HAIKU POEZIJA

PUIŠYTĖ ALDONA ELENA                        (1930)

Laukinės gėlės
Suskilusiam ąsoty –
Vaikystės aidas.

x x x

Krenta ir krenta
Žiedlapiai ant balkono.
Šviesus liūdesys.

x x x

Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžiasi tulpė…

x x x

Upė ta pati,
Bet jos neatpažįstu:
Koks tamsus vanduo.

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V,: „Vaga“, 2009

Žodžių triukšmuose
Vėl tylos pasiilgau:
Trumpėja kalba.

x x x

Poezijos groži,
Koksai tu nenaudingas –
Kūkalis rugiuos.

x x x

Gyvybės galia! –
Lyg japoniškas šilkas
Žaliuoja žolė.

x x x

Rytas ankstyvas
Ant pakalnutės žiedo
Žėruoja rasa.

x x x

Virš nubudusio
Sodo – tylus šlamesys
Karvelio sparnų.

x x x

Daugel čia ženklų.
O peskaityt nemoku
Slaptos jų prasmės.

x x x

Mažas rožančius
Iš seno vienuolyno –
Sūnaus dovana.

x x x

Lengvame vėjy
Linguojančios linijos
Liaunų lelijų.

x x x

Lyja ir lyja:
Pražydėjus alyvoms,
Kokia atgaiva.

x x x

Paliovė lyti.
Baloje ant keliuko
Prausiasi žvirblis.

x x x

Kokia vaiski
Virš pražydusio sodo
Žydrynė dangaus!

x x x

Grubiam pasauly
Švelni mergaitės siela –
Sklidina šviesos.

x x x

Švyti ant pirštų
Aukso dulkelės liečiant
Žydinčią pienę.

x x x

O, kaip čirena
Vieversiai virš arimų –
Kaip kūdikystėj.

x x x

Senas giesmynas:
Karunkas ir giesmes
Giedojo tėvai.

x x x

Grožio choralai:
Gieda tą pačią giesmę
Šaknys ir žiedai.

x x x

Žydras mėnulis.
Nemiga. Kokios gelmės,
Sesuo vienatve! 

x x x

Žaidžia pasaulis
Nevaikiškus žaidimus –
Lūžta jo žaislai.

x x x

Kur taip skubi,
Sopulingoji gyvybe,
Mirtinga būtie?

x x x

Primena dulkė,
Pralėkdama pro šalį:
Iš dulkės – dulkėn…

x x x

Lieka tik dvasia.
Retėjančiuos kauluos
Ošia nebūtis.

x x x

Grožėtis viskuo.
Vienuoliškai. Iš tolo.
Laisva širdimi.

x x x

Ir ji man graži –
Ant žaliųjų maurų
Kūdroje varlė.

x x x

Ar jau išmokau
Pajusti amžinybę
Slypinčią mirksny?

x x x

Artimos mintys
Nepažįstamo poeto –
Broliška siela.

x x x

Žodžiai nutyla:
Meditacijos erdvės
Švinta tyloje.

x x x

Keista ši naktis:
Mėnuo su aureole
Spindi virš sodo.

x x x

O, mano dienos,
Kaip laikini keleiviai
Prapuolat migloje.

x x x

Vienas po kito
Išnyra sapnuos veidai
Sutiktų žmonių.

x x x

Broli Paskali,
Ir mane juk baugina
Žvaigždynų tyla.

x x x

Nesuvokiama –
Iš kokių gelmių kyla
Pasaulio formos?

x x x

Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžias lelijos.

x x x

Ar jums neskauda,
Žemės dulkės nuolankios,
Trypiamos kojų?

x x x

Žydinčios svėrės
Lyg išlydytas auksas,
Išlietas laukuos.

x x x

Tylos gelmėje
Slepiasi žodžio perlas:
Skaistus kaip rasa.

x x x

Su  žiedadulkėm
Raina pakilo bitė
Nuo vyšnios žiedo.

x x x

Rasota žolė
Ryto saulėj sužvilgo.
Ulba varnėnas.

