Autoriaus vardas: Vytautas Dumčius
KASPARAVIČIUS RAMŪNAS
Bašio vertimas iš prancūzų kalbos
Janinai
Šaka nuogas
Padėta paukštis
Ruduo vėjas
Šiaurės Atėnai. 2013 02 22
KASPARAVIČIUS RAMŪNAS Read More »
KIRKUTIS VYTAUTAS
saulė vakarota
pro užšalusį langą ištrykšta
žiežraibom
x x x
Dievas eina per dieną
mums iš paskos –
ir rodo kelią
x x x
vidurnaktį turgaus aikštėj
loja išalkusi šiukšlių dėžė –
visos žvaigždės krinta pro šalį
x x x
leisk būti ten
kur pačios geriausios mintys
pasirenka žmones
x x x
ir vakaro nebematyti –
horizonto valytuvai nušluostė
pridžiūvusį saulėlydį
x x x
elektroniniu paštu
ruduo@ruduo.lt
atsiuntė gripo virusą
x x x
šalna įsižolina –
neišskalbs lietaus vanduo
ir mėnulio muilas
x x x
žvilgsnis
kava
žiūri į mane
moters akimis
x x x
pasija
sidabrinė mėnulio skiltelė
aštri pagaląsta į žvirgždą
girgžda ant beržo ašies
x x x
piemuo
apdulkėjęs Dievas sėdi
ant pakelės griovio
ir gano mūsų gyvenimus
x x x
kičas
gėlė ir vaza –
būtų kičas,
bet piešė vaikas
x x x
malda
pilnas dangus lietaus
meldžiasi senolė
už ištroškusius šulinius
Šiaurės Atėnai. 2o17 04 21
KRIAUNIETĖ AUDRONĖ
Pralake žirgas.
Ar nepamiršai manį?
Tirpsta sniegas.
x x x
Gražu už lunga.
Tadu, kai verkia dungus,
Džiaugias dūšia.
x x x
Medžių viršūnėj
Sutūpė pulkas varnų.
Raudona saula.
x x x
Kažkas suplazdėja.
Nepalik šindiai manįs.
Sklaidžias pumpuras.
x x x
Un liepta mirkiau kojas.
Ale vandenia skaidrumas –
Net sava sielų pamačiau…
x x x
Širdis ladu tik apstrauke…
Iš ta ir supratau,
Kad ataja žiema.
x x x
Niaukias padunge.
Pazvanik man šių minutį.
Pilkoji adyna.
x x x
Naktis – tik juoda.
Berža kamieni rėžis –
Balta bus diena.
x x x
Spaudžia dūšių.
Septyni broliai miega.
Liepžiedžių kvapas.
x x x
Ražienų kriaunas.
Žiogas sapna prieangy.
Aina vasara.
x x x
Apsniauke dungus.
Skarela su lungeliais.
Lyja ašaram.
x x x
Aštriom ražienom
Rudeninis drebulys.
Ančių medžioklė.
x x x
Durys į vasarą –
Gyvenimas po gyvenimo.
Tegul užeina audra.
x x x
Astrų žiedlapiais
Tolsta vasaros saulė.
Išleki kulka.
x x x
Sklando liūdesiu
Ilgesio simfonija.
Nupuolęs lapas.
Keturi Strazdelio metų laikai
Plaikstas plunksnelam
Rudenia kelaliu
Strazda sutana.
x x x
Ežera ladu
Ataidi ataskamba
Kriaunų varpas.
x x x
Rauda ar gieda –
A kų čia sumislysi –
Strazdas Juodasis.
x x x
Praik pra man
Apgraibom basom.
Vasaras vėjas.
Šiaurės Atėnai. 2017 04 21
KRIAUNIETĖ AUDRONĖ Read More »
VALIONIS ARVYDAS
Laiko grandinės
Mane prie laiko
gyvenimas pririšo –
grandinė tiksi.
x x x
Kaip bėga laikas –
arklys vietoj kentauro
ir Šuo žvaigždyne.
x x x
Mitai užvaldė
gyvenimą ir mirtį –
paukščiais lekiojam.
x x x
Į Anapilį
jau nupėdino Geda,
bet Strazdas čiulba.
x x x
Nutolsta žmogus
savuoju lemties keliu –
dulka atmintis.
x x x
Karas praeity,
tėvo kapas nežinioj –
kur žvakę uždegt?
x x x
Sudie, Vienatve, –
pragaran šliaužia sliekas
su dangaus planu.
