BALBIERIUS ALIS (1954)
varpelis
varpo šerdy
tobulas – žydras
garsas į dangų
x x x
bičiuli,
sausros žolė
ir čia apsimeta mirusi…
x x x
šešėlių rašmenys
slenka į Rytus…
Busoną menu
x x x
ką galiu pasakyt?
nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…
x x x
senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį
x x x
didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai vienas!
x x x
rožės haiku –
šerkšnas ant neprasiskleidusio
pumpuro formos
Vėjo varpeliai. Vilnius, SLINKTYS, 2023
Prieš du tūkstančius metų
Gilė kėkšto snape –
Stelmužės ąžuolas.
x x x
baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
krentąs ant žemės
x x x
vienaakė katė –
žalia mėnesiena –
palinko virš tvenkinio
x x x
ryškiau už saulę
apakins mėnulis
kurmį ant tako
x x x
kortų namelį
statau – o vėjas
vis pučia
x x x
vėjo akademijoje
mielai skaityčiau paskaitas
apie debesų formas
x x x
graužia dūmai akis
bohemos tavernoj –
užmiršau kas esu
x x x
barbarų ordos
visada buvo tikslesnės
už netikslius žemėlapius
x x x
amžinai žydinčių
slyvų soduose –
mirusių bičių sielos
x x x
Lietus
niekaip nesibaigia lietus
baigiantis metams
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
Nieko neradęs
džiaugiuosi – vėjo
gyvybė tarp pirštų
x x x
Kumšty spygliuotam
kaštono – tobulas
rudas aksomas
x x x
Tirpstantis sniegas
tavo plaukuos
nebuvau aš
x x x
APIE NARUS
Neverta panirti:
žodžių šuliniuos
dugno nėra
x x x
Tūkstančiai laikrodžių
tiksi laukuos –
sniegas per tirpsmą
x x x
APIE NESUSIKALBĖJIMĄ
Mano demonas
tyli – tyloj
tavo demonas kalba
x x x
Ir mano
mažam tvenkiny
garnys atsispindi
x x x
Žvaigždė – tarp
buliaus ragų –
aušros pranašystė
x x x
Amžinas mokinys –
be Mokytojo –
kelias
x x x
Nuliūdins – saulės
zuikutis – be garso
sudužęs į sieną
x x x
Kerpių ratilais
apie vienatvę
rašo ir rašo akmuo
x x x
Kaip auksas laukų
noksta rugiuos
putpelės balsas
x x x
SKULPTŪRIŠKAS
Plastišką
tylos pumpurą
poliruoja saulėtekis
x x x
VIRŠ GLUOSNIŲ PRIEŠ LIETŲ
Lapų klavišuos
žaibų užkalbėtojos
volungės klyksmas
x x x
Vėjo šuo
vėl užlaižė
ne kūno žaizdas
x x x
APODEMUS AGRARIUS, ŽUVUSIAI ANT ŽVAIGŽDĖTO VIEŠKELIO
Žalios musės
žaliai inkrustuoja
kailiuką ant kelio
x x x
APIE PAGONIS, IŠNAIKINTUS BALTŲ ŽEMĖSE
Pagonių kraujas
buvo kadaise
baltesnis už šviesą
x x x
Bitės aky
gyvenau
dar negimęs
x x x
Šitas profilis žeis:
neprilygsta jam
plienas skustuvo
x x x
IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO
Salamandrų vaikai
maudės lovoj
kadaise Pompėjoj
x x x
SAUSIO SODE
Šerkšno nimbuose
juodos saulėgrąžų galvos –
kiek džiaugsmo, kad nenuskyniau
x x x
Moters akys –
vėlei dviejuos ežeruos
esu paskenduolis
x x x
APIE MIGRACIJAS VIRŠ EŽERŲ
Tūkstančius veidrodžių
iš dausų į dausas
turi paukščiai kely
x x x
O, neramybe! –
vėjo vien vielos
spengiančioj sieloj
x x x
Sniego kapuos
apnuogino krūtis
liūtys pavasario
x x x
BEDUINO PORTRETAS
Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą
x x x
Gongas griaustinio:
pašoka sode
nukirsta obelis
x x x
Mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis
x x x
Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant žemės krentąs
x x x
Blindė pavasarį –
tūkstančio saulių
žydėjimo
x x x
Musių ir musmirių
sapnas – aukšti ir raudoni
grybų miškai
x x x
Voro tinkluos
rudenio lapas
rasoja užmigęs
x x x
APIE ŠALTĄ GRAŽIĄ MOTERĮ
Sniegas akių,
šiaurės pašvaistė
plaukuos
x x x
PAVASARĖJA
žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą
x x x
Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros
x x x
Sakalo skrydis
per pusę perskelia
ežero tylą
x x x
KELYJE
Broli, ištars
vienišą akmenį
susitikęs vienuolis
Iš „Trieilių“. „Metai“, 2007, vasaris
PLAUKIANT PER GANGĄ VARANASYJE Į KITĄ KRANTĄ
Stiksas tebuvo
Gango reinkarnacija
į Antikos žemę
x x x
DHARAMŠALA I
Bronziniai būgnai
sukas ilgai…
Budos keleivis praėjo.
x x x
DHARAMŠALA II
Kažkur yra pėdos
įspaustos bičiulių:
ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios
x x x
DŽAIPURAS
Vidurdienio saulė.
