HAIKU POEZIJA

KITŲ KALBŲ HAIKU

KACIAN JIM

(JAV)

saulės sušildyta jūra –
nė pats nežinau
kur išvykstu

x x x

aptariam kaltę –
vis sunkesnis ir sunkesnis
krinta sniegas

x x x

šeimos albumas –
juodai balta
mano jaunystė

x x x

pavasario vėjas –
gatvės vaikas sūpuoja
savo ramentus

x x x

ant kelio viena
suvažinėta voverė už jos kita
pavasario karštis

x x x

rudens vėjelis –
kviečių šešėliai
kviečių vilnyse

x x x

užariant
žieminius kviečius
mano gimtadienis

x x x

nuobrėžos kur buvo
trauktos medžių išvartos
šalčiausiais mėnuo

x x x

melionas skyla
prieš peilį –
vasaros kaitra

x x x

mobilaus telefono skambėjimas žibuoklės

Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026

KITŲ KALBŲ HAIKU

JASTERMSKY PETER

(JAV)

dėvėtas laikrodis
laiko niekad nebuvo
tiek mažai

x x x

lėtas senėjimas
colis po colio
iki uolos krašto

x x x

saulėlydin mašina
mokausi pamilti
nepažymėtus greitkelius

x x x

dirbtinis sniegas
tas baltumas
mūsų prielaidų

x x x

pirmieji pumpurai
prastūmėme
dar viena žiemą

x x x

pirmoji mergina
vėžys, kurį ji turėtų
išmelst pasitraukti

x x x

beprotystės
skeveldros griauna
giminės medį

x x x

kikilis
pro tvoros plyšį
tobulai suderintas laikas

x x x

vaikas auto kėdutėj
sveikina kiekvieną medį
tuo pačiu vardu

Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026

KITŲ KALBŲ HAIKU

ai li

(JUNGTINĖ KARALYSTĖ)

vis šluoju
ir šluoju
šio kiemo tuštumą

x x x

rožės mano vazoje nepasens

x x x

žiemos lietus
aš čia daugiau
nebegyvenu

x x x

moliusko kiautas
nieko nėra namie

x x x

sėdžiu prie laikrodžio
staiga
žiema

x x x

vienas lapas
mano ruduo
prasideda

x x x

lietus
lašėjimas tampa
dar vienu aidu

x x x

apie vienuolius
tylą paverčiančius
šventa

x x x

aušra
šventykla
skamba

x x x

šokiai
tamsoje
su kvepalais

Lietaus garsas. VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, Vilnius, 2026

12 3...137 138

HAIKU POEZIJA – TAI TRUMPA JAPONŲ KILMĖS POEZIJOS FORMA, KURIĄ SUDARO TIK TRYS EILUTĖS SU GRIEŽTA SKIEMENŲ STRUKTŪRA: 5-7-5. HAIKU IŠSISKIRIA SAVO GLAUSTUMU IR GEBĖJIMU PERTEIKTI GILIĄ MINTĮ AR JAUSMĄ VOS KELIAIS ŽODŽIAIS. ŠI POEZIJOS FORMA DAŽNAI SUTELKTA Į GAMTOS VAIZDUS, METŲ LAIKŲ CIKLĄ IR SUBTILŲ ŽMOGAUS RYŠĮ SU APLINKA. HAIKU KŪRYBOJE SVARBUS MOMENTIŠKUMAS, TRUMPALAIKĖS PATIRTYS, KURIOS LEIDŽIA SKAITYTOJUI AKIMIRKAI SUSTOTI IR APMĄSTYTI.

SUŽINOTI DAUGIAU

HAIKU POEZIJA

LIETUVIŠKI HAIKU

KARČIAUSKAS MYKOLAS (1939)

archeologija

rezidecijų
pamatuos jau išaušę
žalčių bliūdeliai

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

žemės augalai
brangiau už auksą žydi
žydų žemėje

x x x

žiedai kaip taurės
vynui jaunam ant šakų
kanos pakelėj

x x x

lelijų auksas
žydintis žodžio dievas
įsčiose šventas

x x x

septynis kartus
išvalytas tas auksas
už šiukšlių vartų

x x x

priebalsių maištas
parenka širdies balses
biblijos žodžiams

x x x

tauta iš tremties
kelintą kartą grįžta
neatsigręžus?