x x x 

Palei Antvardę
Kukuoja gegutėlė
Žydinčioj ievoj.

x x x

Prisiminimai
Vakarą vėlų kuždas –
Lyg slapukai vaikai.

x x x

Maža vyšnaitė
Barsto žiedlapius gležnus
Ūksmėtam sode.

x x x

Ko ulba kriaušėj
Gailiai ir ilgesingai
Vienišas strazdas?

x x x

Alyvos krūme
Po lapais pasislėpęs
Snaudžia kikilis.

x x x

Išblyškęs mėnuo
Virš sapnuojančio sodo.
Aidumas nakties!

x x x

Bunda lelijos:
Jų taurės rasotos
Dar pilnos sapnų.

x x x

Koks nesudrumstas
Grožis rasotos gamtos
Ankstyvą rytą.

x x x

O, kaip stulbina
Galaktikų didybė
Ir – žmogaus siela!

x x x

Prie kelio dulkėto
Šviesuliuoja ramunė.
Laukų tyluma.

x x x

Supas ant žiedo
Žydraspalvis drugelis:
Laikinas grožis!

x x x

Nesvarstau, kas yra
Metafizinės gelmės,
Kai žydi rugiai.

x x x

Išblaškė sapnus
Birželio šviesią naktį
Sodo šlamesiai.

x x x

Rožūnė žydi –
Šviesi vaikystės gėlė:
O, atminimai!

x x x

Palei bažnyčią,
Kur tėvų liūdnas kapas,
Keroja žolė.

x x x

Ar yra žemėj
Vieta, kur nelekiotų
Mirusių dulkės?

x x x

O, koksai dužlus,
Koks nepatvarus grožis
Žemiškų formų!

x x x

Paprastai kalbėti:
Taip skleidžiasi skurdus
Čiobrelio žiedas.

x x x

Kerpėtas akmuo
Guli prie seno kelio:
Ką jis atsimena?

x x x

Ieškau prosenių
Herbo. Ekleziastas
Šaipos: tuštybė!..

x x x

Dūsauja visata:
Laukia žadėto virsmo
Žvaigždė ir akmuo.

x x x

Kosmoso toliuos
Kas taip žaižaruoja? –
O, amžinybe!

x x x  

Katinas snaudžia
Po pinavijos krūmu.
Asioji kaitra.

x x x

Sakai: tik rožė?
Gražus man tarp dulkių
Pražydęs dagys.

x x x

Ryto ramybė.
Nutolo miesto triukšmas.
Žydruoja linai.

x x x

Apniukus diena.
Iš kur ta keista šviesa
Švyti pro vyšnią?

x x x

Kokia vieniša
Žydinčių kviečių lauke
Mėlyna rugiagėlė.

x x x

O, kaip patikliai
Sūpuojasi ant smilgos
Maža boružė!

x x x

Išmokyk mane
Nuolankaus patiklumo,
Boruže sese.

x x x

Merdi ramunė,
Šalikelėj numesta,
Apkritusi dulkėm.

x x x

Mirusio brolio
Nutolęs balso aidas
Ataidi sapnuose.

x x x

Rytą saulėtą
Iš kur tartum šešėlis
Keistas liūdesys?

x x x

Kaip skaičiai švyti
Baltieji dilgės žiedai
Nykiam patvory!

x x x

Kiek daug pasauly,
Kas man nereikalinga:
Dulkės, tik dulkės…

x x x

Žali šešėliai.
Žydras virpantis oras.
Birželio kaitra.

x x x

Vyšnios viršūnėje
Kraipydama uodegą
Supasi šarka.

x x x

Pienė pražydo:
Tarp baltų dobiliukų
Švyti jos žiedai.

x x x

Laukinės gėlės
Suskilusiam ąsoty –
Vaikystės aidas.

x x x

Žvaigždynais gėrėjaus.
O šilagėlės žiedas –
Ar ne stebuklas?

x x x

Ką man primena
Dūzgiančios bitės žieduos
Sekminių rytą?

x x x

Sudužo rasa,
Nuo pakalnutės žiedo
Kritus ant akmens.