Krenta po kojomis
vargšo šešėlis.
x x x
TAMILĖ
Gėlės dega plaukuos,
visa kita tamsu
lyg vidudieny vakaras…
x x x
DEDIKACIJA INDIJOJ RAIMONDUI JONUČIUI
Bičiuli,
sausros žolė
ir čia apsimeta mirusi…
x x x
INDIJA
Dieviškas sapnas
atmerktomis akimis
prie karvės krūvelės
x x x
DŽODPURAS, PRIE ŠIVOS ŠVENTYKLOS FORTE VIRŠ MĖLYNOJO MIESTO
Varpo šerdy
tobulas – žydras
garsas į dangų
x x x
RADŽASTANAS
Lyg būgno oda
sieloj vibravo
žydras dangus Radžastano
x x x
Žalesnės už vasarą
žalios papūgos…
Viduržiemis Indijoj.
x x x
Grok, kerėtojau –
raitos ant gelžkelio saulėj
geležinė ratuota gyvatė…
x x x
PRO TRAUKINIO LANGĄ, KAŽKUR TAMILNADE
Senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį
x x x
BENAMIS PRIE ŠIUKŠLIŲ LAUŽO GATVĖJE
Vien tik ugnelės
mažytė širdis
ryto tamsoj…
x x x
IŠMALDA
Duoti gera
bet būsiu didesnis vargšas,
jei visiems padalinsiu…
x x x
IKONA
Skurdo ašara – be
ašaros – per purviną
Azijos skruostą…
x x x
DŽODPURAS
Baltojo garnio
šviesus atspindys
užterštam tvenkiny…
x x x
PRISIMINIMAS APIE LUMBINĮ
Ką galiu pasakyt?
Nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj…
x x x
SEZANIŠKAS VAKARAS KERALOJE
O, raudono
kalno giesmė
žaliame peizaže
x x x
šitiek orumo
eisenoj karvės –
džipai sustojo ant kelio
x x x
kelio dulkės –
vienintelis auksas
seno Sadhu
x x x
RUDRAKSHA
Šyvos ašara
rieda į delną –
turgus Gokarnoj
x x x
NEPRISIRIŠK
Lyg Budos būgnai
dunksi traukinių ratai.
Kelias yra namai.
x x x
BEŽDŽIONIŲ DIEVO PALIKUONIŲ VESTERNIZACIJA
Hanumano vaikai
oriai valgo
ledus šokoladinius…
x x x
Snaigės krito
iš sapno dėžutės
po kokoso palmėm…
x x x
AUKSINĖJE SIKHŲ ŠVENTYKLOJE AMRITSARE, BESIKLAUSANT MALDŲ IR ŽVELGIANT Į MINIĄ, EINANČIĄ RATU APLINK TVENKINĮ
Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas!
Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
Dar peri sniegą
saulė pernykščiam lizde,
o paukščiai jau grįžta…
x x x
kiek sapnų jau išgėrė
vampyrė – balta
mėnesiena
x x x
NUSILENKIMAS HERMANUI HESEI
stepių vilkai
nebemedžioja automobilių –
nejau visi prijaukinti?
x x x
buvai:
vėjo šilkas
ant mano lūpų
x x x
kartu su manim
nuo pilnaties vyno
svirduliavo alyvų žiedai
x x x
kokiame lombarde,
mieloji – slapčia užstačiau
mūsų džiaugsmą?
x x x
SENAMIESČIO ETIUDAS. 2010
pernelyg kinematografiškai –
prieš vidurnaktį – spalio
lapai ir spalio lietus
x x x
VAKARAS PRIEŠ ILGES
Kiek keleivių many
Susitinka šią naktį kelionėj –
Neaprėpiamas protėvių kelias…
x x x
EPITAFIJA
sudegė tas
kurs žarijomis eiti
mokėjo…
x x x
trakšt trakšt – pirštais sidabro
mirusių kaulus
skaičiuojantis mėnuo
x x x
Šešėlių rašmenys
slenka į Rytus…
Busoną menu.
x x x
AKIRATIS
ta pati lyguma
ten kur galvojai
jau žvelgiąs nuo kalvos
x x x
LIETUS PRIEŠ JONINES
per ilgai dangaus Vazarelis
lieja susiliečiančius ratilus
balų drobėse
x x x
Jau keliausiu…
Vasara žiro
lyg Hermano Hesės karoliai.
x x x
žuvėdros šešėlį
jau laidoja smėliuos
rudenė mūša
x x x
PRIEŠ LIETŲ VIRŠ UPĖS
Debesies upėtakis
mėlynas – mėlynesnis
už vakaro dangų
x x x
VARŠUVOS PRISIJAUKINIMAS. 2011
Ir štai:
miestas it paukštis
lesa sekundes iš rankos…
x x x
MARMURO MANO ŽEMĖJ NĖRA
Marmurinis mėnulis.
Vietoj marmuro žemėj
protėvių kaulų pūga.
x x x
VASAROS RYTO RŪKUI PRASISKLEIDŽIANT
Žvelk – žilas
kelio žaltys
per upę plaukia
x x x
Vasaros sodas.
Širšės kaip samurajai
slyvų take.
x x x
APIE VIENĄ MOKYMĄ
Budos ratai
aplipę moliu ir mėšlu –
aukščiau nei gervės girgžda…
x x x
kur eini
per amžiną tirpstantį sniegą,
siela liūdnoji?
x x x
VĖLEI SUJAUDINO
Rūkas, kyląs
iš nužydėjusių
aguonų galvų
x x x
AKIMIRKA VIENATVĖJE
Teišgers ši tyla
visą juodumą juodą
iš mano sielos
x x x
KADAISE KUKURŪZŲ LAUKUOS, TOLI BESARABIJOJ
veltui šnabžda maldas
nurudusios lūpos – rudenio lapę
jau medžioja žiema
Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
nesijaudink dėl oro:
vėjai stabilūs čia
tiktai praradimų…
x x x
apie vienatvę
rėkia kėkšto
raudonas ruduo
x x x
TEN KUR
kelio žaltys
pasismaugia
prie balto žilvičio
x x x
TOLIMIAUSIŲ LAIKŲ PRISIMINIMAS, DINGUS ELEKTRAI GRUODŽIO NAKTĮ
Spingsulė ir vaikas…
Mėnulio akis
didėja virš stalo.
x x x
IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO
salamandrų vaikai
maudės lavos pirtyse
kadaise Pompėjoj
x x x
vėjo mostas –
ir rudenio runomis
lyja nuo medžių
x x x
DVI TEZĖS IR PRIELAIDA
Katė nėra sodas.