x x x

nesuskaitoma
jobo sėkla dykumoj
žydinčios pievos

x x x

ateities viltis
žemės krūtys tekančios
medum ir pienu

x x x

duona ir vynas
džiaugsmas akių pažinti
ir šauktis moters

x x x

bevaisiai medžiai
miršta du kartus laukuos
dangaus ir žemės

x x x

šie yra žodžiai
neapykanta žmogui
tas pats kaip mirtis

x x x

žemėj tremties
bevaisį alyvmedis
pameta žiedą

x x x

siono dukra
kiaurai permatai žemę
ašarom savo

x x x

tarpijų tamsoj
praplaukia nojaus laivas
su ugnies ženklais

x x x

paskutinis jau
žingsnis alyvų kalne
aukščiau tik dangus

x x x

karstas jo amžiai
penktadienio vakaras
pradeda laiką

x x x

nužengęs lieka
dangui arimatiečio
kape palaidotas

x x x

o jeruzale
jeigu pamiršiu tave
dešinė nudžius

x x x

balandžiai ulba
tyliai kaip smuikai švelniai
žydintys medžiai

x x x

uolos kaip krūtys
marijos pieno lašais
girdančios sielą

x x x

nuo petro namo
matyti jeruzalė
kaip ant altoriaus

x x x

paukščio šešėlis
virš negyvosios jūros
lyg prisikėlęs

x x x

eina prie upės
jordano šventas jonas
per minų lauką

x x x

nėščios moterys
sunkios kaip druskos maišai
dvilksi kareiviai

x x x

nieks nepasakys
ką pamato moterys
atsigręžusios

x x x

vanduo iš akmens
iškeltas kaip žarija
žaliai žėruoja

x x x

kai nieks neatleis
judėjos dykumoje
laistysiu palmes

x x x

moro pavėsy
beduinai verdasi
karaliaus nosį

x x x

jauno ožiuko
šaltinis trykšta kalnuos
pažado vanduo

x x x

judėjoj akmuo
kraujuoja dievo žodžiais
paparčiai žydi

Karčiauskas M. Judėjos sąsiuviniai. Kultūros barai, 2013, Nr. 3

didysis rago
mėno rėkauja kuosos
vilkatai vaikšto

x x x

iš mėdžio žardžio
žemės dangaus ir ugnies
sovijus grįžta

x x x

vorupės verias
penelopės lelijom
prieš odisėją

x x x

lyg apsimėžus
saulė properšom plaukia
pritilže kalvos

x x x

aušrus kalnelis
alšioj apaugęs medžias
dangun atvertas

x x x

drumzlina tėkmė
hegzametro apgobia
šviesą nešdama

x x x

sparnuoti šunys
su augalais ir medžiais
sklandžia virš upės

x x x

rūnos kaip saulė
rytą vakarą teka
ir leidžias dangun

x x x

šnipiškių brasta
sugrįžta imperijas
griovę atkočiai

x x x

jau užkopta vėl
amžinos ugnies vieta
homeras grįžta

x x x

priešpilis vieža
europos kraujo brastoj
liečių lietava

x x x

dunojais tvynus
slūgsta upė karčiupiais
dausiasi kalba

x x x

nuojučio bangos
rangos karūnos žalčiai
kvedlino uola

x x x

rasos rinkimo
šventėj dangaus ir žemės
versmės kaip įsčios

x x x

saulelė rėdos
žalia rėda eidama
audžia atpuola

x x x

saulės spinduliuos
įspindę atrakinti
rasuoja žiedai

x x x

užgesta ugnys
nerim žvaigždynai teka
ūžteli kraujas

x x x

sidabro mėno
ugnelės tylios vaikšto
pajautos žemėj

x x x

molžemiu virtę
protėvių pelenėliai
ant vaišių stalo

x x x

platauja gentys
laukdamos odisėjo
juodžemį varpsto

x x x

griūva babeliai
utopijų gėlynai
žydi patvoriuos

x x x

pajauta epo
pradžia aukuro akmuo
ir takažolė

x x x

dieviška slėnio
lieta: pradėti augti
ir užsiskleisti

x x x

laisvė

žodis sutvėrė
laisvę pagonių klojuos
iš tikėjimo

x x x

užtemsta tiesa
šašuolėtis šatojas
prie šventos ugnies

x x x

upė cedrono kaip laikas

liūdnas pagirnio
dieve liogino ietis
skaičiuoja laiką

x x x

parbus neriškis
neša per upę kristų
mindaugo krikštui

x x x

karalius

nihil et omnia
karūna krikšto vanduo
nerastas kapas

x x x

pamatai

krikšto drabužiuos
ieškom sostinės mūsų
laisvės pamatų

x x x

karalienei mortai

ir tau ši garbė
karaliene karaliaus
kraujas žemaičių

x x x

prisiminimai

žodžiai kaip maurai
augdami ant akmenų
dyksta karūnoj

x x x

gedimino kalnas

perbrido upę
mindaugo atlikuonis
pirmas po mūsų

x x x

kur nieko nėra
gediminas atstato
vilnius galybę

x x x

gimimas

iš kranto teisės
in civitate nostra
ožrožių krauju

x x x

kalba

inkliuzas baltų
peizaže skleidžia žiedus
kančia gimtoji

x x x

miestui

tėvo lietuvos
tiesos aukščiausio gėrio
dvasioje esi

x x x

kristoforas

vėl prisimenu
laiko prie savęs glėby
per upę brenda

x x x

statytojai

gaisrai ir marai
stato šiaurės atėnuos
vilniaus bažnyčias

x x x

žodžiai skubina
žūtį roizijaus vilniaus
grįžtanti troja

x x x

kraujo brastomis
skrieja kaip viltis baltas
vytenio žirgas

x x x

rūtų sėklelės
iš jogailaičių vilniaus
vyno upeliai

x x x

brolžudžių krašto
geležis išsilieja
gelužos krantais

x x x

nendrės šešėlis
algirdo pelenuose
pasaulio medis

x x x

globia ąžuolų
skirtis kęstučio kūną
panerių ugny

x x x

vilniaus aštrieji
aušros atrakinami
vartai marijai

x x x

gotika

barbarų soduos
gotikos liepsnos liepų
unksnėje žaidžia

x x x

krikštų šventė

žadina žalčius
pabeldžia į apsnigtas
barčias paneriuos

x x x

pergalė

trejinės giesmės
pervelka kristaus rūbus
perlieja jūrą

x x x

sudervė

šliejas prie lauko
verpias kryžiuočių kaulai
graudmolio saujon

x x x

jotva

kryžių nelaisvėj
pavergė laisvė pilis
jotvingių žemėj

x x x

pralaimėjimas prie vorkslos

tokia netektis
tiktai viltis prilaiko
šioj žemėj dievą

gedulo upėm
pelenai piligrimai
klaidžioja tremty

viešpats prie vorkslos
laisvas laisvuosius apgynė
pralaimėdamas

x x x

žalgiris

dulkių debesys
saulę užstoja paukštis
krenta pavargęs

x x x

žalgirio vytautui

tauri tą taurė
tavo ranka pakelta
kraują aukoja

x x x

vytauto didžiojo gimtinėj

genijai gimsta
iš visų gyvenimų
toli kaip šviesa

x x x

naugarduke

toli nurieda
naugarduko ašaros
žodžiais pro kapus

x x x

jogailos mirtis

karaliaus širdy
dar gieda lakštingalos
prie vereščicos

x x x

iš aisčių giminės metraščio

istorija ir
kalbą gali palaidoti
po griuvėsiais

x x x

rezidencijos
pamatuos jau išaušęs
žakčio bliūdelis

x x x

vien kardas liko
herbo pačiam vidury
ugnis išgaišo

x x x

sleka kalvomis
ąžuolų šlamėjimas
kaip mirties sparnai

x x x

vingrių papelkėj
lyg kadaikščias šešėlis
stovi avilys

x x x

sužydėjime
kaip žaltys ant purienų
spindi karūna

x x x

ūžauja vėjas
prieš lietų iš varpinių
provagės tarme

x x x

žalgirio laukuos
gediminaičių stulpai
žemę prilaiko

x x x

jau audrūs vėjai
trėnus gardinui gieda
juodieji strazdai

x x x

radvilos skuba
ašarom beldžias žodžiai
iš vilniaus įsčių

x x x

koložos cerkvėj
girdis vengrijos soduos
krentantys vaisiai

x x x

mažoji fuga
skambanti iš liubeko
drungžolės žieduos

x x x

progalis

sforca camėjoj
progaisriam danguj
erelio akis

x x x

paprasti žodžiai
lyg milano katedros
vargonai gaudžia

x x x

mūsų archyvuos
pelenai dievulėlių
krikštas ir silkės

x x x

rąstus iš girios
neša hozijaus tiltui
liemenio vingiais

x x x

ašarų skruostai
tavo krantai kruvini
maskvėnų kardai

x x x

šventieji šilai
rūmai ir mūšių laukai
saulės kapiniai

x x x

psalmes giedanti
verksmo pilna kaip vandens
liejas nemunan

x x x

priekraičių kalvų
