IEŠMANTAS GINTAUTAS (1930)
Degančio miško fone
Fotografuojas mergaitės.
Joms smagu – atminimui.
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
Akimis renku po kruopelę
Pavasario džiaugsmą. Tešvyti
Krūtinėj lig kito gegužio!
x x x
Bitėmis ūžiantis avilys –
Kriaušė, pražydusi prie tako.
Saulė, net ta neatsižiūri.
x x x
Pilki saulėlydžio atšvaitai
It pelenai pabiro ant tako.
Gana. Duok ranką. Vėsėja.
x x x
Kaip dangus be vyturių.
Kaip dvasia be troškimų:
Nebyla nebyloj…
x x x
Iš bejėgiškumo – dvasioj kartesys,
Iš bejėgiškumo – sieloj nerimas. Švokščia,
Girdžiu, už lango viesulas medžiuos.
x x x
Po kojomis čeža lapai. Juose –
Graudus prisiminimų aidas. Nelyginant
Būties šnabšdesys iš anapus…
x x x
Gyvenimas – tai šviesos protestas
Prieš nusiminimą ir tamsą. Regėjai,
Pro debesį blykstelėjo saulė?
Srautas. Eilėraščiai. Vilnius, Margi raštai, 1999
Peteliškės šešėlis ant tirpstančio sniego –
Mintis, išsipildžiusi drobėj.
Švyti gyvastingas akimirkos džiaugsmas.
x x x
Naktis ateina kaip švelnus
Prisikėlimo sapnas. Kopkim
Į kalną aušrai nusilenkti.
x x x
Diena tartum akys
Smelkias į sielos gelmę, –
Žvilgsnis, kuris neatleidžia.
x x x
Tylią vasaros naktį prie vartų
Pakumpęs dūsauja senas ąžuolas.
Sapnuoja praėjusių amžių vėjus.
x x x
Visi mano troškimai –
Mėnesienos švytėjimas upėj.
Tik siektelsiu delnu – ir dingsta.
x x x
O būtų gera: paliktas žodis
Už mane žemėj budi, vis triūsia.
Ramus klausyčiaus, kaip ošia medžiai.
x x x
“Mano jaunystė mane išduoda”, –
Pamaniau, ir širdį suskaudo,
Juk tai aš ją klystkeliuos išdaviau.
x x x
Eilių pagyrimas
Knyga tokia švari, baltutėlė
Nelyginant ką tik iškritęs sniegas.
Baugu net priliesti – šaltis nupurtys.
x x x
Dar neužtekėjo žvaigždė?
Asirinki, ji seniai sužibus.
Tik akys neįžvelgia pro ūką.
x x x
Aš tavo ašaras surinksiu
Ir išbarstysiu danguje, –
Tegu žibės visiems kaip žvaigždės.
x x x
Galop atėjo pasitenkinimo džiaugsmas, –
Pavargusi širdis atsidavė ramybei.
Nuo įveiktos viršūnės toliai žvilgsnį veria.
x x x
Trimituoja aušra:
Kelkitės! Saulei – kelią!
Ir debesėliai traukias nukritę.
x x x
Nerandu, kuo šią naktį sieloj
Galėčiau pasiguosti. Liūdna, –
Kaip ir mėnuliui padangėj…
x x x
Tie nugenėti medžiai, vien stuobriai,
Ant kalno – tartum apkapotos rankos.
Dangun, atrodo, smelkias žemės klyksmas.
x x x
Gandras narve! Toks liūdnas, liūdnas…
Pirmas įspūdis – pasipiktinimas. Vėliau
Atsigauni: priglaustas, kad pagytų.
x x x
Kelyje tyko maniakas, – rėkia žiniasklaida.
Pavežėjęs merginą, jau kelintą, nužudė.
Vis tiek pakelėj balsuojančių – kiek nori.
x x x
Gegužio sniegas prie tako:
Nelyginant pusnys boluoja
Žiedais apsipylę perliukai.
x x x
Tuščias mano laukimas
Ir mano džiaugsmas tuščias:
Vėjas, šiugždenantis švendruos.
Sulos gėrimas. Eilėraščiai. Vilnius, 2001
Diena tartum akys
Smelkias į sielos gelmę, –
Žvilgsnis, kuris neatleidžia.
x x x
Trimituoja aušra:
Kelkitės! Saulei – kelią!
Ir debesėliai traukias nukaitę.
x x x
Nuostabu! Jaunutės pušelės –
Kaip daugialaipsnės žvakidės.
Kas ūglis – išstybusi žvakė.
x x x
Tu išėjai pikta
Ir širdį pagrobus išsinešei.
Kaip dabar aš gyvensiu?
x x x
Ant sukepusių lūpų
Skausmo kartėlės žydi.
Koks vaisius subręs?
x x x
Naktis ateina kaip švelnus
Prisikėlimo sapnas. Kopkim
Į kalną aušrai nusilenkti.
x x x
Visi mano troškimai –
Mėnesienos švytėjimas upėj.
Tik siektelsiu delnu – ir dingsta.
x x x
Kaip dangus be vyturių,
Taip dvasia be troškimų:
Nebyla nebyloj…
x x x
Pilki saulėlydžio atšvaitai
It pelenai pabiro ant tako.
Gana. Duok ranką. Vėsėja.
x x x
Dar neužtekėjo žvaigždė?
Apsirinki, ji seniai sužibus.
Tik akys neįžvelgia pro ūką.
x x x
Pro langą prašmėkši
Sudrėkę paskutiniai lapai.
Paukščiai, praradę sparnus.
x x x
Aš tavo ašaras surinksiu
Ir išbarstysiu danguje. –
Tegu žibės visiems kaip žvaigždės.
x x x
Tuščias mano laukimas
Ir mano džiaugsmas tuščias:
Vėjas, šiugždenantis švendruos.
x x x
Nebylioji fėja naktis
Pasižiūrėjo tyloj man į sielą
Ir susigraudinus pravirko.
x x x
Gegužio sniegas prie tako:
Nelyginant pusnys boluoja
Žiedais apsipylę perliukai.
x x x
Stiebės į dangų, lapojo
Saulės medis. Kai jį nukirto,
Šaknys krauju pasruvo.
x x x
Kaip indai, sulipę į Gangą,
Subrido į upę švendrai.
Meldžias vasaros salėj.
x x x
Be atokvapčio – kelias.
Be atodvasčio – viltys.
Ašmenimis – į tolį, į tolį.
x x x
Atskrido saulės šypsnys
Ir palietė kaktą. Sieloj
Viltis suspurdėjo.
x x x
Žydinti akacija –
Balta sala žalioj jūroj.
Spindi kaip ilgesio žemė.
x x x
Vėjui padvelkus byra
Gležni obels žiedlapiai.
Žmonės eina ir trypia.
x x x
Iš to, kuo negalim patikėti,
Pinam gražiausias pasakas. Ir tikim.
Už jūrų marių, anapus likimo…
x x x
Naktį mėnulis
Budėjo prie lango.
Saugojo sapną.
x x x
Šimtai skruzdėlyčių
Siuva ant šaligatvio.
Negaliu praeiti.
x x x
Kur aš gyvenu, tenai
Pasaulio centras. Net vėjas
Pasisukiojęs čia grįžta.
x x x
Geria žaibo šviesoj
Lietų zyliukė, maudos.