x x x
Užrašyk mane
į eilę tave skaityt –
atsagstyk žodžiu.
x x x
Uogų pievelėj
moters lūpos jau tirpsta –
bučinį skinki.
x x x
Žvilgsnis nuskendo
os suknelės raudony
prie meilės kranto.
x x x
Ši perkūnija
paskutinė manyje –
amalas tavy.
x x x
Kai tu ateisi,
kabos spyna likimo –
ašarą palik.
x x x
Prakąstoj riekėj
vien dantų autografai
ir pusė grūdo.
x x x
Rugpjūčio naktį
voras rudenį mezga
iš mano sapnų.
x x x
Laikas suvystė
mane lyg naujagimį
laikraščio lapu.
x x x
Atminties vartai
užsidaro, klausomės,
kaip skamba „Requiem”.
x x x
Per metų slenksčius
žengiant Laikas aplenkia –
pėdsakai nyksta.
x x x
Tai ne gyvatė.
Tai pokario pamiške
kraujas rangosi.
x x x
Epitafijos
po kerpėm ir samanom
laukia ateities.
x x x
Marmuro laiptais
sutartinė pakyla
sekundos taktu.
x x x
Į rudų akių
gelmę giedroj paniręs
išvysti Meilę.
x x x
Regimoj šviesoj
prisiminimai švyti –
tavęs nematau.
x x x
Tu neregima
klaidžioji mano sapne
ir dingsti nakčia.
x x x
Kerštingos mintys
braido po žodžių pelkes
ir ieško priešų.
x x x
Taip užkalbėjau
mirtį, kol po liežuviu
čiulpiau tabletę.
x x x
Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.
x x x
Užsimerk, pajausk
šimtą metų vienatvės
ir jambu pakilk.
x x x
Pavogsiu mintį
iš ūkanų pakrantės –
tiltą statysiu.
x x x
Sapnų galerija
ryto aušroj išblėsta
pramerkus akis.
x x x
Krantai ištįsta,
kai likimo eldija
sūkurio aky.
x x x
Kai meilė nutols
praeities rankraščiai smilks
kančios ugnyje.
x x x
Vakaro dažus
sapno peizažui maišiau –
bus Muko „Riksmas”.
x x x
Borėjau, tu lyg
mano ateities būrėjas
sklendi link meilės.
x x x
Žvilgsnio peizažas –
veidrody metafora
nurengė mane.
x x x
Atmintis karpo
šio gyvenimo vaizdus –
tik akimirkos lieka.
x x x
Sokratai, klausiu:
kur Asklepijo gaidys,
ar jis dar gyvas?
x x x
Reikėjo neto,
bet man įbruko bruto
už mano būdą.
x x x
Katedra švyti
ant pagoniško slėnio
kryžių iškėlus.
x x x
Kai kliedi valdžia,
nuo Gedimino kalno
net šlaitas slenka.
x x x
Varna praskrido,
visas Seimas sužiuro.
Debilo diena.
x x x
Aikštėje rėksniai,
parlamente šokėjai –
ir tai valstybė?
x x x
Nupiešė veidą
pilnatyje nupraustą –
žvilgsnis pabalo.
x x x
Kankinių dieną
žvelgiu į dangų – laukiu
paukščių sugrįžtant.
x x x
Į laiko centrą
keliauju meilės keliu,
tau šypsnį nešu.
x x x
Gamtos pastelėj
gegutės kukavimas
pienėm pražysta.
x x x
Mintis kaip strėlė
perveria žodį netikrą –
klaidą ištaiso.
x x x
Tarsi fakelą
gyvenimą iškėlę
nešam ant rankų.
x x x
Žvaigždėlapiuose
mūsų sielos klausosi
žuvėdrų klyksmo.
Šiaurės Atėnai. 2019 05 24
Raidžių tiek nedaug,
o kiek žodžių sukurta,
dainų kiekvienam.
x x x
Šliogerio bulvę
ant pjedestalo kelkim –
simbolį minties
x x x
Realybė čia
lyg Borgeso fikcija –
lemties ruletė.
x x x
Sapne skausmingai
į delną smigo rožė
iš Rilkės posmų.
x x x
Kūrėjai, lankę
kursus Vasaros gatvėj,
genijais tapo.
x x x
Sudie, chazarai,
erdvėj Visatos laikas –
praeities tekstas.
x x x
Mane aplankė
nuplikusi ašara –
nejau senatvė?
x x x
Taip, taip, Viešpatie,
tai jos žvilgsnis kerintis
neša pragaran.