sukilėlių altoriuos
išdaužti langai

x x x

mirusias šaknis
nunėrę medžiai nausos
neriasi saulė

x x x

išplukdė seimus
neris iš nemenčinės
fotografijos

x x x

prievaroj sena
kalakšna be ratlankio
basi stipinai

x x x

alksniuos apyniai
tartum kūdikių sapnai
vilnia alsuoja

x x x

vikšris trim kantais
kapavai nudažytas
dalgio šunkojis

x x x

žabinė tvora
tūliuoja tulžiažolė
varpulus skleidžia

x x x

pušys galuojas
keliais į kalną eina
melsvi šešėliai

x x x

čiulbauja strazdai
lyg pagaišę iš juoko
belmonto krūmuos

x x x

einančios upstais
bobos kaip keptos bulvės
alaus pripiltos

x x x

kamanė umzdžia
neries užsalio vingy
smelni kaip vanduo

x x x

paplavų pievoj
balina drobes baltai
maro kapeliai

x x x

vijūkų dvare
lietuvos istoriją
rašo netektis

x x x

pirmojo vilniaus geležinkelio prisiminimai

strumilos soduos
rupūžė žinda karves
šikinė virpsi

x x x

kartuvių kalnai
randai ant maldaknygių
snieglašos žieduos

x x x

gebenės skleidžias
ant irstančių griuvėsių
karstai pražysta

x x x

pakanka skamba
saulėj lašai kaip vaistai
juokčioja žemėn

x x x

liūdi bažnyčios
meldžias vilnelės mūzos
lukiškių pievoj

x x x

girdis prietemoj
rudenio rėvų ūksmas
viržupio medžiuos

x x x

amžinas žino
kalvos kaip upės bėga
atsidusimais

x x x

seniai atkalai
pakrančiuos žydi
dievo skietmedžiai

x x x

gėlės marijai
liepsnelės saulės veiduos
prie senos obels

x x x

kalno stacijos
baltos koplyčios sniegas
dievo motina

x x x

karūna

žemė ir ugnis
rytą vakarą meldžias
vilniaus peizažuos

x x x

privilegija

antstolių cecho
ženklas nukirstas žiedas
nuo tautos piršto

x x x

nugalėtojai

sapiegos kūną
nugalėtojų arkliai
valkioja gatvėm

x x x

bernardinų kapinės

pervarai kryžiai
apsikapėję medžių
rudens žarijom

x x x

aludarių cecho vėliavos prisiminimai

vakarėjanti
vokiečių gatvė renkas
aludarių našlės

alus karolius
mėto vanduo sau buksi
gąsdina vėžius

bezdalus vėdins
mergas nuvarę aitais
gaus da vėplavos

nei dėkui nei šlop
plokštėm turšija papus
plynšerius glosto

mergos tarp stalų
kleipčioja su medpačiais
kliedo pagautos

žodžių išėdos
išsėdėtos klotys
kliūbija klupčiais

ruduo

pašiurpęs mėno
slenka lyg užbarbėjęs
atkala širdim

purvynai šiaušias
pasmerkta pralaimėti
dvasia ir galia

x x x

užupio skardžiai
karų marų nelaimių
aukso obuolys

x x x

spaustuvės kiemas

žiūri į save
lyg į apšvietą svieto
dvasios langai

x x x

goštauto atodūsis

teisė kaip krikštas
šventas jo artėjimas
statuto žodžiais

x x x

prietvila

prietvilos triūsas
statuto ir valstybės
priegždos pelenai

x x x

radvilos perkūno priesakas

pervers unijų
sielą kalba išmintim
pasipuošusi

x x x

akademijos
kolonos ir piliastrai
laurais išpinti

x x x

išvogti kapai
sesers epitafija
pilna spindulių

x x x

mokytiems vyrams

tiesiai pranešti
kėlėm vėliavą tautai
apšvieta savo

x x x

mykolo kazimiero paco priesakas

mąstyk kaip nori
aukso žodžiais sukaustyk
gindamas tiesą

x x x

šv. petro ir povilo bažnyčios pašventinimas

parduoda dangų
beturčiams turtieji
vargdienių dvasią

x x x

begalybė

nepadaloma
lietuva tik lietuva
yra lietuva

x x x

tėvynei reikia
sakyti ir ginti tiesą
žolynų kalba

x x x

neriasi saulė
medžiai į vagą neria
negyvas šaknis

x x x

imperatoriui

atkasti kapai
mažos lyg žiedadulkės
širdys ant gruodo

x x x

architektas

šventas steponai
šventovėj kapo nėra
užkasė gyvą

x x x

maras

vyšnių viršūnėm
per lietuvą keliauja
deivė rūstybės

x x x

jurgiui radvilai

pasaulio šlovė
sunaikinama greičiau
negu duodama

x x x

mėnesiena

laukinės vyšnios
žydi smegčia sidabru
bernardinuose

x x x

paveldas

kristus prie stulpo
altoriaus verdenėje
kraujas ir vanduo

x x x

pučkoriai

irstantis skardis
atlapas paukščių takas
skęsta naktyje

x x x

lukiškių aikštė

per laikų laikus
lūpos neatsivilgo
verkiamoj vietoj

x x x

mykolo kleopo oginskio trieilis

priešai nekalti
reikalo teisingumas
poreikis teisos

x x x

sukilėlių pasmerkimas

jau galvos rėdą
nugalėtojai skelbia
lukiškių aikštėj

x x x

naktis šv. jono gatvėj

moteris tamsoj
pati į save dvasių
grįžtanti spalva

x x x

barokas

šviesos šešėliai
vaizdai ir formos keičias
garsų ištarmėj

x x x

išganytojo kalva

kalvų rieškučios
pilnos lenkiasi upės
klaupiasi skardžiai

x x x

naktis

gatvių rašmenys
atsikartoja paukščių
tako varpuluos

x x x

vakaro imperatyvas

kruvini delnai
tuopos pilki erškėčiai
hendelį groja

x x x

tikėjimas

bažnyčios stovi
ant aukurų griuvėsių
nesugriaunamos

x x x

išganytojas

vėl prisimenu
laiko prie savęs glėby
per upę brenda

x x x

janas bulhakas fotografuoja lietuvos herbą

janas bulhakas
žiūri vyčiui į akis
į saulėlydį

x x x

juliui slovackiui

poeto gėlės
pražydo lenkijai
vilniaus grindiny

x x x

santaka

vilnelės rėvoj
akmenėliai tik verda
širdis pavirpo

x x x

atlaidai

lyg žvakės šviečia
širdys šventėje blabina
vėjas karūnas

x x x

sena atvirutė

gysločių takai
supinti altorėliai
alyvų kalnuos

x x x

iš kun. prano bieliausko vilnietiško gyvenimo
1919 m. prieš tris karalius vienas laipsnis šilumos

gėdina lenkus
vaižgantas: kas tai yra
panie tėvynė?

x x x

panelės voišvillo pajuokavimas

przekklęnta litwa
per širdį nurėpliojo
rudenė musė

x x x

dievo kūno šventė

su gaisro dūmais*baigia suplikacines
katedroj lenkai

*z dymem pozaru – lenkų karo daina

x x x

paskutinis lenkijos padalinimas

nusviro rankos
žvirbliai žabus prišiko
karalijoje

x x x

nei šio nei veršio
išgąstis ir liūdesys
matuoja laiką

x x x

juditos kiemai

bazilijonų
kieme karklojai supas
kartuvių šviesoj

x x x

praviros durys
išdaužtas mėnuo šviečia
grindinio languos

x x x

karmelituose
šešėliai įsiverpę
į sienų tinką

x x x

žuebiasi langai
migloj vinelė girdžias
šnekučiuojasi

x x x

slenka nuo stogų
lapais ūkavai žaliais
šilti šešėliai

x x x

freskos fragmentas

bežodės lūpos
tėvo liūdną profilį
kartoja vėjas

x x x

žaidžiančius vaikus
nugriauta sinagoga
gelia kaip žaizda

x x x

nardo vinguoja
antkapių eilėraščiuos
atikų dryžiai

x x x

tulpių ugnyje
renesanso madoną
auksuoja žvaigždės

x x x

vladui drėmai

senamiestyje
lyg įsisūnyti dievai
liepsnoja medžiai

x x x

brasta nepraleis
aplaistys ašaromis
užtvindys krauju

x x x

senamiestyje
ir šūdui vietą taiko
viešvilas žmogus

x x x

ne sau gyvena
vilnius atvira širdim
nedrožtas medis

x x x

miestas tik vartai
į mirtinas smegduobes
slepiančią šviesą

x x x

teisės teisybės
nėra mirdamas gyvas
išlik liepiniuos

x x x

žodžiai tik dulkės
ilgaamžių pražūčiai
vilniaus įsčiose

x x x

ilgi šešėliai
kaip krikštai kūčių anktį
vaikšto moterys

x x x

vilniaus bažnyčių
varpai grįžta iš dangaus
atsikartoja

x x x

kada atsivers
dobužinskio piešiniuos
užkalti langai?

