kadaise ornitologas

x x x

savaime eilutės…
taip kaip lietus
ant pavasario lysvės

x x x

REGĖJIMAS APIE ŽIEMĄ JAPONŲ

Atodrėkio šilkas
slysta per ašmenis…
Samurajus kely.

x x x

Neieškok
lotofagų šalies:
ji tave susiras…

x x x

lieka taškas
gražioj tuštumoj
atsiremti prieš ilgąjį kelią

x x x

švie – syn
vis švie – syn
šitas žodis, kurį tau tariu

x x x

Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.

x x x

ŽIEMOS VAKARIENĖ

Burna pilna
sniego – bet iš kur
šitoks alkis snieguos?

x x x

rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…

x x x

ugnis židiny –
nesibaigiantis gyvasties
medžio aukojimas

x x x

apie ką
kalba rūko vienatvė
ir medis vienuolis?

x x x

NAKVYNĖ TĖVIŠKĖJE

Gilesnis už vandenį
protėvių miegas
mėnesienoj ant veido

x x x

AGRARINIS GAMTOVAIZDIS PER ATODRĖKĮ, PRIEŠ KALĖDAS

Sniegas sunkėja…
Vienkiemio link
dviratis vedas kaimietį.

x x x

arklį ir roges
argi regėjo kas
šią žiemą provincijoj?

x x x

gražiausia suknelė
buvo įdegęs
tavo kūno aksomas…

x x x

Prisipildo pasaulis…
Kad skaudžiau
ištuštėtų.

x x x

KLASIKOS MIRTIS

Perplėštą knygą
pasaulio šalikelėj
skaitantis vėjas

x x x

LAGUZ

Vandenio runą
meta kiekvienas
lašas lietaus

x x x

ILIUZIJA

aukšlių sniegas
upelės paviršiuj –
neištirpstantis niekad

x x x

HAIKU UŽ LANGO, TOLI

kokie vieniši
trys stirnų taškeliai
kovo snieguos

x x x

Išskyrus šią šviesą
nieko daugiau
tau čia ir nelieka…

x x x

lapai pernykščiai
šėtoniškai raitos
pavasario saulėj

x x x

dievas tėra
tirpstantis sniegas
mūsų laukuos

x x x

putino uogų
raudonis prieš gruodį –
degantis krūmas aušroj

x x x

PO IŠSISKYRIMO

Kiaurai žiūri
per mano akis
tuštumos dievai

x x x

niekad negirgžda
saulėgrąžų laikrodžių
dantiračiai

x x x

neik tuo keliu:
juo jau nuėjo
tavo mirtis…

x x x

Sengluosnis lūžo –
vietoj tėvo vaikystėj
švilpynių drožėjas

x x x

NEPRINOKUSIŲ

slyvų žalumas
pasigrobia regą – rausvėdamas
tarytum Cezanne’as

x x x

Niekas nėra,
ir niekad nebus
rūko karalius

x x x

iš “BESARABIJOS TRIEILIŲ”

stepių ruduo:
daug pilkesnis šalikelėj
vieversys raguotasis

x x x

Kaip dvi galaktikos
susivijo į spirales
ragai seno avino

x x x

Saulėgrąžų kaulai
bėga link horizonto –
Besarabijos stepė

x x x

Kęstučiui Vaiginiui ir jo saksofonui

Saksofonas nakty…
Įauga į tvlą
žvaigždžių ir rupūžių skulptūros.

x x x

Tūkstančiais lūpų
šnabžda vėjo mantras
kukurūzų stiebai

x x x

Tos gilmės neįžvelgsi –
akys moldavų gražuolės
ir galvelės grakštumas

x x x

Voratinkliai verkia…
Ankstų rytą juos skriaudė
ašmens stepių šalnos.

x x x

Rožė rūdija.
Į juodžemio juodąjį dangų
žiedlapis kyla…

x x x

NETOLI NUO KOLCHIDĖS RUDUO

Auksinė žolė.
Auksinėj žolėj
debesų ir avelių sidabras.