x x x
Per širdį brenda
skolų ieškotojai –
rankraščių ieško.
x x x
Vėtra šiaurėje
iškirto baltams biržę –
Radviloms sostą.
x x x
Vienišas žmogus
po žydinčia obelim
Niutono laukia.
x x x
Rasota žolė
nuplauna mano kojas –
vėl jaunas esu.
x x x
Be Jėzaus Kristaus
džiūsta sielų Jordanas –
atverkit širdis.
x x x
Skurdas akyse
iš vaikystės portreto
saldainio laukia.
x x x
Rūkau, rūkysiu
ir tabako matricą
veide nešiosiu.
x x x
Duris atvėriau,
po kojom puolė vėjas –
ir jis ne šventas.
Literatūra ir menas. 2014 05 02
ŽVIRINSKIS TADAS
kokia puiki šio
gimtadienio dovana –
čiurliai sugrįžo
x x x
Liepos – geraširdės sirenos:
Žydėdamos privilioja bites
Tik tam, kad jas pamaitintų.
x x x
Velnias slepiasi detalėse,
Dievas… tiesiog slepiasi –
Tebeieškau tik savojo „aš”.
x x x
Tamsi Neries kilpa
Bergždžiai bando sučiupti
Mėnulio pilnatį.
x x x
Kaip danguje, taip ir žemėje:
Mėnuo dyla, o mylimoji
Vėl laikosi dietos.
x x x
Miestas ramiai guli prie kojų
It paklusnus medžioklinis šuo
Prie merdėjančio šeimininko
x x x
Zylės ir bukučiai
Godžiai graibsto saulėgrąžas
Nuo mano širdies linijos.
Lietaus garsas. Vilnius, VšĮ ŠOKIO VIRUSAS, 2026
Tūkstantis miligramų antibiotiko
Vietoje tūkstančio sveikinimų –
Dar vienas žingsnis amžinybės link.
x x x
Gegutės „kukū” – tai binarinis kodas –
Kaip būrimasis ramunės žiedlapiais,
Kaip 1:0 neišvengiamam nebūties triumfui.
x x x
Žalioji ežero akis įsiurbia dangų,
Nenutuokdama, kad po debesų vokais
Skliauto žydrynė pavydi žalimos.
x x x
Kosulys – tai surezonavę širdies dūžiai,
Šaudant tuščiomis atodūsių salvėmis
Į pavasario orą, kupiną svetimos meilės.
x x x
Raižyto stiklo taurėje skęsta
Neišsipildę planai ir svajonės –
Prisiliesiu prie Škotijos nors liežuviu.
x x x
Šviesa per prievartą man – nemiela.
Bet šiąnakt gatvės stulpas apšviečia
Kažkieno leidžiamus muilo burbulus.
x x x
Vaivorykštės tiltas sujungia
Du penkiaaukščius. Čiurlių eskadrilė
Pakyla aukščiau audros debesų.
x x x
Ilgiausios birželio dienos – apgaulingos:
Jos – tarytum jonvabalių spingsulės:
Mirguliuojančiai šviečia, bet nešildo.
x x x
Išretėjęs mylimosios plaukų krioklys
Nebeglosto apšarmojusios krūtinės:
Užšalo mudviejų jausmai ir indėliai.
x x x
Velnias slepiasi detalėse,
Dievas… tiesiogiai slepiasi –
Tebeieškau tik savojo „aš”.
x x x
Nuolatinis skausmas atbukina empatiją.
Nebegailiu savo vaikų, įsipjovusių pirštą,
Bet kaskart krūpteliu, kostelėjus motinai.
x x x
Devyniolikto amžiaus Jėzus rodo širdį,
Bet dvidešimt pirmame šimtmetyje
Labiau vertinami žemiškieji donorai.
x x x
Nupigintame šakotyje
Regiu save: kiek suklypęs,
Bet vis dar besišakojantis.
x x x
Birželio laužai – švyturiai artėjančiai
Tamsai. Per vasaros alsą ir karštį
Sugrįžtančiai it pavarytas šuo.
x x x
Pavargę saulės zuikučiai
Taikiai parpia, susiglaudę
Sidabriniame mėnulio lopšy.
x x x
Upės tėkmė pasveikina rytą,
Nusiklodama rūko antklodę –
Tiek tos birželio nakties…
x x x
Užkimus griežlė prieš pat saulės laidą
Nepaliaujamai tarška: krekšt krekšt!