x x x

saulės altoriai
sigito lasavickio
vilniaus danguje

x x x

Signatarai

dvidešimt vyrų
užeita ir antžygio
švista pro langus

žemės šventraščiais
imperijas griaunantys
aušrų basaniai

x x x

ingei

žindančios vilkės
aprauda radvilus žemės
erelių lizduos

x x x

vėlinės

klaidžioja vėlės
gęstančių žvakių vėjas
basaniaus kapas

x x x

ruduo vilniaus žydų kapinėse

kapinių medžiuos
antkapių eilėraščiai
įpučia liepsną

x x x

šv. mikalojaus bažnyčia

kryžkelėj saulė
mėno apaštalauja
broliai vileišiai

x x x

prie aušros vartų

ištiesta ranka
visada yra laisvės
kelrodis sielai

x x x

pavakarys

ugnelė prausias
vilnioje ties pučkoriais
žarijų atspindžiais

x x x

per lūpas braukys
kruviną brastą brendant
dausos paneriuos

x x x

getas

mažoji roma
uždraustas kraujo kerštas
juodajam mieste

x x x

nutilus žemė
dairos žolynėliais
nuo pilies kalno

x x x

paniekos laisvė
piešia nukirsta ranka
mūsų paveikslus

x x x

sušaudymas

tautos pakelėj
nuvarė į smegduobes
kaip lakatėlius

x x x

paneriai

pelynų skausmo
ir kartėlio lelijų
žydų šventravis

x x x

didžioji sinagoga

kraujais kaitavo
saulėj kaitėjo kaitrūs
kahalo žodžiai

x x x

sizifas, 1945

jau nėra vilties
tiktai akmuo ridenas
pats sau į kalną

x x x

pokario kaimo moterys vilniaus skersgaviuos

krūtys svyrūnės
bažnytkaimių marijų
skergatviuos žydi

x x x

marijai

sielos šaknimis
ugnies didžioji deivė
lieka su mumis

x x x

teisybė kraujo
spalvos tarsi priežinė
sąžinės kvapo

x x x

vytautui merkiui

akmens kirvukas
iš bulvių lauko čivuos
jau istorija

x x x

vingio parkas

prožalės pušys
vingyje pro debesis
progarsis švinta

x x x

raudų siena

tarybų vietoj
slepias mūsų sielų
atgailos laiškai

x x x

tuopų šešėliai
skauda iš geros valios
senam grindiny

x x x

atodūsis

kalvos ir girios
mūsų klajonių versmės
ir žiburėliai

x x x

pavasaris

o blezdingėle
kelnėse pasiklydęs
lyja su saule

x x x

atgimimo slėpiniai

žemės grumstelis
pašlakstytas prakaitu
vieversiu kelias

kraujo paliejai
kraujas širdies negirdi
sieloj rasuoja

x x x

kultūra

muziejaus salėj
baltas popieriaus lapas
moljeras šypsos

x x x

sukilėlių išdavimas

atminties vieta
tauro alaus reklamai
duženų taurė

x x x

prie vileišių koplyčios

tyla mažuojas
kapukalny medinių
kaimo apšviesta

senolių dvasios
atgimsta kad išliktų
saujoj pelenų

laimingi esam
matėm kaip keičias languos
ištartas žodis

visiems iš vieno
šeimai tautai valstybei
atgimsta šviesa

x x x

vilniaus lietuvių dviklasė mokykla

retoranėlis
mokykloj mūsų pradžios
ir istorijoj

x x x

alfonso lipniūno 100 gimimo metinės

popiežius mirė
talkonių prakartėlėj
šventojo žingsniai

x x x

ruduo

daukanto aikštėj
ugnim kaštonai švinta
širdis sudunksi

x x x

neviltis

žiūri virš galvų
akropolio atėnė
vilniuj lyg nuoga

x x x

dailininko dirbtuvėje

kūnas kaip kalba
ieško būsimo veido
baltoj drobulėj

išgyvenimų
dalgis geliančią ugnį
meta klystugnė

mardos drungžolė
citno dangus ežere
tarytum vakštis

x x x

aušros vartai

monsinjorui

mes liekame čia
kai išeina šventieji
malonių šviesoj

x x x

tiesa bespalvė
išgesęs šaltinėlis
teka prieš saulę

x x x

poetas

atskilo uola
verčias per galvas kartai
pramintu taku

atverčia knygą
principit vita nova
bet jau po mirties

x x x

skausmas

balsi lietuva
be mūšių išduodami
mūsų atėnai

x x x

regėjimas

pro dangoraižius
atbrenda kraujo brasta
šnipiškių kristus

x x x

vaižgantiškas klausimas

ar jau pamiršom
ką podlecais ir broliais
vaižgantas gerbė?

x x x

dovana

dangų mėlyną
ir širdį sugraudintą
santvaras siunčia

Karčiauskas M, Artuoliai. Vilnius, Homo liber. 2012

LIETUVIŠKI HAIKU

Kajokas Donaldas (1953)

pražydus kiemelio vyšnia,
be abejo, ji čia svarbiausia,
išsiskleidus tuščiai

x x x

šios gėlės dar nieks neregėjo,
o anoji – ir nuo vieškelio
matos, vargšelė…

x x x

iš rožių išskrido
visi angelai kiemas
pakvipo rožėmis

x x x

ką tik lijo
dabar nebelyja
štai ir laikrodis

x x x

žaibo kirtis į medį
apsvilusių varnų pulkas
rudens liūtyje

x x x

turbūt iš toli keliauji,
kad snaigės netirpsta
blakstienose

Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026

Laužas nakty.
Vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą!..

x x x

Ankstyvą rytą žmonės skuba į turgų.
Keistuoliai! – per patį
jazmino žydėjimą!

x x x

Sėsk šalia, varpininke,
Pamaldos atidedamos –
Varpinėj suokia lakštingala…

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
Nuo dabar vis šviesesnės
Darysis lelijos!..

x x x

ANKSTYVĄ PAVASARĮ TRUMPAM STABTELĖJAU PRIE TURGAUS VARTŲ

Tamsiai žalios rūkoriaus seilės
su kraujo dėmelėm
ir – žibuoklės, žibuoklės,,,

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

prie aukštų žolių baigėsi takas
nakvoti čia ar eiti toliau?
kaip smagu apie tai gavoti

x x x

ką tik lijo
dabar nebelyja
štai ir laikrodis

x x x

vakaro prieblanda
žiūrėk, nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos

x x x

slinkis prie židinio
vėjas už lango ir lietus
naktis tik prasideda

x x x

turbūt iš toli keliauji
kad snaigės netirpsta
blakstienose

x x x

laužas nakty
vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą

Vėjo ašmenys. VŠĮ „Tobia“, Vilnius, 2019

CAVE CANEM

zylutė trumpa
bet šuva dviem raidėm
trumpesnė

Iš kitų užrašų

Kajokas D. Lapės gaudymas: estetinės užsklandėlės. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013

…. …. …..
… … …….. … …..
… … vis labiau

x x x

„jis užkaltas,
tas tavo langas – tolių toliais“
tiek ir to mano gailesio

x x x

perskaičius haiku antologiją „vėjo namai“

kornelijaus haiku
gražiausi – tikslūs
romėniški

x x x

šiek tiek buvau
kur kas trumpiau dar būsiu
bet esu vis labiau

x x x

pavakario motyvas kuris vis labiau nors daugiau niekados

pakumprio skroblas
juodvarnis ant
lapkritis poe

x x x

šimtas vėjuos raustančių šermukšnių
antrasis atidengimas –

……., ……. .. …………,
laukė sulaukė
…..

x x x

.. …….., – …. …..
.. .. .. ….. …… … …..,
………..

Kajokas D. Kurčiam asiliukui. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011

SAPNO MECHANIKA

….Jaučiu, kad mano išganymas (jei kada nors jį pasieksiu) drauge bus išganymas ir visiems kitiems žmonėms.
Chulijas Kortasaras. Žaidžiame „klases“

ilgai ėjau
dabar sustojau
lai širdis eina

lai eina
liudydama
lyg būtų

vienintelė
nusikaltimo
liudininkė

„sapnavau lapę
dabar sapnuosiu zuikutį
su trumpom ausytėm“

taip nubunda
išmokę valdyti sapnus – lengvai
ir be baimės

ir net lietui lyjant
lietui
lyjant

kai gyvenimo komentarai
įdomesni
už gyvenimą

bet vėjas nuplieskia
ir reikia
gyventi

atsiminsi
kas bus –
įsirėši į save iš priekio

10.

ir vėlei nuogas
tartum lapkričio lietus
ir taip pat krentantis

11.

o Stikso vėjas
nuo Narcizo plėšia
žiedus miruoklius lyg žuvėdras

12.

tolimiausia ateitis ką tik įvyko
ratas užsidarė
ir jokio tarpelio

13.

bet gal nieko
nėra gražesnio už tą
iš kurio nebėra išeities

14.

jau tuomet mumyse susišaukia
bausmė
su didžia dovana

15.

prieš ragaudamas
sapno vyno
atsimink:

16.

gurkšnis suteikia linsmumą
ir viltį o du –
beprotybę ir sunkias pagirias

17.

tuomet
jau žaidžiama
pasauliu

18.

ir
iš
pasaulio

19.

be noro
ligi
sotulio –

21.

neatsiversiu
jau matyt ir atsivertusiems
neatsiversiu

22.

ne todėl kad jie nelaimingi
o todėl kad vis dar
begėdiškai trokšta būti laimingi

23.

žinia apie jovarus kalbėt
garbingiau bet verčiau
apie angelus

24,

nes vargu ar berasi tokį kuris
jų nematė nešnekino
ar negirdė kokioj Kauno arklidėj

25.

po šakomis prisiklausiau
atsiminimų iš pragaro bet nė vienas
negali dangaus atsiminti

26.

tai kas gi ten vaikšto vienas
tarp savo turtų –
vargetos trupinėlių?

27.

gal tasai
užsisakęs vienatvę
mūsų sielų sode?

28.

brendu per naktį
kad atrasčiau
rytą

29.

brendu per dieną
kad pasiekčiau
vakarą

30.

visą laiką iliuzijos bangoje
šalia Veneros geldelės –
tuojau tuojau –

32.

vienur linksmas skurdas
kitur
skurdus linksmumas

33.

štai: netgi žodžio srovė
žodžio prasmę
tai nuplauna tai apiplauna

34.

tarsi viskas tarnauja tik tam
kad paslėptų baisesnį
nei matome neįmanomą

35.

bet paslėptų gražiai
ilgesys kad išliktų –
o alpstančios vakaro fleitos!

36.

ne visi turi teisę
viltį prarasti
reikia tam pasiruošti

nes per daug dar gėlė
mums primena
kūną ar sapną

40.

“Ką tu ten regi, tėra vandeny atsimušęs šešėlis,
Jis ne gyvybė kokia: su tavim čia atėjo ir būna.
Ji sir nueis su tavimi, jei tu pajėgtum nueiti.”*

41.

o aistra mus privertusi šaukti!
be tavęs mes negalim
su tavim netesėsim

42.

sunkus pasirinkimas
bet rinkis:
mylėti arba mylėti

43.

pasaulis būtina sąlyga
tačiau
nepakankama

44.

kaip ir vakarėjantis
nežemiškų šešėlių krūmas
nežinantis kur pernakvoti

45.

kaip ir kelias – toks tuščias
jog rodos jame
jo paties nebeliko

46.

kaip ir šaligatvio moteris
su nužydėjusiais kaspinėliais
ir pražydusiu abejingumu

47.

kai jau didesnis malonumas
atsisakyti
negu turėti

49.

vargšai vargšai
tačiau
tai jų daina

50.

nebuvo lūpų
dar
o bučinys jau buvo

51.

o bučinys dar buvo
nekaltas tartum
pabučiavimas

52.

o tas akmuo kurį metei
kad ir į savo tolimojo nuodėmę
buvo kertinis tavo rūmo akmuo

53.

kur dabar dėsis tie
kurie net meilės valandoj
nuo meilės esti atskirti

54.

jie iš pūgos
jie ne numirusio pagerbt atėjo
o rankų susišilt prie žvakių

55.

kaip saldu man mylėti save
kaip saldu
tai išdrįsti!