x x x

Kas pašovė
skrydį bebaimio erškėčio? –
uogos raudonos nuo skardžio…

x x x

rudenio varno
plunksnų tamsoj –
vaivorykštės šėlsmas…

x x x

sutrupės tuoj
rudai surūdijęs
žiogas rudenėj žolėj…

x x x

Kur pradžia? pabaiga? –
du taškeliai maži
kely amžinybės…

x x x

moters šešėlis
per sielą lyg lauką:
ir vėjo švelnumas…

x x x

Lyg balti
debesėliai – žąsys
per purviną balą

x x x

Varno sparno metalas
ir atšvaitas rudenio aukso –
štai tobulas vienis!

x x x

PRISIMENANT ZURBARANO „AGNUS DEI“ SURIŠTOMIS KOJOMIS

Žvaigždę ryto rasoj
iš avinėlio pėdos
gėrė kadaise meistro akis

x x x

į pietus jau
nusinešė mano šešėlį
stepių erelio vyzdys

x x x

Skleidžias fazanas
lyg lopelis pavasario –
rudenio purvas voljeruos…

x x x

juodžemis juodas
šviečia balčiau užu saulę
kviečio grūdeliui

x x x

PASIVAIKŠČIOJIMAS IŠDŽIŪVUSIA UPĖS VAGA

Stepių tilviko
sidabras grakštus
sudūžta į dangų…

x x x

pats nuostabiausias
performansas visatoj –
garstyčios sėklelės prisikėlimas…

x x x

Balų varlė –
viską ji žino
apie visatos sprogimą…

x x x

juodos
haiku raidės
baltesnės už pirmąjį sniegą

x x x

Kas –
ošia many –
kai tyliu?

x x x

NAKTIS SENAMIESTYJE

Koks grakštus
aukštakulnių kaukšėjimo
atspindys vidurnakčio baloje

x x x

SUGRĮŽIMAS

Gervių pora
ant sniego – kur
žemės juodos lopinėlis?

x x x

žaibo žilvičiai
bemiegėj nakty
baltesni negu sniegas

x x x

šviesos alchemijoj
nepralenktas iki šiol
jonvabalio meistriškumas

x x x

debesų kaligrafijos
mokosi akys
prieš aušrą

x x x

Kaip baisu:
pumpuruos – jau regėti
obuolio mirtį

x x x

kelias išeiti
kartais sublyksi
kad ne-užsimirštum

x x x

KITAS PAVASARIS, KITAS

Veltui kris
meteorai į žiedlapius… Nespėjom
jais atsidžiaugti.

x x x

Alkanos rujos
troškimų… Jų staugsmas
jau tolsta už girių…

x x x

kas iš meilės išliks? –
lietus, tik lietus tau ant veido
ir truputis sniego…

x x x

SENSTELĖDAMAS KARTAIS PAGALVOJU, KAD GALĖJAU BŪT IR GOTIKOS METALISTAS

metalo kalba
iš gitarų – lyg kaltų
kažkas iš vaivorykščių kardą…

x x x

lyg šokėja
įšalus į ledą – mano
vasaros nendre grakščioji

x x x

Krito draugo šešėlis
per sapną – kaip paukštis
po šūvio…

x x x

niekada
neaploja lunatikų
geltonas mėnulio šuo

x x x

tavo plaukai žali,
upe vaikystės
su aukšlių karoliais…

x x x

REGINT MEDINĖS SODYBOS GRIUVĖSIUS VĖLYVO RUDENS GAMTOVAIZDYJE

Apleisties signatūrose
vien tik vėjo pelė
tebeieško prasmės…

x x x

lyg vilkolakio eita –
lapų pėdos raudonos
ant pirmojo sniego…

x x x

ne tik rudens:
dienos trumpėja
kiekvieno keleivio…

x x x

MEDITUOJANTIS

Lyg akmuo
šalia viešpaties kelio
kojas po savim sukryžiavęs…

x x x

SENTIMENTALUS APIE KADAISE MYLĖTOS MOTERS KRŪTŲ VIRŠŪNĖLES

į kalnus šiuos
įkopti norėsiu
net po mirties

x x x

VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ

Virpa įmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą.