Niekaip neišsiburdama: myli ar ne?
x x x
Liepos – geraširdės sirenos:
Žydėdamos privilioja bites
Tik tam, kad jas pamaitintų.
x x x
Alsų liepos vakarą geradariauju:
Nutilusiam giedorėliui falcetu
Pasakau, kad esame vieno kraujo.
x x x
Tavo plaukai kvepiai auksavabaliais.
Nors pavasaris – jau praeity, bet laukia
Vasarinio medaus kopinėjimas.
Šiaurės Atėnai. 2022 08 05
RAČKAITIS VYGANDAS
Laiko verpetuose
Laiko verpetuose
viskas, kas žemiška,
laikina ir pažeidžiama.
x x x
Puntuko akmens
atmintyje samanoja
atslinkę ledynai.
x x x
Kryžmų vėjų
pagairėje pražilo
milžinkapis.
x x x
Ten užmirštame
pilkapyje dūlėja
akmenų vainikai.
x x x
Skraji blezdinga
jau neatneša ugnies
alko aukurui.
x x x
Giliai miega
akmenimis vainikuoti
mano proseniai – baltai.
x x x
Nebežinau,
ar dar likę manyje
jotvingių kraujo.
x x x
Drengia šaltas lietus.
Nėra kam atkelti
žalvarinių vartelių.
x x x
Dienomis ir naktimis
pakelės koplytstulpyje
budi Rūpintojėlis.
x x x
Žilvino krauju
kasmet dažo ruduo
drebulių lapelius.
x x x
Aukštuose kalneliuose
motinėlių ašarom rėdyti
sūnaitėliai guli.
x x x
Niekada neužmiršiu,
kaip pokario kaime
įaugo į mus baimė.
x x x
Kruvinai žydi pelargonijos.
Pereina per širdį
Sausio 13-oji.
x x x
Niekur neskraidyk,
žiemok, auksaake, tarp
senų mano knygų.
x x x
Tamsžalio eglyno
tylus siaudesys terpiasi
į bežodę ryto maldą.
x x x
Kupina sengirė
vakaro šešėlių.
Gilėja spengi tyla.
x x x
Šįryt klausausi,
kaip genys skanduoja
bundančio miško pulsą.
x x x
Vėjų Močia ragina
šiltus vasarius vėjus
plėšti ežerų ledą.
x x x
Padangėn pakilęs
vyturys įgarsina
saulės spindulį.
x x x
Sidabražvynių šalvių
akimis žiūri upė.
Prisiminiau Šešupę.
x x x
Šilo vasaros naktis.
Koks intymus dvilapių
blandžių kvepėjimas!
x x x
Pučia gairingi vėjai.
Ar dar lydi mane
močiutės maldos?
x x x
Pakiliai ošia pušys.
Lyg giedotų šįvakar
džiugesio psalmę.
x x x
Pabuvome vasaroje.
Tamsėja vandenys.
Vėl elgetiškas ruduo.
x x x
Dar mirguoja drugelių
šokiai. Virš žydinčių jurginų.
Vėjai išnešė jų spalvas.
x x x
Durpžemin įsigėrė
vandenžolių kvapas.
Išsivadės pelenuos.
x x x
Žvaigždžių rasa
užkrito brydes pievose.
Rūdija mano dalgis.
x x x
Prieš akis galukelė.
Nesigirdi žingsnių.
Bijau atsigręžti atgal.
Šiaurės Atėnai. 2023 04 21
RAČKAITIS VYGANDAS Read More »
MIKAILIONIS VACLAVAS
Iš ciklo „Pasivaikščiojimai po Vilnių”
Gedimino pilies bokštas
Karūna ant Vilniaus galvos
Iš raudonojo aukso plytų,
Gerai išdegtų.
x x x
Neries balsas
Vilnia, gana tarp kalvelių lakstyti,
Duok rankutę –
Į nemunus trauksim.
x x x
Šv. Jonų bažnyčios varpinė
Kiek beužmatau
Per amžių galvas –
Vis bėgat, žmonės, ir bėgat…
x x x
Universitetas: Kazimieras Simonavičius
O į dangų vis kils
Bokštai ir varpinės –
Daugiapakopės raketos.
x x x
Kiemelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios
„Linksminkimos”, –
Vinimi vaikėzas įrėžė
Į tavo sieną.
x x x
Ties Ap. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu
Kai primiršit,
Kad gyvenimas begalinis,
Pasišildyt užeikit.
x x x
Aušros vartų Dievo Motinos skundas
Per vartus praeinančius
Tyliai apraudu
Pati sidabru prie lentos prikalta.
x x x
Šv. Stepono bažnyčia
Pro išdaužtą vitražą
Balandis išskrido.
