HAIKU POEZIJA
KACIAN JIM
KACIAN JIM
(JAV)
saulės sušildyta jūra –
nė pats nežinau
kur išvykstu
x x x
aptariam kaltę –
vis sunkesnis ir sunkesnis
krinta sniegas
x x x
šeimos albumas –
juodai balta
mano jaunystė
x x x
pavasario vėjas –
gatvės vaikas sūpuoja
savo ramentus
x x x
ant kelio viena
suvažinėta voverė už jos kita
pavasario karštis
x x x
rudens vėjelis –
kviečių šešėliai
kviečių vilnyse
x x x
užariant
žieminius kviečius
mano gimtadienis
x x x
nuobrėžos kur buvo
trauktos medžių išvartos
šalčiausiais mėnuo
x x x
melionas skyla
prieš peilį –
vasaros kaitra
x x x
mobilaus telefono skambėjimas žibuoklės
Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026
JASTERMSKY PETER
JASTERMSKY PETER
(JAV)
dėvėtas laikrodis
laiko niekad nebuvo
tiek mažai
x x x
lėtas senėjimas
colis po colio
iki uolos krašto
x x x
saulėlydin mašina
mokausi pamilti
nepažymėtus greitkelius
x x x
dirbtinis sniegas
tas baltumas
mūsų prielaidų
x x x
pirmieji pumpurai
prastūmėme
dar viena žiemą
x x x
pirmoji mergina
vėžys, kurį ji turėtų
išmelst pasitraukti
x x x
beprotystės
skeveldros griauna
giminės medį
x x x
kikilis
pro tvoros plyšį
tobulai suderintas laikas
x x x
vaikas auto kėdutėj
sveikina kiekvieną medį
tuo pačiu vardu
Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026
ai li
ai li
(JUNGTINĖ KARALYSTĖ)
vis šluoju
ir šluoju
šio kiemo tuštumą
x x x
rožės mano vazoje nepasens
x x x
žiemos lietus
aš čia daugiau
nebegyvenu
x x x
moliusko kiautas
nieko nėra namie
x x x
sėdžiu prie laikrodžio
staiga
žiema
x x x
vienas lapas
mano ruduo
prasideda
x x x
lietus
lašėjimas tampa
dar vienu aidu
x x x
apie vienuolius
tylą paverčiančius
šventa
x x x
aušra
šventykla
skamba
x x x
šokiai
tamsoje
su kvepalais
Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026
HAIKU POEZIJA – TAI TRUMPA JAPONŲ KILMĖS POEZIJOS FORMA, KURIĄ SUDARO TIK TRYS EILUTĖS SU GRIEŽTA SKIEMENŲ STRUKTŪRA: 5-7-5. HAIKU IŠSISKIRIA SAVO GLAUSTUMU IR GEBĖJIMU PERTEIKTI GILIĄ MINTĮ AR JAUSMĄ VOS KELIAIS ŽODŽIAIS. ŠI POEZIJOS FORMA DAŽNAI SUTELKTA Į GAMTOS VAIZDUS, METŲ LAIKŲ CIKLĄ IR SUBTILŲ ŽMOGAUS RYŠĮ SU APLINKA. HAIKU KŪRYBOJE SVARBUS MOMENTIŠKUMAS, TRUMPALAIKĖS PATIRTYS, KURIOS LEIDŽIA SKAITYTOJUI AKIMIRKAI SUSTOTI IR APMĄSTYTI.
HAIKU POEZIJA
HAIKU POEZIJA
KLIESIENĖ DALIJA
kutena delną –
gyvenimo linija
eina boružė
Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026
laikas sustojo
daug išminties ant baltų
palatos lubų
x x x
vėlinių liepsnelės
iš čia ir iš anapus
kitaip atrodo
Šviesioji mėnulio pusė. Haiku, senryu. Vilnius, SLINKTYS, 2025
pirmą pasaką
kuria jauna močiutė
gera pabaiga
Prakalba į šermukšnį. Haiku. Vilnius, SLINKTYS, 2024
Vilniaus senamiestis
brukas neišsaugojo pėdsakų
tėvų, senelių
x x x
koronavirusas
mano kraujo mėginiai
zyzia
x x x
žvilgsnis pro langą
antra kregždučių vada
mokosi skristi
x x x
lyja ir lyja
tris kartus išsiginsiu
meilės rudeniui
Vėjo varpeliai. Vilnius, SLINKTYS, 2023
visi laukuose
seka pasaką bočius
vaikui ir šuniukui
x x x
poezija
kieksyk nepastebėtas
pelynas prie tako
x x x
užkelti vartai
saugo gyvenimą –
tvoros nebėra
x x x
pūga už lango
pavasaris
sėklų skyriuje
Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019
KERUŠAUSKIENĖ NIJOLĖ
apšviečia tiltą
besileidžianti saulė…
svajonių metas
x x x
tiltas į jūrą
ir tiek tos vasaros nakties…
jau skęsta mėnuo
x x x
krintanti žvaigždė!?