x x x

sniegas: be pradžios
ir pabaigos – iš sniego
kadaise tavo plaukai

x x x

VIENIŠAS KELIAS

Kas ten vienišas
su menų kuprele?
Ar atpažinsi?..

x x x

Trys stiebeliai
grakščiai apšerkšniję žolės –
kam dar tie žodžiai?

x x x

IŠ KULTŪROS EKOLOGIJOS

Kryžiaus ženklas
ant voro – senesnis
už Kristų…

x x x

PAVASARIO PALĖPĖJE ANT PALANGĖS, ŠALIA JUODO SENO BUTELIO, RANDU PERNYKŠTĘ KRIAUŠĘ, KURIĄ PADĖJAU NOKTI RUDENĮ

Supuvusioj formoj
koks velniškai dieviškas
raitosi grožis!

x x x

PAUL DEVOUX

Noksta medžiuose
meilei ir mirčiai
apsinuoginę moterys

x x x

o kelionės didybe! –
plaukia liūties laiveliu
mažas garstyčios grūdelis…

x x x

plunksna tyloj
tyliai leidžias
į ežero vyzdį

 A. Balierius. 99 trieiliai. V.; homo liber, 2013

kylant boružei
dangus padidėja
virš smilgos

x x x

debesų kaligrafijos
mokosi akys
prieš audrą

x x x

mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis

x x x

rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…

x x x

kas iš meilės išliks? –
tik lietus tau ant veido
ir truputis sniego

x x x

tyloj
noksta kita
tuštesnė tyla

x x x

mano sniegas – ne
mano sniegas – ne
mano – niekas

x x x

šnabždesių šnabždesiai
šimtametėje eglėje –
netgi naktį be vėjo

Vėjo ašmenys. VŠĮ “Tobia”, Vilnius, 2019

VIENIŠOS LINIJOS

Apyaušrio upės
išsivynioja iš saulės kamuolio
lyg ilgi melzgani siūlai

x x x

Visur einu vienas
ir kaip keista
kartais kažką sutikti

x x x 

Tuščios aguonų kaukolės
šiugžda vėjy
išbarstę savo mintis

x x x

Groju tau tylią melodiją
bet iš visų melodijų
lieka tik aidas

x x x

Tegu auga topolis
tavo skausmo topolis
mano širdies lauke

x x x

Kriauklėj tavo veidas
įrėmintas
į prarastos jūros ošimą

x x x

Mes dar susitiksim
kaip kartais susitinka
mėnuo ir saulė

A.Balbierius. Delno irklas. Vilnius, “Vaga”, 1986

Koks margas! toks margas
kaip nuodėmės sielos
sparnas patarškos

x x x

nekalba javai
apie gėrį ir blogį –
jie auga visoms burnoms

x x x

neikaip netapsi
laisvesnis už vėją –
nebent po mirties

x x x

spengia šalčio sidabras
virš jūros, o jūra
alsuoja laisva

x x x

protas šviesėja
kai kalbiesi – su
medžio lapu

x x x

tobulas yra
linkis tavo krūties –
ne aš jį sukūriau

x x x

lenkis prie žemės
ieškok nuolankumo
kelio dulkėse

x x x

šiemet anstyvas
kvapų karalaitis
baltasparnis jazminas

x x x

kas diktuoja žodžius
apie tai apie ką
niekada negalvojau?

x x x

vėlei želia žolė
tikroji šios žemės
karalysčių valdovė

x x x

vaizdinių vaizdiniai –
kiek jų sutalpina
dvi vienintelės akys!