x x x

Vėl žaibo blyksnis.
Grumėjimas griaustinio.
Atšniokščia liūtis.

x x x

Krenta ir krenta
Žiedlapiai ant balkono.
Šviesus liūdesys.

x x x

Sniegžydrė žydi.
O, vakaro ramybėj
Keistas ilgesy!

x x x

Ir vėl nuliūdai,
Kad ne sielų viršūnėm
Liečiasi žmonės?

x x x

Ar šviesa – tamsos
Dvynė sesuo: dvipusis
Gyvybės veidas?

x x x

Kylantis rūkas.
Nužydėję alyvos.
Tyli gegutė.

x x x

Gaudžia ir gaudžia:
Koks aidus, koks galingas
Varpų gaudesys.

x x x  

Skliauto žydrumas! –
Siela, ir tu pamažu
Žydrėji tyloj.

x x x

Malda be žodžių.
Tik širdis atsivėrus
Tyliam laukime.

x x x

Ąsiūkliai. Smilgos.
Rausvų snaudalių sapnai
Prie senos upės.

x x x

Kantrusis vėdrynas.
Jo gelstantys lapeliai
Jau skelbia: ruduo.

x x x

Skrendančių gervių
Vakaro prieblandoje
Tolstantys balsai.

x x x

Kaip sublyksėjo
Žalias žaibas virš girių!
Atminties gelmės…

x x x

Vakaro lietus
Beldžia į lango stiklą
Lyg miško brolis.

x x x

Prisiminimų
Šuoras ūmus ir vėlei
Graudina širdį.

x x x

Čia, kur spingsėjo
Žiburiai tarp giraičių –
Tik tušti laukai.

x x x

Kaip gailiai ošia
Rudenėjančiuos laukuos
Vienišas beržas.

x x x

Kur augo radastos,
Dabar bujoja dilgėlės
Ir budi dagys.

x x x

Blyškūs šešėliai
Klaidžioja po beržyną
Vakaro tyloj.

x x x

Upė – ta pati.
Bet jos neatpažįstu:
Koks tamsus vanduo!

x x x

Keičiasi viskas.
Ar verta klausinėti:
Kur dingo sniegas?

x x x

Tylos šaltiny,
Siela, nusiprausk pilkas
Drungnumo dulkes.

x x x

Auksu blyksėjo
Krentantis klevo lapas
Saulės spinduliuos.

x x x

Violetinė
Rudens gėlė – vėlyvis:
Atgailos spalva.

x x x 

Kokie jie tylūs,
Belapiai sodo medžiai,
Prieš rūstį žiemos.

x x x

O, koks kontrastas! –
Rožės piukuolės žiedas
Raukšlėtam delne.

x x x

Kas tas keleivis? –
Srūva liūdnu jo veidu
Žvaigždynų šviesa.

x x x

Einant per gatvę –
Toks tragiškas žvilgsnis
Benamės katės.

x x x

Mažoj gatvikėj
Moteris su šuniuku –
Našlė – ne dama.

x x x

Vakaro migloje
Boluoja skaistažiedės.
Gailus liūdesys.

x x x

Blaškosi vėtra.
Keistas garsas už lango –
Tarsi kas verktų.

x x x

Paukščiai skrajūnai
Tyliai mojuoja sparnais:
Sudie jau, sudie…

x x x

Lapo kritimas
Krūpsinčio sodo širdy
Aidu atsiliepia.

x x x 

O, koksai graudus
Vėlyvas žydėjimas
Baltųjų astrų!

x x x

Lapai kaštono
Su lapkričio vėtromis
Šoka po vyšniom.

x x x

Ant kriaušės šakos
Tupi vienišas paukštis
Rudens žvarboje.

x x x

Žvelgiu į dangų:
Kokie ryškūs žvaigždynai
Rugsėjo nakty!

x x x

Neužmirštuolė
Iškrito iš knygos:
Žydra atmintis.

x x x

Veidrody vakare
Su liūdesio šešėliais
Pavargęs veidas.

x x x

Vakarą vėsų
Prieblandoj mėlynuoja
Vijoklio žiedai.