56.

gal dar skriausčiau angelus
jeigu būtų įmanoma
juos nuskriausti

57.

bet per daug save myliu
kad neskriauda jiems
sudrumsčiau save

58.

kas kūnui orgazmas
kas sielai dangus
tas man yra meilė sau

60.

ten aš vienas
tačiau be vienatvės ištvėriau
lyg baisią tarnystę atitarnavau

61.

išdrįsk ir tu
peržliaužk per tą slenkstį
jis nudils dar truputį

62.

gal kitiems
bus lengviau
jį įveikti

63.

net pats mažiausias judesys
gali virsti
didelės kelionės pradžia

64.

jau nujaučiu
tai ko negali būti
yra svarbiausia: aš esu

66.

o ironija
dvasios nuovargio
gėle

67.

tavo subtilų bet dirbtiną žiedą
kartais nelengva
atskirt nuo naivumo

68.

kuo tada išmatuoti
širdyje ligi žodžio stiebelio
pakilusį kraują –

69.

pasaulis
juk
slepiasi!

70.

jį pro drumzliną kraują
įžvelgsim tuomet
kai širdis bus skaidri

71.

šitai žino ne vienas
bet žinojimu
viską ir baigia

72.

ir slaptuosius jų bučinius
vandens nepalietusius
nusineša vėjas

73.

o buvusios gėlės –
įgiję gyvenimą
bet praradę buvimą!

74.

viena kitą pašaukiant
tiktai susitarę
atsišaukiant – taip pat susitarę

75.

sutarties tamsoje atkartojate tai
kas buvo smagu jūsų kūnams
kartojant: plėšrumas

76.

kas įpranta
šitaip mylėti
tam tiesą pakeičia teisumas

77.

tam mirtis –
vien gūdus
prisikėlimas iš gyvųjų

78.

ten prie kritusio angelo
kuždant kerštingai:
jis buvo mūsiškis

79.

atpažįstant jo kūną iš plunksnų
iš mėlynų tamsiai raudonų
ant margo širdies violeto

80.

tik neskraidė jis plunksnom
o rašė malonės prašymus
maldaudamas atleisti nuo mirties

81.

ir nežinojo
kam juos
įteikti

82.

vienumoj klausinėdavo:
kas lieka atmetus viską
ką tik įmanoma atmesti

83.

deja deja ir vėl bejėgiškumas
o ne stiprybė
peraugo į maldą

84.

per ilgai apdainuojama
vienatvė
pati uždainuoja

85.

(ak koks gražus gaidys ak
koks gražus gaidys ak koks
kai žiūri į jį pro gerberą!)

86.

o priežastis svarbu tik tam
kas neišmano
ką daryti su pasekme

87.

tas ją stengiasi įprasminti
o įprasmindamas
išduoda

88.

įstumtas į sapno akligatvį
išdavystę
vadina auka

89.

gėdinas vakardienos
ir šiandienos gėdinas –
taip išsigąsta

91.

jau neklausia KODĖL
o klausia
KAIP

92.

sako: vienintelis
amžinas
klausimas –

94.

lyg po to
jau atleis
nuo gyvenimo

96.

bet vargu
ar tai garbingas būdas
išeiti pro vartus

97.

greičiausiai
tai irgi
tik narkomanija

98.

ne viltį praradusių
o vities prarastųjų
saloninis suokalbis

99.

taip ir nueina lyg pasišvilpaudami
lyg įtemptai galvodami
ar kas nepastebėjo

100.

pusė šventovės
ir pusė
pasiklydusio maldininko

101.

abejoja:
keliauti toliau
ar laukt atkeliaujančio

102.

tačiau
pasiklysta tik tas kuris žino
kad kelias yra

103.

jau tada
ir dangus
labirintas

104.

kiek daug
žinančių
o nė vieno paklydusio!

105.

derasi pasižibindami
Pažaislio panelių
iščiulptais dantimis

106.

kartais
nuopuoly guodžias
kad kūnas plėšrus

107.

betgi
siela
plėšresnė

108.

ak nesunku paskęsti
tos nelaimingos nimfos
akių ežeruose

109.

bet skenduoliui
vien akių neužtenka o akims
neužtenka skenduolio

111.

kartais deja net ir šitai
gali tęstis ilgiau
negu tęsiasi

112.

pagrindinė žymė: kelias
būna su skuzdėle kuri
tokia kokia yra jau praėjo

113.

o į kur nežinia o
iš kur
nebepamena

114.

ir nereikia
pakanka pajusti
kad kelias yra

115.

tai
daugiausia
ką galim

116.

visa
kita
ne taip jau svarbu

117.

net pats kelias
pats
kelias

118.

nes vėjas nuplieskia
ir reikia
gyventi

119.

nes jei išeities nėra
išeitis yra
neišėjime

120.

taip musės sparnelis
pakelia
visą vaivorykštę

121.

tenai jau neklausia ar yra
skirtumas tarp vyšnios žydėjimo
ir sniego ant vyšnios

122.

tai akinantis saulės spindulys
džiaugsmingai blykstelėjęs
seno lapino plunksnose

123.

deja net ir jis trumpam atitraukia
sergančio vaiko dėmesį
nuo neaiškaus nepraeinančio maudulio

124.

kaip ir metafora:
sustingęs mirksnio sūkurys –
Narcize tavo Kalija

125.

matyt jau
ir laiko
nėra

126.

nes laikas tikrai atgrasytų
nuo pastangų
ką nors suprasti

127.

arba
bent sukeltų
tikrą nuobodulį

128.

nuo jo
jau galima būtų
pradėti

129.

tačiau
nebudink proto
kol jis pats nenubus

130.

ir nevaryk jo gulti
kol jam pačiam nepradės merktis
sargyboj nuvargusios akys

131.

tai moka senieji išminčiai –
šalti paskutiniai save apiplaunantys
lapkričio lietūs

132.

jie kartais jau susapnuoja
tą
kuris juos išsapnuos

133.

daigeli mano širdyje
linguojamas
tarp dugno ir bedugnės

134.

kiek sykių stengiaus susikurt tave
tačiau išvydau tik tuomet
kai tu mane sukūrei

135.

dabar žvelgi: ruduo
ir purvas bet paliudyk:
dar gyva gyvybė

136.

aš kabinuosi už tavęs –
vienintelis skenduolis
šituos vandenuos

137.

kas išnykimas?
jei yra toksai
tai jis tik padeda iškęsti amžinybę

138.

kuo trumpesnis mirksnis
tuo daugiau kelio
mano akyse

139.

tuo daugiau žiedadulkių –
sutrupinto veidrodžio
dulkių

140.

lietaus
spalvos
veidrodžio sniego

141.

jame kažkada sugebėjom
įžvelgti save pro likimą –
naktų kristalinį ribėjimą

143.

o dabar
pabandyk aprašyti
savo mylimą moterį

144.

pamatysi
kokios bergždžios
tai pastangos

145.

nors tik jos atvaizdu
patikrinamas poetas
bet

147.

fleitos žaismingumas
jau viską pasakė
o vargonų nėra

149.

susapnuotos durys neatsidaro
bet iš kur gi tas noras
tvarkingai susisegioti švarką

Kajokas D. Meditacijos: rinktinė. Vilnius, „Vaga“, 1997

KELIAUNINKO TRIEILIAI

Gražus kelias į tavo namus.
Gražus kelias iš tavo namų.
…kurgi aš nubudau?..

x x x

Maniau, kad ankstyvas rytas,
o vos pradėjau eit į vakarus –
raudonas atšvaitas sutiktosios auskaruos.

x x x

Šviežias sniegas ant žolės…
Pavasaris ar ruduo?
Zylele, nesistenk, vis vien nesuprasiu.