Net trenksmas negąsdina.
x x x
Ėjau ieškoti savęs,
Bet greit pamačiau, kad ieškau
To, ko nesu pametęs.
x x x
Dangaus sietuvoj
Paskendo širdis. O niekas,
Net vėjas negelbėjo.
x x x
Gervių būrys
Į pietus nuringavo.
Prisiminiau vaikystę.
x x x
Vis einu
Su mišku pasišnekėti.
Tiek išminties medžiuose!
x x x
Vėjai išblaškė
Kaip paukščius ramybę.
Šaukiu – neatsiliepia.
x x x
Milijardai metų…
O mes – tik blyksnis.
Mirksnis – ir dingę.
x x x
Rudens ramunėle,
Graudi baltažiede saule!
Ko šypsaisi man, ko?
x x x
Nutrūko ryšys,
Jungęs dangų ir žemę.
Nesusikalba širdys.
x x x
Rudeniniuos laukuos –
Rūkas, pilka ir liūdna.
Oras – drėgnas, lyg verktų.
x x x
Užrašė ant sienos:
„Aš myliu Simoną”.
Ši skaito ir bąla.
x x x
Ir liko tik kauburėlis.
Tik vėjo atodūsis. Žvakė.
Ir pušys, gailiai pasvirę.
x x x
Aš dar nebuvau atėjęs,
O siela jau verkė. Matė
Kelią, aitresiu grįstą.
x x x
Kurčios krūtinės ir širdys,
Neatankančios sielos… Veltui
Šaukia vėjuje balsas.
x x x
Netoli nuėjau,
Tiktai kalną perkopiau,
O, žiūriu, jau vakaras.
x x x
Tarp žaliųju beržo kasų
Pernakt įsipynė auksinės.
Dabar saulėj mirga, liepsnoja.
x x x
Stebiu nuo ežero skardžio,
Kaip burė plakas per gelmę.
Prieš vėją irias, prieš vėją!
x x x
Bobų vasara
Ir saulė – švelni,
Ir vėjas – tylus, po kojom –
Aukso lapų šnarėjimas.
x x x
Liepsna židiny –
Šiluma po kambarį.
Šviesa – į kraują.
x x x
Užteršta pasąmonė
Terorizuoja širdį, ir ši
Rauda it kūdikis.
x x x
Kaštonas krinta ir skyla…
Panašiai ir širdis sudūžta,
Atsitrenkus į tamsą.
x x x
Plakas mintis beribėn,
Kaip drugelis į langą.
Ko ji ten veržias, ko?
x x x
Stūkso miške prie tako
Nudžiūvusios pušys. Smelkias
Lyg įspėjimo pirštas.
x x x
Vėjų nublokšti
Už marių siekimai –
Lapai nuo medžio.
x x x
Ir tylos šalyje
Nematyti ramybės.
Siaubas gelia kas žingsnis.
x x x
Nekeikiu lemties. Negailėjo
Kančių ir kliūčių. Žinojo,
Antraip nerasiu, ko trošku.
x x x
Nusileido žvaigždė
Man ant delno ir tarė:
„Nesikrimsk, neapleisiu”.
x x x
Mano saulė – ne saulė.
Mano žvaigždės – ne žvaigždės:
Tik ženklai palei kelią.
x x x
Iš to sapno jau negrįšim.
Pasiliksim vėjų tolyj. –
Bangos oš ir laimins saulė.
x x x
Bulviakasio dūmai,
Voratinklių burės… Plaikstos
Rudens saulės pasaka.
x x x
Visi mes, visi
Ieškome Eldorado.
Bet tik retas atrandam.
x x x
Balta balta lelija
Iš juodos juodos žemės, –
Nuostabus tapsmo žaismas!
x x x
Tos kalbos iš pavydo,
Iš nesupratimo tie žodžiai.
Numoju ranka – telieka.
x x x
Saulės šaukiausi –
Tamsa užgriuvo.
Ant kelio – vėjai.
x x x
Tavo širdis – pikta.
Valia – dar piktesnė.
Siurbias nuodai į kraują.
x x x
Į rožės liepsną žvilgtelk –
Išvysi meilės veidą.
Tokia širdis, kai žydi.
x x x
Neatgyniau tavęs
Nuo lemties. Pats į ją
Rankas nusideginau.
x x x
Susikūrei vaizduotėj
Šmėklų pasaulį. Dabar
Tave pačią jos dobia.
x x x
Ne liga – piktybė
Užvaldė širdį. O tai
Baisiau dar už negalę.
x x x
Dienos džiugesys išėjo
Pro saulės vartus. Į langą
Pabeldė susimąstymas.
x x x
Kiekviena gėlelė –
Nelyg stebuklas:
Kelia ir skaidrina.
x x x
Tiek žemėj šviesos,
Kiek jos sieki. Likimas
Širdimi spindi.
x x x
Po lietaus – lašai
Ant žolės, ant lapų.
Kiekviename – po saulę.
x x x
Niaukiamės priblokšti
Prie sudužusios geldos…
O manėm – perplauksim jūras.
x x x
Iš atminties išroviau sapnus
Ir paleidau pavėjui. Teskrieja!
Gal kur nors ir atras, ko siekia.
x x x
Pranašystė neišsilidė:
Debesys plaukia, vis plaukia.
Toks gyvenimas, sako.
x x x
Rudenio saulė boluoja
Smilgų šluotelės. Jas vėjas,
Švelniai supdamas, guodžia.
x x x
Iš po ąžuolo kelmo
Išlindo žaltys. Nutvilkė
Žvilgsnis kaip žaibas.
x x x
Kažkur laukų tylumoj
Užmiršti pasaulį ir melstis
Žvaigždynams, saulei ir medžiui.
x x x
Rudens ramybė prie ežero.
Dangus – nė debesėlio.
Ir saulė – kaip motina.
x x x
Vėtra plėšia lapus.
Kraujas gyslose vėsta.
Svetimėjam.
x x x
Per dangų – lėktuvų brydės.
Tai į vakarus, tai į rytus.
Virš galvos prasilenkia.
x x x
Diena įdėmiai stebėjo
Mane, kaip einu. Lig temstant,
Pamąstė, galbūt ir nueisiu.
x x x
Palmė dykumoj! –
Ten šaltinis, ten poilsis…
Viltimi šviečia tolis.
x x x
Atėjo, užlipo ant postamento
Ir tik dabar pasijuto
Galutinai nurimęs.
x x x
Kiek pagundų ant kelio!
Šviesos žėri, moja, vilioja.
Sustok! – kaip sirenos šaukia.
x x x
Šulinys palei kelią –
Nebylus dvasios ženklas:
Naktį žvaigždę pasemsi.
x x x
Išdegusios dirvos…
Išdžiūvusios versmės…
Druskos ledas ant lūpų…
x x x
Kad nušviestume kelią –
Širdimi ir degančia siela –
Iš gyvenimo į gyvenimą –
x x x
Ką darau, ko siekiu,
Niekam nereikalinga.
O vis tiek rūpi.
x x x
Niūrių debesų fone, pro plyšį,
Saulė nušvietė miestą. Iš tolo
Žėruoja kaip džiaugsmo oazė.
x x x
Supos gėlė širdy…
Kai nuvyto, sapnu pavirto.
Dienąnakt dar švyti, plazda.
x x x
Neryžtas valią sukaustė
Lyg upę šaltis.Paniuręs
Klausaus, kaip juokiasi vėjas.
x x x
Į vidų būtis susitelkė…
Pasaulis ir gyvenimas – sieloj.