x x x 

Diemedžio lapais
Pridengiau sodo rožes.
Artėja speigas.

x x x

Vėlinių naktį
Nežemiškam pokalbiui
Buriasi sielos.

x x x

Tu esi bejėgė,
Prieš Prisikėlusįjį,
Vargše mirtie!

x x x

Slenka prieš akis,
Vidurnakty nubudus,
Praeities vaizdai.

x x x

Vėl plaka lietus
Baltasias chrizantemas.
Žvarbus lapkritys.

x x x

Ankstyvą rytą
Žvelgiu į sodą. Pusto.
Kur mano zylės?

x x x

O, kaip viltingai
Nušvito virš pasaulio
Betliejaus žvaigždė!

x x x

Laužiam plotkelę
Kūčių vakarą vėlų
Su meilės šviesa.

x x x

Vakaro migloj
Prie mažos koplytėlės –
Žydras šešėlis.

x x x

Išbūti, ištverti
Žvarbiuos gruodžio vėjuos
Pavargus širdie.

x x x

Ką žemėj regi,
Naktie akim žvaigždėtom,
Slėpiningoji?

x x x

O, kaip triukšmauja
Tarp manęs ir pasaulio
Keista nedermė!

x x x

Dovydo psalmės:
Budi virš kasdienybės
Tyla ir šviesa.

x x x

Dabar man kartais
Lengva ir gera būti
Niekeno žemėj.

x x x

Toli nuo triukšmo,
Gyventi nuošalume –
Liudyti viltį.

x x x

Kas sergi, kas lydi,
Kas išraižė tuos ženklus
Mano kelyje?..

x x x

Lyg pakalnutė,
Į ašarą įmerkta, –
Nuliūdus širdis.

x x x

Nušvitai, širdie,
Kai kambary pasklido
Artimųjų balsai.

x x x

Baltosios tulpės:
Kaip jos džiugina sielą
Sausio pūgoje!

x x x

Gražus, bet šaltas
Sniego baltumas: tokia
Be meilės širdis.

x x x

Pustė per naktį.
Į vienišą sodybą
Užpustė kelią.

x x x

Kuosa pašoko
Nuo obels viršūnės:
Pažiro šerkšnas.

x x x

Nukrito snaigė
Ant ištiesto delno:
Trapusis grožis.

x x x

Kai vėtra kyla
Virš girių šerkšnotų,
Kas gieda laukuos?

x x x  

Sniegena antai
Raudonuoja ant sniego
Kaip kraujo lašas.

x x x

Varnas ant šakos
Kedena sau plunksnas.
Liūdnos jo akys.

x x x

Purvą užpustė
Per naktį sniego pūgos:
Skaistus baltumas.

x x x

Ko gi taip raudi,
Virš spindinčių pusnynų
Lekiatis vėjau?

x x x 

Vienišos pėdos
Per užpustytą lauką.
Koksai liūdesys!

x x x

Jokios gyvybės
Tiktai išblyškęs mėnuo
Spindi virš girių.

x x x

Šerkšno ažūras:
Tartum pražydo medžių
Belapės šakos.

x x x

O, mano tauta,
Ką su tavim padarė
Tie šiurpūs laikai! 

x x x

Nepasiduoti! –
Istorijos kryžkelėj
Tavo lemtis.

x x x

Seni ąžuolai,
Molį šaknim apglėbę,
Dūsauja naktim.

x x x

Amžiams težydi
Ant žuvusiųjų kaulų
Neužmirštuolės.

x x x

Ar kas atspėjo
Piliakalnių ramybę,
Pilkapių tylą?

x x x

Tik šaltas akmuo? –
Suduok. Iššoks kibirkštis:
Uždara kančia.

x x x 

Kad nesužeistų –
Neištarta – ant lūpų
Liko teisybė.

x x x

Ak, kokie aidūs
Seno laikrodžio dūžiai
Nakties tyloje!

x x x

Kaip viskas nyksta!
O, amžinybės dvelksme,
Virš laikinumo.

x x x

Žemės tamsoje
Kokia galybė kelia
Daigą į šviesą?