Sodas nėra katė.
Sodas kartais aš…
x x x
MOTERIS
Sujaudins staiga
vystantis grožis
labiau nei jaunystė
x x x
LENGVO VĖJO LOPŠINĖ
Marmurinė mėnulio katė
murkia linguodama
eglės viršūnėje
x x x
baltas baltas laivelis
ant nebūties jūros –
tai tu arba aš…
x x x
KAMUOLINIŲ DEBESŲ DIENA
Šešėlių dievai per
žydintį lauką. Trumpam
apsiniaukia gėlių žiedai.
x x x
APIE PIRMĄ VASAROS UODĄ
Devynbalsė alksnynuos…
Ir uodo zyzimas
pervertas vakaro spindulio.
x x x
TRUMPA VIENO PAVASARIO ISTORIJA
Senolė mirė.
Išdraskytoj sodyboj vienišas
tulpės raudonis.
x x x
akmenėly kalkėtam
spengs neregėto senumo
kriauklės spiralė…
x x x
nuovargio, broli,
nuovargio ženklas
iškrito ant runos
x x x
O, tuštybe! –
koks klastingas iš pasalų
tavo smūgis į veidą
x x x
ECTOPISTES MIGRATORIUS
Kas esu? –
išmirusių karvelių keleivių
genties?..
x x x
Ežerų ciferblatuos
bronzinės strėlės rudens…
Siela kaip suopis danguj.
x x x
visos fiestos
dėvėjo tą pačią
liūdesio kaukę
x x x
PASKUTINIS
rožės haiku –
šerkšnas ant neprasiskleidusio
pumpuro formos
x x x
MIRŠTANTIS ŠAMANAS
Su pirštais šokusią
būgno odą
graužia tylos kirmėlė
x x x
tirpstančio sniego
laukuos – liūdnos
pėdos kiškelio
x x x
senas žmogus
grėbia lapų mirtį –
saulė Vėlinių rytą…
x x x
nepašovus tylos
krenta už girių
garso strėlė…
x x x
JAU
barbarų ordos
jau ne už vartų
jau tavyje
Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
DAR NEGIMĘS
cunamis
sapnuoja
saugiausią pasaulio uostą
x x x
APIE TIRPSTANTĮ SNIEGĄ
vėl žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą
x x x
Iš rūko į rūką
sulinkę senučių klaustukai –
turgaus diena provincijoj…
x x x
AMERIKA. PRERIJŲ PEIZAŽAS
Tylos totemai vėjy.
Šamano gerklėj naikintuvo
staugsmas kaip peilis.
x x x
Dievų kaukolės
Byra iš smėlio laikrodžio.
Pantha rhei.
x x x
Tampu nuolankiu mokiniu.
Tik mokytoją – Mokytoją
susikuriu pats…
x x x
VASARIO RYTAS UŽ LANGO
Ant supuvusio obuolio
pernykštės planetos –
karalius svirbelis!
x x x
apšekšnijusį langą
grasina išdaužti
Hokusajaus banga
x x x
VIS VIENA IŠTIRPS
Sniegas ant sniego
lyg tavo pasaulio sekundės
gyventos kadaise
x x x
ten kur žydi
tavo plaukų vėjas
mūsų nėra ir nebus
x x x
KARTAIS ESU
narvas geležies
ir paukštis tame narve
be išėjimo
x x x
PASAULIS
Daiktas, įdėtas
tavin – už tave
daug didesnis
x x x
žiaurūs virš mūsų –
žiūri beveidžiai be žvilgsnių
sekundžių dievai
x x x
apsimesk
kad viskas gerai,
džiaugsmo fontane numiręs…
x x x
GEGUŽĖS PIRMOSIOS RYTAS RASŲ KAPINĖSE
Fantastiškoj šviesoj
ganosi girių asiūklių
antkapių dinozaurai
x x x
Kas aukso garbanas
plauna ežerų veidrodžiuos?
Ruduo, numirsiantis narcizas.
x x x
PELĖKAUTAI
sūris
ieško pelės –
ruduo jau sodyboj
x x x
iš anapus
iš anapus kažkas
kiaurai žemę vis žiūri
x x x
BUVO KADAISE
pempės kiaušinis
sudužęs – geltonesnis
už saulę arimų
x x x
SAPNAS APIE AGRARINĘ PAŽANGĄ
Į mano sapno rugius
šią naktį suskrido
mirusių putpelių sielos
x x x
KAS BUVO TIKRA
…kaip skustuvai
žali viksvos dantračiai.
Kraujo saulelė ant piršto.
x x x
BŪSIU:
kalkėtas akmuo
protėvių veidu
prie kelio
x x x
APIE VIENO VAIZDO POVEIKĮ
kiek sapnas užmato:
degančios bėga žirafos
visuos horizontuos…
x x x
žodžiai iš tuštumos –
lyg viduržiemį grįžę
paukščiai klajūnai
x x x
lieka šviesa
ir žalumas žolės
taip liūdnai rudenėjant
Balbierius A. Kitas ruduo. Eilėraščiai ir trieiliai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
ŠTAI
veltui bandžiau
pramokt sudėtingiausio
nerašymo meno…
x x x
Kas galėtų būti
netobuliau – už
tobulybės eiškotojus?