Čia trūsiu ir svajoju.
x x x
Kokia lemtis prašvaistyta!
Tik pelenai iš troškimų.
O ir tuos vėjai žarsto.
x x x
Sušok, peteliške, saulėj
Paskutinį šokį. Šalna
Pasiims tave šiąnakt.
x x x
Tarp ištuštėjusių plotų – kapinaitės,
Ką tik žydėjusio gyvenimo ženklas.
Belapėse tuopose – ašarų nerimas.
x x x
Tiek laimėta, džiaugiesi,
Kiek eita prieš vėją. Tik žvilksnis
Kažkodėl liūdnas, liūdnas.
x x x
Įveik išdidumą, siela,
Ir nusilenk gėlės žiedui, –
Kas už jį nuostabesnio?
x x x
Kur dingo jausmas,
Deginęs širdį? Slegia
Tyla kaip siaubas.
x x x
Lyja. Nuo ryto lig vakaro lyja.
Migla ant laukų ir tolių, ant kelio.
Nei kur išeisi, nei kas ateitų. Lyja.
x x x
Pasodinau kažkada kalne
Troškimų medį. Puolė jį vėtros, lamdė.
O jis ir dabar tebežaliuoja.
x x x
Nuskambėjo norai padange.
Nuplazdėjo. Už kalno pasislėpė.
Tepasakė – niekad negrįšim.
x x x
Nudraskė lapkričio vėjas
Paskutinius lapus. Dabartės
Groja šakom lyg stygom.
x x x
Piktybė išvargino širdį,
Kaip dūmai ore susitvenkė.
Kvėpuoti sunku, net būti.
x x x
Plieskė siekimai kaip žvaigždės.
Žydėjo viltys kaip saulės.
Ruduo užgriuvo – ir geso.
x x x
Ilgas tas kelias, toks ilgas! –
Ir vėjas pavargo, juo skriedamas.
Įlipo į medį ir snaudžia.
x x x
Akla kanarėlė žiūri į saulę
Ir dainuoja, saulei dainuoja.
Nemato, bet jaučia – yra!
x x x
Miega statybų kranai,
Migloje panardinę galvas.
Ilsis. Rytoj vėl į darbą.
x x x
Neramus skverbiuos mintimi
Į tamsybes, grobiančias dieną.
Ieškau žvaigždės, kuri vestų.
x x x
Ėjo kalnas prie jūros, veržės.
Kai išvydo, parklupo ir meldės.
Bangos ūžė papėdėj, ūžė.
x x x
Rudens nurudintos pievos –
Tylos užmirštis. Net vėjas
Nedrįsta jos drumsti.
x x x
Šmėkštelėjo šešėlis –
Vanagas nusklendė…
Galas kažkam, – suvirpėjau.
x x x
Ir švies tik rūtos šakelė –
Atminties spindulėlis
Ant lūkesčių tako.
x x x
Šviesa, kuri širdyje,
Tėra atspindys. Sapnuoja
Siela žydinčią saulę.
x x x
Šilai ir kalvos, ir upės –
Likimo dvasia. Ji eina –
Ar matot? – liūdna per kiemą.
x x x
Iš nakties, iš tylos –
Į paslaptingą pasaulį –
Žiedu mirksnį sušvisti –
x x x
Gėlė sumerkė akis…
„Miegok, – naktis jai pasakė, –
Aš pabudėsiu.”
x x x
Blaškosi varnos, kranksi,
Jausdamos žiemą. Ir tos
Ieško jaukesnio kampo.
x x x
Kaip nuskintas žiedas…
Dar aušra ant skruostų…
O pats… Kodėl taip?
x x x
Pirmo sniego šviesa
Užplūdo žvilgsnį, palaimino.
Net širdis praskaidrėjo.
x x x
Regiu tai, ko neturiu
Ir tikriausiai neturėsiu.
Bet ir svajonė džiugina.
x x x
Norėčiau išeiti,
Kai žydi sodai. Švytėtų
Žiedlapiais takas.
x x x
Pro žiedlapių šviesą
Pasaulis – kaip burtas.
Net rūpestis spindi.
x x x
Šventovės tyloj
Prasivėrė erdvynai.
„Ko nori?” tarė.
x x x
Siela – kaip miškas naktį.
Įžengiu ir pasimetu. –
Šmėklos šiepias, klaidina.
x x x
Paslapčių nebėra…
Stiklo rūmai – kaip oras.
Viskas matoma. Prašom!
x x x
Išėjau be kaukės į minią.
Kad supuls visi pirštais rodyti:
„Štai koks jis! Kiek sieloje purvo!”
x x x
Kieme pūga pasitiko
Sniego šuorais: „Štai aš! Ar laukei?”
Ir kvatojos, veidą nutvilkius.
x x x
Strazdo giedojimas –
Aukojimas saulei. Švyti
Buvimo džiaugsmas.
x x x
Negyvenau kalnuose.
Gal dėl to juos sapnuoju
Kaip piligrimas tikslą.
x x x
Iš nušvitimo, kuris kaip žaibas,
Ne plikas žodis vėrės – pasaulis:
Spindėjo bangos, suposi palmės.
x x x
Jis neturėjo tikslo. Siela
Tesiekė eiti, eiti, bastytis.
Net ir mirė eidamas, vėjuj.
x x x
Kur eini, žmonija? Ant kelio –
Naujos vėtros. Be jų dundėjimo,
Nors širdys ir virpa, nepaisai.
x x x
Jau nėra ir tavęs!
Kelias vienišėja. Tyloj
Debesys renkasi.
x x x
Būties siaubai neišnyksta.
Jie – mūsų likimas. Dienas
Skaičiuoja krintantys lapai.
x x x
Laikas pašauks, ir vėjui
Paliks tik aidas. O šiandien –
Už gyvenimą, širdys!
x x x
Įsiklausiau į pūgos ūžimą
Ir pažinau balsus, kurie beldės
Vaikystėj į langus.
x x x
Laikina ir trapu –
Aš ir visas pasaulis.
Vėjo šokis ant marių.
x x x
Liūdesys, mano draugas,
Supykęs išėjo. Dvasioj
Tuštuma liko, ūkanos.
x x x
Atsidūsta saulė –
Žemės ašis sugirgžda.
Laikas sukasi, grįžta.
x x x
Pagal tave, obelėle,
Tai, ką turiu, matuoju
Ir ką palieku šioj žemėj.
x x x
Kol lydėjai, merkė lietus,
Kada atsisveikinom, saulė
Iš po debesies nušvito.
x x x
Laikas, sako, išnyks,
Kada mūsų nebus…
Bet argi tai paguoda?
x x x
Išbandymų prisiminimas
Degantis įsitempimas
Sutvirtintas viltimi ir tikėjimu, –
Nepasiduoti, išbūti, nugalėti.
x x x
Augo pušis, didžiavos –
Aukščiau, kuo aukščiau į dangų!
Atūžė vėtra – ir lūžo.
x x x
Mintis prisilietė
Nebūties ir nutirpo:
Migla, nėra kelio.
x x x
Nuėjo blauson, užgeso
Džiaugsmo diena. Tik rožės
Vis dar ją mini, šypso.
x x x
Aš kūriau pasaulį,
Kuris turi būti. Pamatė
Saulė ir ėmė juoktis.
x x x
Vešli užmaršties žolė…
Mes ją pjauname, pjauname,
O ji želia, tik želia!
x x x
„Iš kur tie usnynai? – skundies. –
Vis dygsta, šnara. Kaip tvanas”.