x x x 

Kosmoso grožis –
Gal dieviškojo Grožio
Blankus atspindys?

x x x

Skurdžioji smilga,
Neliūdėk: gal tu graži
Savo Kūrėjui?

x x x

Srūva ir srūva
Šalta mėnulio šviesa –
Vogta iš saulės.

x x x  

Ko taip sutrikai
Pasaulio turgavietėj
Reginti siela?

x x x

Mažoj bažnyčioj
Žėri senųjų vitražų
Įstabios spalvos.

x x x

Ne šios tikrovės
Šviesą spinduliuoja
Ikonų auksas.

x x x

Neapviliančią
Evangelijos viltį
Nešuos širdyje.

x x x

Kaip auksaspalvis
Nimbas – saulėteky –
Saulė pro kryžių.

x x x

Mokaus priimti
Ir džiaugsmą, ir skausmą:
Viskas – malonė.

x x x

Gailiai atsidusti:
O, mano Dieve, kodėl
Tiek daug nemeilės?

x x x

Žvaigždėta tyla.
Su nuostaba klausau vėl
Visatos aidų.

x x x

Trokštu byloti,
Kol suvisam nutilsiu
Tyliausioj Tyloj…

x x x

Diena ir naktis –
Lyg seserys dvynės
Keičias sargyboj.

x x x

Apsisiautusi
Balta šviesa lyg saule
Sopulingoji…

x x x

Blykčioja žvaigždės
Virš miegančio pasaulio:
Gal duoda ženklą?

x x x

Geroji žinia
Iš Evangelijos
Švyti pro tamsą.

x x x 

Priešybių kaita:
Amžini paradoksai
Žmogaus kelyje.

x x x

Gydantis žodi,
Kiek nedaug tereikėjo:
Nudžiugo širdis.

x x x

Koksai peizažas
Atsispindi giedančio
Paukščio akyse?

x x x

Frezijos žydi –
Gerųjų dvasių gėlės:
Kvapnūs jų žiedai.

x x x

Trapi gyvastie,
Ką tu reiški pasauliui
Jo beprotybėj?

x x x

Nakties tyloje
Dūžiai širdies: visi jie
Man – kaip dovana.

x x x

Tiltą statyti
Per gyvenimo upę
Į kitą krantą?

x x x

Laikui sudužus,
Siela, ką tu atrasi
Tarp jo skeveldrų?

x x x

Vargo pastogėj –
Baltas angelo sparnas
Virš vaiko galvos.

x x x   

Išmintį gėriau
Iš daugybės šaltinių.
Ir vėl troškulys.

x x x

Kokia slaptinga
Mūsų išsiilgtoji
O, amžinybe!      

x x x

Kaip tyliai plazda
Kosmoso gelmynuose
Kurianti Dvasia.

x x x

Ir kasdienybėj
Slėpiningos tikrovės
Duodami ženklai.

x x x

Jėzau, kaip žėri,
Kaip stulbina žvaigždynai
Nemigos naktį!

x x x

Juk pažadėjai
Nepalikti našlaičiais,
Tai ko man baugu?

x x x

Menu, ką sakei
Apie laukų lelijas:
Grįžo ramybė.

x x x

Meilės spinduliais
Peršvietei širdį: matau,
Kiek daug dar tamsos.

x x x

Velykų rytas.
Karmelitų bažnyčioj
Aidi „Aleliuja!..”

x x x

Dieve, koks ilgas
Į Tave, koks vingiuotas
Žmonijos kelias!

x x x

Kūnas iš dulkių.
Viena mintis paguodžia:
Tu – jo Žiedėjas.

x x x

Už ko laikytis? –
Nors žvaigždynai užgestų,
Tikėsiu Tavim.

x x x   

Kada sukūkčios
Mano giesmė paskutinė:
Ir ji – Tau auka.

x x x

Nesuvokiamos
Gelmės, nenusakomos,
Dieve, man Esi…

x x x

Daugiau nei žodžio:
Meditacijos tylą
Gaubia paslaptis.

