Rasotos bulvės.
Curajamos kalnai meta
Ryškų šešėlį
Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai. Klaipėdos universiteto leidykla, 2007
Iš japonų kalbos vertė V. Dumčius.
Iš knygos „Mano būstas kalnuos”
Vaikštinėju po kalnus
tarp senos pilies griuvėsių.
Šaltas vėlus pavasaris…
x x x
Kalnų tyloj
Žiemos rūkas gaubia
paukščius nuoguose medžiuos…
x x x
Apvalus lyg mėnulis
slenka tamsus debesis
ant mėnulio veido…
x x x
Žiemos migloj
vienišo vanago balsas.
Ioe kalnai…
x x x
Kalnų tyloj,
kur debesys plauko virš girių,
cikadų balsai
x x x
Pintinėj
karštos bobų vasaros purpuras –
gėlės laukinės…
x x x
Vasara. Klajoju.
Staiga suskamba varpas
iš Dzenko šventyklos…
x x x
Patekėjo mėnulis.
Viskas taip aiškiai matyti.
Artėja metas lietų…
x x x
Paliečiau
jos karštą ranką –
anglies pirklio dukters…
x x x
Pravėriau duris
vis į medžius žiūrėdamas –
rudenio rūkas…
x x x
Nustojo snigę.
Spindi sidabrinė kepurė –
lyg didžiulė žuvis…
Iš knygos „Užburtas laukas”
Tuščiam danguj
Saulė keliauja.
Kalnų šaly žiema…
x x x
Chrizantemų žiedus
užgavo netikėtas lietus
šią mėnesėtą naktį…
x x x
Nužydėjo magnolijos,
Noksta kaštonai.
Pirmas rudens lietus…
x x x
Šviesūs debesys.
Čirškia pušyse
pavasario cikados…
x x x
Kepina saulė.
Į ankštus žvėryno narvus
ateina vasara…
x x x
Čirškia cikados.
Gilioj nakty mėnulis
spindi tarp medžių…
Iš knygų „Kalnų aidas” ir „Baltos viršūnės”
Krosnelėj malkos dega.
Už lango, virš šaltos jūros
skraido žuvėdros…
(Aomorio uostas)
x x x
Šalčiu alsuoja
vasario nakties dangus
virš užgesusio vulkano…
x x x
O lapų žalumas
sidabrinėje mėnesienoj
šaltą naktį!..
(Kalnų trobelėj šaltą naktį žaviuosi haiku poezija)
x x x
Žydinti nendrė
užtemdė vaivorykštę
veidrody vandens…
x x x
Kalnų tyla.
Skamba mėnesienoj
Šalančių cikadų balsai…
x x x
Liovės rudens lietus –
ir iš Iso kalno pasigirdo
paskutinių cikadų verksmas…
x x x
Aplink didingi kalnai.
O pavasari! Prisimenu praeitį,
auksinį mėnulio veidą…
(Ant Temoku kalno prisimenu praeitį)
x x x
Palikęs rožę
nuzvimbė saulės link
vabalas…
x x x
Aidą kalnų
nuo trobelės neša tolyn
lengvi debesėliai…
x x x
Tik kartą
pro debesis įspindo
saulės spindulys į šarkos lizdą…
(Prie Taiko kalno)
x x x
Kelionę baigiau.
Vėl regiu debesyse
vėlaus pavasario ženklus…
(Sugrįžau į savo būstą)
x x x
Vėlai naktį kalnų kaimely
nutilo šventės triukšmas –
varlės prabilo…
x x x
Visą naktį laukiu,
kol užkukuos gegutė –
sodo žibinto negesinu…
(Naktis sode)
x x x
Klajoju žiemos dieną.
Rankoj vėlyva gėlė.
Liūdnos mintys…
x x x
Virš jūros rūkas,
rūkas žemėj, po žeme.
Popiečio metas…
(Kamakura)
Iš knygų „Sielos vaizdai”, „Kelionių dainos temomis” ir „Orchidėjos”
Rudens cikadų balsai
liejas iš medžių
lyg iš dangaus…
x x x
Slyvos rausvi žiedai –
lyg jie paliestų nedrąsiai
skaisčius mėnulio spindulius…
x x x
Kepa bulves –
virš laužo laukuos
gili žydrynė dangaus…
x x x
Tamsią naktį pūgoj
per lygumas aidi
varpo balsas…
(Naujųjų metų naktį klausausi varpo ant Minobės kalno)
x x x
Liūdni veidai –
kiekvienas kažką galvoja –
su pavasariu atsisveikina…
(Stotis Osakoje)
x x x
Vanagai, žuvėdros,
burės miglos užklotos –
uosto vaizdas…
x x x
Viena po kitos
Krinta rudenio naktį žvaigždės
viršum Kinku kalno…
x x x
Paryčiais – vėlyvo
pavasario šaltis.
Taip žemai mėnulis…
x x x
Kvapiosios žvakės –
senieji metai baigias.
Ošia žiemos lietus…
Iš anglų kalbos vertė Joana Danutė Žilaitytė.
Literatūra ir menas. 2005 m. kovo 24 d.
Žmogaus siela.
Su kuo ją palyginti?
Su rudenio jonvabaliu.
(Giliai liūdžiu dėl ankstyvos Akutagavos Riunoskės mirties)
x x x
Sudrebėjo sprogstančios
Slyvos šaka –
Varna ten nutūpė.
x x x
Kalnų kapinėse
Lyjant rudenio lietui
Vėlyva gėlė pražydo.
x x x
Sugavau cikadą.
Iš jos akių supratau:
Ruduo artėja.
x x x
Nutilo žiogai.
Ateina žiema.
Blanksta saulė.
x x x
Nakties tamsoj
Per lygumą skrenda
Varpo gaudimas.
Iš anglų kalbos vertė Joana Danutė Žilaitytė.
Septintasis mėnulis. Japonų poezija. Vilnius, Meralas, 1999