„Iš žodžių, miela, iš žodžių…”
x x x
Išbrido pelkes,
Perkopė kalnus,
Lygioj vietoj suklupo.
x x x
Beviltiškumo skausmas
Užgulė širdį. Ieško
Siela tako, neranda.
x x x
Nerimo varnai
Dvasios medyje krankia.
Dairos, šakas aptūpę.
x x x
Blizgesys apsvaigino
Protą ir širdį. Susidrumstė
Tyras valios šaltinis.
x x x
Ant takų, ant dirvų
Mėnesienos švytėjimas –
Apleisties ramybė.
x x x
Begarsėj erdvėj –
Dūmų sruogelė –
Mano balso šešėlis –
x x x
Kaip aušra danguje –
Šypsnio dvelksmas ant lūpų.
Vyturys, girdžiu, virva.
x x x
Nuo pasaulio triukšmo
Pabėgus siela: baltas
Atskirties abitas.
x x x
Ažinoji sargyba
Budėti! Naktį ir dieną.
Be pakeitimo, be atokvėpio.
Ne likimas – dvasios tarnystė.
x x x
Alkani šalčio gūsiai
Atitvėrė širdis, užšaldė.
Joks pavasaris neatšildys.
x x x
Nuo kalnų pučia vėjai.
Neša ne giedrą. Aitrina
Pavojaus nuojauta.
x x x
Akyse neišvydau
Nė kibirkštėlės džiaugsmo.
Koks gi dangus be saulės?
x x x
Mėlynas ūkas mėlynai
Miško juostą nudažė. Mėlynai
Švyti pats oras, pats vakaras.
x x x
Naktis jau pasibaigė,
O saulės vis dar nė ženklo.
Debesys – pažeme, pažeme.
x x x
Saulei giesmes aukojau,
Sielų saulei. Te kelias
Bus, godojau, šviesesnis.
x x x
Keikiu dykinėjimą,
O jis – mane, amžinai
Esąs tiktai priemonė.
x x x
Miškas sujudo, šypsojos.
Gervė kuodą palenkė. Rodės,
Į šviesos taką įžengiau.
x x x
Nutilo žalia papūgėlė.
Tartum šviesa užgeso. Kaupias
Kaip pakasynose ašara.
x x x
Vakarės šypsena – vartai
Į žydintį sodą, kur takas.
Einu – širdis virpa, virpa.
x x x
Girioj pūga ir šaltis.
O genys pušį kala.
Šviesa tas rūpestis.
x x x
Kai ošiančią jūrą išvysiu,
Sustosiu. Kur toliau žengti?
Sapno gėlę sodinsiu.
x x x
Bevaisės dienos –
Kaip džiūstantys medžiai.
Rauda išeidamos.
x x x
Mėlyna dūmų juosta,
Išsisklaistanti vėjuj, –
Gyvenimo sapnas.
x x x
Kad turiu šį kraštą,
Ačiū jums, senoliai, –
Moja šilas, gieda.
x x x
Miške pasnigus
Po sidabro sietynais –
Balta nebyla. Žėruoja
Šviežio sniego stebuklai.
x x x
Už lango per naktį – vėjas.
Skundės it kūdikis, blaškės.
Akys, mačiau, pilnos ašarų.
x x x
Mugės šurmulyje, minioj,
Galva apsisuko. Pasijaučiau
Toks menkas, menkas, net juokas.
x x x
Kur žengčiau – stebuklas:
Saulė, šypsena, žiedas…
Kaip nesidžiaugti? –
x x x
Žvelgiu į pasaulį
Kaip paslapties šviesą.
Baugu ir gera.
x x x
Oi žydi gėlė prie lango,
Prie lango pirkioj! Oi žiūri
Lyg veidas į kelią! Ilgis.
x x x
Kai temsta, geltoni beržai
Prie tako atrodo kaip ugnys.
Nešviečia, bet plieskia ir moja.
x x x
Kaip visų ateičių tamsa
Ant širdies gula debesys.
Vėtra daužos į veidą.
x x x
Kuo dar pasidžiaugsime, kuo,
Mano siela, kai pūgos artėja?
Pilkos ūkanos tvyro ant kelio.
x x x
Saulės šypsena rudenį –
Kaip motinos palaiminimas išlydint:
Šiluma ir giedra – į širdį.
x x x
Nusiprausiu tyla
Dulkes, aplipusias veidą,
Ir vėl žengsiu į kelią.
x x x
Amžinai – vėjų kauksmas,
Juodi šuorai į veidą…
Ištversi, draskos, – laimėsi.
x x x
Jaučiu baisią lėmimo jėgą:
Negaliu pasitraukti nuo to,
Kas, lyg peslys, drasko širdį.
x x x
Kaip medis, nepavaldus praeičiai,
Nors ją ir skaičiuojantis, beviltiškai
Galynėjuos su laiko užgaidom.
x x x
Kas vakar atrodė džiaugsmas,
Dabar – prakeikimas. Žvilgsnyj –
Kančia ir nerimo ašaros.
x x x
Mano laikas blausoj prabėgo.
Kai atsisuku – sapnas ne sapnas:
Ant takų vien ūkas, vien žolės.
x x x
Sakai, pasaulis – pamišęs…,
Bet kada jis buvo kitoks? –
Pėdos amžiais krauju rašytos.
x x x
Debesų kalnai
Sudraskytomis burėmis
Lekia į vėjų krantą.
x x x
Pasirėmė debesis
Vaivorykšte į žemę, –
Rauda, jėgą praradęs.
x x x
Šnara žolė: „Gegužiais
Gėlės švyti kaip žvaigždės.
Bet ar jos ką lemia?”
x x x
Saulė debesį pabučiavo.
Ir šis, pravirkęs iš džiaugsmo,
Vaivorykšte sužėrėjo.
x x x
Ošia giria…
Už vaistus geriau:
Sielon grįžta ramybė.
x x x
Blaškos širdis
Dienų belangėj, –
Paukštis tarp rankų.
x x x
Užmirščiau dienas, kurios
Lyg vėjų šėlsmas alpino…
Bet kaip? Į kraują įaugo.
x x x
Kukli tavo dainelė, mažas
Paukšteli, čirškąs pakrūmėj,
O girdžiu – ir krūtinėj gera.
x x x
Paradoksas
Pastatė paminklą:
Čia palaidota sąžinė.
Dabar esam laisvi.
x x x
Per tylų ežerą saulėn
Nutįso kelias. Juo skrieja
Šviesos viltin peteliškė.
x x x
Ant tako šešėliai. Temsta.
Bet negęsta pasakų saulė.
Širdžių padangėje šviečia.
x x x
Lietuviškas vakaras
Debesio sparnas it peilis
Perpjovė saulę, aptaškė
Kraujas dangų ir žemę.
x x x
Grįžti į prarastą laiką?
Kliedesiai, daugiau nieko. Šitai
Dar graikai suprato. O tu…
x x x
Žodžiai kaip debesys
Pradangino saulę, –
Nematyti kelio.
x x x
Iš vienatvės – mėlynas sapnas,
Iš vienatvės – liūdesio kelias,
Iš vienatvės – skausmas ir juokas.
x x x
Darau niekučius. Bet iš jų –
Turiu slaptą viltį – kartą
Suręsiu blizgančius rūmus.
x x x
Yra kelias atgal, yra! –
Kalnuos per nuošliaužas pinas.