Puišytė E. A. Įsiklausyti. Nemunas, 2004

Įdvasintais žodžiais
norėčiau kalbėti
apie paprastus daiktus.

x x x

Gal visas kosmosas
ant dieviškojo delno,
pervert vinimi?..

x x x

Liūdnos Viešpaties akys
iš seno paveikslo
žvelgia į šėlstantį pasaulį.

x x x

Šventoriuj – šventintoj žemėj –
protėviai ilsis ir tėvai.
Smiltyje nusėdus ašarų druska.

x x x

Dėdės kunigo brevijorius,
pageltę jo lapeliai šlama:
Laudate Dominum de coelis…

x x x

Miega užmirštieji žodžiai
žolyno buveinėj –
prosenių laiškas mums…

x x x

Gražus peizažas vakarėjant:
Tolumoj – giria. Saulėlydis
virš jos – tarytumei viltis…

x x x

Kokia galia perskelia
kasdienybės kiautą,
kad sužibėtų šviesa?

x x x

Pakėlėm nustebusius veidus
į tolimus žvaigždynus:
tylus Amžinybės dvelksmas.

x x x

Triukšmuos – ištylėti.
Kokia įtampa sieloje,
įkaitusi ligi baltumo.

 x x x

Trispalvė žydrynėj dangaus:
Džiaugiuosi – pro ašaras –
Viešpatie, kiek nesulaukė…

x x x

Nustebęs sukluso pasaulis.
Ieško žemėlapiuos –
kur ta atkaklioji Lietuva?

x x x

Be šarvų ir be kalavijų, –
karžygiškai gynėsi lietuviai,
tik dvasios skydu prisidengę.

x x x

Kai šėlsta gyvenimo jūra,
prisimenu:
“Nebijokite, tai Aš… – –

x x x

Kai klausiu
apie gyvenimo prasmę,
Tu parodai Kryžių.

x x x

Kai klausiu
apie mirtį ir amžinybę,
Tu parodai Prisikėlusįjį.

x x x

Klūpau prie iliuzijų šukių:
surinksiu,
kad niekas nesusižeistų…

x x x

Nurimk, širdie nuliūdus:
širdžių Tyrėjas
viską žino ir supranta.

x x x

Sielos paslaptį saugau.
Šviesą užpūstų smalsioji
plepioji pasaulio burna.

x x x

O vakaro vienatve,
nušviesta
gražiųjų prisiminimų…

x x x

Trokštu to, kas išlieka.
Šis gyvenimas tėra
tik praeinantis sapnas.

x x x

Šiaudai, tiktai šiaudai,
nuo kibirkšties jie sudega –
taip mūsų žemiškoji išmintis?

x x x

Palei Nemuną senas kelias.
Kiek čia pravažiavo
andai keleivių. Kur jie?

x x x

Atsižadėjimo šviesoj
būk palaiminta ir tu,
tėviške mūsų laikinoji.

x x x

Iš “Nušvitimų haiku”
                      Tylinti būtis talpina aidintį žodį.
                      Hansas Ursas fon Baltazaras

Nesuvokiama –
Iš kokių gelmių kyla
Pasaulio formos?

x x x

Gyvybės galia! –
Lyg japoniškas šilkas
Žaliuoja žolė.

x x x

Virš nubudusio
Sodo – tylus šlamesys
Karvelio sparnų.

x x x

Grožėtis viskuo.
Vienuoliškai. Iš tolo.
Laisva širdimi.

x x x

Ir ji man graži –
Ant žaliųjų maurų
Kūdroje varlė.

x x x

O, mano dienos,
Kaip laikini keleiviai
Prapuolat migloj.

x x x

Vienas po kito
Išnyra sapnuos veidai
Sutiktų žmonių.

x x x

Kodėl tiek triukšmo?
Tyliai auga žolė, tyliai
Skleidžias lelijos.

x x x

Kur taip skubi,
Sopulingoji gyvybe,
Mirtinga būtie?

x x x

Lieka tik dvasia.
Retėjančiuos kauluos
Ošia nebūtis.

x x x

Žydinčios svėrės
Lyg išlydytas auksas,
Išlietas laukuos.