x x x
APSILANKYMAS APLEISTAME KRAŠTE
Nesurasi: kelias
kaip moneta
krenta į žolę
x x x
APIE VIENĄ IŠ TŲ, KURIE VISADA ŠALIA
Isos –
varnas ir vyšnių baltumas –
kadai išsprogdino akis…
x x x
lyg šuo
rudom šlapiomis ausimis
loja pro rūką ruduo
x x x
krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…
x x x
PAUZĖ
Lyg negyventum –
nekurtumei nieko – tik būtum
kažkaip keistai
x x x
argi ieško prasmės
naktį šaltą pabudęs
sniego tirpsmo upelis?
x x x
PRISIMINIMAS APIE ZENONĄ ŠTEINĮ IR JO LAISVAJĮ RŪSĮ, ŽVELGIANT Į ŽYDĖJIMO MĖNESIO UŽUPIO PANORAMĄ
Žydruoja seni tvenkiniai…
Plauks nenuplaukdamas jais
vien tik kriaušės baltumas
x x x
atsiklaupk:
štai auksinis fontanas šviesos,
aukštesnis už dangų
x x x
dievas – mažėja –
ir – nyksta – kaip nyksta
išnykstančios rūšys
x x x
tuštuma
be daiktų – pats pirmasis
pasaulyje žodis
x x x
Kiaunė ant stogo.
O aš jau galvojau,
kad aitvaras bilda…
x x x
veltui ieškau
savy šilumos
šiltame kambary
x x x
BOBŲ VASARAI AUŠTANT
pagonių sidabrą
lydo laukuos
voratinklių saulė
x x x
Taip ir likau
neįšventintas į augurus –
kadaise ornitologas
x x x
savaime eilutės…
taip kaip lietus
ant pavasario lysvės
x x x
REGĖJIMAS APIE ŽIEMĄ JAPONŲ
Atodrėkio šilkas
slysta per ašmenis…
Samurajus kely.
x x x
Neieškok
lotofagų šalies:
ji tave susiras…
x x x
lieka taškas
gražioj tuštumoj
atsiremti prieš ilgąjį kelią
x x x
švie – syn
vis švie – syn
šitas žodis, kurį tau tariu
x x x
Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.
x x x
ŽIEMOS VAKARIENĖ
Burna pilna
sniego – bet iš kur
šitoks alkis snieguos?
x x x
rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…
x x x
ugnis židiny –
nesibaigiantis gyvasties
medžio aukojimas
x x x
apie ką
kalba rūko vienatvė
ir medis vienuolis?
x x x
NAKVYNĖ TĖVIŠKĖJE
Gilesnis už vandenį
protėvių miegas
mėnesienoj ant veido
x x x
AGRARINIS GAMTOVAIZDIS PER ATODRĖKĮ, PRIEŠ KALĖDAS
Sniegas sunkėja…
Vienkiemio link
dviratis vedas kaimietį.
x x x
arklį ir roges
argi regėjo kas
šią žiemą provincijoj?
x x x
gražiausia suknelė
buvo įdegęs
tavo kūno aksomas…
x x x
Prisipildo pasaulis…
Kad skaudžiau
ištuštėtų.
x x x
KLASIKOS MIRTIS
Perplėštą knygą
pasaulio šalikelėj
skaitantis vėjas
x x x
LAGUZ
Vandenio runą
meta kiekvienas
lašas lietaus
x x x
ILIUZIJA
aukšlių sniegas
upelės paviršiuj –
neištirpstantis niekad
x x x
HAIKU UŽ LANGO, TOLI
kokie vieniši
trys stirnų taškeliai
kovo snieguos
x x x
Išskyrus šią šviesą
nieko daugiau
tau čia ir nelieka…
x x x
lapai pernykščiai
šėtoniškai raitos
pavasario saulėj
x x x
dievas tėra
tirpstantis sniegas
mūsų laukuos
x x x
putino uogų
raudonis prieš gruodį –
degantis krūmas aušroj
x x x
PO IŠSISKYRIMO
Kiaurai žiūri
per mano akis
tuštumos dievai
x x x
niekad negirgžda
saulėgrąžų laikrodžių
dantiračiai
x x x
neik tuo keliu:
juo jau nuėjo
tavo mirtis…
x x x
Sengluosnis lūžo –
vietoj tėvo vaikystėj
švilpynių drožėjas
x x x
NEPRINOKUSIŲ
slyvų žalumas
pasigrobia regą – rausvėdamas
tarytum Cezanne’as
x x x
Niekas nėra,
ir niekad nebus
rūko karalius
x x x
iš “BESARABIJOS TRIEILIŲ”
stepių ruduo:
daug pilkesnis šalikelėj
vieversys raguotasis
x x x
Kaip dvi galaktikos
susivijo į spirales
ragai seno avino
x x x
Saulėgrąžų kaulai
bėga link horizonto –
Besarabijos stepė
x x x
Kęstučiui Vaiginiui ir jo saksofonui
Saksofonas nakty…
Įauga į tvlą
žvaigždžių ir rupūžių skulptūros.
x x x
Tūkstančiais lūpų
šnabžda vėjo mantras
kukurūzų stiebai
x x x
Tos gilmės neįžvelgsi –
akys moldavų gražuolės
ir galvelės grakštumas
x x x
Voratinkliai verkia…
Ankstų rytą juos skriaudė
ašmens stepių šalnos.
x x x
Rožė rūdija.
Į juodžemio juodąjį dangų
žiedlapis kyla…
x x x
NETOLI NUO KOLCHIDĖS RUDUO
Auksinė žolė.