Bet tik siela žino, kaip rasti.
x x x
Numesk, gervele, man plunksną,
Išskrisdama, kur saulė. Tegul
Kaip talismanas sergsti, kol grįši.
x x x
Kaip įkvėpimas – tyla,
Žemės balsas. Be žodžių
Išmintis liejas į sielą.
x x x
Geltonas klevo lapas
Suvirpėjo ir kaip ašara
Krito ant žemės.
x x x
Einu savo keliu
Ir nenoriu kito,
Nors jis ir duobėtas.
x x x
Užsidariau
Į sielos vienutę.
Nejauku, bet gera.
x x x
Šaiposi vėjas: „Viskas
Šuniui ant uodegos.”
Ak, bent jis patylėtų!
x x x
Jūs skriskite, kregždės, skriskit.
Laimingai! Mano pasaulis
Kitas – su vėjais grumtis.
x x x
Gamta nežino kančios…
Nukritęs lapas neverkia
Ir tyli nendrė, kai miršta.
x x x
Žvaigždės mirgesys ežere…
Ar meni? Lemties nepakeisi,
Kurią jis išbūrė tą vakarą.
x x x
Mano namai – mano siela.
Ten jaučiuos nepažeidžiamas.
Klumpa vėjai prie sienų.
x x x
Išsprūdau į tolį. Rūkas,
Laukuose pasitikęs, paslėpė
Nuo pasaulio mane ir gėlą.
x x x
Po žodžiais slepiais daiktai,
Kuriuos noriu tarti. Kaip odą
Plėšiu tą skraistę. Kraujuoja.
x x x
Smagus šis kalbėjimas –
Lietus į langą.
Kaip širdis į širdį.
x x x
Dulkės ant kelio –
Pasaulio ženklas.
Tumulai iš po ratų.
x x x
Trumpa rudens saulės šventė –
Ugnis, klevuos suliepsnojus.
Vos blykstels, ir lietūs užpučia.
x x x
Ar man žinoti, ką šnibždas
Su beržo lapais lietus?
Mylimųjų šneka – bežodė.
x x x
Žvakių jūra kalnelyj.
Plakas liepsnos. Be žodžių
Sielos kalbas su sielom.
x x x
Lyg ilgesys, lyg nerimas
Užgulė širdį. Bastausi
Iš kampo į kampą. Tuščia.
x x x
Liepsnoja beržas,
Saulės pabučiuotas. –
Įsimylėjus siela.
x x x
Už ką baudi širdį, žeme?
Nė švieselės ant kelio.
Vien kartesio dūksmas.
x x x
Ant kalno – debesio sparnas,
Ežere blaškosi švendrai…
Ar tam ėjau tokią tolumą?
x x x
Kelias toks ilgas, ilgas.
Tikslas dar tolimesnis.
Kaip švieson prasikasim?
x x x
Širdis nesiklausia vėjų…
Sielos balsas – erdvės ir gelmės.
Ar girdit, kaip ošia jūra?
x x x
Ant ežero – ledas. Ir gulbės,
Kur properša, telkiasi, dauros.
Nežino, dar laukti ar skristi.
x x x
Ar žmogus to vertas,
Rožės lapeli, kad tu
Nukritai prie jo kojų?
x x x
Mes gimę iš ugnies
Ir krikštyti ugnimi. –
Ko tada bijoti?
x x x
Kaip mėlynas sielos sapnas
Užgeso diena. Be garso
Krinta plėnys ant tako.
x x x
Atsivėrė dangus
Paslapčių gilybe:
Žvaigždės kaip akys žiūri.
x x x
Barsto beržai ant sniego
Auksinius lapelius, ir šis,
Lyg saulės tvilkomas, tirpsta.
x x x
Netrokštu, nesišaukiu
To, kas neįvyko, dingo.
Meldžiuosi tampančiai dienai.
x x x
Iš sielos gelmių kaip marių
Traukiu velksmą po velksmo.
Kantrus žvejo darbas.
x x x
Plaukia vaizdai kaip žuvys,
Iš jūros gelmių išnirę. –
Pernakt be miego sapnuoju.
x x x
Vaidenas, lynu žingsniuoju.
Balansuoju, nukrisiu, gal ne.
Per gelmę – pučiamas vėjo.
x x x
Nieko nedarau, kas neranda
Atbalsio dvasioj. Viskas ateina
Savaime. Kaip žiedas. Kaip vaisius.
x x x
Pažiūrėjus filmą „Kafka”
Kur realybė, kur sapnas –
Viskas susipynę. Tikra
Tai, kas netikra. Vėjas!
x x x
Ulbėjo paukštis: ieškok.
Žvaigždė bylojo: tikėk.
O saulė tarė: padėsiu.
x x x
Pažliugęs sniegas. Temsta. Žvarbu.
Prie gatvės kampo – elgeta. Jaunas.
Vitrinoms žėrint, auga į kuprą.
x x x
Erškėtrožės kvapas –
Kaip vėjas į veidą:
Atskrido ir dingo.
x x x
Iškankino grįžtantis vaizdas –
Per laukus tuščias kelias tolin.
Kaip rodyklė – vienišas beržas.
x x x
Kurmis aklas, bet jis moka
Ir tamsybėj kelią rasti.
Žemę jaučia – ir naklysta.
x x x
Iš tylumos išaugusi diena
Tylumoje brandina šviesų balsą,
Kad vakare toli jos aidas sklistų.
x x x
Per naktį kaukė vilkai.
Virpėjo žvaigždės nuo balso.
Pabusiu, jaučiau, – pražūsiu.
x x x
Glaustašakė tuopa ant kalno –
Kaip liepsna, šaunanti į dangų.
Neužgesina joks vėjo šuoras.
x x x
Ko apleidote širdį,
Gerosios žvaigždės? Veltui
Šaukiuosi – neatsiliepiat.
x x x
Taip! Viskas praeina. Ir pyktis
Išgaruoja it rūkas. Negyja
Tik įskilimas širdy ir sieloj.
x x x
Surandėjo širdis…
Kaip dabar jinai skausmą
Pajus, kuris tyli?
x x x
Grumiuos su savim
Kaip medis su vėjais.
Kasdien vis iš naujo.
x x x
Liūdesys mano sieloj…
Kai vakaras žengia – toks liūdesys.
Pamažu leidžias saulė į jūrą.
x x x
Prie žydinčio rožės krūmo
Palinko vakaro veidas.
Tyla ir kūdikis šypso.
x x x
Kaip auką nešą vaidilos
Į kalną kopia šešėliai.
Ten nakčiai meldžias suklupę.
x x x
Lig paties žemės krašto –
Plynas laukas, nė medžio.
Nei vilias, nei laukia – tyli.
x x x
Sukilo prieš šaltį upė –
Šoka per ledo luitus, ūžia.
Neužtvenks, rodos, šaukia, nesustingdys.
x x x
Per kalnus mano kelias,
Per griūtis, per uolas…
Už jų kaip tikslas – saulė.
x x x
Kaip maldai kelia ryto žaron
Nudžiūvęs medis šakas. Bet sklinda
Šviesoj ne žodžiai. Ašaros tvieskia.
x x x
Nei žiema, nei pavasaris. Šlapia.
Vėjas, nešantis gripą. Dvasioj –
Kaip ir žemėj – nerimas, ūkanos.
x x x
Ant sielos palangės tupias
Iš tylos atplasnojęs žodis.
Tarp lūpų medum pakvimpa.
x x x
Auštant vėjas, kieman įpuolęs,
Ūžt supurtė klevą, kurs snaudė.