x x x

Ko ulba kriaušėj
Gailiai ir ilgesingai
Vienišas strazdas?

x x x

Žydras mėnulis.
Nemiega. Kokios gelmės,
Sesuo vienatve!

x x x

Koks nesudrumstas
Grožis rasotos gamtos
Ankstyvą rytą.

x x x 

Prie kelio dulkėto
Šviesuliuoja ramunė.
Laukų tyluma.

x x x

Nesvarstau, kas yra
Metafizinės gelmės,
Kai žydi rugiai.

x x x

Išblaškė sapnus
Birželio šviesią naktį
Sodo šlamesiai.

x x x

Rožūnė žydi –
Šviesi vaikystės gėlė:
O, atminimai!

x x x

Kerpėtas akmuo
Guli prie seno kelio:
Ką jis atsimena?

x x x

Ryto ramybė.
Nutolo miesto triukšmas.
Žydruoja linai.

x x x

Apniukus diena.
Iš kur ta keista šviesa
Švyti pro vyšnią?

x x x

O, kaip patikliai
Sūpuojasi ant smilgos
Maža boružė!

x x x

Kaip skaisčiai švyti
Baltieji dilgės žiedai
Nykiam patvory!

x x x

Žvaigždynais gėrėjaus.
O šilagėlės žiedas –
Ar ne stebuklas?

x x x

Ąsiūkliai. Smilgos.
Rausvų snaudalių sapnai
Prie senos upės.

x x x

Auksu blyksėjo
Krentantis klevo lapas
Saulės spinduliuos.

x x x

Violetinė
Rudens gėlė – vėlyvis:
Atgailos spalva.

x x x 

Kas tas keleivis? –
Srūva liūdnu jo veidu
Žvaigždynų šviesa.

x x x

Vakarą vėsų
Prieblandoj mėlynuoja
Vijoklio žiedai.

x x x

Diemedžio lapais
Pridengiau sodo rožes.
Artėja speigas.

x x x  

Vakaro migloj
Prie mažos koplytėlės –
Žydras šešėlis.

x x x

Ką žemėj regi,
Naktie akim žvaigždėtom,
Slėpiningoji?

x x x

Baltosios tulpės:
Kaip jos džiugina širdį
Sausio pūgoje!

x x x

Dovydo psalmės:
Budi virš kasdienybės
Tyla ir šviesa.

x x x  

Dabar man kartais
Lengva ir gera būti
Niekieno žemėj.

x x x

Kas sergi, kas lydi,
Kas išraižė tuos ženklus
Mano kelyje?..

x x x

Pustė per naktį.
Į vienišą sodybą
Užpustė kelią.

x x x

Kuosa pašoko
Nuo obelies viršūnės:
Pažiro šerkšnas.

x x x

Ko gi taip raudi,
Virš spindinčių pusnynų
Lekiantis vėjau?

x x x

Sniegena antai
Raudonuoja ant sniego
Kaip kraujo lašas.

x x x

Varnas ant šakos
Kedena sau plunksnas.
Liūdnos jo akys.

x x x

Ak, kokie aidūs
Seno laikrodžio dūžiai
Nakties tyloje!

x x x

Mažoj bažnyčioj
Žėri senųjų vitražų
Įstabios spalvos.

x x x

Ne šios tikrovės
Šviesą spinduliuoja
Ikonų auksas.

x x x

Kaip tyliai plazda
Kosmoso gelmynuose
Kurianti Dvasia.

x x x

Dieve, koks ilgas
Į Tave, koks vingiuotas
Žmonijos kelias!

x x x

Kūnas iš dulkių.
Viena mintis paguodžia:
Tu – jo Žiedėjas.

 x x x

Kada sukūkčios
Mano giesmė paskutinė:
Ir ji – Tau auka.

x x x

Nesuvokiamos
Gelmės, nenusakomos
O Esantysis…

x x x

Žodžiai nutyla.
Meditacijos erdvės
Švinta tyloje.

Puišytė A. E. Palaimink žodį ir aidą. Vilnius, Vaga, 2005