žiemos dangus įtraukia
į begalybę
x x x
negaliu užmigti…
vėl ir vėl sugrįžtu į
praeitus metus
Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026
žvaigždėtas dangus
dingo vėjas nusinešęs
visus debesis
x x x
prisiminimai…
nakties šaltis grąžina
į tikrovę
Šviesioji mėnulio pusė. Haiku, senryu. Vilnius, SLINKTYS, 2025
dviese tyloje…
kiekvienas su savo
mintimis
Prakalba į šermukšnį. Haiku. Vilnius, SLINKTYS, 2024
senamiestis…
paryškina bokštus
mėnulio pilnatis
x x x
obelų žiedai…
nesutelpa ant suolo
visi anūkai
x x x
jau švinta…
taip ir prasėdėjom
tylėdami
x x x
ryto rūkas
su saulėtekiu
viskas keičiasi
x x x
tuščia pakrantė
šuo aploja kiekvieną
dūžtančią bangą
x x x
tykus vakaras
prisiminiau pamirštą
močiutės lopšinę
x x x
mano katinas…
skaitau naują žinutę
ant spintos durų
Vėjo varpeliai. Vilnius, SLINKTYS, 2023
švininiai debesys
pasisuka vėtrungė
į saulėleidį
Vėjo varpeliai. Literatūra ir menas. 2023, vasario 4 d., Nr.4
sunokę kviečiai
beveik neliko ochros
takui per pievą
x x x
margaspalvė mugė
džiugina pavargusias akis
popierėliai vėjyje
x x x
grįžtu į uostą…
išblukusioj burėj
visi vandenynai
Iš lašo į kibirkštį. V.: Diemedžio leidykla, 2015
maudynės jūroj
kerta žvejo valtis
saulėlydžio taką
x x x
nurimus jūra
mano pėdsakai
pranyksta rūke
x x x
nemiga
ledinis lietus
slepia dangų
Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019
KELERAS JULIUS (1961)
alksnio šakelės –
iš kur jos čia
prie pat jūros
x x x
per daug žmonių –
mėgstu žvelgti
į jūrą vienas
x x x
Dievas meta lapus –
vieną sugaunu –
tolumoj kryžiaus smailė
x x x
krenta lapkričio lapai,
kai aš nukrisiu,
jie net nepastebės
x x x
šiandien laukdamas
grįžtančios mylimosios,
pirmąsyk pamačiau lapkritį
x x x
beržyno tankmėj
lapė nemato lapų –
ji pati jų spalvos
x x x
spyglių kvapas,
o aš turiu dar spėti
nupirkti pieno
x x x
pasvirusios pušys
link jūros –
meilės niekam neįveikti
Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026
virš ežero rūkai
berniukas arklį girdo
spalio debesys
Prakalba į šermukšnį. Haiku. Vilnius, SLIKTYS. 2024
vaikystės sūpynės
blynai su obuoliais, pokaičio miegas
kokiam kambary visa tai?
x x x
žuvies galva turguje –
norėčiau šitaip žvelgt
į pasaulį
x x x
prapuolė šunelis
skelbimas ant stulpo
vėjas nešioja lapus
Vėjo varpeliai. Vilnius. SLINKTYS, 2023
Gruodžio vidurys.
Drugelis iškrinta
iš knygos
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009
vyšnių dubuo
o sakei,
kad beprasmiška viskas
x x x
kaip ligonio kakta
išprakaitavę suoliukai.
spalio migla Sereikiškėse
x x x
Aušros vartai prasiveria.
vaikas angelo veidu
stumia nudaužyta triratį
x x x
atverčiu knygą
kandies kokonas išdžiūvęs
raidės gyvos
x x x
tarkuoju krienus
tolimoj karalystėj
prabudus pravirksta princesė
O sakei. Ginyu. 2016, 07. 30. Nr. 71
negaliu suprast,
kaip išmezgi šitiek žiedų
per vienui vienintelę naktį
x x x
mano vyšnia, esi svetima
man tiek pat
kiek pati sau tu
x x x
ko dar ilgėtumeis,
jei iš tavo kiekvieno žiedo
užsimegztų po medį
x x x
tavo šešėlį saugo katė,
o tu
net nešypteli
x x x
teisi tu –
drugelis žiedlapis, sniegas!
viskas išnyksta vėjy
Vyšnia po langu. Ginyu. 2013.01.20. Nr.57
žvilktelk savęsp
tamsiuos vandenuos vis dar plakas
mirusių vyšnių šešėliai
x x x
jei būtum našlaitė balta skarele,
parsivesčiau namo, nuprausčiau,
duočiau vandens arba pieno
x x x
tik norėjau paklaust:
ar tavo dantenos rausvos
net ir tada, kai aš jų nematau
World Haiku. 2014. Nr. 10
į mane tu žiūri taip tarsi snigtų
ir mano vyšnia niekad nebūtų
žydėjus ant peties man
x x x
Atmintis apie vaikystę. Antakalnis
Narvely augintas balandis.