x x x

Sustojau trumpam prie upelio.
Debesiu plaukia
varlytė

x x x

EINU PASIGROŽĖTI ŽYDINČIAIS OBELŲ SODAIS

Štai ir ateina priešais žmogus
jau matęs pražydusias obelis!
O atrodo šlubuoja vargšas ir tiek…

x x x

Taip sparčiai ėjau,
o tu ir vėl
aplenkei mane, pilnapadi mėnuli…

x x x

ĖJAU DAINUODAMAS, KOL Į MANE ATSIMUŠĖ DRUGELIS

Į tą tolimą šalį,
kur gegutė kukuoja,
ir aš lėkčiau ausis užsikimšęs…

x x x

KELYJE SUTIKAU ŽMONES, VAŽIUOJANČIUS Į TURGŲ

Toks garsas lyg būt suvasnojus
višta, įvaryta į kampą –
iš ratų iškrito medinė dėžė.

x x x

Liūdnas mėnuo praplaukia virš sodo…
Dar pageidok, lakštingala, –
jis, tikriuasiai, tavęs neišgirdo…

x x x

Šios gėlės dar nieks neregėjo,
o anoji – ir nuo vieškelio
matos, vargšelė…

x x x

Lietus permerkė lig paskutinio siūlo.
Nebėra iš ko laužo užkurti.
Ką gi, nors tai paguodžia.

x x x

Prie aukštų žolių baigėsi takas.
Nakvoti čia, ar eiti toliau?
Kaip smagu apie tai galvoti!

x x x

Tokį vakarą mano malda
galėtų pasiekti dangų, bet aš
verčiau pasigrožėsiu, kaip geria kumeliukas.

x x x

Net balti purslai ištiško,
kai tu, žvirbleli, – šast! – ir nutūpei
į nukritusių žiedlapių jūrą…

x x x

Vakaro žiogų čirpimas…
Ak neieškokite šakų laužui! –
tuoj įsidegs mėnulis…

x x x

Nesibaigiantis lietus į stogą.
O juk koks nors keliauninkas
vakarieniauja dabar po medžiu…

x x x

TRIEILIS, PARAŠYTAS SENA TEMA: „VANDENS BALSAS GILIĄ NAKTĮ“

Tilstantys vandens kuždesiai…
Dar akimirksnis – ir upė tekės
pačia giliausia nakties vieta…

x x x

Toks ankstyvas sekmadienio rytas,
o gėlės akies krašteliu jau seka
drugelį – pamaldžiai pamaldžiai

x x x

Šok, žioge,
iš mano kepurės!
Aš eisiu į kitą pusę.

x x x

Tarsi grotų kas fleita…
„Tavo karoliai nutrūko
bebėgant per tankmę…“

x x x

Negaliu nubust iš slogaus sapno.
Nugara prabėga skuzdėlytė.
Dėkui, mažute…

x x x

Atsėlina kas,
ar tik mėnuo paniro į žydinčią ievą, –
tyliai nulūžo šakelė…

x x x

SMUKLĖJ SUTIKAU BUVUSĮ KELIAUNINKĄ

Tu man atnešei stiklą seno vyno,
aš tau – štai! – durų rėmuose seną mėnulį,
su kuriuo ir išeisiu…

x x x

Tai įsiklauso, tai vėl griebia už atlapo…
Ne toks jau blogas pašnekovas
šis plynlaukio vėjas.

x x x

Ką tik lijo.
Dabar nebelyja.
Štai ir laikrodis.

x x x

Laužas nakty.
Vaikai, aš jums išdrošiu
žaislinį elgetą!..

x x x

NAKVOJU PRIE BUVUSIO VIENUOLYNO

Kaip lengva čia nugrimzti į gilų miegą,
ir kaip sunku atrasti sapną,
vien šiai nakvynei skirtą.

x x x

NAKTĮ EIDAMAS PASUKAU NE TUO KELIU

Na ir kas,
Štai netgi mėnuo apsiriko –
įnėrė į alyvų debesį…

x x x

SMUKLĖJE SUTIKAU NEKUKLIAI SMALSŲ ŽMOGŲ

Nuodėmklausy
senos žuvėdros akimis,
neišlaistyk žuvelių iš vyno taurės!

x x x

Tolumoje minkštai prigeso
žvaigždės: artėja aušra…
O gal didelis miestas?

x x x

Akstyvą rytą žmonės skuba į turgų.
Kestuoliai! – per patį
jazmino žydėjimą!

x x x

Sėsk šalia, varpininke,
pamaldos atidedamos –
varpinėj suokia lakštingala…

x x x

NORĖJAU PRESIKELT PER DELTĄ, BET NUSPRENDŽIAU EITI UPE AUKŠTYN

Teisus tu, juodnugari
ungury… Išties verčiau būti klajūnu,
negu keleiviu.

x x x

Pakilo rytų vėjas… Taip ir galvojau –
mėnuo dar sparčiau
nuplaukė į vakarus.

x x x

SKAITAU VAKAR NAKTĮ PARAŠYTĄ SAVO EILĖRAŠTĮ

Gražus eilėraštis.
Tačiau lakštingalos šešėlis mėnesienoje
kur kas gražesnis.

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos!..

x x x

Tik neužsnūsk prieš rytą
upėje, žvaigždele, –
net nepajusi, kaip nuneš srovė…

x x x

Kažkas lėtai nuėjo prie vandens…
Ir štai – nuo mėnulio atsispindi –
tiesiai į mane! – atsigėrusio elnio žvilgsnis…

x x x

Jau miškas – tarsi iš graviūros.
Koks rudeninio tako grožis! –
tylus ir minkštas…

x x x

Žaibo kirtis į medį…
Apsvilusių varnų pulkas
rudens liūtyje…

x x x

UODAS NUTŪPĖ ANT MANO PLAŠTAKOS

Dalinkimės, brolau, kuo turtingi:
tau kraujo lašelis,
man – sparnelių žaismingas švytėjimas.

x x x

ŽIŪRIU Į RUDENIO ŠVENDRUS

Beirklę valtį vėjas atgina
link švendrų. Visai
kaip mane liūdesys…

x x x

Parkritau
ant nukritusių ąžuolo lapų.
Koks karališkas skurdas!

x x x

Ruduo jau baigėsi,
žiema dar neatėjo… Štai tas laikas,
kai net keliauninko širdyje tuščia…

x x x

SUNKIAI BRENDU PER UŽPUSTYTĄ LAUKĄ

Kaliausė apsnigtam sode.
Taip moja senais skudurais, taip moja!
Grynas nuostolis.

x x x

Pūga nurimo…
O štai ir saulės spindulys!
Naudinga žolelė per žiemos šalčius.

x x x

KAŽKUR PAMEČIAU SAVO ŽIEMINĘ KEPURĘ

Tiek tos bėdos.
Jos ir anksčiau buvo ne daugiau
kaip nuo viršugalvio ligi kaklo.

x x x

Viršum sniegų lėtai atplaukia mėnuo.
O kaip ilgesingai į jį žiūri
prie eketės sušalusi žuvis!

x x x

SNINGANT KELYJE PRASILENKIAU SU NEŽĮSTAMU ŽMOGUM

Turbūt iš toli keliauji,
kad snaigės netirpsta
blakstienose.

x x x

AKSTYVĄ PAVASARĮ TRUMPAM STABTELĖJAU PRIE TURGAUS VARTŲ

Tamsiai žalios rūkoriaus seilės
su kraujo dėmelėm
ir – žibuoklės, žibuoklės…

x x x

ANKSČIAU NEI VISUOMET PASIPRAŠIAU NAKVYNĖS

Kepurė ant vinies, galva
ant pagalvės, lietus už lango.
Naktis pati ateis.

x x x

Duokit kelią!
Argi nematot – ateina priešais ievos,
sklidinos rasos…

x x x

KAPINIŲ SARGO NAMELYJE

Trečia para lyja.
Melsva neužmirštuolių šviesa
įsigraužus į lango stiklą.

x x x

PRIE ŠVENTYKLOS DURŲ SUTIKAU ELGETĄ

Reikia susilopyt batus!
Štai ką vakar bandžiau prisiminti,
žiūrėdamas į skrendantį genį!

x x x

KLAUSAUSI LAKŠTINGALOS BALSO, ATAIDINČIO IŠ ANAPUS UPĖS

Taip švelniai
tik naktį paliečia
paskutinė bangelė nuplaukusio vakaro…

x x x

Sakot, nerūpestinga keliauninko širdis,
štai ir dabar jai svarbiausia
pražydus rūgštynė… O jums – argi ne?

x x x

Vėtrų suveltas mėnuli,
žilas plaukas po taurės
kojele susiraitęs, – negi jis mano?..