x x x

ištuštėjęs fontanas
verkia per lietų
savo jaunystės

x x x

tuštybės burna
jau prarijus mane
vėlei išspjovė

x x x

juodu blogio keliu
ėjęs – tekėk viršum jo
kaip rytmečio saulė

x x x

vėjas šermukšniuos –
lyg uogas raudonas
barstytų rugpjūčio mirtis

x x x

graužia kaip kirmėlė
medį gegužio sausra –
kažkur valkatauja lietus

x x x

darbas – sakė kadaise
Avataras Satja Sai Baba –
kartais pražudo žmogų

x x x

nusivylimų tinkluos
blaškos širdies
riešapelekė žuvis

x x x

ežero sielą
grakščiausiai išreiškia
rūkas prieš aušrą

x x x

prisirišai daugiau
prie žolės prie dangaus negu
prie savo gyvybės

x x x

sustoti negalima – laikas
gyventi lėčiau nei gyventa
šioj extasy diskotekoj

x x x

lenkis nuoga virš manęs,
mylimoji, ir žemė žalia
pasisuks kaip kadaise

x x x

aguonos grūdelis
dainuoja per žiemą
apie žiedą aguonos

x x x

nostalgijos voras
meta rūko tinklus –
mėnesiena virš jūros

x x x

paukštis liepsnelė
mažytė sparnuota žvakutė
temstant alksnynuos

x x x

vampyras poetas
geria syvus iš kūno
vardu praeitis

x x x

visos kaltės praeis
kaip ir dorybės – kadaise
kaip vėjas praėję

x x x

baltų pilių kuorai
mėlynoj ryto drobėj –
apšerkšnijusios liepos

x x x

išsekęs šaltinis
godžiai geria per naktį
šviesą žvaigždžių

x x x

už nieką nebuvai didesnis –
dulkė kelio dulkėse
tarp kitų dulkių

x x x

mano brolis
prarasto rojaus ieškojo –
niekad negimęs

x x x

niekas nepastebėjo –
širyt užgeso virš miesto
benamio žvaigždė

x x x

kaip visas praėjęs laikas
rauda įšalus į ledą
sniegenos širdis

x x x

nesipūsk kaip moliūgas –
jis galvojo esąs
už mėnulį didesnis

x x x

vieškeli baltas! –
kaip tavęs pasiilgau
po liūčių ant asfalto

x x x

kur išėję draugai? –
pabandysiu už juos
šiandieną gyventi

x x x

graužia dūmai akis
bohemos tavernoj –
užmiršau kas esu

x x x

V I E N I Š O J I

apsikabink save ir miegok:
tavo tobulas formas
geria naktis

x x x

jau užmokėta iš anksto
už visą kūrybą
nežinomu Dantės ratu

x x x

pragėriau gegužę…
kaip kinas Li Bo
gaudęs upėj mėnulį

x x x

kiro sidabras
lėtai išslydo
žvakidėj saulėlydžio

x x x

pasiversk į obelį – kad
man labiau skaudėtų – ją kadaise
pakirtau žydint

x x x

debesys gegužio danguj
šiandien daug baltesni
negu mano siela

x x x

sapno moterys
visada gražesnės už tas
kurios miega šalia

x x x

sraigės kiautelyje
lietus pakartoja
Paukščių Tako spiralę

x x x

juoda čiurlio strėlė
žemėdama sminga
į saulėlydžio akį

x x x

apkurtina ausis
skrendąs į vasatą
naktinis žolių choras

x x x

S M Ė L I O  L A I K R O D I S

tekėk kaip smėlis – aš
būsiu ta ranka kuri nuolat
apverčia laikrodį

x x x

N E M I G A  L I E T U I  D U L K I A N T

nakties žibintai lietus
atspindžiai tų žibintų
kas iš to kad lietus

x x x

prieš du tūkstančius metų
gilė kėkšto snape –
Stelmužės ąžuolas

x x x

debesų pelekais
pasinėrė į rūką
mėnulio žuvis

x x x

baltas baltas kuprotas
prišalusiom kojom prie žemės
angelas – medis žiemos

x x x

šešėliai – tai karalystės:
vakaro – ryto arba
sidabrinės žiemos

x x x

žalioje žolėje dviese –
kur išlijot mūsų atvaizdus
baltų debesų dievai?

