HAIKU POEZIJA

VALIONIS ARVYDAS

Laiko grandinės

Mane prie laiko
gyvenimas pririšo –
grandinė tiksi.

x x x 

Kaip bėga laikas –
arklys vietoj kentauro
ir Šuo žvaigždyne.

x x x 

Mitai užvaldė
gyvenimą ir mirtį –
paukščiais lekiojam.

x x x 

Į Anapilį
jau nupėdino Geda,
bet Strazdas čiulba.

x x x 

Nutolsta žmogus
savuoju lemties keliu –
dulka atmintis.

x x x

Karas praeity,
tėvo kapas nežinioj –
kur žvakę uždegt?

x x x 

Sudie, Vienatve, –
pragaran šliaužia sliekas
su dangaus planu.

x x x 

Užrašyk mane
į eilę tave skaityt –
atsagstyk žodžiu.

x x x

Uogų pievelėj
moters lūpos jau tirpsta –
bučinį skinki.

x x x 

Žvilgsnis nuskendo
os suknelės raudony
prie meilės kranto.

x x x 

Ši perkūnija
paskutinė manyje –
amalas tavy.

x x x 

Kai tu ateisi,
kabos spyna likimo –
ašarą palik.

x x x 

Prakąstoj riekėj
vien dantų autografai
ir pusė grūdo.

x x x 

Rugpjūčio naktį
voras rudenį mezga
iš mano sapnų.

x x x 

Laikas suvystė
mane lyg naujagimį
laikraščio lapu.

x x x

Atminties vartai
užsidaro, klausomės,
kaip skamba „Requiem”.

x x x 

Per metų slenksčius
žengiant Laikas aplenkia –
pėdsakai nyksta.

x x x

Tai ne gyvatė.
Tai pokario pamiške
kraujas rangosi.

x x x 

Epitafijos
po kerpėm ir samanom
laukia ateities.

x x x 

Marmuro laiptais
sutartinė pakyla
sekundos taktu.

x x x 

Į rudų akių
gelmę giedroj paniręs
išvysti Meilę.

x x x

Regimoj šviesoj
prisiminimai švyti –
tavęs nematau.

x x x 

Tu neregima
klaidžioji mano sapne
ir dingsti nakčia.

x x x

Kerštingos mintys
braido po žodžių pelkes
ir ieško priešų.

x x x 

Taip užkalbėjau
mirtį, kol po liežuviu
čiulpiau tabletę.

x x x 

Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.

x x x

Užsimerk, pajausk
šimtą metų vienatvės
ir jambu pakilk.

x x x 

Pavogsiu mintį
iš ūkanų pakrantės –
tiltą statysiu.

x x x 

Sapnų galerija
ryto aušroj išblėsta
pramerkus akis.

x x x 

Krantai ištįsta,
kai likimo eldija
sūkurio aky.

x x x

Kai meilė nutols
praeities rankraščiai smilks
kančios ugnyje.

x x x 
Vakaro dažus
sapno peizažui maišiau –
bus Muko „Riksmas”.

x x x 

Borėjau, tu lyg
mano ateities būrėjas
sklendi link meilės.

x x x

Žvilgsnio peizažas –
veidrody metafora
nurengė mane.

x x x 

Atmintis karpo
šio gyvenimo vaizdus –
tik akimirkos lieka.

x x x 

Sokratai, klausiu:
kur Asklepijo gaidys,
ar jis dar gyvas?

x x x 

Reikėjo neto,
bet man įbruko bruto
už mano būdą.

x x x 

Katedra švyti
ant pagoniško slėnio
kryžių iškėlus.

x x x

Kai kliedi valdžia,
nuo Gedimino kalno
net šlaitas slenka.

x x x 

Varna praskrido,
visas Seimas sužiuro.
Debilo diena.

x x x 

Aikštėje rėksniai,
parlamente šokėjai –
ir tai valstybė?

x x x 

Nupiešė veidą
pilnatyje nupraustą –
žvilgsnis pabalo.

x x x 

Kankinių dieną
žvelgiu į dangų – laukiu
paukščių sugrįžtant.

x x x 

Į laiko centrą
keliauju meilės keliu,
tau šypsnį nešu.

x x x 

Gamtos pastelėj
gegutės kukavimas
pienėm pražysta.

x x x 

Mintis kaip strėlė
perveria žodį netikrą –
klaidą ištaiso.

x x x 

Tarsi fakelą
gyvenimą iškėlę
nešam ant rankų.

x x x

Žvaigždėlapiuose
mūsų sielos klausosi
žuvėdrų klyksmo.

Šiaurės Atėnai. 2019 05 24