Laiptinėj augintas fikusas.
Virtuvėje auginta siela, mano.
x x x
tu į mane žiūri taip tarsi niekad nebūtų snigę
ir mano vyšnia nebežydėtų
ant peties man
x x x
tai tik vaikas, tik vaikas
1.
atsisėsti lovoj, linguoti pagal laikrodžio rodyklę,
pusiautamsoj, vaikų daržely, kol dar neatėjo
mėnulis, kol dar neatėjo auklytė tamsa
2.
traškanti kino juosta. 16 milimetrų,
mėgėjiška, kita vertus, tai, kas ekrane,
anaiptol ne mėgėjiška, kas yra sena
3.
nerodo? kodėl?
pasukinėkim – kas kalba? moja? šypsosi?
šnara, traška, birzgia
4.
vaikas rogtėmis nuo kalno,
sningant, kailinė kepurė, neužrišti batai,
apsnigtos šakos: laikinas, retas, liūdesys
5.
tai ne dokumentinis filmas, tai tik vaikas,
sakau, rogutėmis nuo kalno, rankoj laikantis
paskutinį saulės spindulį, paskutinę vaikystės nuolaužą
6.
sniego siužetas: šakos artėja, nutolsta, pralenkia
šešėlius, kas gi su batais užmiega? būsiu geras,
tikrai, kada nors būsiu geras, auklyte
7.
kas gi nevalgo košės, kas gi neklauso – plauti
rankas prieš valgį, po valgio, po ilgesio ir prieš jį,
po pirmo prisilietimo veidu prie sningančio stiklo
8.
o tas mėnulis – virš bėgių?
jis sergsti mane ar juos –
stačiatikius, mirusius prieš saulėleidį?
9.
kelkis aksčiau, kelkis anksčiau –
noriu pažiūrėt, kaip saulė
palies nokstančių kriaušių odą
10.
lietaus adatėlės… kuriam
daržely? kokį žaidimą nutraukiant?
koks pojūtis – už apykaklės pirmas lašas?
11.
noriu paliesti žydrą – išsproginėjusią, iškorėjusią
sieną baltom negražiom pūslytėm –
kitaip neužmigsiu
12.
ta siena, už kurios kitas pasaulis –
kiti žaislai, mašinytės, sūpynės, viskas – kita,
tik mama ir tėtis – tie patys
13.
o jeigu mama manęs nepasiims,
jeigu liks tik mėnulis ir
auklytė tamsa?
14.
mergaitės juokias –
kai būsiu dešimties,
nė su viena jų nesikalbėsiu
15.
kas sulaužė šią lėlę?
aš tik mėginau pažiūrėti,
ką viduje ji galvoja
16.
filmas… kuo skiriasi tikras lietus
nuo to nupaišyto tam baltam
pakabintam popieriuj?
17.
kai noriu verkti,
ar būtina tą pasakyt
auklytei?
18.
kino juosta…
lyg siųstų kažką, kas vis nukrenta
nuo dangaus
19.
o tas sapnas –
lieku nuogas ir vienas
kaip ką tik auklytės nurengtas mėnulis
x x x
parke
Susikibę už rankų senukai –
kuris pirmas pakils su nematomais paukščiais?
Chrizantemos nuvys, bet vėliau.
x x x
sniegas jo akys didesnės nei mano vyšnios
kai sausio gale jis pradės kristi
mes su tavim to nebesuprasim
x x x
trys
1.
Kas aprengtų tuos laumžirgius,
jei ne aušra, iš atspindžių
tvenkiniuos atvyniojusi skiautę?
2.
Duobkasio rankom naktis iškelia vėliavą:
liaukis, šviesa, – vaizduotei reikia jau plotų|
tamsiems, dar bespygliams rožynams.
3.
Tie laukiniai rožynai paplinta akimoju –
keičiasi vėjas – ir dagys ima suprasti jau –
jo laikas praėjo.
x x x
vėgėlės
Vėgėlę valgau –
nejau tik tam po Didžiojo sprogimo
ji ir išliko?
Keleras Julius. Erškėtuogės kopose. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015