Auksinėj žolėj
debesų ir avelių sidabras.
x x x
Kas pašovė
skrydį bebaimio erškėčio? –
uogos raudonos nuo skardžio…
x x x
rudenio varno
plunksnų tamsoj –
vaivorykštės šėlsmas…
x x x
sutrupės tuoj
rudai surūdijęs
žiogas rudenėj žolėj…
x x x
Kur pradžia? pabaiga? –
du taškeliai maži
kely amžinybės…
x x x
moters šešėlis
per sielą lyg lauką:
ir vėjo švelnumas…
x x x
Lyg balti
debesėliai – žąsys
per purviną balą
x x x
Varno sparno metalas
ir atšvaitas rudenio aukso –
štai tobulas vienis!
x x x
PRISIMENANT ZURBARANO „AGNUS DEI“ SURIŠTOMIS KOJOMIS
Žvaigždę ryto rasoj
iš avinėlio pėdos
gėrė kadaise meistro akis
x x x
į pietus jau
nusinešė mano šešėlį
stepių erelio vyzdys
x x x
Skleidžias fazanas
lyg lopelis pavasario –
rudenio purvas voljeruos…
x x x
juodžemis juodas
šviečia balčiau užu saulę
kviečio grūdeliui
x x x
PASIVAIKŠČIOJIMAS IŠDŽIŪVUSIA UPĖS VAGA
Stepių tilviko
sidabras grakštus
sudūžta į dangų…
x x x
pats nuostabiausias
performansas visatoj –
garstyčios sėklelės prisikėlimas…
x x x
Balų varlė –
viską ji žino
apie visatos sprogimą…
x x x
juodos
haiku raidės
baltesnės už pirmąjį sniegą
x x x
Kas –
ošia many –
kai tyliu?
x x x
NAKTIS SENAMIESTYJE
Koks grakštus
aukštakulnių kaukšėjimo
atspindys vidurnakčio baloje
x x x
SUGRĮŽIMAS
Gervių pora
ant sniego – kur
žemės juodos lopinėlis?
x x x
žaibo žilvičiai
bemiegėj nakty
baltesni negu sniegas
x x x
šviesos alchemijoj
nepralenktas iki šiol
jonvabalio meistriškumas
x x x
debesų kaligrafijos
mokosi akys
prieš aušrą
x x x
Kaip baisu:
pumpuruos – jau regėti
obuolio mirtį
x x x
kelias išeiti
kartais sublyksi
kad ne-užsimirštum
x x x
KITAS PAVASARIS, KITAS
Veltui kris
meteorai į žiedlapius… Nespėjom
jais atsidžiaugti.
x x x
Alkanos rujos
troškimų… Jų staugsmas
jau tolsta už girių…
x x x
kas iš meilės išliks? –
lietus, tik lietus tau ant veido
ir truputis sniego…
x x x
SENSTELĖDAMAS KARTAIS PAGALVOJU, KAD GALĖJAU BŪT IR GOTIKOS METALISTAS
metalo kalba
iš gitarų – lyg kaltų
kažkas iš vaivorykščių kardą…
x x x
lyg šokėja
įšalus į ledą – mano
vasaros nendre grakščioji
x x x
Krito draugo šešėlis
per sapną – kaip paukštis
po šūvio…
x x x
niekada
neaploja lunatikų
geltonas mėnulio šuo
x x x
tavo plaukai žali,
upe vaikystės
su aukšlių karoliais…
x x x
REGINT MEDINĖS SODYBOS GRIUVĖSIUS VĖLYVO RUDENS GAMTOVAIZDYJE
Apleisties signatūrose
vien tik vėjo pelė
tebeieško prasmės…
x x x
lyg vilkolakio eita –
lapų pėdos raudonos
ant pirmojo sniego…
x x x
ne tik rudens:
dienos trumpėja
kiekvieno keleivio…
x x x
MEDITUOJANTIS
Lyg akmuo
šalia viešpaties kelio
kojas po savim sukryžiavęs…
x x x
SENTIMENTALUS APIE KADAISE MYLĖTOS MOTERS KRŪTŲ VIRŠŪNĖLES
į kalnus šiuos
įkopti norėsiu
net po mirties
x x x
VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ
Virpa įmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą.
x x x
sniegas: be pradžios
ir pabaigos – iš sniego
kadaise tavo plaukai
x x x
VIENIŠAS KELIAS
Kas ten vienišas
su menų kuprele?
Ar atpažinsi?..
x x x
Trys stiebeliai
grakščiai apšerkšniję žolės –
kam dar tie žodžiai?
x x x
IŠ KULTŪROS EKOLOGIJOS
Kryžiaus ženklas
ant voro – senesnis
už Kristų…
x x x
PAVASARIO PALĖPĖJE ANT PALANGĖS, ŠALIA JUODO SENO BUTELIO, RANDU PERNYKŠTĘ KRIAUŠĘ, KURIĄ PADĖJAU NOKTI RUDENĮ
Supuvusioj formoj
koks velniškai dieviškas
raitosi grožis!
x x x
PAUL DEVOUX
Noksta medžiuose
meilei ir mirčiai
apsinuoginę moterys
x x x
o kelionės didybe! –
plaukia liūties laiveliu
mažas garstyčios grūdelis…
x x x
plunksna tyloj
tyliai leidžias
į ežero vyzdį
A. Balierius. 99 trieiliai. V.; homo liber, 2013
kylant boružei
dangus padidėja
virš smilgos
x x x
debesų kaligrafijos
mokosi akys
prieš audrą
x x x
mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis
x x x
rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…
x x x
kas iš meilės išliks? –
tik lietus tau ant veido
ir truputis sniego
x x x
tyloj
noksta kita
tuštesnė tyla
x x x
mano sniegas – ne
mano sniegas – ne
mano – niekas
x x x
šnabždesių šnabždesiai
šimtametėje eglėje –
netgi naktį be vėjo
Vėjo ašmenys. VŠĮ “Tobia”, Vilnius, 2019
VIENIŠOS LINIJOS
Apyaušrio upės
išsivynioja iš saulės kamuolio
lyg ilgi melzgani siūlai
x x x
Visur einu vienas
ir kaip keista
kartais kažką sutikti
x x x
Tuščios aguonų kaukolės
šiugžda vėjy
išbarstę savo mintis
x x x
Groju tau tylią melodiją
bet iš visų melodijų
lieka tik aidas
x x x
Tegu auga topolis
tavo skausmo topolis
mano širdies lauke
x x x
Kriauklėj tavo veidas
įrėmintas
į prarastos jūros ošimą
x x x
Mes dar susitiksim
kaip kartais susitinka
mėnuo ir saulė
A.Balbierius. Delno irklas. Vilnius, “Vaga”, 1986
Koks margas! toks margas
kaip nuodėmės sielos
sparnas patarškos
x x x
nekalba javai
apie gėrį ir blogį –
jie auga visoms burnoms
x x x
neikaip netapsi
laisvesnis už vėją –
nebent po mirties
x x x
spengia šalčio sidabras
virš jūros, o jūra
alsuoja laisva
x x x
protas šviesėja
kai kalbiesi – su
medžio lapu
x x x
tobulas yra
linkis tavo krūties –
ne aš jį sukūriau
x x x
lenkis prie žemės
ieškok nuolankumo
kelio dulkėse
x x x
šiemet anstyvas
kvapų karalaitis
baltasparnis jazminas
x x x
kas diktuoja žodžius
apie tai apie ką
niekada negalvojau?