x x x

Staiga – skruzdėlynas
žaibo šviesoj… Taip ir noris sušukti:
štai nežinią kenčiančio veidas!

x x x

Ko rodai, žmogau, į mane?
Manai, kad raudų negirdžiu?
Lįsk mano ausį, pasiklausyk…

x x x

O kaip toli nuėjau per dieną!
Nuo mėlyno ryto
ligi tokio pat mėlyno vakaro…

x x x

Vakarėja – lyg eičiau
per kaimo kapinaites…
Tarpupiršty šviečia šiaudelis.

x x x

Blausi žvaigždelė mėnesienoje.
Tiek ir naudos iš jos keliauninkui,
o vis tiek…

Kajokas D. Lapkritis veidrodyje. Vilnius, „Vaga“, 1985

Iš „Keliauninko trieilių“

Taip sparčiai ėjau,
o tu vėl aplenkei mane,
pilnapadi mėnuli.

x x x

Lietus permerkė lig paskutinio siūlo.
Nebėr iš ko laužą užkurti.
Ką gi, nors tai paguodžia.

x x x

Net balti purslai ištiško,
kai tu, žvirbleli, šast – ir nutūpei
į nukritusių žiedlapių jūrą!

x x x

Prie aukštų žolių baigėsi takas.
Nakvoti čia, ar traukti toliau?
Kaip smagu apie tai galvoti!

x x x

Šios gėlės dar nieks neregėjo,
o anoji – ir nuo vieškelio
matos, vargšelė…

x x x

Tokį vakarą mano malda galėtų
pasiekti dangų, bet aš verčiau pasigrožėsiu,
kaip geria kumeliukas.

x x x

Atsėlina kas,
ar tik mėnuo paniro į žydinčią ievą, –
trakšt – ir nulūžo šakelė…

x x x

Tilstantys vandens kuždesiai…
Dar mirksnis – ir upė tekės
Pačia giliausia nakties vieta.

x x x

Ankstyvas sekmadienio rytas,
o šalpusnis akies krašteliu jau ir seka
drugelį – pamaldžiai pamaldžiai…

x x x

Nakvoju prie buvusio vienuolyno

Kaip lengva čia nugrimzt į gilų
miegą ir kaip sunku atrasti sapną,
vien šiai nakvynei skirtą

x x x

Vakaro prieblanda… Žiūrėk,
nuo dabar vis šviesesnės
darysis lelijos!..

x x x

Kažkas lėtai nuėjo prie vandens, ir štai –
nuo mėnulio atsispindi – tiesiai į mane! –
atsigėrusio briedžio žvilgsnis.

x x x

Tik neužsnūsk prieš rytą
upėje, žvaigždele, – nė nepajusi,
kaip nuneš srovė.

x x x

Tolumoje minkštai prigeso
žvaigždės – artėja aušra ar tik
didelis miestas?

x x x

Smuklėje

Nuodėmklausy
plėšriom žuvėdros akimis, neišlaistyk
žuvelių iš vyno taurės!

x x x

Pakilo rytų vėjas…
Tai pir maniau – mėnuo dar sparčiau
nuskuodė į vakarus.

x x x

Galugiris. Pano fleitukės
melodija: „Tavo karoliai nutrūko
bebėgant per tankmę…“

x x x

Žaibo kirtis į medį.
Apsvilusių varnų pulkas
rudens liūtyje.

x x x

Ruduo jau baigėsi, žiema
dar neatėjo – bergždžiausias metas
su kartėliu gomuryje.

x x x

va, palenkia šaką kiek reikia,
nes puikiai nežino, kiek reikia.
Gruodžio vėjas

x x x

Kaliausė apsnigtam sode.
Kad moja senais skarmalais, kad moja!
Grynas nuostolis.

x x x

O, kaip toli nuėjau per dieną!
Nuo mėlyno ryto
lig tokio pat mėlyno vakaro.

x x x

Pūga nurimo.
O štai ir saulės spindulys!
Naudinga žolelė per žiemos šalčius.

x x x

Turbūt iš toli keliauji,
kad snaigės netirpsta
blakstienose.

x x x

Iš ratų iškrito medinė dėžė

Toks garsas –
lyg būtų suvasnojus višta,
įvaryta į kampą.

x x x

Štai ir atpėdina priešais žmogus,
jau matęs pražydusias obelis!
O atrodo šlubuoja vargšas, ir tiek.

x x x

Ką tik lijo.
Dabar nebelyja.
Štai ir laikrodis.

x x x

Vakarėja – lyg eičiau
per kaimo kapinaites.
Tarpupiršty šviečia šiaudelis.

Kajokas D. Poezija, o gal ne ji. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Reikia susilopyt batus!
Štai ką vakar bandžiau prisiminti
Žiūrėdamas į skrendantį genį!

x x x

Šiek tiek buvau.
Kur kas trumpiau dar būsiu.
Bet esu vis labiau.

Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius, “Vaga”, 2009

LIETUVIŠKI HAIKU

JUŠKAITIS JONAS (1933)

Po paskutiniu
Medžiu sodyboj stebiu
Mėnulio kalnus

x x x

Po žvaigždžių tyla
Pavasario vandenys
Dunda per naktį.

x x x

Taip sunkiai sirgta,
Jog net atskleistą knygą
Nugulė dulkės.

x x x

Prieš saulę žali,
Keičiasi čia pat – žiūriu,
Kaip gelsta lapai,

x x x

Kely aprišo
Tyliai širdgėlą švelnus
Prieblandos šilkas.

x x x

Piliakalniuose
Ilgesį požeminį
Ūžia ąžuolai,

Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V.: „Vaga“, 2009

Klausau, kaip rauda
Visa manyj, kas gyva,
Viso, kas miršta.

x x x

Girdžiu, kaip rauda
Visa manyj, kas miršta,
Viso, kas gyva.

x x x

Prieblandą pilką
Viena prieš visas žvaigždes
Auksinė tulpė.

x x x

Gimdamas budau
Sužinoti, koks ilgas
Amžinas miegas.

x x x

Žiedlapių galais
Sidabrą skleidžia visas
Rausvas bijūnas.

x x x

Visiems išmirus
Tyloj ant slenksčio klausaus,
Kaip auga žolė.

x x x

Čia, o lyg toli.
Jog net nueit negaliu.
Brangūs kapeliai…

x x x

Sudilom ligi
Delčios, išdilsim abu
Dabar lyg delčia.

x x x

Netgi po dėmę
Šoks vaivorykštė savo
Spalvų ratelį.

x x x

Bus eilėraščių
Dulkėse man gulėti
Minkštesnė žemė.

x x x

Lig pat mirties
Jausiu ant lūpų skonį
Žmonos vien lūpų.

x x x

Saulės gesimo
Spalvoms tyloj atsako
Varpo gaudimas

x x x

Sirk. O geltona
Mėlynų rugiagėlių
Puokštėje rožė.

x x x

Prasilenkdami
Pažvelgėme į akis
Jose likt amžiams.

x x x

Mirštam – dalelė
Tautos: atsikovoti
Tautą iš mirties.

x x x

Rankoj mergaitėj
Prieš jos akies stebuklą
Sėklos stebuklas

x x x

Ar mudu gyvi,
Skubam abu žiūrėti
Pabudę rytą.

x x x

Griebia žolynai,
Rudenį nuvysdami,
Einant pro šalį.

x x x

Dieve brangiausias,
Kad nesutrūktų žmonos
Duotas rožinis…

x x x

Vandeniui greitam
Pasilieku, praeinu
Stovinčiai žemei.

x x x

Paupiu vilkas
Per pirmą sniegą bėgo,
O paskui – lapė.

x x x

Kriaušė sunkėja
Galu į žemę – krinta
Lyg lašas medaus.

x x x

Jeigu nebūtų
Švilpesio smilgos, vienas
Nebūtų laukas.

x x x

O kregždžių keliai,
Liepsnų mezgami mazgai,
Vingiai vandenų!

x x x

Vasaros naktį
Šiene užmigus voras
Apraizgė galvą.

x x x

Kūčių vakarą
Prie lango rymau, sniegas
Užpusto rūtą.

x x x

Raudonom uogom
Erškėti, krutant snieguos
Upelio perlams!

x x x

Turtuolis kalba
Apie turtus, o auksas
Dulka nuo dantų.

x x x

Debesys, vandens,
Sniegas, beržai… sidabras
Pilkosios dienos.

x x x

Kelyj aprišo
Tyliai širdgėlą švelnus
Prieblandos šilkas.