O gal Stuokos dvasia?
Šiaurės Atėnai. 2010 11 05
MIKAILIONIS VACLAVAS Read More »
PELECKIS MINDAUGAS (1975-2023)
Bobas Dylanas ant piliakalnio
I
– paklusnūs ruoniai zoosoduose vydo nurodymus –
– kometų audros, asteroidai turi savo kelią –
– kūrėjai pyksta, kai neišsimiega –
II
– ant suledėjusios žemės rasta nekonvertuojama valiuta –
– atneša neregėtus turtus: ramybę, sveikatą ir tikėjimą žmonija –
– bet lietus išplauna vandens ženklus, ir viskas dingsta pavėjui –
III
– ant šeštojo, nematomo Kernovo piliakalnio –
– stovi Bobas Dylanas –
– ir tyliai klausia vėjo, kada baigsis vidinė neramybė –
IV
– sukilėliai neramiai miega savo kalneliuose –
– šalti upeliai dar nelaukia grįžtančių paukščių –
– raudonas uogas nulesa išalkęs gamtininkas, ieškantis nematomo bunkerio –
(…)
– į pelkę išmetamas prasmės netekęs diplomas (ir jį lydintys
dokumentai) –
– audrapaukštis nugvelbia senąjį pasisveikinimą ddyth da –
– ir nejudindamas sparnų rodo taką ten link –
Pragaras
I
– batsiuvy, siūk toliau, batų mums dar prireiks –
– neisim gi pusbasiai į pragarą –
– išnirę iš savęs kaip cikliškai nusidirianti gyvatės oda –
II
– kaip gera vaikystėj buvo nieko nežinoti, tik jausti –
– skonį, kvapą, alkį, nuovargį ir dar kažką –
– ko dar nevadinome sapnais –
III
– o jei mūsų pragaras – kitos planetos rojus? –
– ir nėra jokio išsigelbėjimo nuo bėgimo į niekur –
– pro žvaigždžių dulkes, juodąsias skyles, tamsiąją materiją –
IV
– o jei kelias į rojų neprasideda pragare? –
– ir mes – tik idėja meistriškoje iliuzijoje –
– išdrožtoje riestoje pypkėje greta velnio ausies? –
V
– perskaitykime visus savo neparašytus laiškus iš naujo –
– perleiskime pragarą ultrakrepidarams, influenceriams, bebrų užtvankoms –
– dangoraižių laipiotojams, vandenyno šiukšlintojams, svajonžudžiams –
Man patinka apgaulė
Sekmadienis – diena, kai Dievas ilsisi, kelia siaubą; Dievas ilsisi, o tai tas pats, kaip išjungtas greitosios pagalbos telefonas.
Gintaras Beresnevičius
I
– man patinka, kai žiemą žada šaltą –
– pasimatymas vėluoja kelerius metus –
– (kalti horoskopai, pilnatys ir televizija) –
II
– man patinka apgaulė, kai gėris nugali blogį –
– viltis suteikia antrą gyvenimą –
– (katinai šypso į ūsą) –
III
– man patinka, kai kaubojus pasikinko kengūrą –
– bokso ringe kaunasi ežiai –
– (o kosminis laivas nuskrenda ne į tą planetą) –
IV
– man patinka, kai deginamos knygos, kurios luošino mūsų vaikystę –
– ir iki absoliutaus nulio sušaldoma begalybė svajonių –
– (kurios tapo košmarais) –
(…)
– man patinka muzika be stiliaus, kinas be žanro –
– poezija be natų, proza be poezijos –
– (datos be dienoraščių, grafičiai bažnyčiose, vilkai, nevirstantys šunimis) –
Tiesos šventykloje
I
– Čia nereikalauja paso, CV, motyvacijos –
– ir neklausia, kiek laiko –
– turi –
II
– Čia tik kaukolės mena gyvenimą –
– mina mįsles –
– ir eina tolyn –
III
– Čia nebijoma sūdyto žodžio –
– su jalapeno, chili –
– ar be –
IV
– Čia, jei meluoji, nepagiria –
– nemotyvuoja –
– ir tiek –
L
– Tiesos šventykloje tylima –
– nes nebėra ką kalbėt –
– (visi sapnai suskaičiuoti) –
Po potvynio
Ad Noe
I
– po potvynio –
– ir vėl teks troškinti saulėtas morkas –
– ir valgyti žemės spalvos duoną –
II
– tebebus telefonai –