x x x
vėlei želia žolė
tikroji šios žemės
karalysčių valdovė
x x x
vaizdinių vaizdiniai –
kiek jų sutalpina
dvi vienintelės akys!
x x x
ištuštėjęs fontanas
verkia per lietų
savo jaunystės
x x x
tuštybės burna
jau prarijus mane
vėlei išspjovė
x x x
juodu blogio keliu
ėjęs – tekėk viršum jo
kaip rytmečio saulė
x x x
vėjas šermukšniuos –
lyg uogas raudonas
barstytų rugpjūčio mirtis
x x x
graužia kaip kirmėlė
medį gegužio sausra –
kažkur valkatauja lietus
x x x
darbas – sakė kadaise
Avataras Satja Sai Baba –
kartais pražudo žmogų
x x x
nusivylimų tinkluos
blaškos širdies
riešapelekė žuvis
x x x
ežero sielą
grakščiausiai išreiškia
rūkas prieš aušrą
x x x
prisirišai daugiau
prie žolės prie dangaus negu
prie savo gyvybės
x x x
sustoti negalima – laikas
gyventi lėčiau nei gyventa
šioj extasy diskotekoj
x x x
lenkis nuoga virš manęs,
mylimoji, ir žemė žalia
pasisuks kaip kadaise
x x x
aguonos grūdelis
dainuoja per žiemą
apie žiedą aguonos
x x x
nostalgijos voras
meta rūko tinklus –
mėnesiena virš jūros
x x x
paukštis liepsnelė
mažytė sparnuota žvakutė
temstant alksnynuos
x x x
vampyras poetas
geria syvus iš kūno
vardu praeitis
x x x
visos kaltės praeis
kaip ir dorybės – kadaise
kaip vėjas praėję
x x x
baltų pilių kuorai
mėlynoj ryto drobėj –
apšerkšnijusios liepos
x x x
išsekęs šaltinis
godžiai geria per naktį
šviesą žvaigždžių
x x x
už nieką nebuvai didesnis –
dulkė kelio dulkėse
tarp kitų dulkių
x x x
mano brolis
prarasto rojaus ieškojo –
niekad negimęs
x x x
niekas nepastebėjo –
širyt užgeso virš miesto
benamio žvaigždė
x x x
kaip visas praėjęs laikas
rauda įšalus į ledą
sniegenos širdis
x x x
nesipūsk kaip moliūgas –
jis galvojo esąs
už mėnulį didesnis
x x x
vieškeli baltas! –
kaip tavęs pasiilgau
po liūčių ant asfalto
x x x
kur išėję draugai? –
pabandysiu už juos
šiandieną gyventi
x x x
graužia dūmai akis
bohemos tavernoj –
užmiršau kas esu
x x x
V I E N I Š O J I
apsikabink save ir miegok:
tavo tobulas formas
geria naktis
x x x
jau užmokėta iš anksto
už visą kūrybą
nežinomu Dantės ratu
x x x
pragėriau gegužę…
kaip kinas Li Bo
gaudęs upėj mėnulį
x x x
kiro sidabras
lėtai išslydo
žvakidėj saulėlydžio
x x x
pasiversk į obelį – kad
man labiau skaudėtų – ją kadaise
pakirtau žydint
x x x
debesys gegužio danguj
šiandien daug baltesni
negu mano siela
x x x
sapno moterys
visada gražesnės už tas
kurios miega šalia
x x x
sraigės kiautelyje
lietus pakartoja
Paukščių Tako spiralę
x x x
juoda čiurlio strėlė
žemėdama sminga
į saulėlydžio akį
x x x
apkurtina ausis
skrendąs į vasatą
naktinis žolių choras
x x x
S M Ė L I O L A I K R O D I S
tekėk kaip smėlis – aš
būsiu ta ranka kuri nuolat
apverčia laikrodį
x x x
N E M I G A L I E T U I D U L K I A N T
nakties žibintai lietus
atspindžiai tų žibintų
kas iš to kad lietus
x x x
prieš du tūkstančius metų
gilė kėkšto snape –
Stelmužės ąžuolas
x x x
debesų pelekais
pasinėrė į rūką
mėnulio žuvis
x x x
baltas baltas kuprotas
prišalusiom kojom prie žemės
angelas – medis žiemos
x x x
šešėliai – tai karalystės:
vakaro – ryto arba
sidabrinės žiemos
x x x
žalioje žolėje dviese –
kur išlijot mūsų atvaizdus
baltų debesų dievai?