x x x

Varna, pilkuoki
Viršūnėje raudonos
Laukinės obels.

x x x

Dūluoja žmonių
Veidai atsiminimuos
Lyg vandens ženklai.

x x x

Iš mėnesienos
Per visas mėnesienas
Į mėnesieną…

x x x

Atsisveikinti,
Prisnūdus, gyvenimas
Plaukia paveikslais.

x x x

Radau, kupstelis,
Kur motinos motina,
Tu liūdnas kape…

x x x

Gluosni be šerdies,
Pastovėsiu kamiene,
Kai leidžias saulė.

x x x

Tolima daina…
Prišauks iš numirusių
Visą praeitį.

x x x

Apynius skyniau
Saulėj – kamanė svaigsta
Sieroj ant rankos.

x x x

Jeigu šią žiemą
Išliksim, bus nebaisi
Jau pati mirtis.

x x x

Eilėraščiai šie
Lyg atsisveikinimo
Su savim laiškai…

x x x

Atleisk… Apvogiau…
Knygoms… Tik vieną kartą…
Savo motiną…

x x x

Toli vaikystė…
Elgetai duoda basa
Vandens ir duonos.

x x x

Sugrįžkit, skaudūs,
Iš lūpų kam ištarti
Sugrįžkit, žodžiai.

x x x

Padėk man, mirsiu,
Sveikas lyg šaukės – tyliai
Žiūrėjo brolis.

x x x

Jausmai ir mintys
Ir paliks, ir pasiliks
Lyg varpe aidai.

x x x

Diemedžiuos žaliuos
Prieš spindintį mėnesį.
Prieš mėnesėlį…

x x x

Taip sunkiai sirgta,
Jog net atskleitą knygą
Nugulė dulkės.

x x x

Rytais pradėjau
Pabusti ne iš miego,
O iš praeities.

x x x

Vėjas į kryžių
Pučia, o gal ko laukuos
Rauda pats kryžius.

x x x

Piliakalniuose
Ilgesį požeminį
Ūžia ąžuolai.

x x x

Koks šiandien miestas…
Lyg į gatves vien skurdą
Išnešė žmonės.

x x x

Po žvaigždžių tyla
Pavasario vandenys
Girdėti naktį.

x x x

Prarasto laiko
Beieškant virgdo skaistūs
Atsiminimai.

x x x

Tolimas pempių
Klyksmas, lyg iš mėnulio
Pro blindės žiedus.

x x x

Matyti eina
Akyse – nunueina
Keliais keleiviai.

x x x

Kryžkelėj rausvais
Žiedais erškėtis, teka
Iš jo mėnulis.

x x x

Noriu pabūti
Vienas, be nieko, tiktai
Su savo metais.

x x x

Toks ilgas gaisas…
Sodyboj iš kelmo lėks
Skruzdės į lauką.

x x x

Žydinčiom varpom
Stovintis laukas rugių
Pasiekė veidą.

x x x

Begelstant lapams
Gydausi šaltu kvapu
Žolės ir žemės.

x x x

Danguj vieversiai,
O pavasario šalna
Žemėj. Koks rytas!

x x x

Šiurpau per girią.
O kaip gera – prie girios
Sėdi elgeta.

x x x

Motina verpia.
Siūlas pirštuos, o akys
Lenda po kakta.

x x x

Dieve, duok dieną,
Kad nieks nedrumstų darbo
Saldaus sunkumo.

x x x

Liūdna, o liūdna,
O žemė kvepia, o jau
Žiba žolelė.

x x x

Mėlynės šilkas
Obels šakoj aplinkui
Rausvuosius žiedus.

x x x

Motina mūsų!
Amžinam su rūpesčiu
Užmigus miege.

x x x

Pilnaties pilna
Pilnavidurė naktis
Pilnaties naktį.

x x x

Ar nors pakėlei
Sunkiausią žemės medį –
Elgetos lazdą.

x x x

Saulė ir mėnuo
Spindi virš žemės kartu.
Nėra šešėlių.

x x x

Kas padaryta…
Visam pasaulyj šiurpu
Bus mano tautai.

x x x

Ant kapo kryžiaus
Žaibas nukrito tarsi
užilpa ant kaklo.

x x x

Klykiančių pempių
Stulpe prieš saulę vaikštau
Sėdamas lauką.

x x x

Dirba gyvieji,
Bet mirusieji girdi
Visus jų darbus.

x x x

Varputį degiau,
O pagaliu vakare
Užmušiau ugnį.

x x x

Skrendantis varnas
Temstant pažeme rieda
Juodu rutuliu.

x x x

Tas, kas numiršta
Už kitą, atideda
Tas kito mirtį.

x x x

Lyg aukso varpas
Žiedus kukuodama sups
Šakoj gegutė.

x x x

Kovas, prieblanda,
Kamuoliuku skiedryne
Sūpuojas uodai.

x x x

Toli dainavo…
Tos nutilusios dainos
Pilnas vakaras.

x x x

Senstančią galvą
Apšvietus saulė, lando
Sienoj gauduonės.

x x x

Mėnesienoje
Gražus nupintas paukščio
Lizdo vainikas.

x x x

Per visą amžių
Vijomės vienas kitą
Aplink erškėtį.

x x x

Buvo medinis
Man kaimas ant morenos
Kaip koplytėlė.

x x x

Kiek laužėm tyliai,
Tą patį mąstydami,
Ir valgėm duoną.

x x x

Bėgdamas briedis
Pasidėjo kaip naštą
Ragus ant pečių.

x x x

Ariau į lyses
Rugiams laukus, rugienas
Mėčiau iš lysių.

x x x

Juodas kaip anglis
Judesiais žavingiausiais
Tupiasi varnas.

x x x

Prieš saulę žali
Bematant keičias – žiūriu,
Kaip gelsta lapai.

x x x

Godus ir kvailas
Nusidėjėlis keikias
Po smilgų lauką.

x x x

Nelaisvėj, mūsų,
Per žalias mėnesienas
Vaitojo kaulai.

x x x

Už baimę viso
Gyvenimo nelieka
Nieko – net baimės.

x x x

Po paskutiniu
Medžiu sodyboj stebiu
Mėnulio kalnus.

x x x

Gražiausia buvo
Tylėt ir eit su savo
Motina, tėvu.

x x x

Šviesos baltosios,
Balto sniego ir saulės
Baltos tylybė!

x x x

Vakaro vėjui
Tylint bažnyčios pilnos
Vargonų vėtros.

x x x

Geltonam lauke
Suka geltonus lapus
Vienatvės vėjas.

x x x

Šviesios ir tamsios
Bėgo dienos kaip naktys,
Naktys kaip dienos.

x x x

Amžino miego
Mintį nutraukia kartais
Laikinas miegas.

x x x

Rytoj… miglose
Raibuliuojantis vaizdas
Tas… rytoj, rytoj.

x x x

Žiūriu į žmones
Šalia kaip į tolimus
Visatos kraštus.

x x x

Žeme ant bulvės,
Skaudančią galvą lenkiu
Dievo gerumui.

x x x

Metė iš tamsos
Mėlynu žaibu naktis
Lelijos žiedą.

x x x

Pražilo galva.
Neina mirties ją vėjui
Nupūst lyg pienę.

x x x

Šalta nuo šiurpo
Jog tolumos aplinkui
Pilnos karštumo.

x x x

Eina vargdienis
Ir negali išeit
Iš savo kvapo.

x x x

Nereikia nieko
Man, aš niekas niekieno,
Man reikia nieko.

x x x

Miege tu esi,
Gyva buvai, o būsi
Labiau mirtyje.

x x x

Prieš mano tamsą
Pušies šakelėj žiba
Vakaro saulė.

x x x

Nubundant naktį
Juodame miške staigus
Raudonas žaibas.

x x x

Tiesias nuo širdies
Šiltos rankos paliesti
Pasaulio šiurpus.

x x x

Birželio naktis,
Raudona šiaurė, pievos,
Tūtuoja varlės.

x x x

Atmerkta visų
Kartų akims viena
Neužmirštuolė.

x x x

Žila kaip tyla
Motina mirus karste
Gilino tylą.

x x x

Amžino miego
Patalą dulkė paklos,
Jėzau, o Jėzau.

x x x

Jėzau, o Jėzau,
Erškėčių vainikas švies
Kaip kraujo žvaigždė.

x x x

Neniekink nieko…
Jėzau, o Jėzau, kalbas
Dulkėm numirę.

Juškaitis J. Pilnas vakaras nutilusios dainos. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994