– bet nebebus kam paskambinti –
– net jaukiausios iliuzijos nekels ragelio –
III
– nebereiks aplodismentų narcizui skaitovui –
– nebeveiks spynos, nes nebus ką rakinti –
– nevažiuos ekologinis transportas, – vėl visur eisim pėsčiom –
IV
– apokalipsė ateis kur kas keistesnė nei tiek fantazuota –
– tiesiog nieko nevyks –
– banalus blogis taps banaliomis sekundėmis –
V
– mes slapčia lauksim naujo povynio –
– nors mūsų sąmonė visada žinojo –
– niekas niekada nesikeis –
Testamentas
I
– kai mirsiu, nelaidokit jokiu būdu su kostiumu ar džinsais –
– tik su nutrintais treningais –
– ir skylėta maike –
II
– o dar geriau – sudeginkit –
– bet pelenus pameskit –
– ir jokio antkapio ar epitafijos –
III
– testamentu jums nepaliksiu nieko –
– lai sielą griaužia voverės –
– o kūną rimdo angelai –
IV
– kad neliūdėsite, žinau –
– bet ir neverkit, neraudokit –
– didelio čia daikto, – vėl kažkas išėjo –
C
– o jei netyčia rasite dienoraštį jaunų dienų –
– skaitykit tik apie dienas laimingas –
– jų buvo, – netgi trys –
Vasaros liūdesys (Juodoji saulė)
I
– sunki vasaros paklodė –
– užklojo akis ir sapnus –
– atėmė svajones ir apsvaigino –
II
– lyg didysis sprogimas –
– vasara ištaškė viltis į mažiausias daleles –
– iš kurių galvosūkį dėlios ruduo –
III
– aš ne aklas, aš tik mirštu –
– sakė tyliai rugpjūtis –
– rugsėjui prisėlinus pavojingai arti –
IV
– barzdotas šventikas pasmerkė melancholiją –
– depresiją, liūdesį ir neviltį –
– ir liepė visiems šokti neskambant jokiai muzikai –
V
– o kopose tyliai miegojo vabalas –
– bėgantis nuo pasaulio skausmo –
– į šviesų rudenį, į viltį –
Nėra nieko geriau už taiką ir pergalę
I
– besišypsanti moteris –
– ant suoliuko glosto žaliaakį, juodbruvą katiną –
– nebijok, viskas gerai, sako jam –
II
– tėvas perka sūneliui šokoladą –
– bet tik vieną, sutaria –
– ir abu taikiai eina namo pusryčiauti –
III
– moterys su vežimėliais –
– ramiai keliauja palei Didįjį Medį –
– ir aptaria nenaujas naujienas –
IV
– senolis parduoda trijų rūšių obuolius –
– saldžius, rūgščius ir ananasinius –
– ir dar avietes –
V
– o netolies –
– savo celėje meldžiasi atsiskyrėlis –
– kad tai, ką jis mato, niekada nesibaigtų –
Pilietis
I
– pilietis Kaktusas tave įskųs –
– paskambins kam reiks –
– pačiam velniui įsiteiks –
II
– pilietis Ambrozijus tave pagirs –
– giesmę tau sukurs –
– like’ais apdalins –
III
– pilietis Keturpėdis tavęs ilgėsis –
– laiškus visom kalbom rašys –
– o paskui išnyks –
IV
– pilietis Katinaitis tave prakeiks –
– ir negrąžins skolos –
– nebelankys tavo olos –
V.
– pilietis aš tavo tuštumos neužpildys –
– nelauks, kol užmigsi –
– bet niekad nepaliks –
Šiaurės Atėnai. 2023 06 09
PELECKIS MINDAUGAS Read More »
REI HATANO
Senas driežas.
Lengvai patamsėjusi
Veidrodžio nugarėlė
x x x
Tolimųjų kraštų
Nenumaldoma trauka.
Džiovintos gėlės
x x x
Tirštų šešėlių
Skandinanti srovė –
Žibintas toli
x x x
Baltieji žvangučiai.
Kol pakilsiu iš patalo
Verčia laukti ilgai
x x x
Kokonas delnuos…
Tarsi laikyčiau ką,
Tarsi nieko
x x x
Išdžiūvę Naros girios –
Amorfofalų tikros
Žvakės
x x x
Rudens kaitra.
Medžiai rikiuotėje
Spjaudosi dulkėm
Iš japonų kalbos vertė Vytautas Dumčius.
Literatūra ir menas. 2011 m. rugsėjo 16 d.