x x x
jūros banga
lūžta ir lūžta perpus –
niekad kitaip
x x x
N E T I K Ė T A I P R I S I M I N I A U S A L V A D O R Ą F E L I P E J A C I N T O
D A L I Y D O M E N E C H Ą
virš dykumos vakaro
ilgakojo voro šešėlis
jau nubėgo į Rytus
x x x
F O L I A N T A S A P I E M A G I J Ą
dramblio kaulo kietviršį
kasnakt lyg duris atidaro
drakono ranka
x x x
iš kur teka laikas?
jei žinotų – įsimylėję
užkimštų tą indą
x x x
išdraskytoj sodyboj
riešutus gliaudo
rudens voverė
x x x
T R U M P I A U S I Ą M E T Ų N A K T Į
saulės žirnelis
raudonas virš girios –
auštant sutirpsta
x x x
arklio kaukolę žalią
susiranda lietus
samanotoj sulūžusioj fermoj
x x x
kaip sniegena
lesa sėklas alyvų
išbadėjus žiema
A.Balbierius. Strazdo anatomija. Vilnius, „Vaga“, 2004
Nieko neradęs
džiaugiuosi – vėjo
gyvybė tarp pirštų
x x x
trumpas vasaros nakties atsitikimas
Amžinybei sutings
pelėdos pasnojimas
virš veidrodžio pievoj
x x x
Tavo kūno aksomas
buvo kadaise karališka
mano mantija
x x x
slyvų kauliukuos
pasaulio prasmės
ieško kėkštas
x x x
laisvės ašaka
gomury –
skurstantys žmonės
x x x
kerpių ratilais
apie vienatvę
rašo ir rašo akmuo
x x x
pavasaris apleistoj sodyboj
Svirties kryžius.
Vietoj krucifikso
žieduos prikalta obelis.
x x x
blindė pavasarį –
tūkstančio saulių
žydėjimo
x x x
skurdo peizažas
Dviese vagoja žemę
po žydinčiais sodais –
tik vyras ir moteris.
x x x
Iš kito pasaulio –
vieškeliu
einantis vaikas
x x x
vienišojo sapnas apie namus
Po kelionės sunkios
lūpų šilkas užmerks
piligrimo akis
x x x
šnabždesių šnabždesiai
šimtametėje eglėj –
netgi naktį be vėjo
x x x
Iš kur? Ir į kur? Ir kodėl? –
ėjo tavo širdis
šaltoje mėnesienoj
x x x
kartais tyloj
noksta kita
tuštesnė tyla
x x x
vaikystės atsiminimas. 2000 metų prieš Kristų
Didelėj vanago aky
vaikas ir viščiukų
auksinės statulėlės.
x x x
trys eilutės iš topografijos istorijos
Barbarų ordos
visada buvo tikslesnės
už netikslius žemėlapius.
x x x
žydram danguj
kriaušių smuikais
grojančios širšės
x x x
baltų žaltys
aplink Antikos galvą – kaip
laurų vainikas
x x x
vasaros lietus kaip viskas praeis
Debesų kentaurai
su žaibų kalavijais…
O, žavioji pasaulio rūstybe!
x x x
Moters akys –
vėlei dviejuose ežeruos
esu paskenduolis
x x x
O, neramybe!
vėjo vien vielos
spengiančios sieloj
x x x
prikala regą
prie sienos
vynvyčio raudonis
x x x
asmeninis skelbimas laikraštyje
Vėjo akademijoje
mielai skaičiau paskaitas
apie debesų formas
x x x
lapkritis – tu
bejėgis prieš kalbą:
rudijančio lapo tyla
x x x
sekundžių lietus! –
šitiek metų keliauju
be skėčio…
x x x
žvaigždė – tarp
buliaus ragų –
aušros pranašystė
x x x
Grambuolių eisenos
užtemdo mėnulį.
Šviesyn tik narcizų žiedai.
x x x
Šviesoj gimęs
į šviesą išeina –
Budos keleivis
x x x
b a l a n d ž i o l a u k u o s
Žiūriu į apvalų
Mackaus vandenį – apvalioj
polaidžio baloj
x x x
apie šaltą gražią moterį
Sniegas akių,
Šiaurės pašvaistė
plaukuos.
x x x
ant sniego papiruso –
beraščių paukščių
hieroglifų tobuybė
x x x
iš mirusios senelės atsiminimų
Ištirpo ant žalio
sidabras avelių…
Rudenio pieva.
x x x
po sezono
šešėlį žuvėdros
laidoja smėliuos
rudenė mūša
x x x
Mirę dangaus kambariai.
Raktai giliam šuliny
prie užrakintos bažnyčios.
x x x
Mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis
x x x
aksomas
už durų – tavo
lūpų vidus
x x x
beduino portretas
Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą
x x x
bitės aky
gyvenau
dar negimęs
x x x
naktinis jazminų žydėjimas
Drasko krūmą jazmino
laukine kate pasivertus
nuoga moteris
x x x
kortų namelį
statau – o vėjas
vis pučia…
x x x
apie paliktą moterį
Saulės šilkas
juodas – sunkesnis
už šviną
x x x
Žiemos sodas
susilieja į vieną
Mondriano obelį
x x x
Sniego kapuos
apnuogina krūtis
liūtys pavasario
x x x
būsiu:
esu – nenukrentanti
sapno plunksna
tarp dviejų veidrodžių
x x x
Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant žemės krentąs
x x x
sekundžių lietus! –
šitiek metų keliauju
be skėčio
x x x
toreadoro mirtis sode
Mėlyno vėjo
aštrūs lyg buliaus ragai –
parkrito raudonas gvazdikas
x x x
tu
kelias kuriuo
jau niekada
nepareisiu
x x x
kylant boružei
dangus padidėja
virš smilgos
x x x
Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros
x x x
apie nušvitimą
Kartais nušvisdavau
kai neskaitydavau nieko
apie dzeną
x x x
Pilnas ilgesio
pilnaties būgnas.