x x x

jūros banga
lūžta ir lūžta perpus –
niekad kitaip

x x x

N E T I K Ė T A I  P R I S I M I N I A U  S A L V A D O R Ą  F E L I P E  J A C I N T O
D A L I  Y  D O M E N E C H Ą

virš dykumos vakaro
ilgakojo voro šešėlis
jau nubėgo į Rytus

x x x

F O L I A N T A S  A P I E  M A G I J Ą

dramblio kaulo kietviršį
kasnakt lyg duris atidaro
drakono ranka

x x x

iš kur teka laikas?
jei žinotų – įsimylėję
užkimštų tą indą

x x x

išdraskytoj sodyboj
riešutus gliaudo
rudens voverė

x x x

T R U M P I A U S I Ą  M E T Ų  N A K T Į

saulės žirnelis
raudonas virš girios –
auštant sutirpsta

x x x

arklio kaukolę žalią
susiranda lietus
samanotoj sulūžusioj fermoj

x x x

kaip sniegena
lesa sėklas alyvų
išbadėjus žiema

A.Balbierius. Strazdo anatomija. Vilnius, „Vaga“, 2004

Nieko neradęs
džiaugiuosi – vėjo
gyvybė tarp pirštų

x x x

trumpas vasaros nakties atsitikimas

Amžinybei sutings
pelėdos pasnojimas
virš veidrodžio pievoj

x x x

Tavo kūno aksomas
buvo kadaise karališka
mano mantija

x x x

slyvų kauliukuos
pasaulio prasmės
ieško kėkštas

x x x

laisvės ašaka
gomury –
skurstantys žmonės

x x x

kerpių ratilais
apie vienatvę
rašo ir rašo akmuo

x x x

pavasaris apleistoj sodyboj

Svirties kryžius.
Vietoj krucifikso
žieduos prikalta obelis.

x x x

blindė pavasarį –
tūkstančio saulių
žydėjimo

x x x

skurdo peizažas

Dviese vagoja žemę
po žydinčiais sodais –
tik vyras ir moteris.

x x x

Iš kito pasaulio –
vieškeliu
einantis vaikas

x x x

vienišojo sapnas apie namus

Po kelionės sunkios
lūpų šilkas užmerks
piligrimo akis

x x x

šnabždesių šnabždesiai
šimtametėje eglėj –
netgi naktį be vėjo

x x x

Iš kur? Ir į kur? Ir kodėl? –
ėjo tavo širdis
šaltoje mėnesienoj

x x x

kartais tyloj
noksta kita
tuštesnė tyla

x x x

vaikystės atsiminimas. 2000 metų prieš Kristų

Didelėj vanago aky
vaikas ir viščiukų
auksinės statulėlės.

x x x

trys eilutės iš topografijos istorijos

Barbarų ordos
visada buvo tikslesnės
už netikslius žemėlapius.

x x x

žydram danguj
kriaušių smuikais
grojančios širšės

x x x

baltų žaltys
aplink Antikos galvą – kaip
laurų vainikas

x x x

vasaros lietus kaip viskas praeis

Debesų kentaurai
su žaibų kalavijais…
O, žavioji pasaulio rūstybe!

x x x

Moters akys –
vėlei dviejuose ežeruos
esu paskenduolis

x x x

O, neramybe!
vėjo vien vielos
spengiančios sieloj

x x x

prikala regą
prie sienos
vynvyčio raudonis

x x x

asmeninis skelbimas laikraštyje

Vėjo akademijoje
mielai skaičiau paskaitas
apie debesų formas

x x x

lapkritis – tu
bejėgis prieš kalbą:
rudijančio lapo tyla

x x x

sekundžių lietus! –
šitiek metų keliauju
be skėčio…

x x x

žvaigždė – tarp
buliaus ragų –
aušros pranašystė

x x x

Grambuolių eisenos
užtemdo mėnulį.
Šviesyn tik narcizų žiedai.