Kaip šis blaškės, pyko pabudintas!
x x x
„Palaimintas siekis, – šnibžda man vėjas, –
Dainų dar sudėti. Ir aš to noriu.
Bet laikas ateina ir – ką? – nutylu.”
x x x
Ieškojai laimės – neradai…
Bet kas jos ieško – ir neranda.
Mat ji ne pinigas ant kelio.
x x x
Lyg žalčiai, kamuolin susiraizgę, –
Senų obelų viduržiemį šakos:
Baltos karūnos ant tylos sapno.
x x x
Žaizda mano dvasioj,
Nuo pat ryto žaizda –
Veidas, ašara švytintis.
x x x
Nusivylėm vienas kitu?..
Bet tiktai ne savim. Išdidūs
Į save pažvelgti nenorim.
x x x
Postmodernizmo pastebėjimas
Mintis – nereikalingas rakandas,
Kuris tik užgriozdina kambarį,
Nepalikdamas vietos žaidimui.
x x x
Kaip ačiū dienai – prieš temstant
Kregždžių siautimas po erdvę.
Jų sparnų pilnas kiemas.
x x x
Iš dienų šviesos
Beliko dulkės. O ir tas
Viesulas gena.
x x x
Grįžau iš tuštybės mugės.
Apstojo medžiai: „Na ką
Ten gero, – šypsos, – patyrei?”
x x x
Kompiuterio akis, nepatikliai
Įsmeigta į mane, smelkias sielom:
Kas aš, iš kur ir ko man reikia?
x x x
Tavimi patikėti –
Pražudyti save…
Matyt, būta aklo.
x x x
Per saulės patekėjimą,
Per giedrą jos pakylėjimą –
Net žiedai, girdžiu, gieda.
x x x
Skaidrus pavasario plūsmas –
Kaip laimės šypsena. Saulė
Bučiuoja dangų ir žemę.
x x x
Nustėro miškas iš siaubo –
Skruzdėlynas liepsnojo! Dūmai
Tarp medžių blaškosi. Rėkia.
x x x
Ko nepasakė tavo lūpos,
Pasakė akys, ir širdis,
Tylia viltim sušvitus, kaito.
x x x
Vis labiau į save
Traukiuos, spaudžiamas laiko, –
Nelyginant kiaukutan sraigė.
x x x
Vos palis, viena po kitos
Iššliaužia sraigės ant tako, –
Kad užmins kas nors koja, nerūpi.
x x x
Žvakes užsižiebė kaštonai. –
Tegul puota skardena! Geria
Linksmi auksinį saulės vyną.
x x x
Vakaro tyla…
Šermukšniai žydi…
Mąsto apie rytdieną.
x x x
Atėjo nerimas,
Pažvelgė į akis, –
Ir diena apniuko.
x x x
Užgeso kaštonų žvakės,
Nubyrėjo vaškas, pro tylą
Vien girdis, bręsta, ko meldė.
x x x
Suskrido strazdai į krūvą.
Klega, džiūgauja, čerškia.
Puota ne puota. Palijo.
x x x
Laikas bando mus nuolat.
Net duobėn kartais pastumia.
Jam – žaismas. O tu kapstykis.
x x x
Atmintyj – žydri šviesos blyksniai,
Ugnis, kadais audrinus širdį…
Čia moja, čia gelia it skausmas.
x x x
Vėjo šuoras nusinešė
Graudų atodūsį. Niekas
Taip jo ir neišgirdo.
x x x
Per ugnį, per orą, per vandenį,
Per žemę, per saulę, per dangų
Iš kraujo į kraują sruvenam.
x x x
Tylus skambėjimas sieloj…
Kaip iš gelmės jį išgauti?
Bkyksi it saulės šypsena.
x x x
Kai lyja, kaip ten benamis –
Krūmyne, užmiestyj? Būstas
Nedengia, regėjau.
x x x
Išsilakstė mintys
Kaip triukšmo išgąsdintos avys.
Šiaušias į būrį varomos.
x x x
Aš nieko neatmetu, viską priimu,
Kas ateina iš dangaus ir žemės:
Jų kalba – šviesa, kelianti širdį.
x x x
Ant lūpų – dulkės…
To pat kelio dulkės,
Kuriuo visi einam.
x x x
Tylos šnabždesys – būties
Iškalbinga byla. Bet girdi
Tiktai širdis, tiktai siela.
x x x
Viskas, dangau, manyj prieš mane:
Protas, siela, širdis… Kur dėtis?
Grėsmingos pašvaistės plieskia.
x x x
Vėl, peteliške, priminei žaismu:
Trumpa diena, žydruojanti sapnu.
Iš tylumos į tylumą einu.
x x x
Lyg kalnų gūbriai vakare
Debesų viršūnės: boluoja
Snieguotos keteros saulėj.
x x x
Tumulais į dangų vertęsis rūkas
Debesėliais virto iš lėto. Saulė
Dabar erdvynuos supa juos tyliai.
x x x
Per medžių kalnus atskrieja
Varpo garsas kaip paukštis,
Į širdį beldžiasi, plakas.
x x x
Stūkso akmuo prie tako. Žilą
Paslaptį sergsti. Bet kokią?
Nesako laukas, net vėjas.
x x x
Būk, žodi, kantrus
It gyvenimas! Švyti
Vien tai, kas sutaurinta.
x x x
Lemtis – ne kelias. Troškimai,
Kuriuos tu sviedi į vėją.
Kai tušti – išblaško be ženklo.
x x x
Ruduo, prie gervuogių tilto
Nuo žirgo nušokęs, džiaugias:
„Tiek uogų! Mėlyna!” Spėjo.
x x x
Nutilo miškas –
Kaupia jėgas pajutęs:
Pūgos atūžia.
x x x
Laisvė toliais, aišku, vilioja:
Gyveni, važiuoji, kur nori.
Bet savim esi tik gimtinėj.
x x x
Iš nieko? Argi iš nieko? –
Iš garso, žvilgsnio, spalvos.
Kaip aidas, žiedas, kaip sapnas.
x x x
„Tu palauk, nebūtie, palauk,
Kol užbaigsiu piešti šį vaizdą”. –
„O kam? Juk ir jis mano valioj”.
x x x
Veltui ieškau akių…
Ūkanom tolis užklojo
Saule spindintį veidą.
x x x
Kur miško takas – tyla.
Tik kartais, girdžiu, atsidūsta
Krintantys klevo lapai.
x x x
Išėjau už tikrovės
Atsidūriau pasakoj…
Bet ir ten kaip žemėj.
x x x
Buvo žodis – viltis,
Buvo žodis – ginklas,
Dabar – vėjo darymas.
x x x
Siela ir kūnas
Verkia siela, išvydau.
„Kas atsitiko?” „Užmiršo
Tas, kurs man skirtas”.
x x x
Pirmąkart pasnigus
Iš po sniego – liepsna:
Žolės žalias kuokštas. –
Lyg pro skarą žvilgsnis.
x x x
Kadais gražutė buvo kaip aušra,
Dabar – kokti bambeklė, negera,
Kaliausė paukščiams gąsdinti gera.
x x x
Ant metų ribos –
Kaip ašmenų. Eini –
Kraujas stingsta.
x x x
Klyksmas tamsoje –
Tartum šūvis į širdį.
Niekam, deja, nė motais.
x x x
Maniau, įveiksiu pasaulį…
Bet, aišku, mane jis įveikė.