Marmurinė tyla.
x x x
Cikadų balsai
virš upės – kaip
debesų atspindžiai
x x x
piešinys tušu ant juodo japoniško popieriaus
Juodo katino
juodas šešėlis
juodoje naktyje
x x x
Kaip fazanas puošnus
vaikšto pakrantėje ežero
spalio beržynas
x x x
Niekas nežino
kas yra Meistro ranka:
ji yra ir jos nėra.
x x x
vėjas dievų:
link horizonto
lenkias beržai
x x x
apie pagonis, išnaikintus baltų žemėse
Pagonių kraujas
buvo kadaise
baltesnis už šviesą
x x x
žolės prisikėlimo mėnesį
Girtos sraigės
voliojas žolėj…
Rasa kaip degtinė.
x x x
dūzgesys
amžinai žydinčių
slyvų soduose –
mirusių bičių sielos
x x x
pilnatis stebi mirštantį kurmį
Ryškiau už saulę
apakins mėnulis
kurmį ant tako
x x x
vėjo šuo
vėl užlaižė
ne kūno žaizdas
x x x
birželio vakaras
Lyja: šlapia lapė
šlapioj žolėj
ieško šlapios pelės
x x x
apie nesusikalbėjimą
Mano demonas
tyli – tyloj
tavo demonas kalba
x x x
kaip susiglaudė
du obuoliai ant šakos –
nuristi norėtų kartu
x x x
žiemos nakties negatyvas
Medžių šešėliai
baltuoja ant sniego –
juoda mėnesiena
x x x
Tūkstančiai laikrodžių
tiksi laukuos –
sniegas per tirpsmą
x x x
tuščioj vidunakčio gatvėj
Tas praeivis nakty
prieš dvidešimt metų nuėjęs
pamojo man vėl
x x x
senas hipis
drabužiais juodais
meldžias medinėj bažnyčioj
x x x
kelyje
Brolis, – ištars
vienišą akmenį
susitikęs vienuolis
x x x
Kirmėlė ir žirnelis…
Dvi priešybės
ankšty vienovės.
x x x
prieš lietų
prasimuša kauluos
rudens giluma
x x x
skulptūriškas
Plastišką
tylos pumpurą
poliruoja saulėtekis
x x x
tirpstantis sniegas
tavo plaukuos
nebuvau aš
x x x
mano sniegas – ne
mano sniegas – ne
mano – niekas
Balbierius A. Formų knyga. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
lapo kritimą
kiek kartų regėjau
šiam pasauly?
x x x
Lyg Mėbijaus juosta
vis eitum ir eitum –
kartojas metų laikai
x x x
Meile – buvom
kadaise įbridę
į tą pačią upę…
x x x
išjunk tą melodiją:
gerklę graudžiai sugniaužia
lyg kartuvių kilpa…
x x x
liūdesio šilkas,
šilkas iš liūdesio –
tai tik vakaras lyjant…
x x x
Poetas
Greitesnė
greitesnė netgi už šviesą
neužrašyta mintis
x x x
Pirmas
žiedlapis vyšnios
ant strazdo šešėlio…
Pavasaris mirs.
x x x
kavos puodelis
terasoj alsuoja
į rytmečio rūką
x x x
kalbos fleita
iš tuščio protėvių kaulo
permainų vėjuos
x x x
atminties voras
meta tinklus
ne žuvims gaudyt
x x x
Lyg žvakė
niekad nesudeganti –
pasaulio mįslė
x x x
Pilnaties laikas
po mėnesiena
rapsų laukas
geltonesnis už saulę
x x x
Saulėtekis prie ežero
Rytmečio rūkas:
auštant užsiliepsnoja
garnio šešėlis…
x x x
puiki būtis –
rože – ne rilkės –
rilkės – šiandieną
x x x
Lyg sparnas didžiulis
baltosios pelėdos –
naktį sniego laukai
x x x
Azija I
Toldamas
varpo garsas
paliečia visatos kraštelį
x x x
Azija II
Beždžionės
nesužmogėja
netgi beždžionių šventyklose
x x x
Bansuri flute
Ir kaip sutelpa
šitiek melodijų
bambuko stiebelyje
x x x
Rugpjūtis
Ak, gilus
gilesnis už mirtį –
nupjautos vasaros kvapas…
x x x
mergaitė: nokstanti:
dar kaip žiedas,
bet jau ir kaip vaisius
x x x
veidas į veidrodį –
lyg perlų žvejys
į gilumą jūros
x x x
Pirmąją rudens dieną, lietuj lyjant
O, tūkstantsparnė! –
paukštė ant medžio šerdies:
ugnis židiny.
x x x
be lazdos
sunkiai kopia į kalvą
kuprota žiemos obelis
x x x
Kurmių dievas
negi toks pat –
beveik aklas?..
x x x
Kas išrovė
šviesią žydinčią vyšnią
iš strazdo akies?
x x x
Aguona
Sėklos gilesnė
yra atmintis
nei kultūros…
x x x
Dar neišaušo,
o jau temsta…
Lapkričio vieškelis
x x x
Obuolio sieloj
neprabudus būtybė –
lašo formos sėklelė
x x x
Ąžuolas
Seno dievo
didingas šešėlis
į vakaro slėnį
x x x
vėl skubu
stovėdamas vietoje –
vis dar be vietos…
x x x
trys mažyčiai
sraigių kristalai –
haiku ant tavo blakstienų
x x x
tirpo
tavo plaukai
dar sniegui netirpstant
x x x
Ne apie Budą
ak, pabudins
mane – šerkšno
ant vyšnios žydėjimas…
x x x
Daiktų šunys
seniau buvo ištikimesni
negu dabar
Balbierius A. Ekvilibriumas. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.
x x x
atsiklaupk:
štai auksinis fontanas šviesos,
aukštesnis už dangų
x x x
VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ
Virpa įsmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą.
Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, „Vaga“, 2009