x x x

Šviesoj gimęs
į šviesą išeina –
Budos keleivis

x x x

b a l a n d ž i o  l a u k u o s

Žiūriu į apvalų
Mackaus vandenį – apvalioj
polaidžio baloj

x x x

apie šaltą gražią moterį

Sniegas akių,
Šiaurės pašvaistė
plaukuos.

x x x

ant sniego papiruso –
beraščių paukščių
hieroglifų tobuybė

x x x

iš mirusios senelės atsiminimų

Ištirpo ant žalio
sidabras avelių…
Rudenio pieva.

x x x

po sezono

šešėlį žuvėdros
laidoja smėliuos
rudenė mūša

x x x

Mirę dangaus kambariai.
Raktai giliam šuliny
prie užrakintos bažnyčios.

x x x

Mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis

x x x

aksomas
už durų – tavo
lūpų vidus

x x x

beduino portretas

Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą

x x x

bitės aky
gyvenau
dar negimęs

x x x

naktinis jazminų žydėjimas

Drasko krūmą jazmino
laukine kate pasivertus
nuoga moteris

x x x

kortų namelį
statau – o vėjas
vis pučia…

x x x

apie paliktą moterį

Saulės šilkas
juodas – sunkesnis
už šviną

x x x

Žiemos sodas
susilieja į vieną
Mondriano obelį

x x x

Sniego kapuos
apnuogina krūtis
liūtys pavasario

x x x

būsiu:

esu – nenukrentanti
sapno plunksna
tarp dviejų veidrodžių

x x x

Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant žemės krentąs

x x x

sekundžių lietus! –
šitiek metų keliauju
be skėčio

x x x

toreadoro mirtis sode

Mėlyno vėjo
aštrūs lyg buliaus ragai –
parkrito raudonas gvazdikas

x x x

tu

kelias kuriuo 
jau niekada
nepareisiu

x x x

kylant boružei
dangus padidėja
virš smilgos

x x x

Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros

x x x

apie nušvitimą

Kartais nušvisdavau
kai neskaitydavau nieko
apie dzeną

x x x

Pilnas ilgesio
pilnaties būgnas.
Marmurinė tyla.

x x x

Cikadų balsai
virš upės – kaip
debesų atspindžiai

x x x

piešinys tušu ant juodo japoniško popieriaus

Juodo katino
juodas šešėlis
juodoje naktyje

x x x

Kaip fazanas puošnus
vaikšto pakrantėje ežero
spalio beržynas

x x x

Niekas nežino
kas yra Meistro ranka:
ji yra ir jos nėra.

x x x

vėjas dievų:
link horizonto
lenkias beržai

x x x

apie pagonis, išnaikintus baltų žemėse

Pagonių kraujas
buvo kadaise
baltesnis už šviesą

x x x

žolės prisikėlimo mėnesį

Girtos sraigės
voliojas žolėj…
Rasa kaip degtinė.

x x x

dūzgesys

amžinai žydinčių
slyvų soduose –
mirusių bičių sielos

x x x

pilnatis stebi mirštantį kurmį

Ryškiau už saulę
apakins mėnulis
kurmį ant tako

x x x

vėjo šuo
vėl užlaižė
ne kūno žaizdas

x x x

birželio vakaras

Lyja: šlapia lapė
šlapioj žolėj
ieško šlapios pelės

x x x

apie nesusikalbėjimą

Mano demonas
tyli – tyloj
tavo demonas kalba

x x x

kaip susiglaudė
du obuoliai ant šakos –
nuristi norėtų kartu

x x x

žiemos nakties negatyvas

Medžių šešėliai
baltuoja ant sniego –
juoda mėnesiena

x x x

Tūkstančiai laikrodžių
tiksi laukuos –
sniegas per tirpsmą

x x x

tuščioj vidunakčio gatvėj

Tas praeivis nakty
prieš dvidešimt metų nuėjęs
pamojo man vėl

x x x

senas hipis
drabužiais juodais
meldžias medinėj bažnyčioj

x x x

kelyje

Brolis, – ištars
vienišą akmenį
susitikęs vienuolis

x x x

Kirmėlė ir žirnelis…
Dvi priešybės
ankšty vienovės.