Medžiuos – rudens vėjas.
x x x
Praėjo pūgos. Dar šąla.
Bet dieną saulė. Žvirbliukai
Atkutę čirška. Ištvėrė!
x x x
Vis einu, viliuosi, einu…
Ieškau ilgesio žemės. Kelias
Kaip likimas, kurs šaukia.
x x x
Vingur vingur žaltys –
Juodas per sniego plynę –
Gurga upelis, rangos –
x x x
Užsimiršau,
Užsižiūrėjęs į gėlę. –
Svaigus žydėjimo sapnas!
x x x
Kas širdies pamatyta,
Kas vilties išgyventa, sieloj
Pasauliu virto, kurs degina.
x x x
Toks proziškas laikas,
O tu kalbi eilėmis! –
Nejau taip nieko ir neišmokai?
x x x
Jaučiuos kaip žuvis, kuri
Išmesta ant kranto. Blaškos…
O jūra ūžia sau, ūžia!
x x x
Kažkur, už žvilgsnio ribos,
Staiga nutrūks žemės kelias,
Ir nieko nereiks, dulkė vėjuj.
x x x
Sudrumstė širdį vėjai,
Sujaukė sielą… Ir purvas
Aplipo kojas. Kaip būti?
x x x
Ledinis šiaurės vėjas
Kūną ir sielą perpūtė.
Sunku atsigauti.
x x x
Net krintantis lapas, viskas
Tau rūpi, širdie! Miegu –
O maudžia, jaudina, gelia.
x x x
Paklydau pienių lauke,
Apakęs nuo aibės saulių.
Danguj – viena, o štai žemėj…
x x x
Parkrintu prieš žodį
Ir meldžiuosi kaip dievui:
Belskis į širdis, laimink!
x x x
Per naktį šėlęs žiemys
Užpustė rūstus net dangų.
Saulė brenda neišbrenda.
x x x
Nakties gilybėj užgimus
Šviesa pravirko: „O kelią,
Kas man kelią parodys?” –
x x x
Išsisklaistanti Lietuva –
Kraujuojanti širdis ir siela.
Kaip ištverti šią gėlą?
x x x
Prie girios, lankoj,
Gervės šoka. Tuoktuvės.
Saulė ratelį veda.
x x x
Reikėjo akmens. Pakėliau.
O ten – skruzdėlių gyvenvietė.
Atgal atsargiai padėjau.
x x x
O, kad taip, kaip sapne,
Ir gyvenime būtų! –
Pabundi – ir pavojus dingsta.
x x x
Ši tamsa – be vilties. Kaskart
Siaubo sapnas, baisybių šėlsmas.
Laukiu aušros – nesulaukiu.
x x x
Žydėjo siela kaip saulė.
Dabar debesiai vien ūžia.
Ir dulkės ant kelio, vėjai.
x x x
Mano kaltė nemažesnė,
Nors jinai tiktai atsakas.
Skausmas draskosi dvasioj.
x x x
Širdis – sužvarbęs paukštelis.
Kas jais pagelbės? Kas ją sušildys?
Virpa nuo vėjo, dreba nuo šalčio…
x x x
Mes trokštame vilties… Bet ji
Nuo mūsų bėga, bėga, bėga
Ir mėto pėdas tartum lapė.
x x x
Veidrodis pagavo saulės kiškutį,
Ir tas šoko siausti po kambarį –
Visos pakampės nušvitę juokias.
x x x
Ar dar kas mane čia atras?
Pasiklydo pėdos sniegynuos.
Stingsta kraujas, kai švilpia vėjas.
x x x
Ne į karą išvyko –
Laimės ieškoti. Bet grįžo
Kaip iš karo – karste.
x x x
Neprisirišu prie daiktų,
Tik prie vietos. Bet ir toji,
Žinau, tėra laikinas sapnas.
x x x
Kur tu, aušros spindesy,
Tviskėjęs veide? Nė ženklo.
Tik sapnas vėjuj, tik aidas.
x x x
Sielos tamsoje
Prasiskleidė rožė –
Tavo šypsena.
x x x
Nuo akmens ant akmens
Šokinėja upelis. Guvus
Kaip išdykęs berniūkštis.
x x x
Nutolo, dingo, pranyko.
Užžėlė piktžolėm kelias.
Perdien juo tik vėjai gainiojas.
x x x
Balta marle dangus
Žemės žaizdas aprišo. –
Tegyja po sniego aptaisu!
x x x
Viskas, jaučiu, beprasmybė,
Tuščias troškimų žaismas.
Į širdį žvelgia bedugnė.
x x x
Šnibžda kvapai ir spalvos:
Jėga ir džiaugsmas – iš žemės.
Girdi, kaip vyturys gieda?
x x x
Už tai, kad lyg saulę dievinau,
Dosniai dabar atsilygini –
Nekenti ir niekini.
x x x
Paukštis, medis, žolė, visi
Susieti mes pasauly. Trūktų
Grandis, ir pasvirtų žemė.
x x x
Saulė – į veidą,
Džiaugsmas – į širdį:
Lūkesio plūsmas.
x x x
Negaudau pasakų paukščių,
Aukso žuvų nežvejoju. –
Klausausi ilgesio balso.
x x x
Vilnius nuo Bekešo kalno
Bokštai kaip varpai:
Skamba, šnekučiuojas.
Visas miestas – muzika.
x x x
Po kojom – ugnis,
Audrų vandenynas…
O mes einam skiniukų.
x x x
Geriu baltą ūką,
Geriu tartum pieną.
Žemės kvapas – į gyslas.
x x x
Kaip tamsa iš pakampių
Kopia šmėklos, ten snaudę.
Urzgia, taikos į širdį.
x x x
Spaudžia šaltis. Pūga.
Medyj – alkanas varnas.
Piktas pasaulį keikia.
x x x
Buvom keisti…
Don Kichotai, ir tiek.
Į akis žvelgti siaubui!
x x x
Žengiau per sniegą pėdom.
Gal dėl to nepastebėjo,
Kad ir mano ten eita?
x x x
Turtai, žiniai, pražūna.
Tik širdis pasilieka,
Įsikūnijus dvasioj.
x x x
Vakaro šviesa
Danguje ir žemėj.
Ramybė medžiuose.
x x x
Dienos pelenai
Skverbias į širdį. –
Ūkanos kaupiasi.
x x x
Atradau save –
Kelią pamačiau.
Šviesa dvasion plūstelėjo.
x x x
Pavasaris…
O nors kailinius vilkis.
Net medžiai delsia lapoti.
x x x
Apleistas namas
Ką rankos sukūrė,
Laikas išardė. Berželiai
Želia pakraigėj, supas.
x x x
Ir atėjo lemtis,
Ir paklausė: „Su kuo tu?”
Ir nelaukė, nusivedė.
x x x
Žydinčios slyvos –
Balkšvi dabesėliai –
Pašilėm, panamėm.
x x x
Prie nieko nepritampu.
Net prie savęs. Per žemę
Einu kaip vaiduoklis.
x x x
Tyla širdyje –
Skausmas sieloje. Laukiu
Vėjo, kurs trikdo.
x x x
Triukšmas aukštai –
Pykčio siausmas, pavydas…
Panas švilpia nustumtiesiems.
x x x
Kapinių rimtyje
Užkukavo gegutė.