x x x

prieš lietų
prasimuša kauluos
rudens giluma

x x x

skulptūriškas

Plastišką
tylos pumpurą
poliruoja saulėtekis

x x x

tirpstantis sniegas
tavo plaukuos
nebuvau aš

x x x

mano sniegas – ne
mano sniegas – ne
mano – niekas

 Balbierius A. Formų knyga. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008

lapo kritimą
kiek kartų regėjau
šiam pasauly?

x x x

Lyg Mėbijaus juosta
vis eitum ir eitum –
kartojas metų laikai

x x x

Meile – buvom
kadaise įbridę
į tą pačią upę…

x x x

išjunk tą melodiją:
gerklę graudžiai sugniaužia
lyg kartuvių kilpa…

x x x

liūdesio šilkas,
šilkas iš liūdesio –
tai tik vakaras lyjant…

x x x

Poetas

Greitesnė
greitesnė netgi už šviesą
neužrašyta mintis

x x x

Pirmas

žiedlapis vyšnios
ant strazdo šešėlio…
Pavasaris mirs.

x x x

kavos puodelis
terasoj alsuoja
į rytmečio rūką

x x x

kalbos fleita
iš tuščio protėvių kaulo
permainų vėjuos

x x x

atminties voras
meta tinklus
ne žuvims gaudyt

x x x

Lyg žvakė
niekad nesudeganti –
pasaulio mįslė

x x x

Pilnaties laikas

po mėnesiena
rapsų laukas
geltonesnis už saulę

x x x

Saulėtekis prie ežero

Rytmečio rūkas:
auštant užsiliepsnoja
garnio šešėlis…

x x x

puiki būtis –
rože – ne rilkės –
rilkės – šiandieną

x x x

Lyg sparnas didžiulis
baltosios pelėdos –
naktį sniego laukai

x x x

Azija I

Toldamas
varpo garsas
paliečia visatos kraštelį

x x x

Azija II

Beždžionės
nesužmogėja
netgi beždžionių šventyklose

x x x

Bansuri flute

Ir kaip sutelpa
šitiek melodijų
bambuko stiebelyje

x x x

Rugpjūtis

Ak, gilus
gilesnis už mirtį –
nupjautos vasaros kvapas…

x x x

mergaitė: nokstanti:
dar kaip žiedas,
bet jau ir kaip vaisius

x x x

veidas į veidrodį –
lyg perlų žvejys
į gilumą jūros

x x x

Pirmąją rudens dieną, lietuj lyjant

O, tūkstantsparnė! –
paukštė ant medžio šerdies:
ugnis židiny.

x x x

be lazdos
sunkiai kopia į kalvą
kuprota žiemos obelis

x x x

Kurmių dievas
negi toks pat –
beveik aklas?..

x x x

Kas išrovė
šviesią žydinčią vyšnią
iš strazdo akies?

x x x

Aguona

Sėklos gilesnė
yra atmintis
nei kultūros…

x x x

Dar neišaušo,
o jau temsta…
Lapkričio vieškelis

x x x

Obuolio sieloj
neprabudus būtybė –
lašo formos sėklelė

x x x

Ąžuolas

Seno dievo
didingas šešėlis
į vakaro slėnį

x x x

vėl skubu
stovėdamas vietoje –
vis dar be vietos…

x x x

trys mažyčiai
sraigių kristalai –
haiku ant tavo blakstienų

x x x

tirpo
tavo plaukai
dar sniegui netirpstant

x x x

Ne apie Budą

ak, pabudins
mane – šerkšno
ant vyšnios žydėjimas…

x x x

Daiktų šunys
seniau buvo ištikimesni
negu dabar

Balbierius A. Ekvilibriumas. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.

x x x

atsiklaupk:
štai auksinis fontanas šviesos,
aukštesnis už dangų

x x x

VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ

Virpa įsmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą.

 Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, „Vaga“, 2009