Rodos, šauktų – pabuskit!
x x x
Tik šviesa, į širdį įtviskusi,
Tik mintis, suskambusi gyslose, –
Šulinys dykynėj, pasaulis…
x x x
Vasara. Nujautimas
Dangaus pakraščiuos –
Lyg kalnai debesynai…
Kaitra. Audros kaupiasi.
x x x
Pažiūrėjau į priekį:
Nebyla, tuštuma…
Negi šitaip ir dingsim?
x x x
Tiek gėlų širdyje –
Skausmo jūros. Net keista,
Kaip ten jos ir telpa.
x x x
Kai aplink juodas šėlsmas,
Į save pasitraukiu. –
Čia kuriu saulės žemę.
x x x
Niekas nemokė žiedo,
Kad būtų gražus ir mielas.
Iš prigimties šviesa augo.
x x x
Skaudančios širdies
Net ir tu, vyturėli,
Giesmele nenuramdysi.
x x x
Iš didelio jausmo
Išaugo neapykantos medis.
Ir vis keroja, vis ūžia.
x x x
Po langais – du nudžiūvę berželiai,
Dar suoliukas tarp jų… Atminimas
Tų, kurie čia gyveno…
x x x
Apsisuko laikas ratu…
Vėl į kelią, sudeginus tiltus?
Krankia varnas girios tankynėj.
x x x
Atitrūkom nuo žemės,
Ir nieko brangaus neliko,
Skriejam kaip dulkės vėjuj.
x x x
Prausias lietuje
Šermukšnių kekės. –
Sutiks saulę skaisčios.
x x x
Akys suvedžiojo
Širdį ir protą. Kenčia
Dabar visi trys..
x x x
Ne siela – griuvėsiai.
Aptemęs pasaulis.
Kelias į niekur.
x x x
Žodžių bijok! Supykę
Jie kaipmat atsigręžia
Prieš tą, kurs jais švaistės.
x x x
Piktžolių užpulta
Verkia žemė. Sutrikęs
Vėjas ašaras šluosto.
x x x
Žydroji žvaigždė
Vis tolyn už akiračio.
Jau turbūt nepavysiu.
x x x
Pasaulio gale po stogu
Žaliuoja gražuolė palmė,
Sapnuoja žemę, kur saulė.
x x x
Už devynių kalnų,
Devynių upių žydi
Gėlė – mano džiaugsmas.
x x x
Jau gandrai būriuojas.
Išskris paskui saulę.
O aš niekur nenoriu.
x x x
Atėjau ne būti, o kurti
Ir meldžiausi tiktai svajonei.
Į padanges veržėsi žvilgsnis.
x x x
Giedam būties žemiškumą…
Ir daiktai – kaip rodyklės į tikslą.
Net mintis pagal juos matuojam.
x x x
Dykuma, smėlio jūra…
Karavano – tik pėdos…
Nei ko šauktis, nei laukti…
x x x
Balsas buvo tylus.
Nesudrebėjo kalnynai.
Bet ar dėl to menkesnis?
x x x
Ką medžiai šlama,
Išmano tik žemė. –
Jie kalba jos žodžiais.
x x x
Jūros banga
Pabučiavo krantą, bet…
Tuoj atšoko sutrikus.
x x x
Vyšnios spindesy
Plevena peteliškė. –
Džiugesio mirksnis.
x x x
Milijardai širdžių
Tikėjo, laukė ir vylės.
Kur dabar jų norai?
x x x
Žemė lenkiasi tylai.
Ir aš su ja. Siela klausos
Žvaigždynų, giedančių dangui.
x x x
Šitos erdvės, šitie šilai –
Mūsų dievų palikimas.
Jie išėjo, kad mes gyventume.
x x x
Svaigus aistrų šokis…
O juk koks beprasmis! –
Nusineš vėjo gūsis.
x x x
Kalnelis, įsiterpęs saulėlydin.
Auksinėj šviesoj – kapeliai, kryžiai.
Amžinybė ir kelio galas.
x x x
Pakraščiais – lietus,
Per vidurį – saulė…
Dubury dangus maudos.
x x x
Kai mes kopėm į kalną,
Viltis švyturiavo,
Kai leidomės – geso.
x x x
Ant obelies, tarp lapų, –
Pavėlavęs žiedas. Žvalgos
Gražus, bet liūdnas.
x x x
Dabar lietus šnara
Ant tavo širdies, ant veido.
Netrukus taip lis ir ant manojo.
x x x
Liūdesys ir lietus –
Du bičiuliai, apsikabinę
Eina per lauką.
x x x
Pasivijo mane ryto vėjas
Ir, nustvėręs už skverno, tarė:
„Neskubėk! Drauge pasvajosim”.
x x x
Žinau, pralaimėsiu.
O vis tiek grumiuosi.
Palaiko tikslas.
x x x
Ateities veidai…
Dar nematysi, nebylūs…
Bet jaučiu – į mane žiūri.
x x x
Vėjas! Gegužio vėjas į veidą!
Žiedadulkėm dvelkiantis! Žėri
Saule ir bręstančiais vaisiais.
x x x
Antikinė amfora
Jau aibės amžių, o vis
Jauti rankų šilumą, švyti.
Piešiniai ant sienelių skamba.
x x x
Laikas išvykti. Jau burės
Pakeltos. Ir vėjas šiaušia
Bangas. Sudie, mano saule!
x x x
O kitas krantas – ūkuos,
O kitas kraštas – nakty.
Tik žvaigždė blausybėj mirga.
Iešmantas Gintautas. Šulinys palei kelią. Vilnius, Žuvėdra, 2008
Toks ryškus žvaigždžių spindesys,
Kad net svaigsta galva! Ko virpi
Nežinomybės akivaizdoj, siela? –
x x x
Numojau į rūpesčius. Ganau
Danguje vaikštinėjančius debesis. –
Kaip ėriukai padykę, bet klusnūs.
x x x
Pasipurtė nuo šalčio klevas.
Pabiro lapai. Žiūri, net keista, –
Pats plikas, o žemė šviečia.
x x x
Prisiglaudžiau prie ąžuolo. Sako,
Suteikia jėgų. Bet, keista, girdžiu, –
Toks galiūnas, o šnibžda eilėraščius.
x x x
Vis pilkyn, vis kupron eina dienos,
Po našta sunkiai švokščia kaip medžiai
Žvarbiame rudens vėjuj prie kelio.
x x x
Ūžtelėjo į langą vėjas.
Pažėrė sniegą, pirštinėta ranka
Dar pagrūmojo, šelmis, ir juokias.
x x x
Tik pelenai iš to, ko tikėjaus.
Tik pelenai iš džiaugsmo, kurs mojo.
Tik pelenai… Pasibarstysiu galvą.
x x x
Visą dieną ašarom lyja.
Graudulys – žolėj ir medžiuos.
Dangstos ūko pala – nepadeda.
x x x
Tankmėje – už vingio – šviesa…
Kaip šypsnys sumirgėjus moja.
Ak, tai saulė pro debesį blykstelėjo.
x x x
Šnara žolė: „Gegužiais
Gėlės švyti kaip žvaigždės.
Bet ar jos ką lemia?”
x x x
Juodos mintys – kibios it širšės.
Veju, genu, rodos, nugenu…
Bet vėl, žiūriu, grįžta, braunasi.
x x x
Dabar jau nieko nesiekiu.
Dabar iš tikrųjų rašau tik sau.
Ir pasaulis, žinau, yra toks, koks yra.
Iešmantas Gintautas. Dangui ir žemei. Vilnius, Žuvėdra, 2003